Lenkimo psichologija: kaip palaužti varžovo dvasią

Bėgiko galimybių ribas varžybose dažniausia nubrėžia ne fizinio ar funkcinio pasirengimo lygis, o smegenys.

Mums labai svarbus yra centrinės nervų sistemos, tiesiogiai valdančios nervinius impulsus raumenims, vaidmuo. Kad atliktų įprastą judesį, kiekvienas kūno raumenukas nerviniais laidais turi gauti komandą susitraukti.

Kol bėgikas žvalus, jo kūnas juda harmoningai, nes smegenys darniai siunčia reikiamus impulsus, kad kojos žingsniuotų reikiamo ilgio ir dažnio žingsniais. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad nuovargio pojūtį labiausiai sukelia ne pieno rūgšties perteklius ar raumenų skaidulų mikrotraumos dėl ilgo bėgimo. Pirmosios pavargsta smegenys, nebepajėgdamos palaikyti savo siunčiamų komandų dažnio ir tikslumo. Jos ir sukuria nuovargio jausmą, kad galėtų pateisinti bėgimo tempo kritimą ar visišką sportininko pasitraukimą iš trasos.

Taip pat nutinka gyvūnams. Žmogus skiriasi nu jų tuo, kad yra mąstanti būtybė, gebanti ne tik sąmoningai treniruoti kūną (būtent įvairios ilgosios treniruotės efektyviai didina nervų sistemos atsparumą nuovargiui), bet ir ugdyti dvasią, valią, ryžtą ir panašias sunkiau pamatuojamas savybes.

Kokio tvirtumo jūsų valia ar dvasia, geriausiai atskleidžia palyginimas su kitais Homo sapiens individais. Galbūt savo šeimynos akyse garsėjate nepalenkiamu ryžtu ir užsispyrimu, o štai bėgdami paskutiniuosius 195-is maratono distancijos metrus, praleidžiate pirmyn kokią dešimtį varžovų. Arba atvirkščiai.

Tobulinti savo asmenybę, kaip ir treniruoti ištvermę ar greitį, yra ilgas ir sunkus procesas. Nors jaunesnių kolegų ir esu juokais pavadinamas maratono guru, čia visiškai nepretenduoju į dvasinius vadovus. Tiesiog pasiūlysiu keletą pigių triukų, kaip pasirodyti tvirtesniam už kitą.

Prieš startą

Nepamirškite, kad varžovas jus stebi. Apšildamas turite atrodyti užtikrintai. Neišsiduokite, jei jaučiate begyjančią traumą arba vakar padauginote kopūstų. Perdėtas kuklumas tikrai neduos naudos. Konkurentas turi jausti jei ne baimę, tai nors baimingą pagarbą.

Jei persimesite keliais žodžiais apie būsimą bėgimo tempą, neblefuokite, kad sumušite Lietuvos rekordą, bet ir neapsimeskite, kad svajojate tik kaip nors pasiekti finišą. Jūsų tikslas – aplenkti tą subjektą, o žodžiai programuoja situaciją trasoje, todėl jie turi skambėti solidžiai ryžtingai.

Pasidžiaukite, kaip gerai tinka naujieji bateliai, kad atradote naują dar pranašesnio energinio gėrimo rūšį, kad puikiai pažįstate trasą, kad joje laukia sirgaliai ir pagalbininkai. Tegu tai tik banalių tiesų pasikartojimas, bet jis sustiprins jūsų pasitikėjimą savimi, tuo pačiu kurdamas grėsmingą įvaizdį varžovo pasąmonėje.

Trasoje

Vertinkite, kaip atrodote varžovo akimis. Jei bėgsite šalikele panarinęs galvą, sukursite lengvo grobio įspūdį. Nesileiskite stumdomas po starto šūvio. Išsitieskite, atkiškite smakrą ir užsiimkite patogią poziciją.

Nesiblaškykite po kelią, ieškodami optimalios trajektorijos ir kirsdami kampus. Oriai kontroliuokite situaciją ir to nesigėdykite. Ar slepiatės nuo vėjo už aukštaūgio kolegos, ar surizikavote diktuoti grupelės tempą – jūsų sprendimas neturi kelti abejonių aplinkiniams.

Lenkimas

Tai lemiama fazė. Teisingai atliktas šis manevras garantuoja pergalę.

Priartėkite ryžtingai, bet žaismingai. Ypač tinka pusbalsiu niūniuoti mėgstamą dainelę. Galite apsiriboti paprastu „Ša la la la la...“, bet dar geriau bus, jei varžovas už nugaros (pabrėžiu – už nugaros!) išgirs ką nors adresuoto asmeniškai jam, pvz.: „Sutraiškysim į gabalus tuos kolorado vabalus...“

Susilyginęs su nelaimėliu, pristabdykite ir pasiekite akių kontaktą. Jūsų žvilgsnis turi transliuoti:

a) neįprastai tokiame kilometre gerą jūsų nuotaiką;

b) užuojautą su siaubo elementais dėl varžovo savijautos.

Kad vien žvilgsnio nebūtų per maža, mintį galite išreikšti ir žodžiais. Klausimėliai „Kas šonui?“, „Koją tempia?“, „Vėl prastai su viduriais?“ ar paprasčiausias „Kas tau?“ turėtų pasiekti reikiamą efektą.

Įsitikinęs, kad pirminė žinutė perduota, ryžtingai, bet ne per staigiai vėl padidinkite tempą ir žūtbūt nutolkite per atstumą, kuris neleistų veltis į diskusiją apie tai, ką tiksliau norėjote pasakyti.

Tuomet grįžkite į buvusio varžovo trajektoriją, bėgdamas tiesiai priešais jį. Toks manevras apsaugo nuo nebylaus kvietimo prisivyti, neišvengiamo tuo atveju, kai aplenkęs bėgikas laikosi ne tik priekyje, bet ir šone nuo aplenktojo.

Užrašas ant nugaros

Aplenktas ir sugniuždytas lenktynininkas neišvengiamai kurį laiką žiūrės jums į nugarą. Negerai, jei ten ant marškinėlių bus pavaizduotas iškeltas didysis pirštas – pagieža gali mobilizuoti antgamtines konkurento jėgas. Netinka ir raginimas „Niekada nepasiduok!” ar padėka žuvusiems už laisvę kariams. Tokie dalykai užveda.

Teisingas pasirinkimas šiuo atveju būtų mandagiai jam priminti, kad esate įveikęs 101 km Lietuvos pajūriu, „Ironman“ triatloną, perplaukęs Baltijos jūrą, buvote įšventintas į specialios paskirties būrį ar atlikote kokį kitą žygdarbį, apie kurį liudija kuklus bet aiškus užrašėlis.

Ir viskas.

Gal kai kam šie patarimai pasirodys ne visai etiški?

Nespręskite pagal savo sugedimą! Tikras maratonininkas niekada nenaudos šių technikų prieš silpnesniuosius, bet jei reikia įveikti stipresnį ar lygiavertį priešininką, nenuoširdus mandagumas – didesnė blogybė.