Glenn H. Mullin: „Orgazmo palaima - belaikės visatos metafora“

Jūs dažnokai minite palaimą. Vartojate šią sąvoką mokydamas tantros, taip pat - rašydamas apie Dalai Lamų gebas valdyti ir keisti energiją. O gal pasiūlysite tikslesnį terminą? Lietuviškai palaima skamba maloniai, nes reiškia ir pakylėtą ekstazę, ir dievišką globą. Koks tai dalykas?

Angliško žodžio „bliss“ atitikmenys tibetietiškai ar sanskritu vartojami daugybe įvairiausių progų.

Sutrose jis reiškia tiesiog „laimę“, nesiejamą su medžiagišku būviu ar kūnišku malonumu. Tai grynai proto būsena. Todėl kiekviena budistinė meditacija pradedama trumpa maldele, palinkint visoms gyvosioms būtybėms laimės ir laimės šaltinių. Vienas tokių laimės šaltinių yra gerumas - kūno, kalbos ir proto darbai, grindžiami geranoriškais linkėjimais. Geradaris kuria laimę ir sau pačiam, ir kitiems. Tokia laimė ne itin tvari, nes remiasi šiek tiek iškreiptai suvokiama tikrove, tačiau geri darbai ilgainiui atneša nemenką šalutinį teigiamą poveikį. Sutrose akcentuojamas protas - kūnas seka jam iš paskos, kurdamas gyvenimą. Taip šviesios mintys nulemia malonų likimą, o tamsios -  bjaurią perspektyvą.

Tantroje palaimos sąvoka kitokia. Ypač aukštosiose jogos tantrose ji reiškia atramą protui suteikiantį fizinį būvį. Tantroje pirmenybė teikiama kūnui, nes jis yra lyg pamatai, laikantieji ir veikiantieji protą. Palaima tantroje dažnai siejama su orgazmu. Europiečiai, senovėje atkeliavę į Tibetą ar Himalajus, apstulbdavo išvydę lytiškai santykiaujančių budų ir bodhisatvų atvaizdus. Tradiciniai erotiniai vaizdiniai pabrėžia vyriškosios ir moteriškosios energijos dermės svarbą proto labui. Palaimą patiriančių porų būties pilnatvė sukuria lygiai tokią pat sąmonės būseną, kokią žmonės pasiekdavo  prieš milijoną metų, prieš šimtą tūkstančių metų ar prieš šimtą metų. Šitaip protas peržengia kultūros, erdvės ir laiko ribas. Orgazmo palaima tantroje atstoja belaikės, erdvės ribų nepaisančios visatos metaforą.

Budizmas moko apie tris kūniškumo lygmenis: medžiagiškąjį, subtilųjį ir subtiliausiąjį. Palaima siejama su antruoju lygmeniu, su kūno energija, glūdinčia po sąmone. Kai penkiose kūno čakrose energija pasiekia darnią pusiausvyrą, ji pradeda džiaugsmingai žaisti. Iš tokios žaismės protas iškyla į džiaugsmingą palaimos būseną.

Tantriniuose raštuose dažnokai minima, kad ji yra greitas būdas pasiekti nušvitimą. Lama Conkapa savo trumpoje eiliuotoje biografijoje rašo:

„Aukštuoju mokslu tantrą daugelis vadina,

Nes žino, kad ji greit atves į nušvitimą.

Tik retas kas ją praktikuoti ima.

Jei gudrūs jie, tai kas tuomet kvailys?“

(Juokiasi) Visos Tibeto budizmo mokyklos laiko tantrą greitu ir lengvu būdu nušvisti.

Kuo jis toks lengvas?

Tuo, kad suderinę energiją penkiose čakrose, puikiausiai parengiame kūną siekti nušvitimo. Jeigu vairuojate „Jaguarą“, kurio trys stūmokliai iš dvylikos kliba, nesitikėkite laimėti lenktynių. Nepajėgsite net maloniai pasivažinėti tokiu automobiliu. (Juokiasi) Variklis turi dvylika cilindrų, bet veikia tik devyni, o trys trukdo. Tantra padeda suderinti visų dvylikos galią ir tolygiai judėti didžiausiu greičiu.

Tantroje kalbama apie trejopas kūno palaimos savybes. Pirmoji - harmonizavus energiją penkiose čakrose, kūnas pasijunta maloniai, o protas patiria laimę. Aiškindami tantrą, dažnai pasitelkiame romantiškai seksualius vaizdinius. Pavyzdžiui, kai žavi moteris, prisėdusi greta vyro, ima glostyti jam ranką ir kuždėti švelnius žodelius, šis tuoj pat patiria kūnišką malonumą. Jo protas tuo pat metu taipogi neria į džiaugsmą, visi rūpesčiai dėl kitų reikalų akimirksniu nuslopsta. 

Antroji savybė - švytintis nubudimas. Pasiekęs energijos dermę žmogus jaučiasi labiau prabudęs, gyvastingesnis. Ir priešingai - energijai išsiderinus, jautiesi kiek prislopęs, tarsi iš šalies stebėtum pro šalį plaukiantį gyvenimą.

Trečioji savybė - atvirumas. Energijų dermei sutrikus, protas pakrypsta neigiama linkme. Žmogus tampa piktas arba baimingas. Pyktis įjaudrina, atima ramybę, džiaugsmą, gebėjimą patirti visatos pilnatvę. Jautiesi spaudžiamas ko nors siekti, bet nežinai krypties. Mahamudros aprašymuose ši savybė iliustruojama pasitelkiant krintančio nuo medžio lapo vaizdinį - jam nereikia stengtis, kad pasiektų tikslą. (Juokiasi) Ramiai, švelniai, žaismingai jis leidžiasi be jokios pastangos, pasikliaudamas gamtos jėgomis. Mahamudroje nuolat kartojama: „Nei traukos, nei stūmos, nei priėmimo, nei atmetimo!” Tik ramus švytintis būdravimas, suvokiant palaimingą esatį.   

Ir visa - tam, kad pasiektume nušvitimą?

Tantra - Mahajanos tęsinys. Mahajanos doktrina grindžiama atjauta, o atjauta - suvokimu, kad esame susiję su visomis gyvosiomis būtybėmis nuo blakių iki budistų. (Juokiasi) Džiaugdamiesi šia sąsaja, turime jas visas mylėti. Kuo labiau pajėgiu mylėti ir atjausti visa kas gyva, tuo labiau esu nušvitęs.

Mums dažniausia nesunku mylėti savo tėvus, brolius ir seseris, na ir dar kelis bičiulius tautiečius. Pasistengę, galime šiltai pamilti tos pačios rasės svetimšalius. Dar toliau pažengę šiuo keliu, gal pajėgiame puoselėti meilę ir atjautą kitų rasių žmonėms ar net kitiems žinduoliams, tačiau išties retai jaučiame tokius pat jausmus driežams arba vorams. (Juokiasi) Ką jau kalbėti apie pragarų būtybes, alkanąsias dvasias ir panašius padarus. (Juokiasi)

Akivaizdu, jog gebėjimas nuolat išgyventi meilės ir atjautos jausmus kyla iš atitinkamų pojūčių. Nušvitimas - tai išlavinti, išskaidrinti pojūčiai, iš kurių išvalyti teršalai. Tokia to žodžio reikšmė tibetietiškai. Nušvitusiajam dingsta trikdžiai mylėti visas gyvas būtybes, net pačias keisčiausias ir tolimiausias. Jis perpranta visus pasaulio ryšius ir vyksmus, suvokia sąsajas tarp kūno ir proto, tarp savęs ir kito. Jam tampa aišku, kas glūdi už gyvasties. Jis regi, kaip protas suvokia pasaulį, o pasaulis yra suvokiamas proto.

Kiti tikėjimai, pavyzdžiui, tradicinis šamanizmas puoselėja pagarbą visiems gamtos reiškiniams. Yra ir šiuolaikinių mąstytojų, laikančių, jog verta kalbėti ne tik apie gyvųjų būtybių, bet ir apie akmenų, mineralų ir kitokių neorganinių junginių poreikius ar net teises.

Istoriniuose budizmo tekstuose aptiktume skirtingų nuomonių šia tema. Gamtos skirstymas į gyvąją ir negyvąją visuomet santykinis. Sudūlėjusios uolos lengvai virsta dulkėmis, kurias įkvepiu ar nuryju,  paversdamas jas savo kūno medžiaga. Skysčiai iš mano kūno protarpiais išsilieja ir įsiterpia į debesis. Budizmas įspėja, kad kasinėti žemę kalnuose, savanaudiškai ieškant vertingų mineralų, dera itin atsargiai ir pagarbiai. Nuo tokios pozicijos nebetoli iki kalbų apie uolienų teises. (Juokiasi)

Man pačiam artimas tantriškas požiūris: visi reiškiniai kyla iš pirmapradžio Budos proto. Net uolos luitas turi tam tikrą prigimtį, kuri, kalbant krikščioniškai, turbūt būtų kildinama iš Dievo. Galbūt akmuo nepajėgia savęs suvokti, bet ir jis yra pirmapradės energijos apraiška. Nėra energijos be proto, o proto be energijos. Tik nenušvitusiesiems jie atrodo atskiri dalykai.

Tantra pasaulį suvokiančio proto ir proto suvokiamo pasaulio santykius nagrinėja dvejopai: per iliuzinį medžiagiškumą ir per vaiskųjį protą. Mums būdingas savasties pojūtis - lyg žibintuvėlis, nušviečiantis suvokiamą pasaulį. Kas kita - daiktai, kuriuos suvokiu. Nuo gimimo iki mirties laikome pasaulį šitaip padalinę. Tantra moko, kad nušvitimas atskleidžia netikrą tokio dualumo prigimtį. Buda neberegi savo proto, kaip suvokiančio aplinkinį pasaulį, ir pasaulio, kaip daiktų, suvokiamų proto. Šių reiškinių vienovė tampa akivaizdi. Vasarą laižydamas ledus neskiriu, kur baigiasi tirpstanti medžiaga, o prasideda per kūną nuvilnijanti pasitenkinimo bangelė. Susilieju į vienį su ledų porcija. (Juokiasi)

Aukštosios jogos tantros vartoja vidinės liepsnos sąvoką. Ši liepsna nudegina vidinius mazgus, trikdančius energijos srautą per penkias svarbiausias čakras. Taip jose suderinama vyriško ir moteriško pradų energija, tampanti puikiausiu sąmonės pagrindu. Energijos dermė per čakras sklinda į penkias sąrankas: kūnišką pavidalą, pojūčius, suvokimą, valios aktus ir sąmonę. Sutros teigia, kad iš jų kyla penkios iškreipto proto būsenos, o tantroje mes mokome apie penkias nuogas linksmai šokančias dakines - šventąsias moteriškas dvasias. (Juokiasi) Jos neša pirmapradę belaikę išmintį be jokios iškraipančios priedangos. Juk drabužiai visuomet žymi laiką ir vietą, ar ne? Portretuose Napoleoną, Julijų Cezarį ar Jėzų Kristų atpažįstame ne iš veidų. (Juokiasi)    

Dėl drabužių - aišku, bet kas lemia moterišką tų šokėjų lytį?

Manau, jos vaizduojamos moterimis todėl, kad tantroje vyriško prado paskirtis yra įsikišti į įprastą reiškinių tėkmę, idant ją pataisytų arba sugriautų. Priešingai, moteriškumas mus skatina laikytis natūralios harmonijos. Vyriška energija tantroje siejama su prievarta, žudymu, mirtimi, o moteriška - su gyvasties puoselėjimu, saugojimu ir perdavimu. Esaties scenoje nevaržomai šokančių dakinių energija ir išmintis yra palaiminga, iš jos kylanti sąmonė - šventiška.

Pacitavote Lamą Conkapą, pašiepiantį nepraktikuojančiuosius tantros. Kas yra toji praktika?

Praktikuoti tantrą - tai dalyvauti džiaugsmingame spektaklyje, suvokiant jo palaimą ir tuštumą. Suprantu, kad gražbyliauju. (Juokiasi) Bet norėdamas ką nors apibūdinti, turiu pasikliauti žodžiais.

Esate rašytojas.

Taigi. (Juokiasi) Tantroje svarbu grožis ir žaismingumas, džiaugsmingas proto paslankumas, siejant palaimą su tuštuma. Džiugiai šokančios dakinės vaizduojamos pakėlusios vieną pėdą. Ši akimirka atspindi medituojant stabtelėjusį protą. Viename svarbiame tibetietiškame traktate rašoma, kad nušvitęs bodhisatva nėra nei sansaroje, nei nirvanoje, bet jis taip pat yra ir sansaroje, ir nirvanoje. Jis nėra sansaroje, nes puse savo proto suvokia regimybės tuštumą, todėl patiria nirvanos ramybę. Tik iš didžiulės atjautos jo protas neužsibūna nirvanoje, idant skleistų išmintį sansaros pasaulyje.

Esu girdėjęs posakį: „Jeigu sutikote paniurusį budistą, jis - ne tikras budistas“. Kaip nuolat išbūti džiaugsmingai palaimingam? Juk kiekvienam pasitaiko juodų dienų.

Kai kurie dalykai mums kelia nuotaiką vien todėl, kad perdedame jų svarbą, iškreiptai regėdami juos palankioje šviesoje. Lygiai taip pat juodi dalykai mums gadina dienas tik todėl, kad protu perdedame jų neigiamybes. (Juokiasi)

Aišku, man lengva taip šnekėti. Malonios naujienos kelia nuotaiką. Smagu laimėti loterijoje „Ferrari“ ar „Lamborghini“, bet jeigu po savaitės lėkdamas nauju automobiliu partrenksite senutę, ir iš namų išbėgę jos sūnūs sulaužys jums abi kojas, tuomet viskas pasikeis. (Juokiasi)

Sakoma, kad jei tokie du įvykiai nutinka skirtingiems asmenims, tai po pusmečio abu - ir laimėjęs loterijoje, ir patekęs į avariją - grįžta į įprastą laimės lygmenį.

Tiesa. Viena kančios rūšių yra nepasitenkinimas laimę teikiančiais dalykais, jiems pabodus.

Nuolat gyventi džiaugsmingoje palaimoje padeda išmintis. Turiu galvoje išmintį kaip proto savybę, o ne žinių sankaupą. Klaidinga manyti, kad kuo daugiau įvairių duomenų sukaupsime, tuo išmintingesni tapsime. (Juokiasi) Daug informacijos neatneša žmogui laimės. Intelektualai ir eruditai dažnai yra nelaimingesni už tuos, kas nesuka galvos dėl žinių.

Išmintis turėtų laikyti protą ramioje pusiausvyroje kiekvieną akimirką, neperdedant nei gerų, nei blogų dalykų svarbos. Po darbingos dienos labai malonu praleisti penkiolika minučių nieko neveikiant, tačiau jei kelias valandas ko nors laukėte, sugaištas dar ketvirtis valandos neatneš daug džiaugsmo. Išmintis atskleidžia visų reiškinių santykinumą, parodo juos neutraliai iškylančius, leidžia viską patirti pernelyg nesureikšminant.

Sutrose šie dalykai aiškinami santūriau, idant tiktų vienuolynams, o tantrinis budizmas mėgsta seksualius, romantiškus, siautulingus pasakojimus. Man ypač patinka viena tokia istorija, pamokanti, kaip patirti gyvenimo pilnatvę, nuo jos neatsiribojant, bet ir  pernelyg į ją neįsikabinant. Žinoma, patrauklūs dalykai dažnai sukelia nežabotą trauką, o atstumiantys - įsiūtį ar smurtą. Suvaldyti protą svarbu ir medituojant ar tarp meditacijų, kad pasiektume tobulą pusiausvyrą pernelyg nepanirdami į santykinę tikrovę, bet ir neatmesdami jos.

Įdomu, kokia toji jaudrinanti istorija.

Istorija, kurią papasakojo vienas didžio tantros mokytojo Nagardžunos mokinys, yra apie merginą, kadaise Indijoje dirbusią tarnaite pas kilmingą ponią. Buvo priimta, kad aristokratų namuose patarnaujančios merginos negalėjo tekėti, vaikščioti į pasimatymus ar kitaip megzti romantiškus santykius. Jos privalėjo laikytis celibato, panašiai kaip eunuchai Kinijos imperatorių rūmuose.

Taigi, tą dvidešimtmetę tarnaitę palengva užvaldė romantiškos svajos. Žinodama, kad neturi teisės ne tik ištekėti, bet ir bendrauti su vaikinais, ji nusipirko asilą. Keturkojis kartais gali atstoti vyrą, tačiau moteriai krypstant sekso su asilu link, iškyla natūralus keblumas: jos ertmė yra maždaug 18-23 centimetrų gylio, o asilo lyties organas siekia 30-38 centimetrus. Per ilgas. Čia paprastai gelbsti ant gyvulio penio užmaunamas atitinkamo storio skridinys, idant naudingas organo ilgis saugiai atitiktų lūkesčius. Mergina taip ir pasielgė. Suderinusi matmenis, ji džiaugėsi savo asilėliu, šis taipogi atrodė laimingas.

Po kurio laiko kilmingoji šeimininkė, susidomėjusi savo tarnaitės potraukiu asilui, pro rakto skylutę pamatė judviejų vakarinį siautulį. Kitą dieną ponia pasiuntė merginą į turgų, o pati įsmuko į jos kambarį. Nusprendusi pasimėgauti asilo įgūdžiais, ji stengėsi atkartoti tai, ką tarėsi mačiusi pro rakto skylutę darant tarnaitę, tačiau anąsyk nepastebėjusi apsauginio skridinio, jo neužmovė. Taigi, šeimininkės užmojis baigėsi tragiškai: visu ilgiu įsiskverbdamas gyvulys ją mirtinai sužalojo.      

Šis pavyzdys moko vidurio kelio. Mums dera patirti gyvenimo pilnatvę tiek, kad ji džiugintų visais malonumais, tačiau privalu paisyti ribų. Taisyklė tinka visoms pagundoms: reginiams, lytėjimui, garsams, kvapams, skoniams. Tenka pažinti pusiausvyrą tarp esaties ir nebūties. Kai tai pavyksta, 72000 vyriškų ir tiek pat moteriškų energijos lašų, cirkuliuojančių mūsų kūnuose, pasiekia tobulą dermę penkiose čakrose. Kai vyrauja vyriškieji, tampame pernelyg šiurkštūs, kai nustelbia moteriškieji - perdėm ramūs.

Tinkamai pusiausvyrai pasiekti visur būtinas tikslaus storio skridinys. (Juokiasi) Tuomet gyvensime švytėdami palaima kaip toji mergina.

Puikus palinkėjimas. O kaip gyventi celibato įžadų paisantiems vienuoliams?

Jiems visai nebūtina įsitraukti į seksualines jogos praktikas ar ieškoti sugulovių. Vienuoliai pasitelkia savo seksualumą medituodami belaikę vyriškų ir moteriškų savybių sąjungą. Vienuoliai ir vienuolės puikiausiai gali pasiekti nušvitimą, naudodamiesi kiekviename kūne ir prote glūdinčiais vyriškaisiais ir moteriškaisiais pradais. Juk gimstame iš vyro ir moters. Sutelkę vyriškuosius ir moteriškuosius energijos komponentus savo kūne, galime pajusti vidinį karštį ir patirti ekstazę, kurią apibūdintume kaip mistinę. Pirmasis Dalai Lama yra aprašęs tokią patirtį, nusakydamas, kad ji buvo panaši į orgazmą, tik šimtąkart stipresnė.

Man iš galvos neišeina asilas... Jis, ko gero, taip pat patyrė kažkokią palaimą, tačiau stokodamas žmogiškos sąmonės nepajėgė jos realizuoti...

Svarbu pastebėti, kad šis pavyzdys nenagrinėja asilo palaimos.

Suprantu, tačiau noriu paklausti...

Žmonės panašiai įsitraukia įvairiais būdais. Sušelpdamas elgetą pasijuntu maloniai pats ir suteikiu džiaugsmo jam. Taip rizikuoju pernelyg panirti į labdarybės sferas, apleisdamas kitas svarbias gyvenimo sritis. Grėsmė kyla ir elgetai, dėl mano mielaširdystės jis gali tapti priklausomas nuo išmaldos. Visa esmė yra patirti veiksmo pilnatvę, išsaugant blaivų protą.

Puiku. Ir kuo ši pirmykštė pilnatvė tokia vertinga? Orgazmą gali patirti ir asilas, o žmogus juk dar pajėgia protauti ir naudotis kitais sąmonės pranašumais.

Taip, žmonės įprastai laikomi turį daugiau galimybių nušvisti, nors niekada neteko šia tema išklausyti asilo. (Juokiasi) Ko gero, jis nesutiktų priklausąs žemesnei rūšiai. (Juokiasi)

Dėl orgazmo pridursiu tokį pastebėjimą. Jau minėtos trys jo ypatybės yra palaima, švytėjimas ir neapsakomas atvirumas. Iš jų kyla didis malonumas, visa persmelkianti šviesa ir protavimo ribų peržengimas. Tuo akimirksniu smegenys išsijungia, ryški šviesa panaikina visus rūpesčius dėl praeities, dingsta nerimas dėl ateities. Deja, tos pačios savybės yra trijų esminių ydų šaltiniai. Palaima gali vesti prie liguisto įsitraukimo, švytėjimas - prie rūstybės, o protavimo stoka - prie neišmanymo. Tie patys dalykai gali virsti tamsiomis sansaros šaknimis arba būdais siekti nušvitimo, todėl svarbu ne šiaip jais mėgautis, o lavinti joginiu metodu.

Paplitęs budistus apibūdinantis stereotipas priekaištauja, kad jie pernelyg linksta nuo visa ko atsiriboti. Lietuviškai mėgstama pasišaipyti, sakant „dzin budizmas“. Kaip neįsitraukimas ir nesikabinimas į santykinę tikrovę dera su žmogiška atsakomybe?

Budizmas neperša abejingumo ar pasyvumo. Teiginys, jog budizmas skatina susilaikyti nuo visuomeninio aktyvumo ar kišimosi, nėra pagrįstas. Budizmas moko, kad iškilus reikalui tinka ir net būtina imtis bet kokių veiksmų, neatmetant nei smurto, nei žudymo. Svarbu pasikliauti atjauta ir išnaudoti visas nuosaikesnio veikimo galimybes.

Istoriniuose tekstuose rastume aibę tokį požiūrį grindžiančių pavyzdžių. Viename ankstesnių gyvenimų Buda plaukdamas laivu nužudė piktadarį, ketinusį paskandinti laivą su penkiais šimtais keleivių. Jis ryžosi žudyti ne tik gelbėdamas 500 žmonių, bet ir iš užuojautos tam niekšui. Juk masinė žmogžudystė būtų nekaip pakreipusi jo karmą. Žinoma, tinka paklausti: kokiomis aplinkybėmis leistina imtis tokio veiksmo? Juk daugelis budistų duoda įžadus nežudyti ir susilaikyti nuo smurto. Tačiau šis priesakas skatina nekenkti, o ne vengti prievartos. Minėtame pavyzdyje piktadarį teko nužudyti ne siekiant jam pakenkti, o trokštant sulaikyti jį, idant nepasidarytų dar didesnės žalos.

Ar Buda, nudėdamas tą piktadarį, nerizikavo pakenkti sau?

Ne. Visiškai suvokdamas kiekvieno protu patiriamo reiškinio iliuziškumą, jis elgėsi lyg teatro aktorius, vaidindamas nužudymo sceną. Taip jis su didžia atjauta išlaisvino piktavalį iš kančios ciklo. Be abejo, tokie veiksmai pridera tik toli pažengusiems šventiesiems.

Budizmo šaltiniuose rastume aibę pavyzdžių, kai bodhisatvos susilaikė nesmurtavę.

Taip. Vertinu tuos atvejus kaip pirmąsias nuosaikaus veiksmo galimybes. Bodhisatvos turi keletą variantų: planą „A“ - išlikti švelniems ir ramiems, planą „B“ - įsitraukti aktyviau įtikinėjant, planą „C“ - imtis aršesnių veiksmų, o planui „D“ jau gali tekti griebtis smurto. (Juokiasi)

Pokalbio pabaigai pasidalinkite savo požiūriu apie šio visa aprėpiančio žaismingo teatro paskirtį. Koks jo kilsmą pateisinantis tikslas?

Abejoju, ar turiu originalią savo nuomonę šiuo klausimu. Juk mūsų pažiūras nuo gimimo formuoja kitų įžvalgos ir įtakos. Jaučiu, kad ne taip svarbu galvoti apie šio pasaulio paskirtį - verčiau klausti: kuo aš čia galiu praversti? Kartais atrodo, kad suvokiu ryšį su visomis gyvosiomis būtybėmis, vertinu jį, esu joms dėkingas. Tai svarbu. Turbūt kiekvienas retsykiais patiriame gilesnės tikrovės įžvalgų, tik jos mažiau reikšmingos kitiems. Man patinka dėstyti budizmą: nuo paprasčiausių pradmenų iki aukščiausios tantros. 

Kartais esu klausiamas, kaip pageidaučiau numirti. Atsakau, kad norėčiau tai patirti prabudęs, sėdėdamas ir laukdamas to, kas įvyks. Viliuosi tuomet jausti gilią atjautą ir remtis išmintimi, idant susiorientuočiau, kur sukti savo paties ir kitų labui.

Panašiai žvelgiu į gyvenimą. Priimu jį kaip mįslingą treniruotę ar eksperimentą, įgalinantį sąmoningai pasimokyti būties, pasilavinti vertingus dalykus atskiriant nuo netikusių, svarbius - nuo menkų. Atiša mokė gyventi lyg gulbei, kuri gerdama pieną geba nuryti grietinėlę, o vandenį išspjauti. Gyvenimas - tai gera proga ugdyti atjautą ir išmintį. Sakoma, kad atjauta yra akys, vedančios į nušvitimą, o išmintis - jo link nešančios kojos.

Mano mėgstamas vaidmuo gyvenimo teatre - žaisminga dievybė. Praktikuoju žaismingos teatriškos dievybės jogą. Ir kiti asmenys mano gyvenime - žaismingos teatriškos dievybės. Jokie žodžiai tiksliai neperteiks įstabios slėpiningo gyvenimo žaismės. 

Nuostabu. Ačiū, kad įsileidote į šį spektaklį.

(Juokiasi) Buvo džiaugsminga ir malonu.

David Grossman: „Juokas pergali dusulį“

Pradėkime nuo klausimo apie...

Ar jūsų diktofonas guli ne per toli?

Ne, ačiū, viskas tvarkoj, šį aparatą esu ne kartą taip naudojęs.

Taigi, jūsų knygoje „Užeina kartą arklys į barą“ nesušukuoti pagrindinio veikėjo juokeliai palengva veda publiką į gelmes, atveriančias visiškai naujus klodus. Panašų postūmį patiria ir romano skaitytojai. Įdomu, kokias dar senas žaizdas apnuogintumėte ir užgydytumėte humoru?   

Manau, kad humoro nederėtų varžyti.

Aišku, esama temų, reikalaujančių taktiško požiūrio. Pavyzdžiui, anekdotai apie žydų naikinimą... Mes, žydai, turime teisę juos pasakoti, tačiau kitiems patarčiau mandagiai susilaikyti.  

Juokdamasis tu kvėpuoji. Juokas pergali dusulį. Šviežias alsavimas išvėdina liūdną, net tragišką patirtį jos nesumenkindamas, nesišaipydamas, tik atverdamas naujus langus, pro kuriuos pažvelgiame į skausmą. Tai suteikia žvilgsniui lankstumo, sukuria progą kalbėti apie įvykius kitais žodžiais.

Pajėgdamas iš ko nors juoktis, pastebi, jog nebesi sukaustytas tos temos, nebesijauti auka. Juokdamasis atgyji, išsilaisvini.

Daugelis painioja anekdotų pasakojimą su humoro geismu. Geismu? (Juokiasi) Humoro geismas... Painioja anekdotus su humoro jausmu. Žodžiu, tai nėra tas pats. Esu pasidaręs alergiškas žmonėms, brukantiems man anekdotus. Ypač po šios knygos. Nuostabu, bet vos jai išėjus, kur tik atsiduriu, tuoj prilenda koks nors tipas, trokšdamas pasidalinti savo juokeliu, kurį turėčiau įtraukti į kitą romaną. Gaunu krūvas laiškų, siūlančių anekdotus naujai tos pačios knygos laidai.

Oho!

O juk knygoje kiekvienas juokelis turi prasmę, stumteli pasakojimą pirmyn, tik nebūtinai tiesmukai. Ten nestinga naujų pokštų.

Prieš parašydamas romaną „Užeina kartą arklys į barą“, mokėjau tik du ar tris anekdotus. Mėgstu jų klausytis, bet iškart pamirštu. O dabar jaučiuosi apsiginklavęs gal penkiasdešimčia šviežių anekdotų. Turiu saugotis, kad neimčiau jais švaistytis.

Žavu. Esate girdėjęs, kad bet kuris žmogus mano turįs geresnį nei vidutiniškai humoro jausmą?

Šit kaip.

Yra bent du dalykai, kuriuose visi jaučiamės pranašesni už aplinkinius: humoro jausmas ir vairavimas.

Vairavimas?

Na taip. Kiekvienas automobilininkas yra tikras, kad suvokia humorą ir vairuoja geriau nei populiacijos vidurkis.

Jūs visiškai teisus. Turbūt taip yra dėl to, kad abu šie dalykai atspindi gyvastingumą. Atpažįstu juose gyvasties apraiškas. O juk niekas nenori prisipažinti stokojąs gyvasties ar libido. Gebėjimas prajuokinti paverčia jus savu ir patraukliu. Vairavimas irgi sukuria panašų jausmą. Ypač Izraelyje, kur visi važinėja, lyg būtų ką tik apiplėšę banką. Bet tiek to...

Tiek to. Ar pastebėjote, kokį postūmį jūsų kūryba suteikė Izraelio žydų santykiams su Palestinos arabais?

Ne, nemanau, kad čia yra ką pastebėti.

Politiniai knygos veikėjų pareiškimai leido man pasakyti dalykus, kuriuos šiaip esame linkę nutylėti. Esu itin kritiškas Izraelio vyriausybei okupacijos klausimais. Kritikuoju ir palestiniečius. Rašau straipsnius, bet juose negaliu kalbėti tiesiai iš Id, todėl nepasiekiu žemiausiu klodų. O kurdamas romaną, jausčiausi nusidėjęs, jei nutylėčiau tai, ką man kužda Id. Iš ten pakyla gausybė purvo.

Politiniai konfliktai generuoja mumyse - izraeliečiuose ir palestiniečiuose - krūvas dumblo: prietarų, stereotipų, etikečių. Mano romane komediantas staiga atleidžia publikai visus varžtus, ir susirinkusieji išrėkia viską, ką laikė užspaudę, ko niekada nedrįso ištarti.  

Taip, nors romanas nėra politinis...

Nėra. Tai tik klaidinanti regimybė. Žmonės laiko izraeliečius perdėm politiškais. Esame užteršti politikos, nuolat maudomės joje, ir ji ypač smarkiai persmelkia mūsų gyvenimą. Tačiau kartais juk turime teisę pabūti tiesiog asmeniškai šlykštūs, erzinantys ir užknisantys, be jokios politikos. (Juokiasi)

Ši knyga atskleidžia, kaip viena klaida permeta žmogaus gyvenimą ant kitų bėgių. Tai, kas nutiko linksmintojui Doveliui paauglystėje, pasmerkė jį sukti tam tikru keliu, kuris vedė šalia tikrojo gyvenimo trajektorijos. Tikrasis jo būdas labai skiriasi nuo personažo scenoje. Vaikystėje itin švelnus, jautrus berniukas augo lyg neturėdamas odos, o paskui dėl to, kas įvyko, dėl to, ką jis manė padaręs, nusikalė storiausius šarvus iš šiurkštumo, vulgarybės ir įžūlumo, net žiaurumo. Cinizmas ypač galingai atkerta mus nuo pačių esminių pradų.

Taip tas veikėjas ir gyveno greta tikrojo savęs, kol per pasirodymą Netanijoje susitiko neūžaugą moterį ir sumanė iš jos pasišaipyti. O ji, pažinojusi komediantą vaikystėje, ištarė jam tik tris žodžius: „Buvai geras vaikas.“ Tie žodžiai atvėrė sieloje tarpeklį, iš kurio lyg ugnikalnis išsiveržė galingas srautas, privertęs jį papasakoti tikrąją istoriją.     

Rašydamas romaną mąsčiau, kiek mano pažįstamų gyvena paraleliai savo prigimčiai. Jie egzistuoja greta savasties, jei pritaikyčiau sąvoką iš psichologijos. Man regis, daugelis aplinkui gyvena tarsi dainuodami savo dainą klaidinga gaida. Per centimetrą nukrypę nuo teisingo tono. Visas jų gyvenimas persmelktas kažin kokios savęs neatitikties. Jie neranda sau vietos, tik prisitaiko.

Mes gebame puikiausiai prisitaikyti. Vieni prisitaiko prie ydingų santuokų ir penkiasdešimt metų kankinasi su tuo, kas jiems visai netinka. Kafka būdamas dvidešimt penkerių siaubingai vargo įsidarbinęs draudimo kompanijoje. Kiti kenčia dėl savo lyties, nedrįsdami prisipažinti, kasdien slegiami baisios gėdos, gyvendami sekliai, nuolat sutrikę.

Dauguma mūsų tam tikrais laikotarpiais pasijuntame nutolę nuo tikrojo pašaukimo, todėl svarbu, kad menas ar literatūra dovanoja progą nors vieną dieną išgyventi tai, kuo esame iš tikro. Aptikę tikrąjį „aš“, išlaisviname daugybę nuslopintų jausmų ir savybių, nes egzistuodami greta tikrosios savasties nuolat patiriame skausmo antplūdžius, pykčio priepuolius, net gedėjimą. Juk gyvenant netikrą gyvenimą kažkas viduje liko nužudytas. O literatūra nukelia ten, kur esame savimi. Tai be galo malonu, net jei tas tikrasis „aš“ pasirodo esąs siaubingas. Svarbiausia, kad tuomet ESI („esi“ - didžiosiomis) savimi.   

Tokią palaimą patyręs mano knygos herojus pajėgia prisipažinti ir gedėti dėl „tėvažudystės“, kurią jaučiasi įvykdęs, nors prieš tai daugybę metų nedrįso sau leisti net paliūdėti dėl to. Tik susitapatinus su tikrąja savastimi, jam tai pagaliau pavyksta.

Atvirai sakant, skaitydamas nebuvau sutelkęs dėmesio į šią veikėjo savasties metamorfozę. Skaitytojui labai lengva užimti pasakotojo - teisėjo žiūros tašką ir tuomet...

Bet knygoje viskas raiškiai išdėstyta... paskutiniuosiuose puslapiuose.

Be abejo. Ir vis tiek labai įdomu išgirsti autoriaus paaiškinimą.

Dabar noriu grįžti prie jūsų minties apie iš gilumos sukylantį dumblą. Panašu, kad Lietuvoje mes šiuo metu stebime įsišaknijusios priešpriešos tarp lietuvių ir žydų bendruomenių apraiškas. Žmonės tebėra paralyžiuoti praeities traumų: visi jaučiasi aukomis, net tie, kurių giminės buvo budeliai. Juokauti apie kupiną žudynių, tremčių ir kitokios prievartos laikotarpį, trukusį maždaug nuo sovietų invazijos iki Stalino mirties, nemokame. Gal sutiktumėte atvykti su rašytojo misija ir padėti išvėdinti slogų tvaiką?

Pirmiausia turiu pasakyti, kad man, kaip ir visiems žydams, Lietuva nėra neutrali vieta. Atsiliepdamas į jūsų kvietimą ją aplankyti, turėsiu ne tik atrasti laiko kelionei, bet ir peržengti vidines kliūtis. Jūs pats atrodote malonus žmogus, tačiau iškart neišvengiamai prisimenu visa, kas dėjosi toje šalyje. Man bus nelengva, nors suprantu, kad dabar kiti laikai, kita era, užaugo nauja karta.

Žinome, kad Amosas Ozas nenorėjo vykti į Lietuvą dėl savo šeimos tragedijos.

Bet jūs gi suvokiate, kokia tai žaizda.

Žaizda labai gili, ir lietuvių rašytojų pastangos gydyti ją literatūra kol kas nedavė vaisių. O jūs šiuo romanu parodote pavyzdį, pateikiate receptą, kuris turbūt nėra vienintelis, bet veiksmingas.

Manau, kad su tokiais skauduliais dera tvarkytis bent dviem būdais. Vieno negana.

Taigi, pirmiausia verta taikyti mokslišką istorinį metodą. Tikrinti faktus, skaičius, datas. Aiškintis visus veiksmus, procesus. Nustatyti asmenis: kas ką padarė, kas vadovavo. Tokia istorikų priedermė - kruopščiai moksliškai tirti visą įmanomą medžiagą.

Antrasis būdas, kurį būtina taikyti tuo pat metu, yra meninis. Menas, prisiliesdamas prie praeities žaizdų, geriausiai sutapatina mus su tuo, kas yra įvykę. Tarsi nusikėlę į praeitį svarstytume, kaip patys elgtumėmės būdami ir aukomis, ir skriaudėjais. Čia svarbios abi pusės, vienos nepakanka. Menas įgalina, jis priverčia, nukreipus psichikos gynybos pastangas šalin, nerti į patį traumos židinį. Literatūra verčia klausti savęs: kaip būtum pasielgęs tomis aplinkybėmis?

Ir jeigu kas nors manosi žinąs atsakymą iš anksto, tas atsakymas tikriausiai yra klaidingas.  

Tuomet jis tikrai klaidingas.

Kitas dalykas, kurį lietuviai, man regis, nepakankamai suvokia, yra tas, kad žydai šiandien turi stiprią valstybę, o minėtuoju laikotarpiu ji dar neegzistavo. 

Žiūrėkite... Kuo visuomet būdavo apibūdinamas žydas? Tuo, kad jis niekur nesijautė savas. Net svetingiausiuose kraštuose tvyrojo grėsmė, kad virtę antisemitais vietiniai ims persekioti ir naikinti žydus.

Mes visada jautėme pirmykštį poreikį turėti savo namus, žemę, kurioje pasitikėtume savo jėgomis, kurioje galėtų augti ateities kartos. Mums stigo vietos, kurioje nulaužtume praeities kodus. Dabar galėčiau apsigyventi daug kur, tačiau noriu likti čia, nes jaučiu ryšį su šia vieta, nepaisydamas, kad joje dedasi daugybė blogų dalykų. Čia aš gebu suprasti blogio prigimtį, žinau, iš kur jis kyla, kas verčia žmones šitaip elgtis. Noriu gyventi ten, kur jaučiuosi esąs susijęs, todėl ketinu likti Izraelyje.

Du tūkstantmečius pasaulis nesugebėjo apsaugoti žydų. Turime pakankamai medžiagos tokiai išvadai pagrįsti, todėl manau, kad nusipelnėme vietos savo namams. Izraelis nėra vienintelė tautinė valstybė Žemėje. Taip, esame žydų valstybė, tačiau ji taip pat yra keleto etninių mažumų tėvynė. Musulmonai ir krikščionys čia taip pat privalo naudotis lygiomis teisėmis, kad jaustųsi savi. Jų vaikams priklauso viskas, ką gauna mano anūkės.

Izraelio žydams teks išmokti būti dauguma. Seniau mes dažniausiai gyvenome mažumoje. Dauguma būti nėra taip paprasta, privalai suvokti, kaip elgtis su mažumomis. Tenka ugdytis atlaidumą, dosnumą, smalsumą. Turime išmintingai džiaugtis galėdami pažinti kitokius žmones, leisti jiems gyventi oriai, be baimės. Privalome suteikti jiems sąlygas, kokių patys ilgai neturėjome, nes gyvenome būkštaudami dėl rytdienos.

Tik dar svarbu pridurti, kad būdami dauguma savo valstybėje, mes vis tiek jaučiamės mažuma.

Dėl kaimynystės?

Esame apsupti 300 milijonų arabų musulmonų, kurių daugelis mūsų nekenčia. Tokia tiesa. Moku arabiškai, skaitau jų laikraščius. Artimieji Rytai iki šiol nelaiko, kad Izraelis turi teisę čia egzistuoti. Galiausiai jie tai pripažins, tik užtruks dar netrumpą laiką.

Tokioje priešiškoje aplinkoje privalome elgtis žmoniškai, siekti taikos, skatinti kalbėtis. Negalime pasikliauti vien karine jėga. Tai ne išeitis. Žengdami tuo keliu kur nors susidursime su kariuomene, kuri pasirodys esanti stipresnė, baisesnė, labiau išprotėjusi nei mūsiškė. Ir jie nugalės. Privalome ne tik likti kuo pajėgesni, bet ir taisyti santykius su kaimynais. Ir vėl - nepakanka vieno būdo: netinka vien taikuoliška laikysena, bet grynai kariškas požiūris taip pat negelbės. Reikia abiejų.    

Ar jaučiatės girdimas?

Prieš porą savaičių* ant šios sofos jūsų vietoje sėdėjo Benjaminas Gantzas, naujoji Izraelio viltis.

Užsuko autografo?

Atvažiavo pasikalbėti. Žmogus, perėjęs iš armijos į politiką... Kalbėjomės trejetą valandų, ir aš paklausiau, ką jis ketina nuveikti taikos tarp mūsų ir palestiniečių labui. Gantzas atsakė: „Nesakau, kad pasitikiu palestiniečiais, ir nemanau, kad įmanoma pasiekti taiką tuojau pat. Tačiau kitaip nei ponas Netanyahu aš apversiu kiekvieną akmenį, ieškodamas menkiausios tikimybės susikalbėti ir susitaikyti.“ Šie žodžiai teikia vilties. Matysim, ar ji išsipildys.

Jūsų romano veikėjas nuo scenos pakviečia paploti nemąstymui. Gal racionalus protas išties nėra svarbiausias ramstis, sprendžiant pasaulio problemas?

Pasaulis tampa vis sudėtingesnis, o mąstymo paklausa jame slopsta. Žmonės noriai pasiduoda religiniams, nacionalistiniams, rasistiniams gaivalams. Jiems taip lengviau. Juk lengviausia visus suskirstyti į savus geriečius ir svetimus blogiečius. Šitaip dalindamas pasaulį, imi idealizuoti save patį ir iškart pasijunti geriau. Mano paveldas, mano vertybės yra šventi dalykai, o kitų - nieko verti, demoniški.

Pasikliaudami pirmykščiais instinktais, vaizduojamės esą kovotojai dėl išlikimo. Tuomet renkame riterius primenančius politikus, kurie žada vesti į karą su netikėliais. Jų retorika: „Tik mes arba jie!” Lyg neegzistuotų galimybė sugyventi. Išsirinkę lyderį - riterį, pasmerkiame save kariauti. Tragedija. O karo sąlygomis gyvenantys piliečiai vėl ir vėl renka riterius. Įsisuka ydingas ratas. Izraeliui paskutinius 30 metų vadovauja beveik vien aukštieji generolai. Turėjome tik vieną civilį Ministrą pirmininką. O kariškiai, gebėdami meistriškai kariauti, neišmano, kaip sugyventi taikiai.

Taikos idėja išsikvėpusi. Daug kalbu apie jos svarbą, nors nė dienos negyvenau taikoje. Jūs daug geriau už mane nutuokiate apie tokią laimę, nors Lietuva gal ir nesijaučia visai saugi. Vis tiek galite džiaugtis tuo, ko man nėra tekę patirti: gyventi taikiai, svajojant apie ateitį, nesibaiminant antpuolių.

Taip, turime kuo pasidžiaugti. Savo gyvenime esu patyręs tik vieną karinį išpuolį 1991-aisiais, kai 13 civilių žuvo gindami Vilniaus televizijos bokštą nuo sovietų tankų. Lietuva gyvena taikiai, jei nelaikysime karais kitokių procesų: spaudimo ekonominiais svertais, prekybos ribojimų, nesantaikos kurstymo... Valstybių priešprieša įgyja įmantrias formas. Juk smogti branduoline bomba, ko gero, šiandien nebeatrodo patrauklu net aršiems politikams, nes jie turi kitokių svertų arsenalą.

Taip. Tačiau jūsų minimos priemonės vis tiek neprilygsta žudynėms. Išmanieji konfliktai yra kitokie, o mes čia pliekiamės lyg senoviškos gentys.

Suprantu.

Mes tebekariaujame peiliais ir akmenimis. Izraelio ginkluotė pasiekė itin aukštą lygį, tačiau per šiuos keletą metų dauguma žuvusiųjų čia krito kuo primityviausiai užpulti.

Gal verčiau grįžtume prie literatūros?

Taip, mielai...  Kuo jums skiriasi grožinė ir negrožinė kūryba?

Labiau mėgstu grožinę. Žinoma, esu parašęs negrožinių knygų: „Geltoną vėją“ ir kitų, - tačiau niekas neprilygsta malonumui kurti pasaulį, kuriame visos dalys ir dalelės veikia sutartinai.

Prieš kelias dienas manęs paklausė: „Kaip sužinote, kad knyga jau baigta?“ Atsakiau: „Kai pajuntu norįs tęsti ją be galo.“ Pasakojimas ima tekėti lyg upė, manęs jam nebereikia. Pajuntu, kad galiu nebesikišti, kad knyga rašosi savaime. Tuomet suvokiu, jog metas nutraukti santykius. (Juokiasi)

Nieko sau.

Matote, tai ženklas, kad imu žinoti per daug, pernelyg gerai pažįstu veikėjus. Tuomet pradėčiau valgydinti skaitytoją šaukšteliu, o jis to visai nenori.    

Romaną dera rašyti akląja dėme. Žinote, kas tai yra?

Akloji akies dėmė? Vieta, kur išeina regos nervas.

Būtent. Ji geriausias įnagis romanui rašyti. Net jeigu jaučiatės esąs plataus akiračio ir tvirtos nuomonės kūrėjas, pasakojimo šerdis privalo likti jums neperregima. Tegu skaitytojas ją suvokia anksčiau už jus.

Berods Ernestas Hemingway‘us yra sakęs, kad romaną galima rašyti dviem būdais: arba žinai visą pasakojimą iki galo, arba rašai pats nenumanydamas, kas nutiks toliau. Šis kelias pranašesnis tuo, kad rašytojui nenutuokiant, kaip klostysis veikėjų likimai, skaitytojas juolab jų nenuspės.

Ne, nebūtinai.

Rašytojas privalo nežinoti, kodėl jis rašo. Jis turi patirti nuolatinę nuostabą, pasijusti apgaudinėjamas, net išduodamas. Rašoma knyga nuveda mane ten, kur niekada nebūčiau atsidūręs. Pažvelkite į šį gyvenimą tvarkingoje bibliotekoje, saugomoje tvirtų sienų! Mano kūrinys jas sugriauna, nurauna stogą ir nuveda ten, kur šiaip baiminuosi eiti. Knyga iš esmės ištikimesnė už mane patį, nes ji įgalina pažvelgti taip, kaip pats nedrįsčiau.

Klausėte, koks skirtumas rašyti grožinę literatūrą ir publicistiką. Tai skirtinga energetika. Rašydamas romaną aš degu įsijaudrinęs: vargina nemiga, nepajėgiu užsiimti kuo nors dar. Tuo metu nesukurpčiau nieko kita, net menkiausio raštelio, net pirkinių sąrašo. Pasakojimas visiškai įsiurbia.

Rašydamas publicistiką, tik atvaizduoju jau egzistuojančią tikrovę. Ji tokia yra, nebereikia nieko išrasti. Žinoma, aš šiek tiek išgalvoju, rašydamas žodžius, kokių niekas anksčiau nevartojo tam dalykui apibūdinti. Manau, kad rašytojas privalo nelįsti į kitų asmenų kalbos pasaulius. Saugausi klišių, jos tiesiog klaustrofobiškai dusina. Aprašydamas tikrovę, kurią jau atpasakojo kiti, parenku jai naujus žodžius. Švieži žodžiai atgaivina, pabrėždami kitus aspektus. Todėl publicistika irgi yra kūryba.

Kas jus, gebantį kurti naujus pasaulius romanuose, gundo rašyti publicistiką?

Iš pradžių parašiau „Ėriuko šypseną“, pirmąjį romaną apie okupaciją. Jis išėjo 1983-iaisiais, praėjus šešiolikai metų nuo tada, kai Izraelis užėmė tas teritorijas. Užtruko šešiolika metų, kol izraelietis rašytojas pažvelgė į okupaciją grožiniame kūrinyje.

Dvidešimtosioms okupacijoms metinėms vienas laikraštis paprašė manęs, romaną ta tema sukūrusio rašytojo, parengti 4-5 puslapių straipsnį apie padėtį užimtose vietovėse. Sutikau. Praleidau ten devynias savaites ir parašiau visą knygą „Geltonas vėjas“. Tik 1987-aisiais staiga suvokiau, kad nenutuokiu, kas iš tikro ten dedasi. Pasijutau atsidūręs iškraipytoje regimybėje: mes, žydai, tokia dorovinga tauta, tokie reiklūs savo vertybėms, persisunkėme žiaurumu kitataučiams, atėmėme iš jų visa brangiausia ir asmeniška - jų orumą, užgrobėme jų gyvenimą.

Nuvažiuoti ten truko pusvalandį. Apsistojau Dheisheh pabėgėlių stovykloje, vienoje bjauriausiųjų. Atsidūriau daugybės piktų ir įtarių jaunuolių apsuptyje. Jie negalėjo patikėti, ko atsibeldžiau. „Noriu jus išklausyti“, - kartojau. Aišku, jie laikė mane žvalgu iš slaptosios policijos ar saugumo. O aš vaikščiojau marškinėliais trumpomis rankovėmis, kaip čia įprasta. Beginklis - juk nesiveši šautuvo, tikėdamasis išgirsti nuoširdų pasakojimą.

Kelias valandas jie neleido man pajudėti, versdami kepti saulėkaitoje. Šimtai žmonių laikė apsupę glaudžiu žiedu. Staiga artyn prasibrovė senutė, sugriebė už rankos ir pakvietė: „Tueal“. Arabiškai: „Eime.“ Ji nusivedė į savo pastogę, supratusi tai, ko nepajėgė suvokti nuožmieji vyrai. Ta moteris išrėžė: „Norite išgirsti, ko esu netekusi? Tai klausykitės.“ Ji ilgesingai liejo gėlą prisimindama gimtuosius namus Izraelyje, iš kurio buvo priversta bėgti dar vaikystėje per 1948-ųjų karą. Atėjo jos keturiasdešimtmetė marti, dukra, jų vaikai, pasirodė dar daugiau žmonių. Nutiko nuostabus dalykas.

Per dieną prirašiau pilną sąsiuvinį. Ko gero, pirmą kartą per dvidešimt okupacijos metų izraelietis taip kalbėjosi su palestiniečiais. Tas izraelietis jų klausėsi nieko nenurodinėdamas, nespausdamas, neauklėdamas. Jis įsiklausė, ką jie pasakoja apie savo vargus, neteisybes, apie savo klaidas ir ilgesį. Nesiginčijau su jais, tik užsirašinėjau. Ne viskam, ką jie sakė, pritariau, bet vis tiek klausiausi. Atvažiavau jų išklausyti.

Taip prasidėjo devynios savaitės, per kurias atsirado mano knyga.       

Nuvykote ten būdamas ne žurnalistas, o rašytojas. Man regis, tai svarbus skirtumas. Ketinimai galėtų būti lygiai tokie pat, o rezultatas skirtingas, nes menininko metodas veikia, net rašant publicistiką.

Taip. Taip. Tą pačią padėtį aprašiau kitokiais žodžiais. Skaitytojai, staiga susidūrę su pažįstamu reiškiniu, apibūdintu neįprastais žodžiais, jį patiria naujai. Žodžiai pasodrina atspalvius. Kaip tik todėl knyga Izraelyje paliko milžinišką įspūdį. Ji sukėlė audrą, nes dauguma čia nė nenutuokė, ką reiškia gyventi užgrobtose žemėse. Žmonės neturėjo suopročio, kas yra toji okupacija.

Oi, Ignai, turėsiu jus nemandagiai izraelietiškai išprašyti.

Nieko baisaus, buvau įspėtas, kad turėsite man tik valandą.

Už valandos ir penkių minučių privalau pradėti paskaitą, nusigavęs gerokai į pietus nuo namų.

Puikiai suprantu. Labai ačiū už pokalbį.

Gal kitąsyk pasimatysim Lietuvoje.

Būtų nuostabu.

*Kalbėjomės Davido Grossmano namuose 2019 m. spalio 31 d.