Miltiadas: “Kiekvienam geniui aišku”

Karantinas švelnėja. Džiaugiatės?

Papasakosiu, ką sapnavau praeitą naktį.

 

Gerai, labai įdomu.

 

Kiekvienam geniui aišku, kad - labai. Perskaitysiu, ką užsirašiau vos prabudęs, kaip Seligsonas patarė. Nedrįsk pertraukti.

 

Taigi, susapnavau, kad įsijungiau televizorių, kuris tuoj pat pradėjo rodyti dokumentinį filmą apie XXI amžiaus pradžioje nutikusią istoriją. Vilniaus televizijos bokšte susisuko lizdą didžiulių erelių pora. Niekada neregėti paukščiai autobuso ilgio sparnais stulbino gyventojus, spoksančius į  milžiniškus padebesiuose sklendžiančius  siluetus. Gamtininkai pasiuto iš džiaugsmo: pirmas atvejis, kai tokie kalnų valdovai įsikuria mieste. Kiek pasiginčiję specialistai sutarė, kad netoli Europos centro apsistojo  didžiausi pasaulyje skraidantys sparnuočiai - Himalajų grifų ir Andų kondorų mišrūnai.

 

Visas Žemės rutulys staiga prisiminė, kur yra Lietuva. Telekomunikatoriai paskelbė globosiantys naujuosius įnamius. Mitologai susiginčijo dėl pranašiško ženklo sąsajų su legenda apie Geležinį Vilką. Lazdynuose ir Karoliniškėse pabrango butai. Sostinės valdžia užsakė reklaminį filmuką su neršiančiomis Neryje lašišomis, užtvankas renčiančiais bebrais ir dangaus žydrynėje virš dangoraižių sklandančiais milžinais. Šūkis: „Mes jau kaifuojame atradę Vilnių, o jūs?“

 

Padebesių skrajūnai atrodė grėsmingi, bet miestelėnų buities netrikdė. Ekspertai spėliojo, kad jie minta valkataujančiomis katėmis, Nerimi praplaukiančiais lavonais ir paliegusiomis stirnomis iš Vilnių supančių miškų. Apylinkių kaimiečiai mėgino prašyti kompensacijų už ganyklose pradingstančius ėriukus ir veršiukus, bet sulaukė tik apžvalgininkų ir feisbuko įtakdarių patyčių. Vyriausybė paskelbė Vilniaus arus saugomomis vertybėmis, o bažnyčia - šventaisiais sargais. Krepšinio komanda atgimė pasivadinusi „Ryto aras“, o priešininkų sirgaliai iškart surimavo „Pisuaras!“

 

Mieste įsivyravo ypatinga nuotaika. Gyventojai stengėsi elgtis kaip įpratę, tačiau nepajėgė atsikratyti visa  persmelkusio jausmo, kad gyvenimas pasikeitė. Kasdieniuose pokalbiuose dažnas paminėdavo didžiuosius skrajūnus, būtinai įterpdamas kokį menkinantį epitetą: „peraugusios varnos“, „gandrai - mutantai“, „skraidantys šiukšlių surinkėjai“, „gyvieji dronai“, - taip pabrėždamas žmogiškosios esybės pranašumą prieš didinguosius plunksnuočius.

   

Nuslopus ankstyvajai stebuklingo apreiškimo euforijai, ėmė rastis naujosios rūšies priešininkų. Policija sulaikė medžiotoją, išdrįsusį pykštelti į pakilusį virš Vingio parko arą iš graižtvinio ilgavamzdžio. Oponuojantys sąmokslininkai skleidė gandus, kad įsibrovusios būtybės - visai ne paukščiai, o tik užsienio specialiųjų tarnybų robotai, tobulinami Vilniaus poligone, slapta susitarus su Lietuvos saugumiečiais. Vienas savanorių šaulys uždarame forume dievagojosi nuo šešiolikaaukščio stogo suvaręs automato seriją tiesiai plunksnuotajai baidyklei į subinę, bet toji nė nesukudakavusi.

 

Siaubovaros entuziastai puolė kelti bangas. Mamyčių tinklais pasipylė bauginimai nepaleisti vaikučių vienų lakstyti atokesnėse žaidimų aikštelėse. Šunų savininkų bendruomenė prisipirko išmanių paukščiams atbaidyti skirtais dažniais pypsinčių prietaisėlių. Įtampą pakurstė organizacija „Gelbėkim benamius!“, skubiai paneigdama, kad jos socialinis darbuotas per radiją leptelėjo apie sumažėjusį klientų srautą, ir ragindama dar uoliau aukoti ilgai negendančius maisto produktus ir pajamų mokesčio procentus.

 

Kai kas pastebėjo pasikeitusios atmosferos teigiamybių. Nelaimių suvestinėse sumažėjo užpuolimų viešose vietose ir pranešimų apie pabėgusius iš namų vaikus. Suklestėjo panoraminius vaizdus siūlantys viešbučiai ir restoranai. Miestiečiai kur kas dažniau pakeldavo akis į dangų. Tapo madinga vakarieniauti terasose, mėgaujantis ypatingu reginiu: arų akrobatika.  

 

Su užkadrinio diktoriaus žodžiais „arų akrobatika“ filmas nutrūko. Kažkas stiprokai pasibeldė į duris. Nuėjau atrakinti. Lauke stovėjo penki Vilniaus patarėjų tarybos nariai, vilkintys tamsiai pilkomis dželabomis. Jų vyresnysis tarė: „Miltiadai, tu privalai išsiaiškinti, kas mums siunčia žinią, ir ką ji reiškia.“ Aš linktelėjęs atsakiau: „Nėra didesnio džiaugsmo mąstytojui. „Kokia tai žinia?“ ir “Ką žinia reiškia?“ - du skirtingi klausimai...“  Jis - man: „Gausi dvigubai, Miltiadai.“ Ir tiesia dvi Šventojo Kristoforo statulėles. Paėmęs jas, nusilenkiau kiek žemiau negu prieš tai, o kai atsitiesiau, tarybos nariai jau buvo pranykę.

 

Norėjau uždaryti duris, bet abi rankos pasirodė užimtos statulėlėmis. Žengiau žingsnį laukan, iškėliau Kuzmos nulietus Kristoforus į dangų. Mano apsiaustas nušvito mėlynai. Iškart pamačiau iš tamsos artėjant milžiniško dydžio paukštį. Jis skriejo iš aukštų tolybių, vis didėdamas. Tik visai prisiartinus tai būtybei, supratau, kad ji lekia žaibo greičiu. Tą pat akimirksnį pasijutau sugriebtas ir pakeltas į orą. Aras nešėsi mane, nutvėręs dželabos audeklą piršto dydžio nagais.

 

Mosuodamas dviem Šventojo Kristoforo statulėlėmis, kilau vis aukštyn ir aukštyn, tarsi koks Robertas Grantas. Apačioje miestą nušvietė ryto aušra.

 

Čia sapnas ima blėsti, persiliedamas su atgyjančio Vilniaus garsais. Gyvenimo scenoje prasideda dienos spektaklis.

 

Štai taip aš džiaugiuosi.

 

Nė žodžio.