2009 m. kovo mėnesį, dalyvaudamas 6 val. bėgime Olandijoje, Šteine, išgirdau iš Almiro apie įdomų bėgimą aplink Balatono ežerą Vengrijoje. Bėgimo trasos ilgis apie 200 km. Ši informacija tarsi praslydo pro ausis, nes tuo metu atrodė fiziškai neįmanoma tiek nubėgti - informacija buvo nustumta į pasąmonės klodus kaip neįgyvendinama svajonė. Tačiau šiais metais paaiškėjo, kad svajonė nėra neįgyvendinama. Straipsnyje ir aprašau įspūdžius, patirtus ruošiantis ir dalyvaujant bėgime aplink Balatono ežerą Vengrijoje. Bėgime dalyvavo keli bėgikai iš Lietuvos, turintys solidžios ultra bėgimo patirties.
Išlydėti į bėgimą apie Balatono ežerą atvyko paslaptingasis Andrius, sporto medicinos gydytojas. Tai žmogus, subrandinęs mintį dalyvauti viename prestižiškiausių Vengrijos bėgimų aplink Balatono ežerą. Andrius trumpai papasakojo apie 2009 m. Ultra Trail The Lake District (Lakeland 100) . Tai 101 mylios (167 km) nepertraukiamas bėgimas kalnuose su kelių kilometrų aukščio pokyčiais. Orientacija - su GPS, trasoje lieki vienui vienas su gamtos stichija. Susižeidęs, pagalbą sau turi teikti pats. Tai bėgimas nuolat šlapiomis kojomis, sužalotomis rankomis, trūkstant miego. Bėgant merkiasi akys, o prigulus ant akmenų, užmigti nepavyksta. Orientacija naktį žymiai sunkesnė, tą gali paliudyti Radvilų žygio ,,extreem‘‘ rungties ir Lietuvos pėsčiųjų turistų 100 km žygių dalyviai. Bėgimas naktį kalnuose ypač sudėtingas. 101 mylių bėgimas kalnuose savo unikalumu prilygsta 1000 mylių bėgimui, kuriame dalyvavo Petras.
Pasiteiravus Aido, kodėl Andriaus žygdarbis nepristatytas internetinėje erdvėje, jis atsakė, kad Lietuvos lygumų bėgikai gali būti išgąsdinti tikroviškos informacijos apie Ultra Trail The Lake District (Lakeland 100), kai net pusė dalyvių nepasiekia finišo. 2009 09 12 Andrius pagerino Lietuvos bėgimo rekordą, 50 km nubėgdamas Upsaloje per 3:13:20. Ankstesnis rekordas priklausė Rimui Jakelaičiui (3:20:36) ir buvo pasiektas Rygoje 1996 08 03. Gaila, kad Andrius dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo vykti į Vengriją, bet išlydėdamas paspaudė mums rankas ir palinkėjo lengvų kojų.
Lietuvos kariuomenės 2008 m. organizuotame Radvilų žygyje po Jonavos , Kaišiadorių, Žąslių, Pravieniškių, Antakalnio apylinkes sutikau Povilą. Nors žygiavome 200 km dvi paras atskirose šturminėse grupėse, bet tarp mūsų užsimezgė draugiškas pokalbis. Nustebau sužinojęs, kad Povilui buvo atlikta širdies operacija, anksčiau kankino nemažas viršsvoris. Mūsų mintys atrado nemažai sąlyčio taškų dėl sveikatingumo. Sėdėdami ant kareivinių laiptų, išsikalbėjome, kad mes kartu, būryje bičiulių, 2007 m. bėgome Vilniaus maratoną. Įspūdinga, kad Povilas 200 km sėkmingai nuėjo, nors jau pirmoje distancijos dalyje, neatlaikę fizinės ir psichologinės įtampos, iš žygio pasitraukė nemažai daug jaunesnio amžiaus kariškių. Prisiminiau, kaip 2009 m. pavasarį bėgime Nida- Būtingė 92 kilometre Povilas mane prisivijo žingsniuodamas. Keletą kilometrų man bėgant, o jam žingsniuojant, pasišnekučiavome. Nesuvokiau, kaip žmogus gali žingsniuoti 8 km per valandą greičiu. Gal jaunystėje kultivavo greitąjį ėjimą? Povilas atskleidžia savo paslaptį, kad po širdies operacijos įsigijo ėjimo takelį ir per metus įvaldė greito ėjimo techniką. Tuomet negalėdamas išlaikyti Povilo ėjimo tempo, keliems kilometrams likus iki Būtingės, atsilikau. GPS rodė kad mano bėgimo ristele greitis apie 7,5 km /val.
Povilas irgi buvo pasiruošęs apibėgti Balatono ežerą, bet gyvenimo netikėtumai pakeitė jo planus. Po mėnesio Prancūzijoje Brive miestelyje Povilas per 24 val. nubėgs įspūdingus 176,147 km. Gydytojas J. Milneris knygoje „Renkuosi bėgimą“ (Vilnius, Mintis, 1987) aprašė metodiką, kaip žmones, išgyvenusius miokardo infarktą, palaipsniui įtraukdavo į bėgimą. Bet lieka paslaptis, kaip Povilas po kardiochirurginės intervencijos atkūrė ir net žymiai pagerino savo gyvenimo kokybę.
Vingio parkas. Vežimėlis su miegančiu keleto mėnesių vaikeliu. Vyriškis, atvežęs vaikutį į parką, pirmiau bėga apie vežimėlį, vėliau - šiek tiek toliau, ir kol mažylis miega, nepaliaujamai suka ratus. Tai buvo Aido bėgimo pradžia. Jau daug vėliau Aido iniciatyva įkurta Lietuvos ultra bėgikų draugija, užmegzti ryšiai, įstota į IAU. Šis puikus organizatorius, bėgikas per 2009 metus suburia žmones, išsiunčia juos ir pats dalyvauja net 8 tarptautinėse ultra bėgikų varžybose. Ketverios varžybos prilygsta pasaulio čempionatams. Nors formaliai Lietuvos ultra bėgikų draugijos taryboje keletas žmonių, bet daugiausia darbo - ryšiai, rėmėjai, lėktuvo bilietai, informacija tinklapyje ir kt., atlieka Aidas. Lieka didelė paslaptis, kaip atliekant didelį organizacinį darbą draugijoje, vienijančioje dvi dešimtis norinčiųjų bėgti ilgesnes negu maratono distancijas, užtenka laiko pačiam išlaikyti aukštus bėgimų rezultatus.
Daug Aido energijos atiduota, organizuojant kelionę prie Balatono ežero, bet rezultatai nustebina Vengrijos bėgimo favoritus. Trečius metus bėgantys vengrų lyderiai pirmomis dienomis tarsi „užmigdomi“ ant laurų. Pirmą dieną 46,8 km Aidas bėga per 3:49:47 ir užsitikrina 8 vietą amžiaus grupėje. Antrą dieną 52,9 km trasoje užtrunka 4:19:19 - jau trečia vieta amžiaus grupėje. Trečios dienos starte vengrų bėgikai sunerimsta, kai į elito grupę startuoti per garsiakalbį pakviečiamas Aidas Ardzijauskas, Lithuania. Vos ilgesnę negu maratono trasą - 43,6 km - bėga per 3:19:11, aplenkdamas vengrą, priešininkas patapšnoja jam per petį - tai jau pripažinimas. Ketvirtą dieną Aidas jau savas lyderių grupėje. Lenkiant maitinimo punkte buvusį konkurentą, šis sustingsta su išžiota burna ir nespėja net patapšnoti per petį, tik palydi pirmyn akimis. 52,1 km trasos finiše Aidas pirmas savo amžiaus grupėje - rezultatas 3:47:47. Lietuvos atstovas sugriauna visus reitingus, keturių dienų bėgime aplink Balatono ežerą užimdamas antrą vietą amžiaus grupėje ir trečią vietą bendroje įskaitoje.
Išlydėti į bėgimą apie Balatono ežerą atvyko paslaptingasis Andrius, sporto medicinos gydytojas. Tai žmogus, subrandinęs mintį dalyvauti viename prestižiškiausių Vengrijos bėgimų aplink Balatono ežerą. Andrius trumpai papasakojo apie 2009 m. Ultra Trail The Lake District (Lakeland 100) . Tai 101 mylios (167 km) nepertraukiamas bėgimas kalnuose su kelių kilometrų aukščio pokyčiais. Orientacija - su GPS, trasoje lieki vienui vienas su gamtos stichija. Susižeidęs, pagalbą sau turi teikti pats. Tai bėgimas nuolat šlapiomis kojomis, sužalotomis rankomis, trūkstant miego. Bėgant merkiasi akys, o prigulus ant akmenų, užmigti nepavyksta. Orientacija naktį žymiai sunkesnė, tą gali paliudyti Radvilų žygio ,,extreem‘‘ rungties ir Lietuvos pėsčiųjų turistų 100 km žygių dalyviai. Bėgimas naktį kalnuose ypač sudėtingas. 101 mylių bėgimas kalnuose savo unikalumu prilygsta 1000 mylių bėgimui, kuriame dalyvavo Petras.
Pasiteiravus Aido, kodėl Andriaus žygdarbis nepristatytas internetinėje erdvėje, jis atsakė, kad Lietuvos lygumų bėgikai gali būti išgąsdinti tikroviškos informacijos apie Ultra Trail The Lake District (Lakeland 100), kai net pusė dalyvių nepasiekia finišo. 2009 09 12 Andrius pagerino Lietuvos bėgimo rekordą, 50 km nubėgdamas Upsaloje per 3:13:20. Ankstesnis rekordas priklausė Rimui Jakelaičiui (3:20:36) ir buvo pasiektas Rygoje 1996 08 03. Gaila, kad Andrius dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo vykti į Vengriją, bet išlydėdamas paspaudė mums rankas ir palinkėjo lengvų kojų.
Lietuvos kariuomenės 2008 m. organizuotame Radvilų žygyje po Jonavos , Kaišiadorių, Žąslių, Pravieniškių, Antakalnio apylinkes sutikau Povilą. Nors žygiavome 200 km dvi paras atskirose šturminėse grupėse, bet tarp mūsų užsimezgė draugiškas pokalbis. Nustebau sužinojęs, kad Povilui buvo atlikta širdies operacija, anksčiau kankino nemažas viršsvoris. Mūsų mintys atrado nemažai sąlyčio taškų dėl sveikatingumo. Sėdėdami ant kareivinių laiptų, išsikalbėjome, kad mes kartu, būryje bičiulių, 2007 m. bėgome Vilniaus maratoną. Įspūdinga, kad Povilas 200 km sėkmingai nuėjo, nors jau pirmoje distancijos dalyje, neatlaikę fizinės ir psichologinės įtampos, iš žygio pasitraukė nemažai daug jaunesnio amžiaus kariškių. Prisiminiau, kaip 2009 m. pavasarį bėgime Nida- Būtingė 92 kilometre Povilas mane prisivijo žingsniuodamas. Keletą kilometrų man bėgant, o jam žingsniuojant, pasišnekučiavome. Nesuvokiau, kaip žmogus gali žingsniuoti 8 km per valandą greičiu. Gal jaunystėje kultivavo greitąjį ėjimą? Povilas atskleidžia savo paslaptį, kad po širdies operacijos įsigijo ėjimo takelį ir per metus įvaldė greito ėjimo techniką. Tuomet negalėdamas išlaikyti Povilo ėjimo tempo, keliems kilometrams likus iki Būtingės, atsilikau. GPS rodė kad mano bėgimo ristele greitis apie 7,5 km /val.
Povilas irgi buvo pasiruošęs apibėgti Balatono ežerą, bet gyvenimo netikėtumai pakeitė jo planus. Po mėnesio Prancūzijoje Brive miestelyje Povilas per 24 val. nubėgs įspūdingus 176,147 km. Gydytojas J. Milneris knygoje „Renkuosi bėgimą“ (Vilnius, Mintis, 1987) aprašė metodiką, kaip žmones, išgyvenusius miokardo infarktą, palaipsniui įtraukdavo į bėgimą. Bet lieka paslaptis, kaip Povilas po kardiochirurginės intervencijos atkūrė ir net žymiai pagerino savo gyvenimo kokybę.
Vingio parkas. Vežimėlis su miegančiu keleto mėnesių vaikeliu. Vyriškis, atvežęs vaikutį į parką, pirmiau bėga apie vežimėlį, vėliau - šiek tiek toliau, ir kol mažylis miega, nepaliaujamai suka ratus. Tai buvo Aido bėgimo pradžia. Jau daug vėliau Aido iniciatyva įkurta Lietuvos ultra bėgikų draugija, užmegzti ryšiai, įstota į IAU. Šis puikus organizatorius, bėgikas per 2009 metus suburia žmones, išsiunčia juos ir pats dalyvauja net 8 tarptautinėse ultra bėgikų varžybose. Ketverios varžybos prilygsta pasaulio čempionatams. Nors formaliai Lietuvos ultra bėgikų draugijos taryboje keletas žmonių, bet daugiausia darbo - ryšiai, rėmėjai, lėktuvo bilietai, informacija tinklapyje ir kt., atlieka Aidas. Lieka didelė paslaptis, kaip atliekant didelį organizacinį darbą draugijoje, vienijančioje dvi dešimtis norinčiųjų bėgti ilgesnes negu maratono distancijas, užtenka laiko pačiam išlaikyti aukštus bėgimų rezultatus.
Daug Aido energijos atiduota, organizuojant kelionę prie Balatono ežero, bet rezultatai nustebina Vengrijos bėgimo favoritus. Trečius metus bėgantys vengrų lyderiai pirmomis dienomis tarsi „užmigdomi“ ant laurų. Pirmą dieną 46,8 km Aidas bėga per 3:49:47 ir užsitikrina 8 vietą amžiaus grupėje. Antrą dieną 52,9 km trasoje užtrunka 4:19:19 - jau trečia vieta amžiaus grupėje. Trečios dienos starte vengrų bėgikai sunerimsta, kai į elito grupę startuoti per garsiakalbį pakviečiamas Aidas Ardzijauskas, Lithuania. Vos ilgesnę negu maratono trasą - 43,6 km - bėga per 3:19:11, aplenkdamas vengrą, priešininkas patapšnoja jam per petį - tai jau pripažinimas. Ketvirtą dieną Aidas jau savas lyderių grupėje. Lenkiant maitinimo punkte buvusį konkurentą, šis sustingsta su išžiota burna ir nespėja net patapšnoti per petį, tik palydi pirmyn akimis. 52,1 km trasos finiše Aidas pirmas savo amžiaus grupėje - rezultatas 3:47:47. Lietuvos atstovas sugriauna visus reitingus, keturių dienų bėgime aplink Balatono ežerą užimdamas antrą vietą amžiaus grupėje ir trečią vietą bendroje įskaitoje.
„Du viename” - viename žmoguje glūdi organizatoriaus gabumai ir gebėjimas bėgti taip, kad gerbtų užsienio sportininkai.
Kelionėje link Balatono, važiuojant per kalnus, užsiminiau, kad kylame į Karpatų kalnus. Vytautas patikslino, kad tai Beskidų kalnai. Vakarų Karpatai dalinami į Beskidus, mažuosius Karpatus, Aukštuosius Tatrus ir Baltuosius kalnus. Pirmą sykį išgirdau kad yra tokie kalnai Beskidai. Šis terminas asocijuodavosi su slidėmis „Beskid“, kurias gamino Mukačevo gamykla Ukrainoje ir kurios buvo patvariausios slidžių žygiams kalnuose. Kasmet iki šimto porų slidžių turistai atveždavo į Lietuvą. Šias slides vertindavo keliaujantys žiemą po Sovietų Sąjungos kalnus. Vytautas - kuklus, tylus žmogus nustebino savo žiniomis ne tik apie kalnus, bet ir Balatono ežerą. Ežeras yra labai seklus: vidutinis gylis - 3 m. Jis susidarė, išsekus Panonijos jūrai, skirtingai negu Lietuvos ežerai, susidarę ištirpus ledynams. Jo plotas - 592 km², kranto ilgis - 236 km.
Vytautas - vienas iš geriausių „kalvių“( tokį apibūdinimą radau internete). Jo dėka „nukalama“ daug jaunų stajerių. Kiekvieną savaitgalį jis vyksta į varžybas su būriu savo mokinių: Karina, Renata, Dariumi, Morta, Arnoldu, Valdu ir kt. Mokytojas rodo pavyzdį gyvenime ir bėgimo trasoje. Valia, ryžtingumas, užsispyrimas papildo jo charakterio bruožus, kuriuos pastebėjau dar 2009 m., kai tik naktį grįžęs iš Upsalos bėgimo ir 50 km nubėgęs per 3:15:13 (102 rezultatas), jau rytą dalyvavo Vilniaus maratone.
Paslaptingasis Vytautas taip pat įvairiapusis: puikus bėgimo treneris, pedagogas ir sportininkas. Bėgdamas aplink Balatono ežerą, kasdieną vis gerino poziciją: pirmą dieną - šeštas, antrą dieną - trečias, trečią dieną, startavęs elito grupėje - antras, o paskutinę dieną, finišuodamas pirmas amžiaus grupėje, užima galutinę antrą vietą amžiaus grupėje ir ketvirtą bendroje įskaitoje, garsindamas Lietuvos vardą.
Gal paslaptis glūdi Vytauto charakterio bruožuose ir žodžiuose „Aš negaliu bėgti negreitai“?
Nagrinėdami starto protokolus, pastebėjome, kad Vokietijai atstovauja Eichner Sigrid, Nr. 200 ir šis atstovas yra metais vyresnis už Petrą. Prie starto linijos apstulbome pamatę, kad Nr. 200 tai bėgikė Eichner Sigrid, gimusi 1940 m. 100 maratonų klubo marškinėliai bylojo, kad Sigrid, Vokietijos bėgimo legenda, yra nubėgusi virš šimto maratonų. Ši paslaptinga moteris keturias dienas bėgo ,,tilpdama‘‘ į kontrolinius laikus, finišavo pralenkdama šešis vyrus ir moteris ir kelias dešimtis tų bėgikų, kurie neatlaikė keturių maratono ilgio bėgimų keturias dienas iš eilės.
Labai įdomu, kad Sigrid Eichner iš tiesų yra nubėgusi daugiau kaip 900 maratonų. Pasaulyje yra tik trys bėgikai vyrai daugiau kartų už ją yra bėgę maratonus ir viršiję 1000 maratonų. Pradėjo ji bėgioti 1979 m. spalio mėnesį. Pirmąjį maratoną bėgo 1981m. lapkričio mėnesį Lichtenbergere. Sigrid dirbo architekte Berlyne, pensijoje nuo 2000 m. Jos garbus amžius nesutrukdė 1995 m. nubėgti 97 maratonus, o 2003 m. net 110 maratonų. 1994 m. Sigrid bėgo Spartatloną. Yra nubėgusi nuo Lisabonos iki Maskvos, kasdieną vidutiniškai nubėgdama 80 km. 2002 m nubėgo dešimt maratonų per dešimt dienų. Vėliau yra nubėgusi 17 maratonų per 17 dienų.
Balatono ultra bėgime dalyvavo ir legenda Petras. Sunkiai suvokiama, kaip galima buvo du sykius per metus pagerinti 1000 mylių pasaulio rekordą. Didelį ultra bėgimų patyrimą sukaupęs Petras atskleidė savo paslaptis, kurios turėtų būti naudingos ketinantiems bėgti ultra ilgus nuotolius.
Ultra bėgime kišenėje jau įprasta turėti česnako (lot. Allium sativum) galvutę. Šią paslaptį Petras atskleidė mums 2009 m. paros bėgime. Taigi Allium sativum lydėjo mus ir bėgime aplink Balatono ežerą. Ryte per pusryčius ir vakare per vakarienę suvalgyti po skiltelę česnako tapo ritualu Lietuvos bėgikams.
Sunkiausia ultra bėgime visada būna antroji diena, pažymėjo Petras. Organizmas nėra dar visai pripratęs prie didesnių krūvių. Jokiu būdu negalima bėgti visu pajėgumu pirmas dvi dienas. Reikia atkreipti į tai dėmesį ir pasiruošti antrai dienai, tuomet trečia, ketvirta bėgimo dienos jau bus lengvesnės. Atbėgus antrą dieną, jau galima bėgti ir septynias dienas - ramino Petras. Patarimas yra iš patyrimo: antroji ultra diena buvo tikrai sudėtingiausia.
Nubėgus pirmą dieną 46,8 km, jautėsi kojų sunkumas, maudimas šlaunų raumenyse. Nerimą kėlė mintis, kaip reikės antrą dieną bėgti 52,9 km. Petras patarė atsistatymui naudoti kontrastinį dušą - šis metodas jam jau ne kartą yra padėjęs. Petro metodika tokia: vieną minutę raumenis masažuoti vandens srove po karštu, kokį galima iškęsti, dušu. Įprastas šiltas dušas yra mažai efektyvus. Po to minutę raumenys masažuojami vandens srove su maksimaliai šaltu vandeniu. Iš čiaupo vanduo nebūna šaltesnis negu +8 C . Geriau tinka beveik nulio laipsnių šaltumo vanduo. ,,Žiemą lengviau pasiekti efekto ‘‘- sako Petras. ,,Atšaldai balkone kibirą vandens, užsipili, tada poveikis geriausias ‘‘. Taigi šias procedūras reikia kartoti 5 kartus - tai užtrunka 10 minučių. Baigiama šalto vandens srovės masažu. Petro patarimai padėjo: dėl kontrastinio dušo antrąją dieną startavau, nejausdamas jokio nemalonaus pojūčio kojų raumenyse.
Poilsio režimas irgi labai svarbu ultra bėgikui. Pirmąją bėgimo dieną patyrėme labai daug įspūdžių. Vakare visi keturi, sukritę lovose, ilgiau kaip valandą dalinomės jais. Vis užplūsdavo naujos mintys ir atrodė kalboms galo nebus. ,,Vyrai, laikas pabaigti ‘‘- perspėjo Petras. ,,Organizmui reikia poilsio, o kalbėjimas atima daug energijos. Jūs netausojate savęs, kaupkit energiją. Didieji pokalbiai ir aptarimai gali būti, tik apibėgus Balatono ežerą ‘‘.
Trečią dieną starto vietoje pastebėjau, kad mano numeris nukaro - pamečiau segtuką-žiogelį, kuriuo jis buvo prisegtas. Petro paklausiau, ar neturi atliekamo žiogelio. Tuoj Petras nusegė surūdijusi žiogelį. Surūdijo, nes su juo ir plaukiojo, ir bėgiojo. ,,Visada turiu po ranka atsarginį žiogelį, jei plaukiant ar bėgant mėšlungis koją sutrauks, įdūrus į raumenį, jis atsipalaiduos ‘‘ – pasidalino patirtimi Petras. Nenorėjau imti iš Petro jo ,,pirmosios pagalbos priemonės ‘‘. ,,Gediminai, prisimeni “Na pagauk” filmą, kai vilkas kėlė štangą ir neatlaikė nutūpusio drugelio svorio. Taip ir aš, atsikratęs žiogelio svorio, daug geriau nubėgsiu trečios dienos etapą,‘‘- pajuokavo Petras.
Kelionėje link Balatono, važiuojant per kalnus, užsiminiau, kad kylame į Karpatų kalnus. Vytautas patikslino, kad tai Beskidų kalnai. Vakarų Karpatai dalinami į Beskidus, mažuosius Karpatus, Aukštuosius Tatrus ir Baltuosius kalnus. Pirmą sykį išgirdau kad yra tokie kalnai Beskidai. Šis terminas asocijuodavosi su slidėmis „Beskid“, kurias gamino Mukačevo gamykla Ukrainoje ir kurios buvo patvariausios slidžių žygiams kalnuose. Kasmet iki šimto porų slidžių turistai atveždavo į Lietuvą. Šias slides vertindavo keliaujantys žiemą po Sovietų Sąjungos kalnus. Vytautas - kuklus, tylus žmogus nustebino savo žiniomis ne tik apie kalnus, bet ir Balatono ežerą. Ežeras yra labai seklus: vidutinis gylis - 3 m. Jis susidarė, išsekus Panonijos jūrai, skirtingai negu Lietuvos ežerai, susidarę ištirpus ledynams. Jo plotas - 592 km², kranto ilgis - 236 km.
Vytautas - vienas iš geriausių „kalvių“( tokį apibūdinimą radau internete). Jo dėka „nukalama“ daug jaunų stajerių. Kiekvieną savaitgalį jis vyksta į varžybas su būriu savo mokinių: Karina, Renata, Dariumi, Morta, Arnoldu, Valdu ir kt. Mokytojas rodo pavyzdį gyvenime ir bėgimo trasoje. Valia, ryžtingumas, užsispyrimas papildo jo charakterio bruožus, kuriuos pastebėjau dar 2009 m., kai tik naktį grįžęs iš Upsalos bėgimo ir 50 km nubėgęs per 3:15:13 (102 rezultatas), jau rytą dalyvavo Vilniaus maratone.
Paslaptingasis Vytautas taip pat įvairiapusis: puikus bėgimo treneris, pedagogas ir sportininkas. Bėgdamas aplink Balatono ežerą, kasdieną vis gerino poziciją: pirmą dieną - šeštas, antrą dieną - trečias, trečią dieną, startavęs elito grupėje - antras, o paskutinę dieną, finišuodamas pirmas amžiaus grupėje, užima galutinę antrą vietą amžiaus grupėje ir ketvirtą bendroje įskaitoje, garsindamas Lietuvos vardą.
Gal paslaptis glūdi Vytauto charakterio bruožuose ir žodžiuose „Aš negaliu bėgti negreitai“?
Nagrinėdami starto protokolus, pastebėjome, kad Vokietijai atstovauja Eichner Sigrid, Nr. 200 ir šis atstovas yra metais vyresnis už Petrą. Prie starto linijos apstulbome pamatę, kad Nr. 200 tai bėgikė Eichner Sigrid, gimusi 1940 m. 100 maratonų klubo marškinėliai bylojo, kad Sigrid, Vokietijos bėgimo legenda, yra nubėgusi virš šimto maratonų. Ši paslaptinga moteris keturias dienas bėgo ,,tilpdama‘‘ į kontrolinius laikus, finišavo pralenkdama šešis vyrus ir moteris ir kelias dešimtis tų bėgikų, kurie neatlaikė keturių maratono ilgio bėgimų keturias dienas iš eilės.
Labai įdomu, kad Sigrid Eichner iš tiesų yra nubėgusi daugiau kaip 900 maratonų. Pasaulyje yra tik trys bėgikai vyrai daugiau kartų už ją yra bėgę maratonus ir viršiję 1000 maratonų. Pradėjo ji bėgioti 1979 m. spalio mėnesį. Pirmąjį maratoną bėgo 1981m. lapkričio mėnesį Lichtenbergere. Sigrid dirbo architekte Berlyne, pensijoje nuo 2000 m. Jos garbus amžius nesutrukdė 1995 m. nubėgti 97 maratonus, o 2003 m. net 110 maratonų. 1994 m. Sigrid bėgo Spartatloną. Yra nubėgusi nuo Lisabonos iki Maskvos, kasdieną vidutiniškai nubėgdama 80 km. 2002 m nubėgo dešimt maratonų per dešimt dienų. Vėliau yra nubėgusi 17 maratonų per 17 dienų.
Balatono ultra bėgime dalyvavo ir legenda Petras. Sunkiai suvokiama, kaip galima buvo du sykius per metus pagerinti 1000 mylių pasaulio rekordą. Didelį ultra bėgimų patyrimą sukaupęs Petras atskleidė savo paslaptis, kurios turėtų būti naudingos ketinantiems bėgti ultra ilgus nuotolius.
Ultra bėgime kišenėje jau įprasta turėti česnako (lot. Allium sativum) galvutę. Šią paslaptį Petras atskleidė mums 2009 m. paros bėgime. Taigi Allium sativum lydėjo mus ir bėgime aplink Balatono ežerą. Ryte per pusryčius ir vakare per vakarienę suvalgyti po skiltelę česnako tapo ritualu Lietuvos bėgikams.
Sunkiausia ultra bėgime visada būna antroji diena, pažymėjo Petras. Organizmas nėra dar visai pripratęs prie didesnių krūvių. Jokiu būdu negalima bėgti visu pajėgumu pirmas dvi dienas. Reikia atkreipti į tai dėmesį ir pasiruošti antrai dienai, tuomet trečia, ketvirta bėgimo dienos jau bus lengvesnės. Atbėgus antrą dieną, jau galima bėgti ir septynias dienas - ramino Petras. Patarimas yra iš patyrimo: antroji ultra diena buvo tikrai sudėtingiausia.
Nubėgus pirmą dieną 46,8 km, jautėsi kojų sunkumas, maudimas šlaunų raumenyse. Nerimą kėlė mintis, kaip reikės antrą dieną bėgti 52,9 km. Petras patarė atsistatymui naudoti kontrastinį dušą - šis metodas jam jau ne kartą yra padėjęs. Petro metodika tokia: vieną minutę raumenis masažuoti vandens srove po karštu, kokį galima iškęsti, dušu. Įprastas šiltas dušas yra mažai efektyvus. Po to minutę raumenys masažuojami vandens srove su maksimaliai šaltu vandeniu. Iš čiaupo vanduo nebūna šaltesnis negu +8 C . Geriau tinka beveik nulio laipsnių šaltumo vanduo. ,,Žiemą lengviau pasiekti efekto ‘‘- sako Petras. ,,Atšaldai balkone kibirą vandens, užsipili, tada poveikis geriausias ‘‘. Taigi šias procedūras reikia kartoti 5 kartus - tai užtrunka 10 minučių. Baigiama šalto vandens srovės masažu. Petro patarimai padėjo: dėl kontrastinio dušo antrąją dieną startavau, nejausdamas jokio nemalonaus pojūčio kojų raumenyse.
Poilsio režimas irgi labai svarbu ultra bėgikui. Pirmąją bėgimo dieną patyrėme labai daug įspūdžių. Vakare visi keturi, sukritę lovose, ilgiau kaip valandą dalinomės jais. Vis užplūsdavo naujos mintys ir atrodė kalboms galo nebus. ,,Vyrai, laikas pabaigti ‘‘- perspėjo Petras. ,,Organizmui reikia poilsio, o kalbėjimas atima daug energijos. Jūs netausojate savęs, kaupkit energiją. Didieji pokalbiai ir aptarimai gali būti, tik apibėgus Balatono ežerą ‘‘.
Trečią dieną starto vietoje pastebėjau, kad mano numeris nukaro - pamečiau segtuką-žiogelį, kuriuo jis buvo prisegtas. Petro paklausiau, ar neturi atliekamo žiogelio. Tuoj Petras nusegė surūdijusi žiogelį. Surūdijo, nes su juo ir plaukiojo, ir bėgiojo. ,,Visada turiu po ranka atsarginį žiogelį, jei plaukiant ar bėgant mėšlungis koją sutrauks, įdūrus į raumenį, jis atsipalaiduos ‘‘ – pasidalino patirtimi Petras. Nenorėjau imti iš Petro jo ,,pirmosios pagalbos priemonės ‘‘. ,,Gediminai, prisimeni “Na pagauk” filmą, kai vilkas kėlė štangą ir neatlaikė nutūpusio drugelio svorio. Taip ir aš, atsikratęs žiogelio svorio, daug geriau nubėgsiu trečios dienos etapą,‘‘- pajuokavo Petras.
Atrodo, kad numestas žiogelio svoris padėjo: 43,6 km. Petras nubėgo per 3:37:45 . Užimta septinta vieta trečios dienos etape – aukščiausia per keturias dienas. Pirma diena - 4:04:57 (12); antra- 4:51:07 (11); trečia 3:37:45 (7); ketvirta - 4:32:29 (8). Ultra bėgiko paslaptis glūdi ne žiogelio svoryje, bet subtiliame humore, kuris Petrui ir kitiems bėgikams labai padėjo.
Be česnako Petras į varžybas vežasi ir raudonų uogų. Kas tos paslaptingos uogos, kurių dešimtį suvalgo vakare, dešimtį ryte? Bėgimo metu kas penketą kilometrų išsitraukia buteliuką su užrašu “panangin”, bet buteliuke ne tabletės - ten paslaptingos raudonos uogos, kurių po vieną jis suvalgo kas penketą kilometrų visuose ultra bėgimuose. Jų vežėsi ir į Australiją ir Odesą bėgti 1000 mylių. Šių uogų Petras turėjo ir Vengrijoje.
Petras labai apgailestavo, kad pamiškėje, kur jis treniruojasi, šį krūmą negera ranka nukirto. Nuo to krūmo pririnkdavęs kibirą uogų, kurių užtekdavo visiems metams. Tos uogos vadinasi Viburnum opulus. O lietuviškas pavadinimas tegul lieka viena neatskleista paslaptis...
Nubėgus 190 km, žvilgsnis dešinėn į Balatono ežerą - ir nurimsta kūnas, apima vidinė ramybė. Virš vandens pakilęs rūkas pradeda dengti kitoje Balatono ežero pusėje stūksančių kalnų kontūrus, kuriose bėgome prieš dvi dienas. Kyla mintis, kad gal prieš šimtą metų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis šioje vietoje tapė eskizus savo paveikslui “Ramybė”.
Bėgime aplink Balatono ežerą kasdieną tekdavo risnoti kartu su regos negalią turinčiu bičiuliu iš Vengrijos. Mintimis sugrįžtu į 2007m. Vilniaus maratoną, kai mane lenkė jaunuolis po persirgto cerebralinio paralyžiaus. Stebėjausi tuo metu keista bėgimo technika. Tuo metu net mano smegenys nepriėmė informacijos, kad žmogus su vienpusiu galūnių paralyžiumi gali bėgti maratoną. Iškyla vaizduotėje 2010 m. Krokuvos maratono 35-as km, kai lenkiau didelę motyvaciją turintį žmogų, kuris paralyžiuotomis kojomis stūmėsi ant ramentų pirmyn, iki finišo likus 7 km. Matyt, startavo keliomis valandomis anksčiau, bet įsivaizdavau, kaip giliai nuo ramentų pratrintos jo pažastys. Šių žmonių siekiai, ir iš kur semiasi stiprybės, lieka neatskleista paslaptis, kuri gal atsiskleistų, artimai pabendravus su negalią turinčiais žmonėmis.
Lieka dar viena neatskleista paslaptis: kas žmones skatina bėgioti ultra nuotolius. Važiuoti tūkstančius kilometrų į varžybas, aukojant savo lėšas, laisvalaikį, atostogas, energiją. Gal galima paaiškinti endorfinais (vidiniais narkotikais), kuriuos išskiria smegenys bėgimo metu? Gal dalyvaudami bėgimuose žmonės nori realizuoti savo poreikį priklausyti kokiai nors grupei? Gal realizuoja sveikatos saugumo poreikį, didindami adaptacinius organizmo rezervus? Ar gerindami rezultatus, laukia pripažinimo ir patenkina savirealizacijos poreikį? Ne į visus kylančius klausimus galiu atsakyti, bet ateityje dar bus bėgimo varžybų ir gal jose pavyks atskleisti bėgimo paslaptį…
Gediminas K. (nuotraukoje iš asmeninio albumo Nr.169)
2010 m. gegužės 19 d.
Be česnako Petras į varžybas vežasi ir raudonų uogų. Kas tos paslaptingos uogos, kurių dešimtį suvalgo vakare, dešimtį ryte? Bėgimo metu kas penketą kilometrų išsitraukia buteliuką su užrašu “panangin”, bet buteliuke ne tabletės - ten paslaptingos raudonos uogos, kurių po vieną jis suvalgo kas penketą kilometrų visuose ultra bėgimuose. Jų vežėsi ir į Australiją ir Odesą bėgti 1000 mylių. Šių uogų Petras turėjo ir Vengrijoje.
Petras labai apgailestavo, kad pamiškėje, kur jis treniruojasi, šį krūmą negera ranka nukirto. Nuo to krūmo pririnkdavęs kibirą uogų, kurių užtekdavo visiems metams. Tos uogos vadinasi Viburnum opulus. O lietuviškas pavadinimas tegul lieka viena neatskleista paslaptis...
Nubėgus 190 km, žvilgsnis dešinėn į Balatono ežerą - ir nurimsta kūnas, apima vidinė ramybė. Virš vandens pakilęs rūkas pradeda dengti kitoje Balatono ežero pusėje stūksančių kalnų kontūrus, kuriose bėgome prieš dvi dienas. Kyla mintis, kad gal prieš šimtą metų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis šioje vietoje tapė eskizus savo paveikslui “Ramybė”.
Bėgime aplink Balatono ežerą kasdieną tekdavo risnoti kartu su regos negalią turinčiu bičiuliu iš Vengrijos. Mintimis sugrįžtu į 2007m. Vilniaus maratoną, kai mane lenkė jaunuolis po persirgto cerebralinio paralyžiaus. Stebėjausi tuo metu keista bėgimo technika. Tuo metu net mano smegenys nepriėmė informacijos, kad žmogus su vienpusiu galūnių paralyžiumi gali bėgti maratoną. Iškyla vaizduotėje 2010 m. Krokuvos maratono 35-as km, kai lenkiau didelę motyvaciją turintį žmogų, kuris paralyžiuotomis kojomis stūmėsi ant ramentų pirmyn, iki finišo likus 7 km. Matyt, startavo keliomis valandomis anksčiau, bet įsivaizdavau, kaip giliai nuo ramentų pratrintos jo pažastys. Šių žmonių siekiai, ir iš kur semiasi stiprybės, lieka neatskleista paslaptis, kuri gal atsiskleistų, artimai pabendravus su negalią turinčiais žmonėmis.
Lieka dar viena neatskleista paslaptis: kas žmones skatina bėgioti ultra nuotolius. Važiuoti tūkstančius kilometrų į varžybas, aukojant savo lėšas, laisvalaikį, atostogas, energiją. Gal galima paaiškinti endorfinais (vidiniais narkotikais), kuriuos išskiria smegenys bėgimo metu? Gal dalyvaudami bėgimuose žmonės nori realizuoti savo poreikį priklausyti kokiai nors grupei? Gal realizuoja sveikatos saugumo poreikį, didindami adaptacinius organizmo rezervus? Ar gerindami rezultatus, laukia pripažinimo ir patenkina savirealizacijos poreikį? Ne į visus kylančius klausimus galiu atsakyti, bet ateityje dar bus bėgimo varžybų ir gal jose pavyks atskleisti bėgimo paslaptį…
Gediminas K. (nuotraukoje iš asmeninio albumo Nr.169)
2010 m. gegužės 19 d.
Pranešimai
3 komentarai:
Gediminai po tokio neakivaizdinio "prabėgimo", norisi ir man sudalyvauti tokiose varžybose.....Smagu skaityti, smagu išgirsti praktinius pastebėjimus. Būtų labai gerai, jei visi dalyvaujantys užsienietiškuose bėgimuose pasipasakotų, pasidalintų įspūdžiais........
Aciu Gediminai uz pasakojima su idomiais pasvarstymais. Sekmes tau ateityje, nauju potyriu ir minciu.
Puikus pasakojimas. Aciu
Rašyti komentarą