Pirmąsyk Kuldygą aplankiau gal prieš dešimtį metų. Su kolega dairėmės plėtros verslui. Menkai girdėtas Latvijos miestelėkas pribloškė koloratūrišku senamiesčiu. “Supirkęs keletą kvartalų koks amerikonas galėtų įrengti viduramžių disneilendą”,- verslo idėją dosniai tėškė bendrakeleivis.
Net baisioji krizė neatpigino latviško nekilnojamojo turto tiek, kad jį pardavinėtų gatvėmis. Kuldyga neatrodo nustekenta. Šiandien čia pasitinka „Maxima“, o nuo jos spalvoti mediniai ir mūriniai nameliai linksmai leidžiasi prie Ventos, atvesdami svečią ant akmenimis grįsto tilto, tarytum perkelto iš kokios Veronos.
Rotušės aikštėje šeštadienį šurmuliavo ne jomarkas, o minia bėgikų, suvažiavusių į šeštąjį pusmaratonį. Sulėkė ir ko ne visas tautiečių aktyvas: kas ankstesniais metais varžybas išmėgino, tie patys mielai sugrįžo ir draugams išgyrė.
Diana Lobačevskė nusitaikė ne tik į nugalėtojos laurus, bet ir į trasos rekordininkės eurus. Oras tam palankus stojo, tik kas galėjo numatyti, kad kaip tik šiuo metu komunalininkai puls kurti Latvijos ateities, ES lėšomis nuskusdami visą centrinių gatvių dangą? Kadangi nemaža kalvotos trasos dalis ir taip sukosi viduramžišku grindiniu, šių metų pusmaratonį drąsiai galima perkvalifikuoti iš plentinio į krosinį. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad nei žvyruotos įkalnės, nei slidūs akmenys nesutrukdė Latvijos čempionu šioje distancijoje tapusiam Valerijui Žolnerovičiui nusiskinti prizo už vyrų rekordą: 1 val. 6 min. 17 sek. – ir 1000 eurų kišenėje. Mūsų maratono lyderė prieš Pasaulio čempionatą pasimankštino neprastai: 1 val. 15 min. 8 sek. (14-a vieta bendroje įskaitoje), bet iki Jelenos Prokopčukos rezultato ir Kuršo piratų lobio pritrūko pusantros minutės. Vėl puikiai pasirodė antra atbėgusi Gytė Norgilienė (1 val. 18 min. 40 sek.).
Po finišo pasinėriau į seklią Ventos tėkmę, ir atsipalaidavau, klausydamasis plačiausio Europos krioklio. Džiugino burlaivio vairo formos medalis, o mintys sukosi apie iš čia visas jūras skrosdavusius kuršius, kadaise valdžiusius kolonijas ten, kur dabar mėgina gyvuoti Trinidado ir Gambijos demokratijos. Braliukų jachtininkai neturėtų vargti, rinkdamiesi istorinius maršrutus.
Gal mūsų ultrininkai parodytų, ko yra verti, aplenkdami žemaitukus žygyje dėl pagėrimo prie Juodosios jūros? Kažkas jau bando tiesti ta kryptimi draugystės tiltą, kviesdamas bėgti maratoną per Baltarusijos sieną... Tpfu, ko neprisifantazuotum gaivioje sietuvoje Vilniaus maratono belaukdamas. Gerai, kad liko tik mėnuo.
Net baisioji krizė neatpigino latviško nekilnojamojo turto tiek, kad jį pardavinėtų gatvėmis. Kuldyga neatrodo nustekenta. Šiandien čia pasitinka „Maxima“, o nuo jos spalvoti mediniai ir mūriniai nameliai linksmai leidžiasi prie Ventos, atvesdami svečią ant akmenimis grįsto tilto, tarytum perkelto iš kokios Veronos.
Rotušės aikštėje šeštadienį šurmuliavo ne jomarkas, o minia bėgikų, suvažiavusių į šeštąjį pusmaratonį. Sulėkė ir ko ne visas tautiečių aktyvas: kas ankstesniais metais varžybas išmėgino, tie patys mielai sugrįžo ir draugams išgyrė.
Diana Lobačevskė nusitaikė ne tik į nugalėtojos laurus, bet ir į trasos rekordininkės eurus. Oras tam palankus stojo, tik kas galėjo numatyti, kad kaip tik šiuo metu komunalininkai puls kurti Latvijos ateities, ES lėšomis nuskusdami visą centrinių gatvių dangą? Kadangi nemaža kalvotos trasos dalis ir taip sukosi viduramžišku grindiniu, šių metų pusmaratonį drąsiai galima perkvalifikuoti iš plentinio į krosinį. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad nei žvyruotos įkalnės, nei slidūs akmenys nesutrukdė Latvijos čempionu šioje distancijoje tapusiam Valerijui Žolnerovičiui nusiskinti prizo už vyrų rekordą: 1 val. 6 min. 17 sek. – ir 1000 eurų kišenėje. Mūsų maratono lyderė prieš Pasaulio čempionatą pasimankštino neprastai: 1 val. 15 min. 8 sek. (14-a vieta bendroje įskaitoje), bet iki Jelenos Prokopčukos rezultato ir Kuršo piratų lobio pritrūko pusantros minutės. Vėl puikiai pasirodė antra atbėgusi Gytė Norgilienė (1 val. 18 min. 40 sek.).
Po finišo pasinėriau į seklią Ventos tėkmę, ir atsipalaidavau, klausydamasis plačiausio Europos krioklio. Džiugino burlaivio vairo formos medalis, o mintys sukosi apie iš čia visas jūras skrosdavusius kuršius, kadaise valdžiusius kolonijas ten, kur dabar mėgina gyvuoti Trinidado ir Gambijos demokratijos. Braliukų jachtininkai neturėtų vargti, rinkdamiesi istorinius maršrutus.
Gal mūsų ultrininkai parodytų, ko yra verti, aplenkdami žemaitukus žygyje dėl pagėrimo prie Juodosios jūros? Kažkas jau bando tiesti ta kryptimi draugystės tiltą, kviesdamas bėgti maratoną per Baltarusijos sieną... Tpfu, ko neprisifantazuotum gaivioje sietuvoje Vilniaus maratono belaukdamas. Gerai, kad liko tik mėnuo.
Pranešimai
1 komentaras:
Mūsų moterų rezultatai nerealūs. O Žolnerovičius irgi nepėsčias. Toks laikas!
Rašyti komentarą