Ar jūs – mokslininkas?
„Mokslininkais“ paprastai įvardijami, bent jau aš taip
suprantu, gamtos arba tiksliųjų mokslų atstovai. Aš esu humanitarinių mokslų
pakraipos tyrėjas, bet tyrinėdamas judėjų tekstus remiuosi tam tikrais
moksliniais metodais, todėl šia reikšme esu mokslininkas.
Ką nors rimtai tyrinėjant, svarbu taikyti
mokslinius metodus. O kokį mokslinį ar akademinį metodą vertėtų pasitelkti
tyrinėjant misticizmą?
Įdomus klausimas, nes misticizmas tam tikra prasme labai
subjektyvi sritis, t. y. mistinės patirtys yra itin asmeninės, todėl jas sudėtinga
tyrinėti remiantis moksliniais metodais. Williamas Jamesas savo garsiojoje
knygoje „Religinių patirčių įvairovė“ tvirtina, kad vienas būdingiausių religinės
patirties bruožų – negalėjimas jos išreikšti žodžiais, t. y. kai neįmanoma
perteikti niekam, kas pats nėra to patyręs. Kitaip tariant, mistinių patirčių
tyrėjui iškyla kliūtis apibūdinti ką nors žodžiais ir tinkamai suvokti, jei
pats nėra to patyręs.
Dažnai akademikai patys nėra išgyvenę to, ką aprašinėja ar
pasakoja remdamiesi tipologija. Mes, filologai, tyrinėjame mistinį tekstą ir
paprastai bandome jį suprasti atsižvelgdami į istorinį kontekstą bei kitų šaltinių
įtaką. Vis dėlto pirmiausia derėtų labai įdėmiai perskaityti tekstą ir
pasistengti pagauti gilumines jo prasmes, ir tik tada – visa tai taikyti konkrečiam
istoriniam kontekstui. Vienas svarbiausių mano tyrimo objektų – chasidizmas, o
tiksliau – įvairių chasidų rabių ar cadikų tiesiogiai ar netiesiogiai perimtos
jų pirmtakų mintys ir tai, kaip jie suvokė prieinamus šaltinius, kiek jais rėmėsi,
kiek pakeitė ir kaip pritaikė savo pasaulėvokos sistemai išreikšti. Tai
vertikalusis tyrimo metodas. Dar yra horizontalusis, arba lyginamasis, – kai
vienas ar kitas chasidų mokytojas lyginamas su to paties laikmečio chasidų
mistikais ar rebėmis.
Žinoma, dar svarbiau turėti patikimiausią tekstinį šaltinį,
gebėti atpažinti įsivėlusias perrašymo klaidas, todėl manau, kad dirbant su
tekstais svarbiausi yra filologiniai įgūdžiai. Tyrinėdami ankstyvojo
laikotarpio judėjų mistikus, susiduriame su didžiuliu rankraščių pasauliu,
kuris yra nepaprastai svarbus. Nors chasidų judėjimas prasidėjo jau atsiradus
spausdintam žodžiui, pastaraisiais metais randasi vis daugiau jaunų tyrėjų,
studijuojančių pirminius šaltinius, nes pirmieji chasidų rebės rašė ranka ir
tik vėliau buvo spausdinami. Bandoma nustatyti, kokiais autoritetais ir šaltiniais
jie rėmėsi, todėl tyrinėti chasidų rankraščius yra be galo svarbu. Žinoma,
svarbiausia – gebėti atkoduoti ir iššifruoti tekstą.
Iššifruoti arba teisingai interpretuoti žodžius
yra išties nelengva užduotis, kaip ir istorinė analizė arba lyginamosios
studijos. Tai atskira tema. Bet ar misticizmą apskritai įmanoma tyrinėti
moksliniais metodais?
Kai kurie žmonės ir, spėju, patys mistikai pasakytų, kad
ne. Mano, kaip tyrėjo, atsakymas būtų – taip. Yra gausybė prieigų, kuriomis
remiantis galima tą sritį tyrinėti, aš ir pats jas telkiuosi į pagalbą. Tarp
misticizmo tyrinėtojų vyksta ginčai, ar įvairių religinių srovių mistikų
patirtys yra panašios? Ar jie siekia to paties, tik įvardija tai skirtingais iš
skirtingų religinių tradicijų atėjusiais žodžiais?
Tarkim, kalbėdami apie mistikų patirtį, vadinamą keliu,
krikščioniškame, judėjiškame ar budistiniame misticizme, iš tikrųjų niekur toli
nenueisime, nes ta pati sąvoka vienoje religinėje tradicijoje neatspindės kitos
tradicijos tos pačios sąvokos tikrosios gelmės. Tarp judėjiškojo misticizmo tyrėjų
atsiranda tokių, kurie atsisako sąvokos „mistika“, nes ji nėra kilusi iš
judaizmo tradicijos ir nešasi Vakarų, o tiksliau, krikščioniškosios, kultūros
svorį, todėl ne visai pritinka judaizmo kontekste.
Mano dėstytojas, Jeruzalės hebrajų universiteto profesorius
Jehuda Liebesas savo knygoje „Major trends in Jewish Mysticism“, kurią sudaro
jo paskaitų rinkinys, sąvoką „judėjiškas misticizmas“ siūlo keisti terminu „mistinis
judaizmas“, kaip priešpriešą Geršomui Šolemui, teigusiam, kad judėjiškasis
misticizmas, daugiausia kabala, priklauso bendram misticizmo kontekstui. O štai
J. Liebesas, kuriam artimesnis partikuliaristinis požiūris, įspėjo, kad, jei
kabalą bandysime suvokti žvelgdami pro bendrus misticizmo akinius, jos prasmės
ir principai bus neišvengiamai iškraipyti. Jo manymu, tinkamesnė sąvoka būtų
mistinis judaizmas. Toks požiūris neleidžia misticizmo išplėšti iš rabinistinio
judaizmo konteksto, ir jau tik kaip papildoma priemonė pasitelkiamas lyginimas
su kitų religinių tradicijų mistinėmis srovėmis.
Kitas mano dėstytojas, profesorius Mošė Idelis judėjiškąjį
misticizmą tyrinėjo per filosofijos prizmę tradicinio judaizmo kontekste; tokia
prieiga padėjo geriau suvokti ne tik pagrindines jo minties struktūras, bet ir
asmeninio pobūdžio religines patirtis. Jo pirmtakas G. Šolemas daugiau dėmesio
telkė tam, ką jis pats vadino bendriniu žodžiu „teosofija“, t. y. operavimas
filosofijos kategorijomis, tarkim, kaip mistikai supranta Dievybę ar Dangų, ir
mažiau – bent jau sprendžiant iš jo rašytinio paveldo – mistinėms patirtims.
Galbūt todėl, kad buvo įsitikinęs, jog vis tiek neįmanoma jų tinkamai apibūdinti,
todėl mieliau rėmėsi abstrakčiomis filosofinėmis kategorijomis.
G. Šolemo mokinys Ješajahu Tišbi dviem kabalistinio veikalo
„Mishnat ha-Zohar“ tomams, kurie suskirstyti pagal temas, parašė komentarus. Šiaip
hebrajišką žodį mišna galima versti „filosofija“, bet rašydamas šio
veikalo apžvalgą, J. Liebesas tvirtino, kad šiame kontekste tam tikra prasme
tai būtų oksimoronas, nes „Zoharas“ nėra filosofija ir tai nepanašu į jokią
filosofijos sistemą: nei į Maimonidą, nei į Kreską, nei kurį kitą viduramžių žydų
filosofą. Tai paremta asmenine patirtimi, veikiau primena pranašų išgyvenamą
Apreiškimą, todėl būtų klaida bandyti jį įterpti į kokią filosofijos sistemą.
Apibendrinant galima teigti, kad G. Šolemo mokinių karta,
kurie buvo ir mano mokytojai: Mošė Idelis, Mošė Chalamišas ir kiti, labiau nei
jų pirmtakas, be svarbiausių judėjiškojo misticizmo principų, giliau pažvelgė
ir į mistines patirtis. O tai nėra itin paprasta užduotis. Kaip jų sekėją, be
daugelio kitų dalykų, ir mane itin domina mistinės patirtys chasidizmo
kontekste; galima sakyti, tai pagrindinis mano tyrimų objektas.
Žinoma, kiek įmanoma privalu remtis ir rašytiniais šaltiniais,
jei tyrinėjami mistikai paliko savo mistinių patirčių aprašymus. O jie toli gražu
nevengė to daryti. Nors Williamas Jamesas – dar iki G. Šolemo – tvirtino, kad
mistinės patirtys nepavaldžios žodžiams, jau talmudinio laikotarpio16 mistinei
judaizmo srovei priskiriamoje „Hechalot“ literatūroje yra gausu patirčių, kaip
dieviškos ekstazės apimti rabiai regi dieviškuosius rūmus, didingus kiemus ar
angelus. Jei šoktume į vėlesnį laikotarpį, chasidizmo pradininkas Baalas Šem
Tovas, trumpinys – Beštas, garsiajame laiške svainiui aprašė, kaip per 1746-ųjų
Roš Hašaną jis pakilo į Dangų ir ten kalbėjosi su Mesiju. Vadinasi, žmonės
visais laikais buvo atviri mistinėms patirtims ir noriai jas aprašinėjo, todėl
mūsų užduotis – tinkamai tuos tekstus perskaityti.
Tuo remdamasis, kaip jūs pats apibūdintumėte
judėjiškąjį misticizmą arba mistinį judaizmą?
Nors pritariu J. Liebeso pasirinkimui vietoj judėjiškojo
misticizmo vartoti mistinio judaizmo sąvoką, pats mieliau į pagalbą pasitelkiu
fenomenologinę prieigą, leidžiančią lyginti skirtingas misticizmo tradicijas.
M. Ideliui priimtiniausias atrodė fenomenologinis arba tipologinis metodas,
leidžiantis atpažinti panašias religines sroves skirtingais laikotarpiais ir įvairiose
tradicijose. Šis metodas parankus tuo, kad suteikia galimybę išsilaisvinti iš
apibrėžto istorinio konteksto.
Tarkime, buvo nustatyta, kad panaši į judėjų mistikų
naudojamą techniką aptinkama ir tarp viduramžių krikščionių, ir tarp kitų
skirtingų laikotarpių mistikų. Nesakau, kad jos būtinai viena kitai darė įtaką,
bet manau, kad vertėtų jas lyginti. Manau, kad vertėtų lyginti ir skirtingų tos
pačios religijos srovių, ir skirtingų religijų mistines patirtis, šiuo atveju
ne tik judaizmo kontekste. Ko gero, sąvokų „judėjiškasis misticizmas“ ar „mistinis
judaizmas“ skirtumas yra slidokas.
Man pačiam misticizmas veriasi keliais lygmenimis:
pirmiausia tai mistiniai išgyvenimai, tai yra mistiko pastangos pasiekti glaudų
ryšį su Dievybe, o jų būna ir itin ekstremalių, tarkim, mistinė sąjunga arba
vienybė, unio mystica. Kiti mažiau ekstremalūs: ne vienybė ar
susiliejimas su Dievybe, bet buvimas šalia, kai išsaugoma tapatybė. Tarkim, G. Šolemas
nemanė, kad unio mystica yra judėjiškojo misticizmo centrinis principas,
o štai M. Idelis dėl to griežtai su juo nesutinka.
Mane labiau įtikino M. Idelio požiūris. Antra, neišvengiamas
operavimas filosofijos kategorijomis, tuo, kas vadinama teosofija. Dar yra
ezoterinė arba mistinė (midrašinė) prieiga, tai yra bandymas atskleisti
mistines (slaptąsias) Toros prasmes. Toros interpretacija turi kelis lygmenis:
pažodinį (paprastąjį), paslėptąjį, alegorinį, midrašinį, ezoterinį. Kitaip
tariant, tai judaizme vadinama midrašine tradicija. Dar yra mistinės technikos,
kuriomis bandoma daryti įtaką dieviškajam planui, kitaip tariant, magija. M.
Idelis magiją suvokia kaip neracionalių priemonių naudojimą paveikti pasaulio
tvarką. Tarkime, malda lietui, labai paplitusi tarp judėjų, kurie net nelaiko
savęs mistikais, yra neracionalus būdas paveikti pasaulio struktūrą. Tai
mistinis ar net maginis poveikis.
Regis, Mošė Idelis nėra itin religingas žmogus.
O kaip jūs?
Na, nesu M. Idelio atstovas spaudai, bet galiu tvirtai
pasakyti, kad jis yra šomer šabat ir paiso košerinių taisyklių. Na,
daugiau smulkmenų nežinau, pagaliau, tai ne mano reikalas.
Aš pats esu patvirtintas ortodoksų rabinas. Dirbau ješivoje
ir nemažai prisidėjau prie tradicinio religinio mokslo. Daugiau nei dešimtmetį
buvau ortodoksų bendruomenės rabinas, todėl atsakymas būtų „taip“ – esu
religingas. Save priskiriu chasidų, o tiksliau, neochasidų srovei. Mano
bendruomenė yra neochasidinė.
Skaitydamas paskaitą ar sakydamas pamokslą daugiausia
remiuosi chasidine literatūra. 2006 m. pasirodė mano knyga „Redemptions:
Contemporary Chassidic Essays on the Parsha and Festivals“. Nemanau, kad ji išversta
į lietuvių kalbą. Ten sudėtos mano paskaitos, daugiausia paremtos įvairiais
chasidiniais šaltiniais.
Kyla dar vienas klausimas: kokie santykiai lieka tarp tyrėjo
ir jo tiriamojo objekto, jei jis su juo susitapatina? Aš save laikau ir
praktikuojančiu chasidu, ir akademiniu chasidizmo tyrėju. Pastaruoju metu tai
gana paplitęs reiškinys. Atsirado daugybė chasidų judėjimą tyrinėjančių
mokslininkų, kurių peisai kur kas ilgesni už manuosius, yra net moterų
akademikių, kilusių iš chasidų bendruomenės.
Manau, paseno nuostata, esą, jei tyrėjas priklauso
religinei srovei, kurią tyrinėja, tai jam neįmanoma objektyviai į ją pažvelgti,
nes pats yra svarbi jos dalis. Esą kiekvienas mokslininkas privalo išlaikyti
akademinį atstumą su savo tiriamuoju objektu. Negalėčiau visiškai su tuo
sutikti. Tie jauni chasidų mokslininkai, patys praktikuojantys chasidizmą ir
net mistines patirtis, geba geriau suprasti, kas kalbama viename ar kitame
tekste, nes toks supratimas ateina iš vidaus. Manau, tai suteikia tam tikro
gylio, koks nebūtinai bus pasiektas, jei tekstą skaitys žmogus iš šalies.
Manau, chasidizme tai be galo svarbu.
Dabar pagrindinis mano tyrimų objektas – rebės iš Piasečno rašytinis
palikimas; jis išgarsėjo savo kalbomis per Holokaustą, kurios taip ir vadinasi „Holokausto
pamokslai“, nors mane labiau domina prieškariniai jo mokymai, kuriems būdingos
gilios mistinės įžvalgos. Jis tvirtina, kad žmogus iš šalies studijuoti negali,
privalai priklausyti bendruomenei, gyvai kalbėtis su rebe, patirti gyvą
bendrystę, drauge klausytis muzikos ir chasidinių istorijų. Mano sūnus yra parašęs
straipsnį „Chasid as a Secret Text“, kuriame tvirtina, kad pats chasidas, gyvas
žmogus, yra svarbiausias chasidizmo tekstas, o ne tai, kas parašyta jo knygoje.
Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie chasidų
praktiką?
Visų pirma norėčiau įspėti, kad dėl aiškumo derėtų būti
atsargiems ir nepainioti to, kas šiandien vadinama sociologiniu chasidizmo
fenomenu, su chasidiškuoju misticizmu, apie kurį aš kalbu.
Ką turiu galvoje? Čia vertėtų paminėti Arthurą Greeną,
kurio sekėjų pilna ir čia pas mus, Izraelyje. Tiesa, jis kur kas kategoriškesnis
už mane, bet, manau, verta įsiklausyti į jo mintis. Jo manymu, chasidizmas
gerokai nukrypo nuo savo pirminio užmojo ir sumanymo. Mūsų dienomis chasidizmas
suvokiamas kaip itin konservatyvi judaizmo atšaka, o jo įkūrėjo Baalo Šem Tovo
laikais jis buvo laikomas liberalių nuostatų dvasiniu judėjimu. Mūsų dienomis žmonės,
susiję su chasidizmu, daugiau siejami su tam tikra socialine terpe, priklausymu
tam tikrai religinei grupei, išskirtine apranga bei kitais išorės požymiais ir
panašiai.
Galiu papasakoti vieną linksmą nutikimą. Prieš keturiasdešimt
metų, kai dar studijavau Niujorke, švęsti šabo vykdavau į Brukliną, pas savo
chasidus giminaičius. Jie gyveno Borough Parke, gausiai chasidų
apgyventame rajone. Anuomet nebuvau religingas, nešiojau palyginti ilgus
plaukus. Na, tikrai ne per ilgus, šiek tiek žemiau ausų, bet ilgesnius, nei įprasta
religingiems judėjams. Sekmadienio ryte vėlokai atsikėliau ir išėjau ieškoti,
kur dar būtų galima pasimelsti. Aptikau Satmar bendruomenės štiblį. Mano tėvo šeima
kilusi iš Satmaro bendruomenės Europoje. Vos pas juos įžengiau, prie manęs
pripuolė jų vyresnysis ir įsakmiai pasakė: „Nusikirpk!“ Buvo trijų savaičių
laikotarpis iki Tiša be-av. Aš jam priminiau, kad tuo laikotarpiu, be kitų
taisyklių, griežtai draudžiama kirptis plaukus, bet jis man sako: „Eik,
apsikirpk, tebūnie tai mano atsakomybė.“ Aš, žinoma, to nepadariau, bet kai
papasakojau šią istoriją savo pusbroliui, užaugusiam chasidų šeimoje ir
aplinkoje, jis manęs paklausė, kur aš buvau pataikęs. Pasakiau, kad pas satmarus,
ir jis man atšovė, kad šie yra perdėm chasidiški. Ką jis turėjo galvoje, supratau
tik vėliau. Pasirodo, kuo labiau chasidiški, tuo labiau rūpinasi savo išore.
Pradėjęs daugiau gilintis į chasidizmą supratau, kad
tikroji chasidizmo esmė – vidinis pasaulis. Kaip tik išorei teikiamas minimalus
dėmesys, todėl pusbrolio paaiškinimas man pasirodė absurdiškas. Tik po daugelio
metų tai prisiminę mudu gardžiai iš to pasijuokėme.
Jei grįžtume prie paties Baalo Šem Tovo, jis pats nieko
nerašė, bet jo mokymus perdavė jo mokiniai.
Minėjote jo rašytą laišką.
Jis jų parašė kelis. Pirmasis laiškas jo svainiui, rebei
Geršonui iš Kutų, gyvenusiam ir palaidotam Izraelio žemėje (Palestinoje). Jame
Beštas pasakoja, kaip per 1746-ųjų Roš Hašaną jo siela pakilo į Dangų; iki
smulkmenų aprašo, ką ten regėjęs, skirtingus Dangaus lygmenis, kuriais jam tekę
kilti. Pasakojo matęs mirusiųjų sielas, bet garsiausias minėto laiško epizodas –
jo asmeninis pokalbis su Mesiju.
Beštas paklausė Mesijo, kodėl šis delsiantis ateiti?
Mesijas jam atsakęs: „Kai tavo mokslas pasklis po visą pasaulį“, – hebrajiškai
tai skamba „Jafitsu maajenteicha chutsa“, – ir visi iki vieno išmoks tavo
mistinių praktikų, štai tada ir stos Viešpaties malonės ir išgelbėjimo metas. Šį
laišką tyrinėjo nesuskaičiuojama gausybė
mokslininkų. Neseniai pasirodė M. Idelio knyga apie Baalą Šem Tovą, pavadinta „Oral
mysticism“, kurioje jis teigia, kad skaitant šį tekstą garsiai galima patirti
transą.
Yra viena istorija iš „Shivchei Habesht“ apie tai, kaip
sykį miške jis pamatęs demoną su knyga rankose ir jo paklausęs: „Kokią knygą
skaitai?“ Tas atsakęs: „Ogi tavąją. Pamokslus.“ Kitą dieną Beštas pasiteiravo
savo mokinių: „Kuris užrašėte mano žodžius?“ Keli prisipažino tai padarę.
Mokytojas pasipiktino, kad tuose užrašuose nė su žiburiu nerasi to, ką jis yra
kalbėjęs.
Šiuo pasakojimu pabrėžiamas nusivylimas rašytiniu žodžiu,
kuris atima autentiškos patirties galimybę: gyvą mokytojo ir mokinių bendravimą.
Iki šiol nesibaigia akademikų ginčai, kiek galima kliautis žodiniais mokymais,
keliavusiais iš lūpų į lūpas. M. Idelis tvirtino, kad galima, jei remiamasi
filologiniu tyrimo metodu, tai yra tyrinėjama išties daug vienam ar kitam
tekstui įtaką padariusių šaltinių ir jie tarpusavyje lyginami. Tada tekstas po
teksto galima rasti pasikartojančių minčių ir pagrindinius principus ir, galima
sakyti, susidaryti vientisą Baalo Šem Tovo palikimo vaizdą. Jo mokyme
pirmiausia pabrėžiamas intensyvus maldos išgyvenimas, maldos viršenybė prieš
Toros studijas, o tai – kitaip nei tradiciniame judaizme – yra prieinama ir
paprastiems žmonėms.
Žinoma, mūsų laikais yra pačių įvairiausių chasidizmo atšakų,
todėl derėtų vengti apibendrinimų, bet kone visiems jiems malda – svarbiausias įrankis
pasiekti Dievą. Tai žodžio galia paremtas misticizmas: net ir studijuojant Torą
kalbamos maldos, net paprastas pokalbis su kitu žmogumi gali tapti mistine
patirtimi, jei žmogus sąmoningai suvokia tariamas raides ir jų skleidžiamą galią,
– tada jos gali virsti tikra malda.
Kitas svarbus aspektas – hebrajiškai avoda be-gašmiut,
arba Dievo garbinimas per kūriniją. Tai, galima sakyti, panteistinė žiūra, nes
tikima, kad visa, kas sukurta, turi dieviškąsias kibirkštis. Tai reiškia, kad šventumo
sritis išsiplečia iki, atrodytų, itin pasaulietinių reiškinių. Ne tik oficialūs
religiniai veiksmai: micvų laikymasis, malda ar Toros studijos, – bet ir gėrimas,
valgymas, seksualiniai santykiai, darbas. Tokie kasdienos reiškiniai gali
virsti ne tik papildomu įrankiu užmegzti ryšį su Dievu, bet dargi pačiu
svarbiausiu. Tai itin reikšminga Baalo Šem Tovo mokymo dalis, kuri vėlesnių
kartų chasidizme dėl suprantamų priežasčių buvo apribota, nes pasirodė pernelyg
radikali ir pavojinga, kad nebūtų nusirista iki hedonizmo. Piasečno rabis, nužudytas
per Holokaustą, tvirtino, kad šis Baalo Šem Tovo mokymo principas buvęs
svarbiausias.
Gal būtų dar aiškiau, jei atskleistumėte savo
asmenines praktikas. Ar yra ritualų, kuriuos atliekate reguliariai, arba maldų,
kurias kalbate?
Visų pirma chasidams ir neochasidams, kaip ir visiems
kitiems judėjams, galioja tos pačios micvos. Chasidizmas išlieka ortodoksinio
judaizmo rėmuose. Kaip teigė M. Idelis, chasidų ir kitų judėjų mistinės
patirtys apskritai yra paremtos micvomis. Rištis tefiliną, apsigyventi palapinėje
per Sukotą, valgyti macus, vaikščioti į mikvę – visa tai micvos, svarbūs
mistiniai aktai, mistiko atliekami su ketinimu išgyventi mistinę patirtį.
Daugelį jų yra aprašęs Lurija Icchakas, garsus XVI amžiaus kabalistas. Tiesa,
rašė ne jis, bet mokiniai jo vardu. Tai, ką galvoji atlikdamas dieviškus
priesakus, ir tai, kad atlieki juos ypatingu būdu, yra kabalos pagrindas, kurį
perėmė ir chasidizmas.
Chasidizme – vėlgi kalbu labai apibendrindamas – mažesnis dėmesys
skiriamas intelektualiniam ketinimo suvokimui, o didesnis – emociniams išgyvenimams.
Tai itin reikšmingas chasidizmo principas, hebrajiškai vadinamas hitlahavut,
ką būtų galima versti „religine ekstaze“. Visi dieviški priesakai turi būti atliekami
su didžiuliu emociniu užsidegimu, aistra, entuziazmu ir netgi ekstaze. Melstis
tris kartus per dieną, laikytis košerinių taisyklių, švęsti šabą ir taip toliau
– visa tai galioja ir chasidams. Šie veiksmai turi būti daromi aistringai ketinant
užmegzti asmeninį ryšį su Dievu, be to, sąmoningai. Sakyčiau, ši savybė –
pagrindinis skirtumas, chasidus nutolinęs nuo lietuviškosios tradicijos judaizmo
– mitnagdų arba misnagdų, kurie priešinosi chasidizmui. Geriausiai tas priešiškumas
atsispindi Chaimo iš Valažino knygoje „Nefesh Hachaim“. Ją galima laikyti
polemine publikacija, nukreipta prieš chasidizmą.
Tiesa, tas priešiškumas nėra toks jau akivaizdus, o
svarbiausia nesutarimų priežastis – niekam nevalia siekti mistinių patirčių, t.
y. patirti Dievą. Jei sieki užmegzti ryšį su Dievu, tiesiog privalai laikytis
dieviškųjų priesakų, kurių svarbiausias – studijuoti Torą. Tai ypač pabrėžė
lietuviškoji judaizmo tradicija ir konkrečiai Voložino ješiva. Toros studijos –
pagrindinė dievogarbos išraiška. Chaimas iš Voložino tvirtino, kad
studijuojantis Torą žmogus jau yra pasiekęs Dievo artumą – dvekut. To
nereikia nei kaip nors ypatingai pajausti, nei išgyventi, tai vyksta savaime,
nereikia apie tai pernelyg galvoti ar dėti papildomų pastangų. Jo amžininkas,
pirmasis Chabad Liubavič atšakos rebė Šneuras Zalmanas iš Liadų savo knygoje „Tanya“,
kuri yra vienas ankstyvųjų chasidizmo veikalų, tvirtino, kad priesakas
studijuoti Torą reiškia iš tiesų pasiekti artumą su Dievu. Tam būtina skirti
daugiau sąmoningumo ir pastangų. Vadinasi, tie patys religiniai aktai, tik
skirtingi ketinimai.
Vėliau, tikiuosi, dar grįšime prie
lietuviškosios judaizmo mokyklos, bet dabar prašyčiau dar šiek tiek papasakoti
apie savo praktikas. Toros priesakai, papildyti mistinėmis patirtimis, netgi
ekstatiniais išgyvenimais, – ar teisingai supratau?
Visų pirma, reikia pripažinti, kad kasdienybėje nuolat išlikti
tokios būsenos būtų išties sudėtinga. Nežinau, ar įmanoma ilgam likti ekstazės
būsenoj ar jausti nuolatinį mistinį išgyvenimą. Šiek tiek skiriasi ir įprastiniai
religiniai veiksmai. Kaip chasidas, aš kai ką darau kitaip, nei tą patį atlieka
ne chasidai. Tarkim, melsdamasis visada turiu išsikėlęs tam tikrą tikslą ar
ketinimą. Tai sefardiškasis meldimosi būdas, arba kabalistinė prieiga. Dažniau
vaikštau į mikvę. Melsdamasis rišuosi ypatingą diržą, vadinamą gartel.
Tai priminimas apie šventyklos kunigo rišimą juostą. Per šabą turime savų papročių,
susijusių su patiekalais ir melodijomis. Nuolat pasakojame chasidiškas
istorijas. Ir mano paties vaikai guldavosi su „Rabio Nachmano pasakojimais“.
Ir kabaloje, ir chasidizme esama tam tikrų meditacijos
technikų, kurios atviriau ir išsamiau buvo aprašytos tik XX amžiuje, pavyzdžiui,
mano jau minėto Piasečno rebės. Nors jau XIX amžiuje rabis Nachmanas, Baalo Šem
Tovo provaikaitis, praktikavo mistinę meditaciją, kurią pats vadino hitbodedut.
Tai tokia atsiskyrimo praktika, tarkime, kai išeini vienas į mišką ir savo
kalba kalbiesi su Dievu nelyg su draugu. Viską jam išpasakoji, paprašai padėti.
Tam tikra meditacijos forma.
Piasečno rebė ir kiti dar praktikavo vaizduotės meditaciją,
tai bandymas labai aiškiai įsivaizduoti mistinius ar religinius veiksmus:
pakilti į Dangų, pamatyti angelus, šabo vakarienę. Tai galima sakyti, radikali
praktika, nes jis pats leido savo mokiniams meldžiantis įsivaizduoti, kad prieš
juos apsireiškia Dievas ugnies pavidalu. Tai radikalu, nes judaizme bet koks
bandymas vaizduoti ar įsivaizduoti Dievybę yra gana keblus. Maimonidas labai
priešinosi tokiam antropomorfiniam Dievo įsivaizdavimui.
Aš ir pats praktikuoju meditaciją, tiesa, ne tiek, kiek derėtų,
bet stengiuosi. Ir apskritai dedu pastangas gyventi sąmoningą religingo žmogaus
gyvenimą. Nors dažnai skubu, bet darydamas net kasdienius darbus stengiuosi
galvoti, ar tai, tarkim, paprastas pasisotinimas, ar tam tikras šventumo
veiksmas. Šitaip stengiuosi pasiekti artumą su Dievybe.
Ar tokios meditacijos praktikos yra leidžiamos
tik uždarame rate?
Ne. Galbūt ir esama tokių, kurios praktikuojamos tik uždarame
rate. Tarkim, Piasečno rebė kasdien praktikavo asmeninį pokalbį su Dievu. Tai
ir Breslavo chasidizmo svarbiausias principas, pagrindinis dvasinio tobulėjimo įrankis.
Piasečno rebė aprašė hitbodedut – atsiskyrimo meditacijos techniką. Kita
meditacijos praktika, kurios jis neaprašė, vadinama ha-škata, arba proto
nuraminimas, apie kurią žinome todėl, kad vienas jo mokinys, iš Lenkijos pabėgęs
nuo nacių – iš pradžių į Japoniją, tada į Palestiną, – iki smulkmenų aprašė šį
savo mokytojo mokymą. Galbūt jis ir buvo slaptas, nes pats mokytojas jo neaprašė,
bet čia turėtume būti atsargūs, nes jis buvo nužudytas per Holokaustą, todėl galbūt paprasčiausiai nesuspėjo
to padaryti, nes anuomet rašė apie kitus dalykus.
Ar jūs pats turite dvasinį mokytoją?
Prieš dešimtmetį sutikau vieną chasidų rebę, kokio, maniau,
niekada nesutiksiu. Jis pats turėjo daug žymių mokytojų, kuriuos man teko
studijuoti. Tai ir akademinio mokslo atstovai, ir ješivos rabinai. Nors, galima
sakyti, pats studijavau chasidizmą, vienas arba su draugais, ir niekada
nemaniau, kad turėsiu savo mokytoją, bet maždaug prieš dešimtį metų sutikau
Komarno rebę.
Komarno chasidizmas – viena iš kabalistinės pakraipos
chasidizmo atšakų, atvira kitiems. Sutikau du brolius: vienas gyvena Jeruzalėje,
o jaunesnysis Bet Šemeše. Pradėjau vaikščioti į šio paskaitas. Jis pats yra kilęs
iš kabalistų giminės, daug metų iš kabalistinio žiūros taško mokė chasidizmo
principų. Jis – dvasinis vadovas. Nors pats tuo nesipuikuoja, žmonės vertina jį
už magines galias, prašo jo palaiminimų, nes šie yra veiksmingi. Taigi, jis
tapo mano rebe, ir dabar visa mano šeima, žmona ir vaikai, vienaip ar kitaip
juo remiasi. Jis buvo vieno mano vaikaičio sandakas. Vaikaitis buvo pavadintas
Izraeliu Baalo Šem Tovo garbei. Prieš kelerius metus rebė dalyvavo mano dukters
vestuvėse. Jau dešimt metų su juo susitinku kartą per savaitę.
Taigi, turiu savo rebę, kuris yra mano mokytojas. Jis padarė
didžiulę įtaką mano asmeniniam ir dvasiniam tobulėjimui bei chasidiškam
gyvenimo būdui. Kodėl apskritai su juo susiejau savo gyvenimą? Be viso kito,
jis dar yra nepaprastai atviras žmogus, domisi mokslo naujienomis, filosofija,
skaito akademinius kabalos tyrimus. Sykį suorganizavau jo ir M. Idelio
susitikimą. Daug išmano apie klasikinę muziką. Dažnai, girdėdamas kokį muzikinį
kūrinį, gali pasakyti, kas jį atlieka ar net kas diriguoja. Tai chasidų rebė,
kuris yra atviras ir šiuolaikiškas, be to, labai kuklus žmogus. Aš jį pavadinčiau
neochasidizmo atstovu, nes išoriškai niekaip nepabrėžia savo išskirtinumo.
Ir judu susitinkate kas savaitę?
Kone kas dieną jis moko skirtingose vietovėse, ir aš jau dešimtmetį
stengiuosi kas savaitę nueiti į nors vieną jo paskaitą. Jei mūsų šeimą ištinka
kokios bėdos ar sunkumai, paprastai visada su juo tariuosi. Jis labai
paslaugus, bet tikrai tau nenurodinėja, kad privalai elgtis taip ir kitaip. Jaučiu,
kad tai žmogus, kuriam rūpi kitas, jis jaučia atsakomybę už kitą.
Ar chasidizme yra svarbi perdavos linija?
Turite galvoje dinastiją?
Tarkime, budizmo tantra yra tradicija, einanti
nuo Budos. Perdavos linija laikoma labai svarbia, nes tik per ją slaptasis
mokymas per amžius išliko neiškraipytas.
Garsus mokslininkas Arthuras Greenas, kuris pats yra
liberalaus neochasidizmo atstovas, mano, kad būtent dinastija sugriovė klasikinį
chasidizmą. Vedlystę tėvas perduodavo sūnui, nesvarbu, kad pastarasis galėjo
neturėti nei tėvo charizmos, nei dvasinių jo savybių. Dėl to chasidizmas įgijo
konservatyvių bruožų ir sustabarėjo, nes dinastinė tradicija skatino baimę
elgtis kitaip ar daryti ką ne taip, kaip tavo pirmtakai.
Na, viena yra, kai tėvas perduoda mokymą sūnui,
bet kas kita – kai mokytojas pašvenčia tradicijai mokinį.
Žinoma, tai labai svarbu. Baalas Šem Tovas aplink save subūrė
nedidelę grupelę jam artimų mokinių. Daugelis jų buvo žymūs mokslininkai.
Vienas pirmųjų ir svarbiausių jo mokinių, ateities kartoms išsaugojęs mokytojo
mokymą, buvo rabis Jakovas Josefas iš Polonės, kuris savo knygoje „Toldot Jakov
Josef“ ir kitose trijose surinko ir užrašė šimtus žodinių Baalo Šem Tovo posakių
ir minčių. Tai svarbiausias literatūrinis paveldas. Tiesa, pagrindiniu vedliu
po Baalo Šem Tovo mirties tapo Megidas iš Mežyričo. Jis taip pat buvo Bešto
mokinys.
Giminystės linija, kai vadovavimas keliauja iš tėvo sūnui,
susiformavo tik XIX amžiuje, susikūrus Chabad Liubavič judėjimui. Po jo pirmojo
rebės, litvako Šneuro Zalmano iš Liadų, mirties iškilo dilema, kas taps
lyderiu: ar jo mokinys Aharonas Halevis Horovičius, ar sūnus Dovberas Šneuri.
Tokia buvo dinastijos giminystės pagrindu pradžia, bet Megidas iš Mežyričo jau
atskirų bendruomenių vadovavimą perdavė geriausiems savo mokiniams: rabiams
Leviui Icchakui iš Berdičevo, Elimelechui iš Ližensko ir t. t. Aš pats tai
vadinu lenkiškuoju chasidizmu.
Reiškia, liniją galima atsekti iki paties Baalo
Šem Tovo?
Taip, ir manau, tai labai svarbu moksliniams tyrimams, nes
kai kalbiesi ne su akademiku, bet žmogumi, šį bei tą nutuokiančiu apie
chasidizmą, nutinka tikra painiava: truputį – iš vieno rabio, truputėlį – iš
kito, bet iš tikrųjų tarp jų nesimato jokio ryšio. Tik nuosekliai tyrinėjant
atsiranda galimybė atsekti, kokias mintis ar principus koks rabis perėmė iš šito
ar kito mokytojo. Tuomet regi, kaip gimsta tradicijos tęstinumas. Tada matyti,
ką tiesiogiai iš kokio mokytojo kas perėmė ir kur nuo jo nukrypo. Tada paprasčiau
suprasti, kuriame taške jie išsiskyrė. Tai labai svarbi mano tyrimų dalis.
Koks chasidų praktikose yra melodijų vaidmuo?
Labai geras klausimas. Chasidizme ypatingas dėmesys
skiriamas emocinei dievogarbos išraiškai. Paprastai muzika lydi balsu
pasakojamas chasidines legendas, intensyvią maldą. Dažnai skamba nigunim,
tik melodijos, be žodžių. Tai vyksta per šabo vakarienę, ypač per trečiąją
vakarienę (seuda šlišit), jau saulei leidžiantis. Manoma, kad tai itin
paslaptingas metas, kada šviesa ima blėsti ir chasidai pradeda burtis draugėn.
Susibūrę jie dainuoja.
Piasečno rebė taip pat yra daug rašęs apie muzikos svarbą.
Tai priemonė sielą perkelti į aukštesnius Dangaus lygmenis. Muzika padeda pažadinti
intensyvią emocinę būseną ir pasiekti gilesnę mistinę patirtį. Muzika – vienas
svarbiausių raktų sielai atrakinti. Muzikologai išsamiuose veikaluose apie
chasidų muziką bandė ją atskleisti ir iš chasidinės, ir iš muzikologinės
perspektyvų. Mano kolega Matanas Vilnai, dirbantis Izraelio nacionalinės
bibliotekos Muzikos skyriuje, savo magistrinį darbą rašė apie chasidinės kilmės
melodijas. Rabis Izraelis Medžiričas (Nahari), Megido iš Medžiričo
proprovaikaitis, aprašė melodiją, kuri skamba, kai prie Sukoto šventės palapinės
įėjimo linguojama šakele36. Jis aiškino ir tų melodijų teologiją, ir muzikalumą.
Iš tiesų šių melodijų tyrimai atskleidžia labai įdomių dalykų.
Dar norėčiau jūsų paklausti apie Vilniaus Gaono
kurstytą priešinimąsi chasidizmui. Kaip tai paveikė visą judėjimą?
Na, neketinu dabar peržvelgti visos istorijos, kas, kam ir
kokį poveikį padarė, nes apie tai prirašyta visa šūsnis veikalų. Paminėsiu tik
dviejų tomų M. Wilenskio veikalą „Chasidai ir mitnagdai“. Manau, kad jau iš
pradžių priešiškumas chasidams kilo dėl to, kad jie buvo palaikyti dar viena
gelbėtojo ar netikro mesijo garbintojų grupele kaip naujieji sabatininkai ar
panašiai. Tokią mesianistinę grupę aplink save jau buvo subūręs ne vienas
religinis lyderis, pasižymėjęs stipria charizma ir, kaip tikėta, pranašiškomis
galiomis, o tai tradicinis judaizmas suvokė kaip itin pavojingą reiškinį.
Cemachas Cedekas, trečiasis Chabad Liubavič lyderis, yra
pasakęs, kad reikėtų dėkoti Vilniaus Gaonui. Jei ne jis, chasidizmas išties galėjo
virsti judaizmo sekta, bet tai jis neleidęs nukrypti nuo pagrindinės linijos.
Kita vertus, kaip A. Greenas yra teigęs, ir aš jam visiškai pritariu, kaip tik
dėl tos priešpriešos išsikvėpė pirmykštė šio judėjimo energija, vitališkumas ir
inovatyvumas. Kilus haskalos, arba judėjiškosios Apšvietos, judėjimui, chasidai
tapo mitnagdų bendrininkais ir suvienijo jėgas su konservatyviosiomis judaizmo
srovėmis prieš radikalesnių ir liberalesnių pažiūrų priešininkus.
Nežinau, kiek atsakiau į jūsų klausimą.
Ar iš tiesų Vilniaus Gaonas ir jo sekėjai ėjo
išskirtinai analitiniu keliu?
Visų pirma, derėtų priminti ir net pabrėžti, kad Vilniaus
Gaonas buvo vienas ryškiausių kabalos aiškintojų judaizmo istorijoje. Gaonas
geriausiai žinomas kaip chasidizmo priešininkas, todėl dažnai sunku patikėti,
kad jis iki smulkmenų yra išnagrinėjęs svarbiausią kabalos veikalą „Zoharą“ bei
kitus mistinius traktatus. Jis buvo vienas ryškiausių kabalos teoretikų, bet jo
prieiga prie kabalistinių ir mistinių tekstų buvo daugiau analitinė ir
filosofinė, leidžianti atsiriboti nuo emocinių ir mistinių patirčių, nes jo
tikslas buvo apibrėžti pagrindinius kabalos principus ir idėjas.
Yra išlikęs toks pasakojimas: rabis Chaimas iš Voložino
savo mokiniams papasakojo apie tai, kaip pas Vilniaus Gaoną sykį nusileidę
angelai ir pažadėję jam atskleisti Toros paslaptis, bet jis liepęs jiems
skristi atgal, nes nenorėjęs žinoti nieko, ko nebūtų galėjęs pasiekti savo
pastangomis, skirtomis Toros studijoms. O štai chasidiniuose pasakojimuose yra
gausybė istorijų apie tai, kaip angelai nusileidžia pas vieną ar kitą rabį ir
atskleidžia jam dieviškąsias paslaptis, tai laikoma dideliu stebuklu ir
pasiekimu. Emocinis ir patirties aspektai, tokie svarbūs chasidizmo
tradicijoje, chasidus atskyrė nuo Vilniaus Gaono dėl jo perdėm racionalaus požiūrio
į mistiką.
Todėl chasidizmas daugiausia telkėsi Varšuvoje?
Tai įvyko jau kiek vėliau.
Ar todėl per Holokaustą judėjimas taip smarkiai
nukentėjo?
Chasidizmas, iškilęs Galicijoje ir Ukrainoje, ten taip pat
nemenkai nukentėjo. Didelės chasidų bendruomenės buvo sunaikintos jau per Pirmąjį
pasaulinį karą, vėliau per pilietinį Rusijos karą. Tada apskritai vyko protu
nesuvokiami judėjų bendruomenių naikinimo mastai. Ne žydų kilmės lenkų
mokslininkas, chasidizmo tyrinėtojas Marcinas Wodzińskis tvirtino, kad pamiršome,
kiek chasidų bendruomenės neteko per Pirmąjį pasaulinį karą, nes šias kančias užgožė
per Holokaustą patirtos netektys.
Per Pirmąjį pasaulinį karą chasidai iš Galicijos miestelių
buvo priversti bėgti į Varšuvą, Vieną, Budapeštą. Mažų miestelių (štetlų) dvasią
pakeitė didmiesčių atmosfera, kur chasidai susidūrė su modernizacijos,
sekuliarizacijos ir kitokių pagundų grėsme. Varšuvoje, kuri anuomet buvo
vadinama Rytų Paryžiumi, chasidai patyrė itin neigiamą poveikį. Vėliau Rusijos
imperijoje šimtai tūkstančių žydų buvo išžudyta per pogromus. Tai protu
nesuvokiami skaičiai.
Žinoma, kai girdime apie šešis milijonus aukų, ankstesnius
skaičius paprasčiausiai pamirštame. Tiesa, įdomus vienas dalykas. Buvo manoma,
kad po Holokausto netekčių chasidų judėjimas niekada nebeatgys, juk buvo išžudyti
beveik visi chasidų rabiai ir sunaikintos kone visos bendruomenės. O įvyko
atvirkštinis reiškinys: dabar chasidai – vienos iš labiausiai klestinčių
bendruomenių JAV, Izraelyje, Belgijoje ir kitose Europos šalyse. Nepaisant
antisemitizmo, dabar, kaip niekada anksčiau, chasidizmas klesti. Chasidų
bendruomenės sudaro santykinai mažiausią gyventojų skaičių, bet sociologiniu ir
demografiniu požiūriu jų augimas atrodo neįtikėtinas. Prieš penkiasdešimt metų
apie tokį sugrįžimą niekas nebūtų nė pagalvojęs.
Vyksta įvairūs tyrimai ir netgi per Izraelio nacionalinę
televiziją diskutuojama, kaip jiems pavyko atsigauti. Manoma, kad viena su tuo
susijusi priežastis – rabiai, kuriems pavyko išgyventi Holokaustą. Izraelyje
jie sugebėjo atkurti ankstesnę įtaką ir iš naujo suburti bendruomenę, o štai
kitos, kurių lyderiai žuvo, liko mažos ir nereikšmingos. Chasidų Satmaro,
Belzo, Guro, Liubavič, Bobovo bendruomenių vedliai išgyveno Holokaustą: arba
pabėgo dar iki tragedijos, arba
išsigelbėjo. Yra gausybė prieštaringų pasakojimų apie tai,
kaip jiems tai pavyko. Ir dabar šios religinės bendruomenės net politiškai turi
didžiausią įtaką.
Pavyzdžiui, Piasečno rabis atsisakė palikti Varšuvos getą,
nors turėjęs mažiausiai tris galimybes iš ten pabėgti. Jis nesutiko palikti
savo bendruomenę ir galiausiai buvo nužudytas. Piasečno chasidų bendruomenei ėmė
vadovauti jo brolio vaikaitis, tačiau ši bendruomenė iki šiol yra labai maža ir
neturi beveik jokios įtakos, nepaisant to, kad paties Piasečno rebės raštai plačiai
studijuojami, sekama jo mokymu, domimasi jo asmenybe, parduodama gausybė jo
knygų. Ypač toks susidomėjimas juntamas pastaruosius dvidešimt metų.
Toks chasidų bendruomenių suklestėjimas
geriausiai įrodo, kad šis judėjimas turi galingą užtaisą.
Užtaisą ir tikėjimą. Tikėjimas – be galo svarbu chasidizme,
kaip ir optimistinė pasaulėžiūra, kad viskas eina tik geryn. Ir tai tikrai
padeda. Galbūt šia optimistine gaida ir būtų geriausia užbaigti mūsų pokalbį.
Visiškai pritariu. Dėkoju už jūsų laiką.
Buvo malonu. Ar galiu dabar jūsų šio to paklausti?
Prašau.
Ar jūs žydas?
Ne. Esu lietuvis. Žydų kultūra, literatūra ir
tikėjimu domiuosi saviugdai.
Aišku. Labai malonu. Atsiųskite žinutę, kai šis mūsų
pokalbis bus paskelbtas.
Būtinai. Viso geriausio.
Kalbėjomės angliškai 2020 metų vasarį Jeruzalėje. Pokalbio įrašą išvertė Kristina Gudelytė-Lasman.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą