Jindrich Mann: “Nejaučiu troškimo susilieti su minia”

 

Pradėkime nuo klausimo „kaip?“. Man įdomu ne tik ką siekiate pasakyti savo skaitytojams, bet ir kaip norite tai papasakoti?

Mielai atsakyčiau, kad noriu suintriguoti skaitytoją.

Mano galva pilna asociacijų. Rašant jos labai padeda, tik pradedu baimintis, kad išgąsdinsiu kitus. Mintys byra viena po kitos, stengiuosi jas sijoti. Kitaip nuo mano srauto nuprotėtų ir leidėjai, ir skaitytojai.

Ir taip randasi tekstas.

Taip išeina.

Aišku. O koks jums skirtumas, kuria kalba pasakoti?

Skirtumas yra. 1968-aisiais emigravau iš Čekoslovakijos į Vokietiją. Vaikystėje vokiškai namie nesikalbėdavome. Iš pradžių mama bandydavo pakalbinti mane, bet atšaudavau esąs čekas ir kalbėsiąs tik čekiškai. Mama sutiko: „Jeigu jau laikai save čeku, su tavim vokiškai nesikalbėsiu.“ Persikrausčius į Vokietiją, teko išmokti, bet vokiečių kalba man nėra gimtoji.

Vokietijoje gyvenau iš filmų kūrybos, parašiau nemažai scenarijų, bet scenaristika – ne literatūra.

Kartą į mane kreipėsi „Rowohlt“ leidykla, užsakydama parašyti knygą. Aišku, jie norėjo visai kitokios knygos, negu parašiau. Gerai, kad leidyklos vadovas Peteris Neumannas maloniai priėmė mano tekstą ir išleido „Praha. Iki pareikalavimo“. Knygai išėjus vokiškai, ja susidomėjo čekai, pasiūlė išversti. Tuomet viską perrašiau naujai gimtąja kalba.

Kalba turėjo reikšmės antrąkart pasakojant?

Nedaug. Tik su redaktoriais dirbau kitaip.

Tai ir pirmąsyk, rašydamas vokiškai, asociacijų nepristigote?

Ne. Tik azartas gaivališkesnis, rašant čekiškai. Todėl, kai šviesaus atminimo profesorė Veisaitė, išgirdusi mano kalbą Nidoje, panoro išleisti knygą lietuviškai, nedvejodamas pasiūliau versti čekiškąją versiją.

Antrąją.

Geresniąją.

Puiku. Dabar pereikime nuo „kaip?“ prie „ką?“. Knygoje aprėptas nemenkas XX amžiaus gabalas, keli labai skirtingi tarpsniai. Nuo ko priklauso vieno ar kito laikmečio dvasia?     

Pasistengsiu atsakyti. Matote, mano karta užaugo šalyje, išgyvenusioje jai prarastą laikotarpį.

Čekijoje?

Taip. Kaip ir visoje Rytų bei Centrinėje Europoje po 1938-ųjų.

Čia šis laikotarpis nepriklausė jį išgyvenusiai kartai?

Na, ir tuo metu žmonės gyveno, kūrė. Tik aš jaučiausi nepriklausąs tai visuomenei. Nenorėjau priklausyti, atsiribojau, todėl ir neturėjau jokios galimybės ką nors keisti.

Aišku.

Žvelgiau į aplinkybes kaip į lemtį. Ne visi taip pasyviai reagavo. 

Skaitydamas jutau stebėtojišką neįsitraukiančiojo poziciją, todėl ir klausiu, kokios galios, jūsų manymu, kūrė tą laikmetį?

Gyvenau šeimoje, kurios nepersmelkė politinė santvarka. Tėvas buvo labai žymus rašytojas, mama – iš pasiturinčios giminės. Nepamenu, kada manyje sukilo nesusitaikymas su režimu. Jis užgimė savaime. Tėtis buvo komunistas, tačiau manęs raudonąja dvasia neauklėjo. Jau tuo laikotarpiu mane žavėjo Vakarų estetika: muzika, literatūra, net kelnės.  

Gyvavo pirmosios Čekoslovakijos respublikos mitas. Praeities aidas vis suskambėdavo. Žmonės susimąstydavo, kodėl aplink viskas taip kvaila, kai dar taip neseniai buvo gera.

Be to, šeštajame dešimtmetyje pasklido priespaudos atlaisvinimo vėjai. Kalbu tik apie Prahą, kitur permainų nuotaika, ko gero, nesiekė. Tuo metu rėmiausi vien intuicija, nes ką nors tiksliau sužinoti buvo sunku. Apie tai, kas Čekijoje vyko iš tikrųjų, perskaičiau tik emigravęs.

Esate jautrus žmogus, užčiuopiate ne tik akivaizdžius dalykus, nulemtus nacių ir sovietų okupacijų. Gal jūsų Prahoje veikė ir metafizinės dvasios?

Aš tai vertinu per estetiką: vieni dalykai traukia, kiti atstumia. Kas nors atrodo gražu ir įdomu, o kitkas – silpna, nuobodu, atgrasu.

Skonis lemia pasirinkimą.

Taip, tai ir pasirinkimo klausimas.

Su Irena Veisaite esame svarstę visuomenės ideologizavimo grėsmę. Kaip jūs atsispiriate ideologijoms?

Tai antropologiška. Daugelis nori susilieti su minia, nes joje jaučiasi saugiau. Man šis troškimas svetimas, tarsi neturėčiau susiinstaliavęs tokios programinės įrangos. Pažįstu žmonių, kurie atrodo simpatiški, tačiau pastebiu, kaip lengvai pasiduoda minios traukai. Jie vis dairosi, prie kokios masės galėtų prisišlieti.

Vienas mano draugas, vienuolis budistas, paaiškino apie pavojų pasirinkti blogą guru. Tas pats su ideologija – kai ieškai, prie kurios prisišlieti, labai lengva suklysti. Vienas kelias – neieškoti jokio guru, bet tai sudėtinga, nes žmogui reikia ramsčio, norisi gairių. Kitas kelias – nuolat tikrinti, ar jūsų guru patikimas.

O jūs pats turite guru?

Ne. Kartais dėl to apgailestauju, bet niekada neturėjau.

Tai gal vedliais remiatės netiesiogiai – per literatūrą ar kitais kanalais?

Suprantama. Žavėjausi skirtingais autoriais. Šeštajame dešimtmetyje traukė anglosaksai. Jie buvo madingi, nors anglų kalba mažai kas skaitė. Atsimenu diskusijas, ką versti ir leisti, o ko ne. Vienu metu skaičiau nemažai rusų...

Vertimų?

Taip. Buniną, Bulgakovą.

Tačiau vieno vedlio nepamilote, nepasirinkote.

Ne.

Tenkinotės vidiniu dialogu su savo alter ego?

Niekada neužsiėmiau savo psichoanalize. Gal ir vertėjo, retsykiais gailiuosi.

Na, jei žmogus neturi guru, tai nereiškia, kad jam stinga vertybių.

Man regis, čia ir glūdi svarbus skirtumas: vieniems vertybes nubrėžia ideologija arba guru, o kiti jas susidėlioja patys.

Nenoriu dėtis ypatingu, bet man išties nestigo skepsio. Kitų žmonių programinė įranga labiau skatina atsiverti įtakai iš išorės.

Gal šiek tiek padeda humoro jausmas. Ideologijos man juokingos.

Jūsų receptas: skepsio ir humoro kokteilis.

Galima sakyti.

Tik daugelis savo humoro jausmą linkę pervertinti.

Čia gi ne sportas, kad lengvai palygintume, kas geresnis.

O kaip nusakytumėte tą skeptiškąjį ir humoringąjį save? Koks jūsų ego vaizdinys?

Ego?

Na, savastį. Kas yra tas skeptikas, kuris atmeta ideologijas ir iš jų juokiasi?

Skepsis nebūtinai atmeta, jis tik leidžia nesižavėti.

Sutinku.

Humoro jausmas – tai pirmiausia suvokti savo paties komizmą.

O toliau – žinau, kad man būdingos visos blogosios žmogiškos savybės, kokias tik įsivaizduojate. 

Nenuvertinkite mano vaizduotės, bet gebėjimas iš visko juoktis būdingas kai kuriems rytiečių filosofams.

Nesu su jais susipažinęs.

Jie kitaip regi tikrovę: „Stalas? Cha-cha-cha – jūs tikrai matote čia vien stalą? Mirsiu iš juoko.“

Ne, tokio atsiribojimo nuo pasaulio ar civilizacijos nesu išsiugdęs.

Bet ir nepriimate pasaulio ar žmonijos pernelyg rimtai.

Tikra tiesa.

Ką, rašydamas tokią daug aprėpiančią knygą, supratote apie žmogų?

Supratau, kad pats rašymas veikia kaip maloni terapija. Susipažinau su savo stereotipais, suvokiau, kiek nešiojuosi liūdesio. Rašydamas nemažai jo paleidau.

Vis dėlto likau daug ko nesupratęs.

Būtų keista, jei rašymas padėtų suprasti viską.  

O ir nėra tokio reikalo. Ne viską gyvenime verta racionaliai suvokti.

Ačiū, maloniai pasikalbėjome.

Man taip pat buvo malonu. Giliai pakapstėte.

 

Kalbėjomės per vertėją karo užgožtoje Vilniaus Knygų mugėje 2022 m. vasario 26 d.

Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt