2010 m. gegužės 8 d., šeštadienis

Visu Lietuvos pajūriu











Neilga Lietuvos jūros pakrantė – užsispyręs žmogus per dieną gali visą nubėgti.

Ar tikrai gali? Į tokį klausimą 2007-ųjų vasarą pasišovė atsakyti „Šviesos karių“ suburtas būrys bėgimo mėgėjų. Ankstyvą rugpjūčio rytą prie Nidos švyturio susirinko atkaklūs iššūkių ieškotojai. Vienuolika jau tą patį vakarą srėbė košę stovykloje prie Būtingės.

Nepraėjus nė metams, 2008 m. liepos 12 d., dar gausesnis būrys ištvermingųjų vėl stojo į startą. Šį kartą – prie Būtingės bažnyčios, nusiteikę ne tik pajūrio atstumą žingsniais išmatuoti, bet ir tarpusavy pasivaržyti : 101km ultra bėgimas „Būtingė – Nida“. Dvi moterys ir šešiolika vyrų pasiekė finišą prie Nidos švyturio. Istorijon įrašyti pirmieji nugalėtojai: Sada Bukšnienė ir Vidas Totilas.

Pernai balandį varžybas praleidau, gavęs kvietimą tą dieną padiskutuoti su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Patyriau neišdildomų įspūdžių, o pajūryje trečiasis ultra bėgimas atskleidė didėjančią vyrų konkurenciją ir pateikė naują lyderį: netikėtai laimėjo Ruslanas Seitkalijevas.

Šiemet Joninių savaitgalį elito sportininkai iš įvairių šalių Nidoje rungtyniaus dėl 100 km Baltijos taurės, vyks Lietuvos čempionatas. Gražu, bet argi dėl to laidosime tikrojo bėgimo visu pajūriu idėją? „Ne!“ – nusprendė penki „kariai“ ir balandžio 24-ąją, šeštą ryto, vėl susitiko prie bažnyčios Būtingėje.

Tokį atstumą galima bėgti grupele: komfortiškas tempas netrukdo susipažinti, išsipasakoti. Kuo toliau nuo starto, tuo laisviau liejasi pokštai, anekdotai, bajeriukai ir blevyzgos. Bėgimas – tai laisvė. Jausmas, kad esi pajėgus savo kojomis pasiekti tolimiausią Tėvynės kampelį, atriša liežuvį ir pakylėja virš kasdienių kompleksų. Bėgikai apsinuogina, išsigrynina asmenybės, išlenda anksčiau nematytos briaunos.

Galima bėgti vienam: klausytis Baltijos, vėjo, paukščių, savo žingsnių, nugrimzti į prisiminimus, rasti atsakymų į iš seno prisikaupusius klausimus, įminti painiausias mįsles.

Galima judėti dviese ir kalbėtis ne žodžiais, o bėgimu: pristabdant ir pagreitėjant, laikantis tolygaus ritmo ir nusukant į šoną, prisivejant ir atsiliekant.

Dar galima kaitalioti visus šiuos būdus.

Šis bėgimas turėtų likti nevaržybinis. Nežiūrėdamas į laikrodį ir negalvodamas apie tarpinį finišą, daugiau pastebi ir patiri. Nebūtina tiksliai laikytis trasos – kad ir kokia trajektorija sujungsi Būtingę ir Nidą, susidarys ne mažiau kaip 100 km.

Bėgdamas per snaudžiančius Šventosios ir Palangos kurortus matai, kad statybų vis daugėja, nepaisant sunkmečių, triukšmų ir teismų. Žemiškas lietuvio noras apsitverti ir savaip sutvarkyti smėlingą lopinėlį nugali visas kliūtis.

Privačios valdos bėgti netrukdo: naudojamės tuščiu europiniu dviračių taku. Už Girulių jame susitinku sidabrinį BMW. Išsitraukiu „muilinę“ ir fotografuoju pažeidėją. Sustojusiame automobilyje sėdi du jauni kaimiečiai. Vairuotojas praveria dureles ir nervingai šypsodamasis tarmiškai išrėžia:
„ - Paveiksluokit, paveiksluokit! Dar iš užpakalio nupaveiksluokit...“
Norminė kalba ir mandagi daugiskaitinė forma palieka įspūdį. Net susimąstau, ar tik jie nevažiavo kokiu kilniu reikalu, pvz., įsitikinti, kad prieš savaitę talkoje surinktos šiukšlės jau tvarkingai išvežtos. Kas gi skųstų tokius vaikinus policijai?

Keltas į Smiltynę sukuria privalomą pertrauką pietums. Dėl laivybos interesų nerealu legaliai įveikti sąsiaurį krauliu ar krūtine, bet tokia mintis sukirba kiekvieną sykį. Duatlonas „Būtingė – Nida“ be jokios motorinės pagalbos būtų išbaigtas žygis.

Kita, lengviau įgyvendinama idėja – bėgti ne asfaltu, o smėliu. Prieš porą metų sulaksčiau tarp Palangos ir Karklės, įsitikinau, kad nėra taip sunku, kaip gali nuskambėti, ir nuo tada dviračių taką palikau dviratininkams. Smagu skuosti palei bangų mūšą, žvelgiant į tikrą horizontą, pasinėrus į druskos ir jūržolių kvapus.

Galimas paįvairinimas savaitgalio ultra bėgimui – šeštadienį nubėgus viena kryptimi, sekmadienį parsirasti atgal. Jau šiemet Aidas Ardzijauskas žengė į tą pusę: išsimiegojęs Nidos gaisrinėje, užsimetė kuprinėlę ir grįžo į Klaipėdą bėgte.

Kam sėdėti apsitvėrus tvora, kai gali naudotis visu Lietuvos pajūriu?

4 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Nuostabi idėja prabėgti visu Lietuvos pajūriu...Kaip gerai, kad šis ultrabėgimas tęsiamas, kad jis išlieka. Pagarba visiems dalyviams, šaunuoliai, kad tęsiate šią nuostabią ir kilnią idėją.

Žygimantas rašė...

Super gražus ir įdomus straipsnelis verčiantis susimastyti kad gyvenam Lietuvoje ir nepasinaudojame tokia dovana, kaip Baltijos jūros pakrante.......Būtent kada nesivaržai su jokiais varžovais,laiku,o pats per 100km gali apmąstyti kas gerai ir kas blogai buvo ar bus

Anonimiškas rašė...

Nuostabu, ko daugiau bėgioju, to daugiau idėju. Kol kas tik puses maratono, bet rudenį laukia visas. Tikiu, kad ateis laikas, prisijungti ....

Anonimiškas rašė...

Po pertraukos dar kartą perskaičiau apmąstymus apie bėgimą pajūriu. Užsikrėčiau. Kitais metais prisijugsiu būtinai. Bangų mūša, gaivus vėjelis, kvapų ir vaizdų gama neišdildomai plati, nenusakoma, ypatinga. Tenka karts nuo karto prasilėkti iš Palangos iki Šventosios senojo molo išskirtinio raudono lietuviško akmens ir atgal bangų skalaujamu smėleliu. Manau, kad visas Lietuvos pajūris dar daugiau neišdildomai įstabus, juo labiau bendraminčių bury.