2014 m. birželio 29 d., sekmadienis

Futbolas prieš Olimpą


Monarchija nedera prie XXI-o amžiaus. Nukvakę karūnuoti juokdariai, šimtametės močiutės, nuo realybės atšokę princai ir pasileidusios princesės nebeįpučia vienybės liepsnos amžinai alkanai liaudžiai. Rūmų gyvenimas virto neišsemiamu pajuokų ir apkalbų šaltiniu. Net FIFA‘os rinkodarininkai savo reklamose nustojo vadinti futbolą sporto karaliumi. Nuvalkiotą klišę pakeitė socialinio atspalvio propaganda su aiškia antiolimpine ambicija: neva jų pasaulio čempionatas – svarbiausias sporto įvykis per ketverius metus.

Prieš trisdešimt metų futbolas svarba išties prilygo krepšiniui. Ant mokyklinio portfelio buvau užsirašęs „Vilniaus „Statyba“ – geriausia XX a. komanda“, tačiau už Vilniaus „Žalgirį“ sirgau ne mažiau nuoširdžiai. Dar nebuvo kilusi „Pietų IV“ banga, o mes su draugeliais jau nešiojome žaliai baltas kepures ir aktyviai naudojomės moksleivių teise be bilietų žiūrėti SSSR čempionato varžybas iš Šiaurės tribūnų. Pirmąjį suvoktą Pasaulio taurės turnyrą vėlyvais vasaros vakarais stebėjau 1982-aisiais, kruopščiai konspektuodamas žaliame sąsiuvinyje kiekvienų per Maskvos TV žiūrėtų rungtynių įspūdžius ir statistiką. Ten aprašyta viskas: sutartas austrų pralaimėjimas vokiečiams, dramatiškas pusfinalio pratęsimas ir tragiška prancūzams baudinių serija, lenkų trečioji vieta, Paolo Rossi triumfas.

Žaisti futbolo anuomet traukdavome ir vasarą, ir žiemą, nors krepšinis sekėsi geriau. Tais pačiais 1982-aisiais su dvylikamečių Vilniaus sporto mokyklos komanda, pastiprinta metais jaunesniu Artūru Karnišovu, aplošėme kauniečius ir laimėjome respublikos čempionatą. Krepšinio aikštelėje pasitaikydavo ašarų, tačiau muštynių neatsimenu. Tuo tarpu spardydami kamuolį įsikarščiuodavome taip, kad ir dabar empatiškai pajuntu laukinį kai kurių pietiečių kraujo troškulį. Vienintelį kartą esu smogęs varžovui kumščiu būtent futbolo aikštėje, kai tas nenorėjo pripažinti prasižengęs.

Nuo anų laikų Lietuvoje rimtas futbolas išnyko. Mūsų krepšinio klubai susidėjo su aludariais, futbolo komandos – su stipresnių miltelių gamintojais. Pasaulyje sporto karalius tapo milijardine pramogų industrija, apraizgyta lošimų mafijos čiuptuvų. Sutartų rungtynių rezultatų būdavo gausu net prie sovietų. Neseniai per radiją girdėjau Ženią Lovčevą, kadaise garsų „Spartako“ ir SSSR rinktinės saugą, prisimenant, kaip jis, mušdamas penalti, spyrė kamuolį kampinio vėliavėlės link ir garsiai nusikvatojo. Net visagalis partijos aparatas sutrikdavo, susidūręs su darbininkų klasės dievinamų žvaigždžių kaprizais.

Nors ir prasiskverbęs į „LRT Kultūros“ kanalą, futbolas nežada tapti inteligentų sportu. Strategai iš FIFA‘os supranta: žemesnės prabos aistra pigesnė, bet stipresnė. Jos užvaldyti milijardai vartotojų eina iš proto ir suka ekonomikos smagračius, sirgdami už savo stabus, pūsdami superklubų biudžetų burbulus. Turime sutikti, kad škotų futbolo aistruoliai nei asmenine kultūra, nei finansinėmis galimybėmis neprilygdavo Vilniaus maratono bėgti atvykdavusiems svečiams iš užsienio. Užtat pastarieji nusileisdavo gausa.

Futbolo ateitis šviesi. Tempas smarkiai išaugo, šiandien bet kuris rimtas žaidėjas nubėgtų maratoną. Rungtynes žiūrėti smagu ir paprasta, esminės taisyklės aiškios, lengva suskaičiuoti įvarčius. Čia jums - ne penkiakovė, tenisas, dviračių lenktynės ar lengvoji atletika. Tų šakų gerbėjams pirmiau tenka pasilavinti, paskui – susikaupti, o tik po to – kaifuoti. Publika ten kitokia. Pamenu, kaip pakerėjo draugiška atmosfera stadione, kai prieš dvylika metų pirmąsyk nuvykau gyvai stebėti lengvosios atletikos Europos čempionato Miunchene. Jokios agresijos. Nereikia švilpti varžovams. Sirgdamas vien tik „už“, tiesiog geriau jautiesi.

Pasaulio čempionatų rengėjų užmačios nustelbti Olimpines žaidynes verčia pasitempti organizatorius, bet vilties sukurti jose deramą vietą futbolui nedaugėja. Per dideli pinigai. Olimpo dievai - aukščiau, futbolo – arčiau masių.

Mums nėra ko blaškytis dėl prioritetų. Turime daugiau šansų pasistatyti atominę jėgainę ir laimėti kino „Oskarą“, nei patekti į Pasaulio taurės finalą, tuo tarpu olimpinių medalių kas ketveri metai vis sužvejojame: jei ne stadione ar krepšinio aikštelėje, tai baseine, jūroje arba irklavimo kanale.

Sirgsim už saviškius Brazilijoje po poros metų.     

2014 m. birželio 18 d., trečiadienis

Rūsčių minčių srautas iš Kauno



Štai šitaip veikia reklama. Neplanavau bėgti maratono iki rudens, bet Vilniaus pusmaratonyje, lūkuriuojant atidėto starto, akį patraukė užrašas ant vaikino marškinėlių „Susitikime Kaune!” Persimečiau keliais žodžiais, atmintin įsirėžė birželio 15-osios data. Įlindęs į tinklapį, užsiroviau ant tokios šiltai charizmatiškos Virgilijaus Aleknos šypsenos, kad čia pat sumaigiau slapčiausius savo asmens duomenis, pervedžiau nebeišankstinės registracijos mokestį ir nusiteikiau sekmadieniui Laikinojoje sostinėje.

Bėgant treniruotės tempu, nesunku analitiškai medituoti pasirinkta tema. Lengva plaukti nesikabinant į jokius klausimus. Dar paprasčiau tiesiog pasiduoti atsitiktinių minčių srautui.

Kaune yra kur bėgioti, reiškia ir šitam mieste gyventi tikrai galima. Vilnius netoli. Prieš karą tai nelabai buvo iš ko rinktis. Aišku, kad lietuviams teko Kaune spiestis ir tautiškai tvarkytis. Smetoniškai sukūrė rimtą valstybę. Visokie užsilikę rusai, lenkai ir žydai per dvidešimtį metų vis nejaukiau gūžėsi. Sovietų laukė?

Yanna Ross gavo Auksinį kryžių už „Mūsų klasę“. Prie režisūros nėr ko mėgėjui kibt. Pjesė – kas kita. Lenko parašyta apie lenkiško miestelio tragediją. Autoriaus pavardė neištariama, ne taip, kaip režisierės – aną iškart įsiminiau. Griežta pjesė, nėr tokio humoro, kaip „Dievų miške“. Šiaip jau lietuviai turbūt buvo uolesni žydšaudžiai, negu lenkai. Iš keršto sovietams. Pjesėje, kai Ryseką suima NKVD, tai atitranko, nuveža miškan, liepia išsikast duobę, bet taip ir nesušaudo. Keista. Apie trėmimus ten išvis nė žodžio. Pas mus truputį kitaip.

Vytauto Didžiojo universitete Leonidas Donskis mokė, kad Holokaustą reikia rašyt didžiąja raide. Normalu, čia gi tam tikros genocido atmainos pavadinimas. Įdomu, kaip dabar Donecke buvę klasiokai bendrauja. O Mosule, Palmyroje, Gagruose? Sostinėse, kažkodėl atrodo, daugiau vilties, o tuose antrarūšiuose miestukuose žmonės gal nėra tamsesni, bet pati tamsa juose juodesnė.

Liutauras Degėsys lankėsi Gruzijoje. Labai skurdus kraštas, sako. Darbo nėr, visi vyrai mėgina uždarbiauti taksinėdami. Kaip jie per pastaruosius dvidešimt metų nuo mūsų atsiliko! Aha. Tai ką gi mes visus šituos dvidešimt metų taip gerai darėme? Reiktų išsiaiškint ir nesustot.

Daug jaunimo Kaune, o universitetų mažėja. Nuvežė draugai į botanikos sodą. Pasirodo, jis tam pačiam VDU priklauso. Kaip čia humanitarai viešąją erdvę intelektualiems pasivaikščiojimams pasiglemžė? Ne, sako man, čia jie žemkę prisijungė. O medikai – veterinarkę. Kakaynas tik vis dar laikosi savarankiškai. Prieš startą Akropolio tūlike pasilabinau su daktaru Audriumi Kilikevičiumi. Jis tame autonomiškame Sporto universitete šiemet apsigynė daktaratą apie tam tikrų genų įtaką raumenų adaptacijai prie fizinio krūvio. Praverstų man dabar keli kokie pažangesni genai.

Žaliakalnyje, Juozo Tumo Vaižganto gatvėje ant dažno namo – atminimo lentos. „Čia gyveno ir kūrė...“ Vis prieškaris. Paveldas, supamas naujų statybų, renovacijų, rekonstrukcijų. Velionio pramonininko namus pažinau iškart – lygiai toks pat stilius ir apdailos medžiagos, kaip Vilniaus Žvėryne. Visur gyveno žmogus, vis kūrė. Druskininkuose, sako, ant sanatorijos ir lentelė jau kabo: „Čia gyveno ir kūrė dr. Bronislovas Lubys“. Reiks atkreipti dėmesį.

Rūstus šitas maratonas, vėliau pagalvos ir pasakys Marius Jovaiša. Nenuostabu, kad mintys rūsčios galvon lenda. Ar čia mano mintys, ar Kauno? Neseniai perskaičiau, kad žmogaus smegenys – tik prietaisas transliuoti Visatos sąmonės srautui.

„Kauno maratonas – daugiau nei bėgimas!” Ačiū, pasirašau.

2014 m. birželio 9 d., pirmadienis

Okupacija

Vakar Vingio parką okupavo rusai. Šventė Rusijos dieną, klausydamiesi garsios muzikos, maukdami alų ir kirkindamiesi pakrūmėmis. Minios svetimtaučių išgujo bėgikus ir dviratininkus iš įprastos viešpatijos pamėgtuose takeliuose. Lietuvos policija bejėgiškai stebėjo draudžiamose vietose sugrūstas mašinų virtines, nedrįsdama nubrėžti ribų įžūliems vairuotojams net ties draugiškų užsienio valstybių ambasadų tvoromis.

Šiandien teisės į parką atstatytos. Penktoji kolona išsinešdino. Apie aukas ir nukentėjusiuosius nepranešama. Blėsta iš istorinės atminties iškilę patirtos prievartos vaizdiniai. Grįžta tolerancija mažumoms, sumišusi su saviplaka, menant dvi galiojančias nuobaudas už analogiškus kelių eismo taisyklių pažeidimus savo sąskaitoje.

Stokholmo sindromas?