Negerk, Gertrūda, vyno

(Борис Гребенщиков, "Не пей вина, Гертруда")

Naujamiesčio vidury po kiemus lakioja arklys,

O gatvėse svaigsta smakai,

Ištvirkę aguonų vaikai.

Jo kamanos - iš šerkšnų,

Vainikas jo - iš liepsnų:

Supleškintų visą miestą,

Bet miesto nėra iš esmės.

O kadais jis buvo aršus,

Gimęs moterim laibu kaklu,

Juodais kevlaro šarvais,

O po jais - digukas aštrus.

Kai plūdo ten kraujo klanai,

Langan pabeldė viešnia;

Įlindus vidun ji budės

Ir tyliai maloniai kalbės:

Negerk, Gertrūda, vyno,

Grožis nuo jo suvys.

Žagsėsi lovoj, o bendraminčiai

Ir sėbrai išsibaidys.

Tvirtai sugriebki kablį,

Atjautą įsiūbuok.

Gal rytą pajusi: sansara - nirvana;

Ir nerimas išgaruos.

Tedūla siena kieta.

Per dangų srūva puta,

Ir tiems, kam pakyla galva,

Iš valties pamoja ranka.

Jei sieloj klaikus šiaurys,

Visiems, kas lauks ir išdrįs,

Pakanka išmetus pasą

Kartoti, ką gieda širdis:

Negerk, Gertrūda, vyno,

Grožis nuo jo suvys.

Žagsėsi lovoj, o bendraminčiai

Ir sėbrai išsibaidys.

Tvirtai sugriebki kablį,

Atjautą įsiūbuok.

Gal rytą pajusi: sansara - nirvana;

Ir nerimas išgaruos.

(Versta iš rusų kalbos)