Metų knygos rinkimai

Tyliai išsirinkęs Metų žmogų, Metų moterį, Metų automobilį ir Metų sportininką, perėjau prie savo Metų knygos.   

Štai čia yra, dėl ko pasukti galvą. Pirmiausia išbraukiau iš šiemet perskaitytųjų sąrašo negrožinius veikalus. Negi lyginsi Kšyštofo Buchowskio „Litvomanus ir polonizuotojus“ ar Virginijaus Savukyno  „Istoriją ir mitologijas“ su Dž.Selindžerio biografija, o Giedriaus Drukteinio „Lyderius: 50 sėkmės istorijų“ su Džė Conkapos „Nušvitimo kelio etapais“?

Tuomet lengva ranka iš konkurso išmečiau visą poeziją. Pernelyg intymu.

Negailestingai taršydamas likusią sąraše prozą, su atsitiktiniais skaitalais išdorojau Boriso Akunino „Šnipų romaną“, kritikų liaupsinamą Michael Chabon su „Telegraph Avenue“ ir net Paul Bowles su „Na ir tegul“ bei Julian Barnes su „The Sense of an Ending“. Patrick White su „Riders in the Chariot“, Harold Pinter su „Gnomais“ ir Mario Vargas Llosa su „Tetule Chulija ir rašeiva“ taipogi nepateko tarp prizininkų. Ten vieno nobelisto per akis.

10. Dešimtoje vietoje - Sebastian Barry „Pažadėtoji žemė“. Netikėtai atradau talentingai papasakotą vienos moters, emigravusios iš Airijos į JAV, gyvenimo, o tuo pačiu ir XX-ojo amžiaus istoriją. Šiaip neskubėčiau atsiversti knygos su tokia anotacija, tačiau ši nenuvylė. Puikiai tinka visoms valdžioje esančioms ir į ją taikančioms damoms. Herojė Lilė nesutinka su manančiaisiais, kad dirbti kasininke parduotuvėje  – sunkiausias prakeiksmas: „Niekas taip nevargina, nesekina, kaip mažylis, niekas. Visada užjaučiu vyrus, pačioje vasaros dagoje kasančius pakelėje žemę, eidama pro šalį, visada pasisveikinu, nes kasti griovį yra beveik sunkiausias darbas pasaulyje. Pats sunkiausias – vaiko auginimas. Net jei esi jauna.“ 

  

9. Marina Achmedova – drąsi rusų žurnalistė, pirmojoje savo knygoje aprašiusi karą Čečėnijoje, o straipsniais iš narkomanų gyvenimo užsitraukusi cenzūros nemalonę. Jos „Mirtininkės dienoraštis“, užpernai išverstas ir išleistas lietuviškai, o šiemet Rusijoje ir Lietuvoje išėjo naujas romanas „Šedevras“. Autorės tėvynėje tiražas ištirpo akimirksniu, kūrinį nominavo svarbiausiai rusų literatūros premijai. Savitas pasakojimas, nemaža dalis veiksmo vyksta veidrodyje. Knyga moterims ir vyrams, nesibaidantiems asmenybinių gelmių su užkaboriais.

8. Smagu, kad Viktoras Pelevinas po įspūdingojo „T“ nemažina apsukų. „Snuff“ – pasaulio ateities paveikslas. Vilties išvengti monitorių valdomos perspektyvos turime nedaug, nes argi jau šiandien visi mielai nežiūrėtume tiesioginės kokio Bin Ladeno medžioklės transliacijos? Gerai, kad meilė su trupučiu ironijos – panacėja nuo visų bėdų. 

7. Matt Haig – britiško humoro, o jis juk visuomet šiek tiek tamsokas, meistras. „Mirusių tėvų klube“ pakišęs Hamleto dramą šiuolaikinio paauglio akimis, rašytojas toliau kepa savo stiliaus knygas suaugusiesiems. „Radliai“ – kita šekspyriška drama vampyrų šeimoje. Pasinaudojau proga susipažinti su kultiniais jaunimo personažais, neiškrypdamas iš įprastos literatūros lauko.  

6. Mark Haddon ir namie, ir pas mus spėjo pagarsėti kur kas plačiau už savo bičiulį M.Haig‘ą nuostabiu „Keistu nutikimu šuniui naktį“. Kitas jo veikalas „Dėmė“ gal iki pirmtako netraukia originalumu, bet maloniai įsuka ir nepaleidžia iki pat galo, kuriame iš tolo matyti šviesa.

5. Richard Mason „Malonumų ieškotojas“ – elegantiškas atkirtis pilkšviems atspalviams. „ – Elkitės su ja drąsiau, su mano pute!“, - ištaria aukštuomenės dama jaunajam malonumų ieškotojui. Jausmingas, erotiškas pasakojimas nukelia į pačią praeito amžiaus pradžią, leidžia pauostyti tuometinio Amsterdamo, Niujorko ir Keiptauno dvasios. Personažai čia keisti, bet įtikinantys ir simpatiški, todėl įdomūs.

4. Bernhard Schlink „The Reader“ - perskaičiau anglišką vertimą, nors kažkada yra išleistas ir lietuviškas. Vokietės esesininkės Holokausto patirtis ir žmogiška budelės drama. Štai kas įvyksta, kai visuotinė tamsa persikloja su asmenine. Stipru.  

3. Antano Škėmos „Baltą drobulę“ turėjau perskaityti bent prieš dešimtį metų, tačiau pradėti lavintis gi niekad nevėlu. Skaitydamas didžiavausi lietuvis esąs. Dabar žinosiu, kad tarp Vaižganto ir K.Sabaliauskaitės buvo ne tik V.Mykolaitis - Putinas, bet ir A.Škėma.

2. Graham Greene „Galybė ir garbė“ – šiemet pirmąsyk lietuviškai išspausdintas turbūt geriausias rašytojo romanas, nors kur kas plačiau žinomas jo „Tykusis amerikietis“. Porevoliucinėje Meksikoje uždrausta religija, uolus karininkas išniekintų altorių šešėliuose medžioja paskutinį kunigą. Tiesiog būtina perskaityti.

1. John Maxwell Coetzee „The Childhood of Jesus“ – man pasirodė šviesesnė už „Barbarų belaukiant“ ar „The Master of Petersburg“, bet sukėlė daugiau įvairių įspūdžių nei „Lėtas žmogus“. Ji tokia neįprasta, kad pelno ir taip mėgstamiausiam autoriui pirmąją vietą. Lauksiu malonumo darsyk perskaityti savo 2013 – ųjų Metų knygą, kai tik pasirodys lietuviškas jos vertimas.