Parašyti knygai tereikia trijų dalykų: talento, gebėjimo
susikaupti ir ištvermės. Parašyti knygos recenzijai tereikia noro. O aš šįkart
debiutuoju, rašydamas recenzijos recenziją. Tam neprireikė beveik nieko, gal
tik menko stumtelėjimo.
Tokį postūmį pajutau perskaitęs pagarsėjusio bibliofilo ir
analitiko Petro Kudaro recenziją nežinomos keliautojos knygai, pavadintai
„LT-08117“. Petras pirmasis atkreipė dėmesį į neįtikėtinai nuostabią knygą, kurioje
visapusiškai išnagrinėta LT-08117 pašto indeksu apibrėžta teritorija Vilniaus
Žvėryne. Šis originalus nemenkos apimties kūrinys tikrai yra vertas rimtesnio istorikų
bei literatūros kritikų dėmesio, tačiau aš, neturėdamas nei laiko nei noro
gilintis į anonimiškai pristatytą veikalą, pasitenkinau jo recenzija.
Sąmoningai pasirinkau priskirti „LT-08117“ autorystę moters
plunksnai, nes tikiu, kad puikiai sukaltas tekstas, be kitų gausių nuopelnų, žymi
dar ir falokratijos griūties pradžią. Tuo tarpu recenzento pernelyg
nesuintriguoja rašytojos pageidavimas likti nežinoma. Petras nemėgina
prisikasti prie talentingos ir paslaptingos keliautojos tapatybės, net nebando
ieškoti jos stiliaus panašumų su Elena Ferrante, Larsu Kepleriu ar kitais garsiais
pseudonimais. Su šiuo atsainoku Kudaro požiūriu būčiau linkęs sutikti – juk
skaitytojui svarbiausia turinys, o ne bulvariniai autorystės aspektai. Akivaizdu,
kad knygos gelmė, išsamiai aprašant siauro Žvėryno plotelio istoriją, architektūrą,
žmones ir net florą bei fauną, paliko recenzento sieloje neišdildomą pėdsaką.
Pirmiausia Petras išvardija silpnąsias „LT-08117“ puses.
Tai, jo manymu, yra į turistinį gidą pretenduojantys autorės klajonių po
tyrinėjamą rajoną įspūdžiai ir gilesni iš šių tyrinėjimų iškilę apmąstymai apie
žmogiškąją būtį bei Lietuvos istoriją. Griežtai nesutinku. Juk tik išskirtinis rašytojos
talentas dovanoja skaitytojams gilius žmogaus būties apmąstymus, pateiktus
taip, tarsi knyga tebūtų kuklus patarimų rinkinys pirmąsyk Vilniuje
apsilankiusiam atvykėliui. Puikus pavyzdys – čia gyvenusio ir kūrusio
Bronislovo Lubio pėdsakai: jo verslo imperijos centrinė būstinė ir buvusio
premjero namai. Bene brangiausia šalyje rezidencija neseniai teisėtai perėjo
technologijų magnato Tomo Okmano nuosavybėn. Visai be reikalo žodį
„milijardierių“ recenzentas padabino kabutėmis, juk visa tai apmąstęs skaitytojas
iškart patiria savo būties trapumą ir piniginės lengvumą.
Stačiai apstulbina Kudaro klaviatūra perteiktas rašytojos sugebėjimas
įtaigiai atpasakoti esminę Lietuvos naujųjų laikų istorijos raidą, išvaikščiojus
vos 6-7 kvartalus sostinėje. Čia dar veikia šiame rajone gyvenančio Vytauto
Landsbergio biuras. Gaila, buvusio restorano „Traidenis“ vietoje iškilęs
daugiabutis nepakliūva į LT-08117 aprėptį, antraip ir knygoje, ir jos recenzijoje
būtų paminėtas incidentas, kai į užeigoje XX ir XXI amžių sandūroje vykusią
puotą motociklu įvažiavo ginkluotas šaulys ir paniekino ten lėbavusių pretendentų
į naujuosius kunigaikščius autoritetą.
Recenzijos kūrėjas daugiau dėmesio skiria knygoje
atpasakotai senesnių laikotarpių istorijai, žavisi greta daugiabučių ir
prabangių vilų vis dar tebesiglaudžiančiais medinukais, apdainuoja „idiliško
kaimo vaizdus primenančius šulinius“. Pro jo akis neprasprūsta nei pirmieji
troleibusų kontaktinio tinklo stulpai, nei kadaise miestiečių pamėgtos
maudyklos. Istorijos spragos žioji tik vėl įžengus į naujuosius laikus – juk įsimintinas
eksmero Remigijaus Šimašiaus žygdarbis, benzopjūklu išretinant būsimo dviračių
tako vietoje susodintas tujas, bus įkvėpęs dabartinio Argentinos prezidento
rinkiminės kampanijos stilių ir suformavęs pasaulio libertarų vedlio įvaizdį.
Kurjeriai, pristatydami LT-08117 pažymėtas siuntas, aplanko
įspūdingiausius šio nediduko lopinėlio pastatus: Kazachstano ambasadą (vertėtų prisiminti
kito LR premjero, AMB, vaidmenį suteikiant sklypą šiai atstovybei),
Kompozitorių namus ir recenzentą sužavėjusią senokai parduodamą Vokietijos
ambasadoriaus rezidenciją (reto grožio išorės ir neįtikėtinai nykaus interjero
statinys, neturintis net stoginės automobiliui).
Nemenką recenzijos dalį paskyręs knygoje šmaikščiai
pristatytiems apylinkių katinams Miciui ir Lakiui su nenustatyto vardo broliu,
Kudaras išsisemia ir palieka skaitytojus nepaminėjęs bene įdomiausių LT-08117
žinduolių – bebrų. O juk šių graužikų vardu ne atsitiktinai pavadinta Neries sala
(kaip tik esanti arčiau prie autorės aprašomo dešiniojo kranto) prilaiko kiekvieną
ledonešį.
Derėtų padėkoti recenzentui už itin vykusiai atskleistą
knygos žemėlapių ir akvarelinių iliustracijų vertę. Harmoningai papildantys
tekstą vaizdai – tikras džiaugsmas menkesne ištverme apdovanoto skaitytojo
akims.
Linkiu gerbiamam Petrui, o ir kitiems gausiems literatūriškai tarpdisciplininės studijos „LT-08117” adeptams, susilaikyti neįkėlus kojos į knygoje išnarstytą teritoriją. Ten tikrai nepatirsite įspūdžių spektro, sušvitusio perskaičius knygos recenziją. Šis Borgeso atminimo vertas Kudaro darbas turėtų įkvėpti platesnį tinklaraštininkų, o gal ir rašytojų, ratą kurti ne poeziją ar prozą, bet jų recenzijas.
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą