Nidos šimtinė – išrinktųjų bėgimas

Šimtakilometrinis ultramaratonas birželio 26 d. Nidoje nedaug pasiekė, populiarindamas bėgimą. Startas septintą gražiausio vasaros ryto valandą buvo įdomus tik rengėjams, dalyviams ir jų artimiesiems, susirinkusiems pajūrio kopų užuovėjoje. Pavėlavęs šiukšliavežis atsirėmė į pripūstą virš dviračių tako arką su šimtinės simbolika ir, nieko nepešęs, atbulas pasitraukė, taip ir nesupratęs, kas gi vyksta.

Pajūrio ultra bėgimas – elitinės varžybos. Atsitiktinių prašalaičių čia nėra. Iš 29-ių startavusiųjų 28-i pasiekė finišą. Tokį santykį sunkiai pasiekia dešimtį kartų trumpesnių distancijų renginiai. Net smalsu, kiek bėgikų užfiksavo DNF rezultatą tą pačią dieną Elektrėnų pusmaratonyje?

Sukant keturias dešimtis 2,5 km ilgumo ratų, atsiranda ypatingas bendrumo su kitais bėgikais jausmas. Vieni jų – seniai pažįstami draugai, kiti – pirmą kartą sutikti numerių atsiėmimo išvakarėse drąsuoliai. Tačiau visi subėgome į tą patį lauką, lyg į kokį erdvėlaivį, keliaujantį per skirtingus išmatavimus pagal savas taisykles. To flagmano kapitonas – vyriausiasis teisėjas Alfonsas Kazlauskas, jautė kelionės pulsą ne prasčiau už kiekvieną pašauktąjį ir puikiai užtikrino ryšį su Žeme, informuodamas negausius jos atstovus, kaip derėtų teisingai vertinti ultra ateivių žingsnius ir be pasekmių kirsti jų skrydžio trajektoriją.

Nors trasos pobūdis nežadėjo įvairovės, bėgant tikrai buvo į ką pasižiūrėti. Paprastuose turnyruose Vidą Totilą matau tik prieš startą ir po finišo, užtat čia galėjau iš arti pasiklausyti galingų, paprastam mirtingajam nebūdingų jo žingsnių aido ir jūros šniokštimą sugeriančio alsavimo. Toks atletizmo ir stajerizmo derinys įvarė baimingos pagarbos net svečiams iš Rusijos.

Pastarieji išaiškėjo esą vieninteliai slavų šalių atstovai, įveikę pasienio formalumus ir atsibeldę į prašmatniausią mūsų kurortą. Vaikinai nesidangstydami atvyko eurų ir pelnytai juos išsivežė. Tikrai vertėjo jiems sumokėti už pasaulinio lygio pasirodymą. Iki soties prisigrožėjome neregėto lengvumo skriejimu, o kad nepritrūktų vaizdų, dar gavome kvapą gniaužiančią dvikovą paskutiniame pusratyje. Daugiau kaip valanda atsiplėšę nuo artimiausio persekiotojo – braliuko Andrio Dudelio, tarpusavio klausimus Aleksejus Izmailovas ir Vsevolodas Chudiakovas išsprendė 40 sekundžių tarpeliu.

Robertas Zaicevas priėmė iššūkį, įkūnijęs stilingą ambicijų ir savireklamos fejerverką. Patyrę vilkai teisingai nuspėjo, kad ultra naujokas neištemps, tačiau jo spalvinga asmenybė, nors ir pagadino finišavusiųjų statistiką, suteikė šventei būtino žaismingumo.

Andrius Ramonas su Ruslanu Seitkalijevu atstovavo dvasiškai brandžiam jaunimui. Pavydėtina savitvarda, stebėtinai šaltas racionalumas ir valios tvirtumas atnešė lauktus laurus. Štai tokie charakteriai tampa ultrininkų čempionais. Ruslanas, sėkmingai išvengęs aštuonių valandų gegutės, anot Aido Ardzijausko, nuo šiol gali būti laikomas ultra profesionalu.

Nedaug trūko, kad pats Aidas būtų likęs be apdovanojimo. Kituose čempionatuose už ketvirtąją vietą skiriamas įsivaizduojamas medinis, o Nidos šimtinėje – visai realus odinis medalis. Bet kad jį užsikabintų, ultra ugniagesys turėjo prisiversti grįžti į trasą iš poilsio palapinės.

Nedvejodamas užtikrinu, kad tarp finišavusiųjų neįsiterpė nė viena pilka asmenybė, tačiau kai kurie dalyviai verti atskirų traktatų. Piotras Silkinas judėjo lyg prisuktas robotas iš anksto nustatytu greičiu ir neišsenkančia baterija. Sada Bukšnienė, žinodama, kad jai nėra lygių, žavėjo daugkartinės nugalėtojos solidumu. Povilas Ramoška įrodė, kad atkaklus darbas visuomet sukuria rezultatą ir net veteranui gali pelnyti vietą šalies vyrų rinktinėje.

Kitą dieną eiliniai paplūdimio mėgėjai žvilgčiojo į bendroms nuotraukoms bei diplomų dalyboms susirinkusius bėgikus, nė nenutuokdami, kokį ultra maratono kokteilį kiekvienam jų vakar teko garbė iki dugno išgerti. Ne viskas įkandama žmogiškai vaizduotei.