Walter Graham Arader III: „Kol esi neturtingas – tau kaupimo sutrikimas, o jei prasimušei – tu ekscentrikas“

 

Jūs – daug pasiekęs galerininkas. Ką per savo karjerą supratote apie meno kūrinių ir žemėlapių kolekcininkus?

Puikus klausimas. Man itin imponuoja, kad tokie žmonės nuoširdžiai domisi, kas gi šiuos 400 metų valdo pasaulį. Ir aš pats kur kas labiau nei dailę mėgstu istoriją.

Oho.

Kolekcininkai dar geriau už mane jaučia estetiką, tačiau aš linkęs mėgautis istorija.

Labiausiai myliu klientus, trokštančius daugiau sužinoti apie Karolį V, kuriam XVI amžiuje priklausė 40% Europos. Arba apie smulkmeniškąjį Pilypą II, nuskandinusį Ispaniją. Arba apie Jurgį III, tapusį Amerikos prakeiksmu, ir nuo 1760 iki 1820 metų kenkusį mums, kiek tik pajėgė. Tik po jo mirties Amerika suklestėjo ir pradėjo leisti žemėlapius, nebesibaimindama Jurgio III.

Nuostabu dalintis aistra su smalsiais klientais, kurie mato toliau nei paveikslas ar žemėlapis, domisi, kaip tie daiktai radosi. Aš suvokiu, kiek nuveikė apsėstas troškimo kariauti Liudvikas XIV. Matau, kiek pasiekė olandai, tiekdami cinamoną, pipirus, muskatus, gvazdikėlius ir pasodinę Europą ant prieskonių adatos. Jie nepralaimėjo nė vieno jūrų mūšio nei XVI, nei XVII amžiuje. Kartais tenkindavosi lygiosiomis, bet nepralaimėdavo. Man rūpi, kaip otomanai 200 metų spaudė Rytų Europą, kol moterimi mėgęs persirenginėti vyras, Eugenijus Savojietis, juos sumušė 1697-aisiais. Aišku, islamo įtaka Europai išliko – žvelgdamas į senus žemėlapius puikiai matau, iš kur ji kilusi. Vengrai, bosniai, graikai ilgai gyveno prislėgti Suleimano kumščio.

Bet visa tai – jau praeitis.

Ir ji geriausiai paaiškina dabartį.

Ir tvarka. Tačiau kodėl negana pamatyti praeitį žemėlapyje? Kuo svarbu įsigyti patį žemėlapį?

Paskyriau 500 tūkstančių dolerių Columbia universitetui, kad atsakytų į šį klausimą. Dabar jaučiuosi išmanąs šią temą geriau, nei bet kas kitas pasaulyje.

Tai pasidalinkite.

Nervinuosi kalbėdamas šia tema, nes Columbia pavadino tai kaupimo sutrikimu. Todėl man nejauku, galiu prisipliurpti. Turite suprasti, kad universitetas taip įvertino ir mano paties požiūrį.

Nustatė jums diagnozę?   

Pas juos dirba 1000 psichiatrų, 800 užsiima vien tyrimais.

Ne juokai.

Puoliau gydytis atiduodamas 400 milijonų vertės meno kūrinius universitetams ir mokykloms įvairiose valstijose, šiek tiek padovanojau Europoje, Šveicarijoje. Taip gelbėjuosi.

Noriu, kad jaunimas suvoktų mano žavėjimąsi Jurgiu III, Karoliu V ir Liudviku XIV. Noriu, kad pasaulyje rastųsi daugiau tokių kaip jaunasis mano pagalbininkas Jonas Rosenbergas. Jis nuostabiausias. Kaip klonuoti daugiau tokių? Ką parodyti septyniolikmečiui, kad išjudinčiau jo smalsumą? Per visą XX amžių galbūt radosi 10 tokių Jonų. Galbūt. Veikiau tik kokie 5. O kaip sukurti jų 50 ar 500? Tikiuosi, kad kabantys auditorijose paveikslai ir žemėlapiai galingai pastūmės moksleivius ir studentus.

Pasakysiu jums štai ką: Columbia universitetas, išvadinęs mane patologiniu kaupėju, sužadino užmojį priversti išpuikusius kietakakčius profesorius atidžiau įsiklausyti į tai, ką kalbu neturėdamas net magistro laipsnio. Dauguma profesorių manęs nesiklauso, užtat išgirsta universitetų prezidentai, kurių pareiga – rūpintis finansais. Mano dovanos suteikia jiems progą pasirodyti sumaniais lėšų viliotojais. Taigi, vėjai man palankūs, bet judėti pirmyn vis tiek labai keblu. Universiteto prezidentas turėtų nurodyti profesoriui su manimi bendradarbiauti, tačiau 90% randa būdų, kaip to išvengti.

O ką jūs siekiate įrodyti?

Kai tik pradedu įrodinėti, viskas iškart sustoja. Privalau neskleisti naujų idėjų, tik klausytis profesūros, tuomet galiu tikėtis sėkmės.

Jums pasakysiu, ką sumaniau. Kaupimo sutrikimas jau yra nuodugniai ištyrinėtas. Vien Jungtinėse Valstijose koks 1000 žmonių laiko save jo žinovais. Kodėl? Mat kol esi neturtingas – tau kaupimo sutrikimas, o jei prasimušei – tu ekscentrikas.

Kokia tai problema? Nepasiturintieji kankinasi, nes neišmeta tuščių pieno pakelių, kaupia juos virtuvėje greta maisto, surenka kokius 200, tas šiukšles apninka pelėsiai ir užkrečia visą pastatą. O pelėsiai skatina veistis virusus ir bakterijas, nuo kurių visi apserga. Todėl šitiek tyrėjų pasišventė aiškintis, kaip kai kurie žmonės nepajėgia atsikratyti jokiais daiktais.

Spėju, kad meno kaupėjo mąstymas kitoks. Jis gal tikisi, kad vertinga kolekcija pergyvens patį savininką, o gal siekia rinkiniu ką nors įdomaus papasakoti?

Todėl ir neatstoju nuo universitetų profesūros.

Ir kaip sekasi?

Sekasi. Jūs teisus, aš lendu į kraštutinumus. Galėčiau būti kur kas geresnis tėvas, daug geresnis. Bet kuris filantropas galėtų būti daug geresnis žmogus. O aš gyvenu vien šituo.

Pradėjau būdamas 16-os, dabar man 72-eji. 55-erius metus aistringai ieškojau, mokiausi, žavėjausi. Perskaičiau visa, kas parašyta apie kolekcionavimą per šiuos 200 metų. Namuose laikau 30 000 knygų šia tema. Aptinku, kad kas nors prieš 70 metų, prieš 100, prieš 200 metų domėjosi lygiai tuo pačiu. Kokie įžvalgūs anuomet buvo meno istorikai – neįtikėtina!

(Ilgai kosti)

Išgerčiau kolos. Norite kolos?

Ačiū, mielai.

Dietinės ar įprastos?

Becukrės.

(Padėjėjai) Man – įprastos.

Jūs atrodote puikios formos. Ką sportuojate?

Bėgioju.

Kokius nuotolius?

Ilgus. Maratonus.

Oho! Aš kasdien po valandą žaidžiu skvošą ir dar vaikštau pėsčias – po valandą iki tos vietos ir atgal. Išeina trys valandos per dieną. Bet kažkodėl nesukūstu. Mėgstu pavalgyti po aštuntos.

O jums gerai. Daug sportavote universitete?

Ne, ne itin.

Aš gerai lošiau skvošą. Ir mano jauniausiasis sūnus jį mėgsta, galėtų būti geriausias žaidėjas pasaulyje, jei atsispirs prieš pagundas. Pamatysim.

(Padėjėja atneša gėrimų) Ačiū, Aleksandra.

Čia mano žmonos sesers duktė.

Labai ačiū. Grįžkime prie žemėlapių kolekcionavimo. Kaip skaitmena keičia šį lauką?

Na, gūglas dabar atsako per pusę sekundės: kas, kur, kada, kiek? O aš  užtrukdavau tris mėnesius sėdėdamas Jeilio universiteto Sterlingo bibliotekoje ant šaltų betono grindų, apsikrovęs 200 knygų ir skaitydamas išnašas. Ir tik kas antrą kartą pavykdavo iškapstyti reikiamą faktą. Neseniai gūglas pataikydavo 70%, dabar – jau apie 90%. Ir Vikipedija ima stulbinti, nes žmones spaudžia ego, todėl jie taisinėja klaideles. Pasiknaisiojęs Vikipedijoje randu daug atsakymų.

Vis tiek verta skaityti knygas. Štai, ką tik išėjo nuostabus veikalas apie Marką Catesby‘į, Amerikos gamtos istorijos tėvą. Henrietta Mcburney rašė jį 30 metų. Taip malonu skaityti tą knygą – slysti lyg per sviestą, retai taip pasitaiko. Ir kamšalo joje ne per daug, mano nuomone. Skaičiau 4 kartus.

Taigi, skaitmena leidžia per 30 sekundžių pasiekti tai, kam jaunystėje sugaišdavau 3 mėnesius. O juk prirašomi tokie kalnai: Amerikos antikvarų draugija, Prinstono universiteto biblioteka – visi leidžia knygas. Kaip spėtum perskaityti, ko ten prirašyta? Neįmanoma. O dabar – būm! Įlendu į bibliografiją, užsisakau, randu, kas nurodyta kuriame nors puslapyje. Rojus. Tikras rojus.

Tačiau žemėlapius tapo įmanoma suskaitmeninti ir kolekcionuoti kompiuteryje?

Taip, bet tai ne tas pats, kuo naudojosi Liudvikas XIV. O aš turiu lygiai tą patį daiktą, į kurį jis žiūrėjo.

Aišku, galite džiaugtis kopijomis. Billas Gatesas savo pirmojoje knygoje apie internetą rašė, kad bus galima namus apsikabinėti ekranais ir žiūrėti į Van Goghą ir Renoirą. Galbūt. Tačiau aš džiaugiuosi paveikslais, kuriais tikrai gėrėjosi aukštuomenės grietinėlė. Tik kilmingieji galėjo sau leisti turėti gamtos akvareles. O dabar senas storas 72-ejų niujorkietis mėgaujasi nuosavais neįtikėtino grožio paveikslais. Man tai patinka!

Kiek vertas šis skirtumas tarp kūrinio kopijos, puikiai perteikiančios jo estetiką, ir originalo, suteikiančio prisilietimo prie istorinės tikrovės pojūtį?

Esu galvojęs apie tai. Daug galvojęs. Galima pridaryti nuostabių kopijų. Su šiuolaikine technika įmanoma nufotografuoti geležies, esančios rašale, oksidaciją, perteikti dažo subliuškimą, vario nužalsvėjimą. Viskas įmanoma. Tik netikra.

Tai būtų 10 milijardų metinių pajamų dydžio verslas. Milžiniškas! Reiktų investuoti porą milijonų. Prieš 20 metų aš išleidau milijoną vien tyrimams. Pagaminome tikrai nuostabių kopijų. Vienas veikėjas mane labai spaudė to imtis, bet nepasirašiau. Būtume surengę parodą, iškabinę originalą ir kopijas. Žmonės būtų susirinkę galerijoje, apžiūrėję, išėję neatsisveikindami ir daugiau su manimi nebebendravę.

Taigi, ištratinau milijoną veltui. Tačiau jei kas nors kitas, ne mano bendrapavardis, pasiryžtų, tai galėtų užsidirbti 10 milijardų žalių, gamindamas tobulas ikoninių paveikslų ar žemėlapių kopijas. Milžiniškas verslas!

Negi niekas nepamėgino?

Pamėgino. Tačiau turite gerai suvokti, kaip mąsto pirkėjai. Benediktui Taschenui tai nerūpi. Jis perka tai, kas tik 80% ar 70 % tikra. Pas mane viskas tikra 100%. Bet yra ir kitokia rinka, nes kai kuriuos pirkėjus tenkina 80 - 90% tikrumas.  

Aš prieš 15 metų nustojau prekiauti daiktais, kurių tikrumu nors kiek abejojau. Neseniai susipažinau su tokiu mielu vaikinu iš Long Islando, pažadėjau jam perleisti visą krūvą tokių abejotinų saugyklose sukauptų artefaktų. Matysim, gal kas nors išeis.

O man pačiam svarbu turėti tai, kam tikrai yra 400 metų, kame celiuliozės skaidulos susioksidavusios ir rašalas susioksidavęs, ir varis nužalsvėjęs. Tas daiktas buvo naudojamas, jis veikė, keitė požiūrius. Žiūrėkite, XVI amžiuje vos kokie 20 asmenų sprendė rimtus reikalus, ir kai kurie iš jų anuomet žvelgė į man dabar priklausančias vertybes. Mane tai veža.

O skaitmena – tai kopijos. Taip, geras biznis, bet manęs nedomina.

Kuris jūsų kolekcinis artefaktas pats vertingiausias?  

Be abejonės – anas Karolio V portretas. Jis laimėjo mūšį prie Pavijos 1527-aisiais, sučiupo Prancūzijos karalių Pranciškų I. Karalių! Privertė jį vesti savo seserį, garsėjusią seksualiniu nuožmumu, o šiaip jokio prancūzo gi nedomintų lytiškai agresyvios moterys. Pranciškus neapdovanoja jos reikiamu dėmesiu, neišgali sumokėti vokiečių kareiviams, todėl 1527-aisiais šie nusiaubia Romą, nukapoja kardinolams pirštus, kad šie išduotų, kur paslėpti lobiai. Roma visiškai sugriaunama, bet Karolis drįsta pareikalauti popiežiaus karūnuoti jį Šventuoju Romos Imperatoriumi. Ir Klemensas VII sako: „Romos gi nebėra!” O Karolis atšauna: „Tai atlik viską Bolonijoje!” 1530-aisiais Karolis karūnuojamas Bolonijoje ir čia pat Parmigianino, vienas iš penkių geriausių Renesanso dailininkų, nutapo jo portretą, kurį popiežius Klemensas VII padovanoja imperatoriui. Giorgio Vasaris tai aprašė.

O dabar šis paveikslas kabo trečiame mano galerijos aukšte. Karolis nepriėmė dovanos, nes imperatoriaus smakras atrodo milžiniškas, nors tokie būdingi visiems Habsburgams. Jis palaikė, kad paveiksle atrodo kaip idiotas, nors Nikės sparnas ten tiesia jam karūną, o Heraklis slenka šalia menkas lyg vaikeliukas. Parmigianino nutapė ne patį nuostabiausią portretą, bet šis vis tiek buvo paminėtas daugybėje svarbių knygų.

Suprantama.   

Man smagu turėti portretą žmogaus, kuris, sulaukęs 55-erių, pasakė: „Nusibodo!” Ir padovanojo broliui Ferdinandui Rytų Europą, o sūnui Filipui – Ispaniją. Buvo toks prasiskolinęs, kad jausdamas atsakomybę atsistatydino. Labai mėgstu šį portretą.

Ar jį parduodate?

Stengiuosi parduoti viską. Turiu septynis vaikus ir siaubingų išlaidų, todėl privalau pardavinėti. Sumokėjau už jį 600 tūkstančių dolerių maždaug prieš 10 metų. Parduočiau už 900 tūkstančių. Trejus metus nuodugniausiai studijavau jo atsiradimo aplinkybes, jaučiuosi dalyvavęs karūnuojant Karolį V, stebėjęs, kaip į ceremoniją pakviesti valdovai kumščiuojasi dėl garbingesnių vietų katedroje. Gyvenu apsėstas tų laikų šmėklų.

Tiesiog trykštate aistra.

Žinote, nuostabu suvokti, kad anais laikais karaliai mėgavosi dieviškomis galiomis ir teisėmis.

Šiuo metu Jungtinėse Valstijose, net jei esi purvinas bjaurus skurdžius, sunkiai dirbdamas gali prasimušti iš dugno į viršūnes. Ar Lietuvoje suklydęs ir išmestas iš gero universiteto jaunuolis tegalės tapti santechniku? Ar jis gaus antrą progą?

Turbūt priklauso nuo to, kaip smarkiai suklydo.

Valstijose gali klysti kiek panorėjęs ir vėl pakilti. Kinijoje – jokiu būdu! Ten antro šanso negausi.

Koks Harvardo ekvivalentas Lietuvoje?

Vilniaus universitetas pateko į pasaulinį 400-uką.

Gerai. Tai ar pas jus kviestinėse vakarienėse žmonės kalbasi su nebaigusiais aukštosios?

Žmonės labai įvairūs, bet apskritai aukštasis išsilavinimas pas mus net pernelyg sureikšminamas.

Pasakykite man, kaip žmogus, daug mąstęs apie XVI amžiaus asmenybes, kurie šiuolaikiniai lyderiai bus prisimenami po 400 metų?

Klintonas.

Klintonas? Juokaujate?

Jis labai nedaug klydo, tik kiek per daug rūpinosi savo bybiu. Biudžetą laikė subalansuotą, net perteklinį. Nesivėlė į didelius karus, piliečiai jautėsi orūs, nekėlė jokių riaušių. Jį dabar menkai teprisimena, nes per tuos aštuonerius metus mažai kas nutiko, nes jis tobulai ėjo svarbias pareigas.

Bet po 400 metų?!   

Po 400 metų bus prisimenami blogiausi Amerikos politikai, išleidžiantys po 800 milijardų kasmet...

(Skamba telefonas. Araderis atsiliepia, kalbasi.)

Alio! ... Tai pasakyk, kad paliktų sunkvežimį ir apsistotų viešbutyje. ... Ką siūlai? ... Jie nenori iškrauti likusių medžių? ... Keltuvas per silpnas? ... Gerai. O ką – vairuotojai? ... O tas lengvai pakels medį?... Tai ką darom? ... Tai meskit tą sunkvežimį ir išsinuomokit galingesnės technikos. ... Liepk jiems dėl šito nesijaudinti. ... Jei gausiai palaistysim, prigis. ... Meskit tą sunkvežimį. Gerai.

(Baigia pokalbį telefonu.)

Aš myliu medžius. Manau, kad jie yra didingiausi Dievo tvariniai.

Apie ką mes kalbėjomės?

Apie politikus, kurie nėra tokie didingi tvariniai.

Didžiausias šio amžiaus blogis yra tas, kad užuot mokėję ligoninėms ir mokykloms, jie ketverius metus kasmet išleidžia po 800 milijardų ginklams. Manau, kad po 500 metų Reaganas bus laikomas pačiu pačiu blogiausiu XX amžiaus žmogumi. Ne rusai. Reaganas, Bushas, Cheney. Jie blogesni už Hitlerį. Kiek gero galėjome nuveikti su tokiais ištekliais! O prisigaminome ginklų. Pusė Caltech studentų dirba Gynybos Departamentui. Jie galėtų išnaikinti vėžį, galėtų rasti būdą užtikrinti orias sąlygas palestiniečiams. Manau, didžiausia pasaulio problema yra kenčiantys patyčias 5 milijonai palestiniečių. Jeigu jums tektų apnakvindinti savo namuose penkis prašalaičius? Jėzau brangus! O ten 5,2 milijonai įkalintų žmonių. Kaip mes numojame į juos ranka, turėdami 5000 branduolinių galvučių? Žinote, kiek kainuoja išlaikyti vieną branduolinę galvutę? Aš nenumanau.

Ir aš.

Bet tai – milijonai: prižiūrėti, aptarnauti, saugoti, kad netyčia neiššautų... Tarp kita ko – nemanau, kad rusai mus pultų.

Kas jus taip nuteikia? 

Pažiūrėkite – jokie jų ginklai neveikia. Jie tik blefuoja. Tos jų raketos sprogtų neišlėkusios iš šachtų. Centrinė Žvalgybos Agentūra pasirūpins. Joje ir Nacionalinėje Saugumo Agentūroje dirba 40 tūkstančių analitikų. Tie matematikai išspręstų bet kokį uždavinį.  

Tai kas gi tie blogiečiai? Ogi bene ta pati grupuotė, kuri nužudė Kenedį, nes tas nesutiko leisti pinigus ginkluotei. Ginklų gamintojai dabar verda beprotiškus pinigus. Po 500 metų žmonės kaltins Reaganą, Bushą, Trumpą, bet ne Clintoną, kad geriausi protai iš Caltech, Čikagos Universiteto, MIT buvo nusiurbti į ginklų gamybą. Tai didžiausia netektis nuo 1948-ųjų.

CŽA buvo įsteigta aprūpinti amerikiečius degalais. 100%. Eisenhoveris čia nutiesė kelius, todėl dabar automobiliams reikia benzino. CŽA veikia, kad jo nepristigtų. O dabar, deficito laikais, patys parduodame naftą ir dujas. Mes valdome pasaulinius mainus. Todėl man taip patinka čia gyventi. Nekeisčiau į jokią kitą šalį. Mūsų yra 3% pasaulio gyventojų, o valdome 34% procentus visų gamtos išteklių. Esame pagrįstai tuo kaltinami, bet velniai rautų, čia taip nuostabu gyventi! (Juokiasi) Nenoriu niekur kitur.

O kas čia tokio nuostabaus? Kas konkrečiai jus labiausiai džiugina gyvenant Niujorke?

Galimybės pabendrauti. Man svarbu, kad turtinga valstybė išlaiko pakankamai kiaušingalvių, puikiai išmanančių XVI amžių. Vien Niujorke rastume bent 500 tokių pat išsilavinusių žmonių, dirbančių įvairiuose muziejuose, bibliotekose ir kitose įstaigose. 

Tikėtina.

Taigi, o Lietuvoje kiek tokių žinovų? Neabejoju, kad daug, tačiau nė iš tolo nepriartėja prie mūsų. Nes mes – pertekusi šalis!

O už ką jūs pats būsite prisimenamas po mirties?

Na, už tai, ką mūsų galerija yra padovanojusi. Mes pakabinome klasėse paveikslus, padedančius moksleiviams suprasti Linėjų. Ką jis (Carl Linnaeus) nuveikė? Jis perprato visą gyvastį, surikiavo ją į vietas. Mes taip pat perpratome Karolį V, Jurgį III, Liudviką XIV arba brolius Howe, galėjusius bet kada užmušti Georgą Washingtoną, jei tik būtų panorėję.

Vis stengiuosi įtikinti dėstytojus pripažinti medžiaginį paveldą tinkama mokymo priemone. Sakote, kad skaitmeninė kopija tokia pat tinkama šiam tikslui, todėl mano nuopelnai gana menki. Vis dėlto jaunimui smagu paliesti rankomis originalus. Gal tai ne taip svarbu, bet man patinka. Mėgaujuosi, atsispirdamas Columbia universiteto profesorių verdiktui dėl patologinio kaupimo.

Jaučiatės esąs doras pilietis?

Taip, suvokiu, kad Jungtinės Valstijos elgiasi bjauriai, bet neketinu jų mesti. Myliu šią šalį. Viskas čia veikia. Galiu nulėkti į Filadelfiją per valandą. Keliai geri, benzinas nebrangus, mano kompiuteris negenda. Susirgau vėžiu, tai iškart kreipiausi į geriausią pasaulyje kliniką už šešių kvartalų nuo čia, ir jie mane pagydė.

Juodaodžiai šioje šalyje supranta, kad išeitis tėra išsilavinimas ir kantrybė. Jie suka teisinga kryptimi. Tai didžiausias JAV rūpestis, todėl skiriame gausybę lėšų jiems šviesti. Mums teks pasirūpinti 14% savo populiacijos, ir tai nesunkiai įkandama, dulkinant visą likusį pasaulį.

Neketinu atsisakyti šito gėrio.

Nepajėgtumėte.

Mane tai veža. Kodėl turėčiau atsisakyti padėties, kai galiu vartoti dešimteriopai daugiau gamtos išteklių už pasaulio vidurkį. 3 procentai suvartoja 34%. Galiu šiek tiek suprasti Putiną. Bet pažvelkite, kas nutiko Elonui Muskui, prieš savaitę užstojusiam Putiną. Sudraskytas.

Kanada tvarkosi dar geriau. Meksika tvarkosi geriau, tik kenčia nuo narkotikų. Kalbėjausi su Meksikos Generaliniu konsulu, jis sako: „Eikit peklon! Amerikiečiai nemoka auklėti vaikų. Jūsų jaunimas rūko marihuaną ir šaunasi visus kvaišalus iš eilės, nes esate netikę tėvai. Tai didžiausias mūsų eksportas, mes iš to pelnomės.“

Taigi, ir pas mus ne visur saulėta. Bet pagalvokite, kaip žmonės gyvena Gazos ruože, Egipte, Libijoje.

Daugelis bėga, net į Lietuvą.

Ar lietuviai darbštūs? Patikimi?

Taip. Juos visur noriai priima.

Lenkai labai patikimi. Sprendžiu iš to, ką esu skaitęs ir girdėjęs.

Na, lenkų dešimteriopai daugiau.

Aha. Dar pamenate, kai buvote komunistinės Rusijos dalimi?

Aišku, pamenu. Buvau 18-os, kai išsilaisvinome.

Oho! Ar kas nors iš to laikotarpio jumyse prigijo?

Iš komunizmo? Nieko.

Tai atsikratėte visko, ko jus mokė iki pilnametystės?

Visuomenės mokslų ir ideologijos – visiškai. O gamtos mokslai visur vienodi.

Neįtikėtina, kaip jums pavyko.

Mums gi plovė smegenis itin bukai. Suvarydavo į mitingus palaikyti Nikaragvos ar Salvadoro laisvės kovotojų ir liepdavo skanduoti: „Venceremos!“

Ir būdamas 16-os jūs jau susiorientuodavote?

Lengvai.  

Jūs labai gabus. O kaip kiti vaikai?

Visi juokdavomės iš Brežnevo ar Andropovo. Niekas jų negerbė, tik bijojo.

Nuostabu. Nežinau, ar aš būčiau sugebėjęs permatyti tą melą būdamas 16-os, 15-os ar 14-os.

Tai lietuviai mirtų, kad neleistų Putinui užimti savo krašto. Visi iki paskutinio vyro?

Na, dabar tauta tvirtai vieninga. Mūsų pasaulėžiūra visiškai skiriasi nuo kaimynų Rytuose.

Ir gyvenate už juos geriau.

Kur kas geriau. Panašiai kaip italai.

Jūsų šalį visi gerbia. Esu girdėjęs apie Lietuvą vien gera. Puikus kraštas.

Taip ir ketinate ten gyventi?

Taip, esu apsisprendęs.

Nuostabu. Netrukus turiu terapijos sesiją, o man patiktų dar pasikalbėti. Gal užsuktumėte šeštadienį?

Ne. Deja, penktadienį išskrendu namo.

Tai kitą kartą. Nueikim išgerti.

Ačiū.

O jei norėtumėte pristatyti savo knygas mūsų galerijoje – man būtų labai malonu.

Dėkoju.

Puikiai atrodote. Aš kadaise irgi kasdien bėgiodavau po 10-15 mylių, bet antrąsyk vedęs apsileidau. Na, turiu eiti pas savo psichiatrę. Leiskite jus supažindinti.

 

Kalbėjomės Arader galerijoje, Manhetene, 2022 m. spalio 27 d.

Knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais" rasite atrinktų, papildytų, pataisytų ir naujų, niekur kitur neskelbtų, mano pokalbių iš esmės. "Sofoklyje" rinkinius įsigysite leidyklos kainomis.