Keliaujate po pasaulį, skaitydamas paskaitas,
vesdamas seminarus. Kaip apibūdintumėte tai, ką jūs dėstote?
Tyrinėjant Aziją, mane visuomet labiau domino dvasinė pusė,
ne istorija, ekonomika ar pasaulietiškieji menai. Nuo paauglystės pamilau
dvasinę Azijos kultūrą, skaitydavau knygas apie sufizmą, daoizmą, upanišadas ir
panašius dalykus. Mano mama buvo britė, ištekėjo už tėvo, atvykusio į Europą
per Antrąjį pasaulinį karą padėti sąjungininkams. Senelis iš motinos pusės buvo
britų aristokratas ir visada jautė sentimentus Indijos dvasingumui.
Britams patiko indiška visur esančio dieviškumo koncepcija:
visur regėti dievo veidą. Yra net tokia daina – „Tūkstantis dievo veidų“. Tai
labai skyrėsi nuo trijų semitiškųjų religijų: judaizmo, krikščionybės ir
islamo, teigiančių, kad Abraomo palikuonims priklauso išskirtinė teisė į tiesą.
Britus labai žavėjo tokia samprata, kad tiesa yra visur, kad kiekvienas kelias
veda tiesos ir dievo link. Augdamas tokioje aplinkoje, skaitydamas tuos
tekstus, sėmiausi įkvėpimo.
Kanadoje?
Taip, prancūziškoje Kanadoje. Rytinėje pakrantėje, toje
vietoje, kur Kanadoje išsilaipino pirmieji europiečiai – prancūzai
1534-aisiais. Mano mama, karo nuotaka iš Londono, patyrė siaubingą sukrėtimą,
atitekėjusi į tokią atkampią vietovę. (Juokiasi)
Šiaip ar taip tenai aš susidomėjau Azija, ypač filosofija
ir dvasiniais dalykais. Baigęs universitetą keliavau, ieškodamas įvairių
tradicijų mokytojų. Išgirdau, kad Dalai Lama atidaro mokyklą vakariečiams, ir
nuvykau ten. Jis pats neturėjo laiko, tai paskyrė du mokytojus dirbti su
tokiais kaip aš. Vis dėlto turėjau progos geriau pažinti Dalai Lamą ir pamilau
jį, pajutau nepaprastą trauką jo asmenybei dėl neįtikėtinai aštraus jo
intelekto ir tokios pat galingos dvasios.
Iš pradžių tikėjausi visko išmokti per trejus metus, bet
treji virto šešeriais, šešeri – devyneriais, devyneri – dvylika. Užtruko laiko
išmokti tibetiečių kalbos, bet po kelerių metų jau galėjau gerai ja rašyti ir
iš jos versti. Pradėjau tyrinėti ankstyvųjų Dalai Lamų gyvenimo istorijas,
parašiau dvi knygas apie Pirmąjį, dvi – apie Antrąjį, dvi – apie Trečiąjį,
paskui – apie Septintąjį ir Tryliktąjį. Tuomet parengiau nemažą veikalą apie
visus keturiolika.
Paskui ėmiau tyrinėti ir aprašinėti kertinius tibetietiško
dvasingumo aspektus: jų mirties ir mirimo sampratą, meditacijos prasmę,
ypatingas tantrines praktikas. Labai susidomėjau budizmo tantromis. Kalačakra,
šešios Naropos jogos traukė stipriau už atvirąją visiems prieinamą išmintį.
Vakariečiams tai šiek tiek primena kundalini jogos sąrangą su čakromis,
energijomis ir chemija. Tuo pat metu domėjausi neurologija, kuri dabar labai
priartėjo prie rytietiškų srovių, radosi, pavyzdžiui, neuropsichoimunologija, o
anuomet nebuvo nieko panašaus. Mane domino, kaip įvairios substancijos,
išskirtos iš smegenų ir liaukų – skydliaukės, antinksčių, lytinių liaukų, –
veikia tiek audinius, tiek emocinį kūną. Prieš trisdešimtį metų Vakaruose tai
buvo beveik netyrinėta.
Taip pat skaitau meno paskaitas. Domiuosi tradicine
Himalajų, Mongolijos daile. Paskaitų tematika priklauso nuo mane kviečiančių
šeimininkų: universitetams turiu parengęs paskaitų ciklą apie Altajaus ir
Himalajų dailės stilistiką, ją įkvėpusias Tibeto mokyklas. Muziejuose skaitau
atskiras paskaitas apie Tibeto menus. Tai lyg vartai į filosofiją.
Gyvename neramiais laikais, kai svarbu ne tik dalytis
pasiūlant geriausia, ką turime, bet ir skolintis, mokytis iš kitų kultūrų.
Budizmo centruose mokau tantrinių meditacijų. Manau, kad
tantra puikiai dera su Freudo ir Jungo idėjomis. Galime juos mėgti arba
nemėgti, bet turime pripažinti, kad jiedu paklojo pamatus šiuolaikinių Vakarų
kultūriniam kodui. Nė vienas vakarietis mąstydamas neišvengia froidizmų.
Argi tai gerai?
(Juokiasi) Gerai yra tai, kad po
Freudo atėjo Jungo įtaka. Krikščioniškos bažnyčios Šiaurės Amerikoje rengia
psichologijos kursus, kurie remiasi jo mokymais. Pats froidizmas svarbus tuo,
kad akcentavo žmogui būdingą seksualinę empatiją. Ji dažnai ignoruojama
vakarietiško dvasingumo tradicijų, nors buvo pripažįstama antikos graikų ir
romėnų mąstytojų. Beje, tradicinis budizmas taip pat pernelyg nesidomi
psichologiniais ir net praktiniais seksualumo aspektais. Tuo tarpu tantra
giliai nagrinėja visa persmelkiančią lytiškumo ir seksualinės pajautos jėgą.
Jungas aptaria tai savo įvade į „Tibeto mirusiųjų knygą“. Ten jis aiškina, kiek
psichologijos veiksnių ir procesų išnagrinėta tose knygose. Jis taip pat rašė apie
slaptųjų tantrų jogas.
Nelaimei, tiek Freudas, tiek Jungas pernelyg pasidavė
pramoninės revoliucijos į mokslą atneštai srovei šalintis visko, kas
neapčiuopiama, neišmatuojama, minkšta. Tuomet tų dalykų tyrinėjimai buvo
prilyginami pseudomokslui. Jie abu patyrė prievartą atskirti subjektą nuo
objekto. Tas priverstinis sekuliarizmas... Materialusis pasaulis atidalijamas
nuo dvasinio, kūnas – nuo proto... (Juokiasi)
Daugelis dėl to kaltina Descartes'ą, nors iš tikro
Descartes'o laikais valstybė tiesiog kariavo su Bažnyčia (juokiasi), kol
pagaliau susitarė, kad (juokiasi) vyriausybė pasirūpins kūnais, o
Bažnyčia – sielomis. Taip Vakaruose kūnas ir protas liko atidalinti į beveik
visiškai nesusietas esybes, tarytum tai būtų nutolę kalnai ar skirtingos salos.
Tik prieš dvidešimt penkerius metus mokslininkai ėmė linkti
labiau susieti kūno funkcijas su proto veikla.
Kaip jūs pats apibrėžtumėte protą?
(Galvoja) Ką gi. Pagal tantrinę
sampratą jūsų gyvenime esmingai egzistuoja tik vienas asmuo – jūs pats. Ir jūs
teturite du dalykus: pojūtį, kad kažką suvokiate, ir pojūtį, jog kažkas yra
suvokiama. Tas pojūtis, jog ką nors suvokiate, ir yra jūsų protas.
Kitas pojūtis – kad kažkas yra suvokiama, tai – pasaulis.
Turite žmoną, vaikų – tai jūsų pasaulio dalis.
Taigi protas yra pojūtis?
Protas yra tai, kas suvokia. Budizmas pateikia tokį proto
apibrėžimą – „švytintis suvokimas“.
Koks yra šitaip apibrėžto proto santykis su
kūnu?
Kūnas šiuo atveju... Tantroje visas fizinis pasaulis yra
jūsų kūno tąsa. Tai, ką regite, veikia jūsų kūniškumą, sukelia neurologinius,
cheminius pokyčius. Kai pamatote liūtą, tai nėra šiaip išorinis liūtas, einąs
pro šalį, tai yra cheminių pokyčių jūsų kūne šaltinis. Jis taip pat sukelia
jūsų proto būsenos pokytį.
O smegenų vaidmuo tėra...
Tai vienas iš aštuonių sąmonės lygmenų. Budistiniame
pasaulyje smegenys teatlieka procesoriaus funkcijas. Jos, pavyzdžiui, perdirba
regimus vaizdinius. Tačiau esama ir kitų sąmonės lygmenų iki pat savasties,
kuri taip pat yra sąmonės lygmuo. Pavyzdžiui, kartais pamirštate telefono
numerio skaitmenis, todėl jų nesuvokiate, tačiau jei pamenate, kurį pirmąjį
mygtuką reiktų spausti, jūsų pirštai suspaudys likusiuosius. Kartais niekaip
negalėtumėte nusakyti, kaip pareiti namo, tačiau vos pajudėjus kojos pačios parneš
ten, kur reikia (juokiasi), nors iš anksto niekaip nesuvokėte, kur teks
sukti dešinėn, o kur – kairėn.
Esama lytinės sąmonės, pagrįstos seksualine trauka,
varžymosi sąmonės, palaikomos adrenaliną išskiriančių liaukų ir taip toliau...
Širdis atsako už jūsų dermės sąmonę, skydliaukė – už energetinę sąmonę.
Smegenys suteikia apibūdinančiąją sąmonę. Įdomu, kad patiriant lytinį orgazmą
smegenys beveik visiškai išsijungia. Lytinė sąmonė orgazmo momentu yra viena iš
žmogiškosios patirties viršūnių, sakyčiau, stipresnė už ledų skonį ar vaizdą į
kalnus, už puikiausių kvepalų aromatą ar švelniausio šilko lytėjimą...
Lytinė sąmonė?
Tai yra aukštesnė, skaidresnė, palaimingesnė, stipriau
švytinti ir darnesnė sąmonės būsena. Taigi, tantriškai tuo momentu jūs visiškai
paliekate smegenis nuošalyje. Išjungiate apibūdinimo funkciją. O kas gi yra
apibūdinimas? Apibūdinimas – tai žvilgsnis į šita ar į kita. Jis neaprėpia viso
vaizdo. Jei gyvenimas – dėlionė iš milijono gabalėlių, tai apibūdinančioji
sąmonė pajėgia išsirinkti vieną ar kitą gabalėlį, tačiau neįgali net
akimirksniui sudėlioti visos milijono dalelių dėlionės paveikslo. Tokios yra žmogaus
smegenų galių ribos.
O kaip gi dėl viso paveikslo?
Kas gi galėtų sudėti visą paveikslą? Ogi ta pati
apibūdinančioji sąmonė, tik ypatingai perdirbta, sustiprinta, patobulinta tam
tikrais, galima sakyti, mistiniais pratimais, dvasios lavinimu ar kuo nors
panašiu. Apibūdinančioji sąmonė, pakylėta į tam tikrą lygmenį, koks pasiekiamas
akimirką prieš orgazmą, kai esate visiškai atsidavęs aistros apibūdinimui,
suvokiate visą mylimosios grožį.
Pasiekęs orgazmo akimirką, jūs žengiate per mylėjimosi
patirties likučius ir trupinius atsidurdamas visa aprėpiančioje meilės
begalybėje. Kaip būdavo prieš milijoną metų, taip ir po milijono metų nuo
dabarties, patirdamas orgazmą žmogus keletą sekundžių ar milisekundžių
prisilies prie universaliosios būties.
Prisiliesti prie universaliosios būties labai
svarbu, tačiau norėčiau grįžti prie apibūdinančiosios sąmonės, kurią generuoja
smegenys, ir pasitikslinti, kaip ji susijusi su protu.
Tantros požiūriu fizinis kūnas sukuria 72 000 (tai, be
abejo, metaforiškas skaičius) vyriškųjų ir tiek pat moteriškųjų genetinių
pradų. Taigi, kai jūsų tėvai mylėdamiesi jus pradėjo, gavote septyniasdešimt du
tūkstančius genetinių lašelių iš savo vyriškos giminės protėvių ir tiek pat –
iš moteriškos pusės. Visi šie pradai palaiko 144 000 sąmonės formų.
Vakarietiškame šventraštyje rašoma: tėvo nuodėmės krenta
ant septintosios vyriškųjų palikuonių kartos. Tuo tarpu budistinė
neuropsichoimunologija teigia: jūsų poelgiai siunčia signalus, įjungiančius
arba išjungiančius genetinius jungiklius. Tie jungikliai, priklausomai nuo
įvairių sąlygų, gali įsijungti arba neįsijungti per pastarąjį jūsų gyvenimą.
Įsijungę jie paleidžia tam tikrus genuose užkoduotus organizmo procesus. Daug
kalbama apie tai, ar tam tikra tantrinė meditacija gali paveikti tokį genų
jungiklių junginėjimą, galbūt apsaugodama nuo nepalankių, kaip budistai sako,
iškreiptų apraiškų. Manoma, kad tik nedidelė genetinės struktūros dalis būtinai
suveikia iš prigimties. Dauguma genų lieka gana atviri poveikiui, taigi jų
pasireiškimą įmanoma keisti.
Šitaip žmonėms susiformuoja įpročiai. Genų jungikliai,
nuolatos įsijunginėdami, palaiko įpročiais grįstą elgseną. Todėl budistiniame
pasaulyje patariama laikas nuo laiko keisti savo įpročius: miego laiką, dietą,
žmones, su kuriais bendraujate (juokiasi). Tai panašu į vakarietiškas
atostogas: kuriam laikui pakeitę visą aplinką, jaučiamės atsigavę, ne tik
fiziškai, bet ir dvasiškai. Mes jaučiamės lyg šiek tiek atsinaujinę, lyg
truputėlį nauji žmonės. Budistai tai aiškina genetinių jungiklių perjungimu.
Taigi, žmogaus sąmonė pajėgia paveikti genus
taip, kad jie pasireikštų arba ne?
Būtent.
Ir šito galima pramokti?
Taip.
Ar tai kaip nors susiję su nušvitimu? Beje,
pastebėjau, kad apie nušvitimą kalbate kaip apie procesą, o ne kaip apie
vienintelį momentą.
Kai budizmas išplito į Kiniją, jis susiliejo su daoizmu ir
perėmė iš to pasaulio kai kuriuos požiūrius. Taip išsivystė dvi skirtingos
mokyklos: viena kalba apie nušvitimą palaipsniui, kita – akimirksniu.
Indiškajame budizme šito neaptiktume, tibetietiškajame taip pat, išskyrus
senąsias mokyklas, šilko keliais pasiskolinusias tokią sampratą iš kinų.
Iš tiesų, manau, teisingi abu požiūriai. Taip, vieną
akimirksnį žmogus dar nėra nušvitęs, o kitą – jau pasiekęs tą lygmenį. Tačiau
nemanau, kad teisinga nuvertinti tai, kas vyko ligi to paskutinio momento.
Pavyzdžiui, Asanga kalbėjo apie dvidešimt du dvasinio
proveržio lygmenis, apreiškimus, satori, jei vartotume japonišką žodį. Tai lyg
mažytės perėjos, vis kylant aukštyn. Kurį laiką žmogus suka ratais, galbūt iš
lėto kildamas, kol pasiekia svarbų išsipildymo momentą. Tuomet vėl suka ratu,
kad patirtų kitą proveržį. Ir taip – dvidešimt du kartus.
Todėl kartais teigiama, kad vienas asmuo yra
labiau nušvitęs nei kitas.
Taip. Galime kalbėti apie dvidešimt du žingsnius arba apie
dešimtį arijų lygių. Perėjus į kiekvieną naują lygmenį, protas pasikeičia,
tikrovė regima giliau nei iki tol.
Šiek tiek supaprastinant galima teigti, kad jūs
mokote užsiimti nušvitimu. Ar tai padoru?
Na, aš mokau tik nepavojingų dalykų. Kai kurios meditacijos
technikos praverstų kiekvienam žmogui. Jos lavina dėmesį, nuramina protą. Tai
naudinga sveikatai.
Kai kas mano, kad vien praktinės naudos
ieškojimas, nesigilinant į visą senosios dvasinės tradicijos išmintį ir
nesilaikant jos priesakų, prilygsta piktnaudžiavimui pasitikėjimu.
Taip. Juk daugelis įvairiausių dalykų, vartojami be tinkamo
išsilavinimo ir pagarbos, gali padaryti žalos. Tai, su kuo supažindinu aš,
skirta bet kuriam klausytojui, tačiau jeigu žmogus nusprendžia užsiimti
gilesnėmis praktikomis, visuomet sakau, kad geriau tai daryti su mokytoju.
Įprasta, kad tantrų mokymai gaunami iš tradiciją tęsiančių lamų.
O jūs pats ir esate tradiciją tęsiantis lama?
Taip, esu gavęs keleto tantrinių linijų perdavas.
Įdomu, kaip tai veikia. Ar egzistuoja koks nors
tradicinių linijų registras?
Taip. Esama daugybės linijų, kuriomis tantrų mokymai
nenutrūkstamai perduodami nuo seniausių laikų. Kinijai okupavus Tibetą, Dalai
Lama tremtyje ėmė rūpintis, kaip surasti ir surašyti visus skirtingų tradicijų
tęsėjus. Sužinojęs, kad kur nors atokiai gyvena lama, tęsiantis dvasinio mokymo
liniją, kurios jis dar nėra perėmęs, būtinai susitikdavo su tuo mokytoju ir
pats gaudavo atitinkamą įšventinimą.
Jo Šventenybė?
Taip.
Nuostabu. Dar paklausiu apie jūsų menotyrą.
Vartojate sąvoką „mistinis menas“. Kas tai? Ar dvasinio, mistinio meno poveikis
kuo nors skiriasi nuo paprasto?
Šią sąvoką dažnai vartoju kasdieniškai. Kartais mistinis
Tibeto menas yra nuoroda į tankų – šventųjų paveikslų ant medvilnės ar šilko,
dažniausiai vaizduojančių dievybes, mandalą ar kitokius religinius objektus, –
dailę. Tie meno objektai yra sukurti laikantis ypatingos dvasinės mistinės
tradicijos. Jie atlieka tam tikrą dvasinę ar mistinę paskirtį žmonių
gyvenimuose. Toks menas kuriamas, glaudžiai bendradarbiaujant menininkui,
kuratoriui ir kuratoriaus mokytojui. Dailininkas ne šiaip sau atsisėda, nutapo
paveikslą ir išstato jį parduoti.
Tokiam menui apibūdinti yra tibetietiškas žodis,
reiškiantis indą. Kaip koks nors indas perneša vandenį, taip šitokio meno
kūriniai perteikia ir spinduliuoja energijas.
Ar įmanoma aptikti panašių principų
vakarietiškame mene?
Man atrodo, Vakaruose mes rastume bent porą rūšių itin
turiningo meno, kurio kūrėjai buvo ypač įkvėpti. Budistiniame pasaulyje sakoma,
kad kam nors pasiekus nušvitimą, toji šviesa nušviečia visą bendruomenę.
Dailininkai, muzikantai ir kiti menininkai yra tokie asmenys. Jie gali net
nežinoti, kad spinduliuoja nušvitusios būtybės emanacijas, jie tiesiog vaikšto
Niujorko, Londono ar Palangos (juokiasi) gatvėmis, rašydami dainas,
tapydami vaizdinius. O tokie paveikslai ar muzikos gabalai įkvepia gilesnes
sąmonės būsenas kiekviename žmoguje. Juk Mozarto, Beethoveno, „The Beatles“ ar
„Rolling Stones“ muzika visiškai pakeičia, perdirba klausytojo nuotaiką.
Nikolajus Rerichas, rusų dailininkas, gyvenęs Niujorke,
daugelį savo nutapytų paveikslų susapnavo. Jis prabusdavo, šokdavo iš lovos ir
skubiai nupiešdavo keliais štrichais vaizdinius iš sapno, kad nepasimirštų.
Tuomet vėl guldavosi miegoti.
Na, tokiais pasakojimais menininkų
nenustebintume. Šviežiai neįprasti pasirodė jūsų nusakyti kūrėjo, jo
kuratoriaus ir pastarojo mokytojo santykiai. Gal kaip tik toks
bendradarbiavimas yra raktas, kuriant mistinį meną?
(Juokiasi) Tai visai nebūdinga
meno sferoms Vakaruose. Apskritai nuo 1800-ųjų iki 1950-ųjų menininkai mūsų
planetoje buvo dievinami. Žmonės juos laikė vizionieriais, pranašais, angelais,
šlovino van Goghą, Renoirą ar Picasso. Tie dailininkai perteikė kažką itin
gilaus. Tokiame garbinime galima įžvelgti budistinį nušvitusiųjų emanacijos poveikį
visuomenei.
Kalbėjausi su viena olandų dailininke, labai daug
pasiekusia tibetietiškoje dailėje. Esu girdėjęs, kad Philipas Glassas, žymus
amerikietis kompozitorius ir scenaristas, jau dvidešimtį metų užsisako, kad ji
nutapytų paveikslų, kurių siužetus jis prieš tai aptaria su savo mokytoju.
Vieną paveikslą, pavyzdžiui, jis sumanė padovanoti savo sūnui, linkėdamas jam
gerovės, darnos šeimoje ir panašiai. Tai turėjęs būti ypatingas paveikslas,
padėsiantis sūnui jaustis laimingam.
Ir tuomet Philipas Glassas nurodo dailininkei?
Tuomet jis pasitaria su lama. Tuo atveju lama pasiūlė Taros
paveikslą. Tara – tai moteriškoji Budos forma, labai populiari Indijoje ir
Tibete dievybė, palaikanti gyvybę, nešanti sveikatą ir sėkmę. Nors gal
manyčiau, ne visai tokia, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija katalikų
pasaulyje... Ir Philipas panoro, kad paveikslo apačioje būtų atvaizduoti jis
pats su sūnumi, sėdintys meditacijos pozose ir aukojantys žiedlapius. Tai,
beje, labai įprasta budistiniame pasaulyje – jūs įterpiate save paveikslo
kamputyje arba paprašote dailininko jus ten nupiešti.
Taigi, mistinis menas veikia kaip energijas pernešantis
indas. Meno dirbiniai: tankos, statulėlės, pasitelkiami, kai tenka apsispręsti.
Kai Dalai Lama buvo priverstas trauktis iš Tibeto, jis pasiėmė vieną drobę su
Mahakalos dievybės paveikslėliu. Ir prireikus nuspręsti, kur keliauti – kairėn
ar dešinėn, jis išsivyniodavo tanką ir atidžiai klausydavosi. (Juokiasi)
Nejaugi?
Tikrai. Jis ir dabar taip elgiasi. Kai nėra kuo nors
tikras, atsisėda priešais tą drobę, medituoja ir laukia, koks sprendimas
išplauks.
Matyt, jam tai veikia.
Žinoma.
O kas veikia jums? Atrodote laimingas ramus
žmogus. Kokia jūsų paslaptis?
(Juokiasi) Budistai sako, kad kaip
žirgas traukia vežimą, taip protas veda jūsų gyvenimą. Lavinkite protą ir
gyvenimas seks iš paskos. Kai protas taps laimingesnis, labiau atsipalaidavęs,
atviras, jūsų gyvenime rasis daugiau laimės. Šis Budos mokymas tinka visur ir
praverčia kiekvienam.
Jei jūsų protas nusiteikęs teigiamai, pritrauksite
teigiamas energijas, jei neigiamai – nelaimes. Kaip posmelyje, pavogtame ar
pasiskolintame iš Budos, sudėjo „The Beatles“: „And in the end the love
you take is equal to the love you make.“ (Juokiasi)
Pasikalbėkime apie reinkarnacijos reiškinį. Ši
sąvoka ne itin artima vakarietiškai pasaulėžiūrai, todėl ji vis iškyla,
kalbantis apie lietuvišką jūsų veikalo „Keturiolika Dalai Lamų“ leidimą. Čia
prisimenu amerikiečių astrofiziko ir rašytojo Carlo Sagano knygoje „Demonų
apsėstas pasaulis“ minimą susitikimą su Keturioliktuoju Dalai Lama. Saganas,
griežtai laikydamasis moksliško požiūrio į pasaulį, buvo ypač skeptiškas visoms
religijoms, taigi paklausė Jo Šventenybės, kaip šis reaguotų, jeigu mokslas
paneigtų reinkarnacijos galimybę. Dalai Lama tuomet atsakęs, kad budizmas
turėtų pripažinti tokį mokslo atradimą, nors jis įsitikinęs, kad būtų labai
sunku moksliškai atmesti pamatinę Budos mokymo doktrinos dogmą.
Jūs, ko gero, esate ne tik daug tyrinėjęs, bet
ir nemažai meditavęs reinkarnacijos temomis. Ką galite pasakyti apie tai?
Dalai Lamos atsakymas, kad budizmui nebūtų sunku priimti
bet kokį mokslo atradimą, kyla iš paties Budos požiūrio. Prieš mirdamas jis
pasakė: „Netikėkite kuo nors vien todėl, kad taip kalbėjau aš.“ (Juokiasi) Visus
teiginius mokiniai privalo tikrinti ir tirti, kaip aukso pirkliai prieš
sumokėdami įvertina jiems atneštą metalą. (Juokiasi) Taip pat dera
elgtis su filosofinėmis tiesomis ir idėjomis. Turėtume laikytis kraštutinio
skepticizmo prieš sutikdami su jomis. Negalime jų priimti vien pasikliaudami
tikėjimu.
Nei tibetiečių, nei sanskrito kalbose nėra žodžio
„tikėjimas“, kuris atitiktų vakarietišką religijos apibrėžimą. Tibetietiškai
galima bent trejopai nusakyti tikėjimą. Vienas toks žodis reiškia maždaug
„atsiliepti į tai, kas tave išties įkvepia“. Kai stengiesi gyventi mėgdžiodamas
pavyzdinį modelį, arba aptinki iš pažiūros prasmingą idėją, arba tikėjimas kyla
iš asmeninės patirties, išsprendžia susikaupusius rūpesčius. Nė vienas iš šių
variantų nesiūlo aklai priimti religijos. Tokios reikšmės sąvokos nesama nei
tibetiečių kalboje, nei sanskrite.
Šis požiūris taikytinas ir reinkarnacijai. Vakariečiams
patarčiau paskaitinėti Platoną, ypač „Sokrato apologiją“. Sokratas ten gina
savo poziciją, įrodinėdamas, kad reinkarnacija yra akivaizdi tikrovė. Man
regis, jo argumentai protingi ir įtikinami. Buda yra pateikęs savo
argumentaciją, kurią vėliau apibendrino stiprūs indų logikai, ypač Dignaga ir
Dharmakirtis. Ta logika aibę kartų buvo ginama aršiuose debatuose. Indijoje juk
išsivystė aukšta ginčų ir diskusijų kultūra. (Juokiasi)
Dar svarbu rasti asmeninį saitą su reinkarnacijos idėja.
Gal ji šiek tiek atveria neregimus gyvenimo aspektus, gal paaiškina, kodėl
jaučiate tam tikrą ryšį su kai kuriais žmonėmis? Gal padeda orientuotis
kasdienybėje?
Atiša, kurį laikome Tibeto budizmo pradininku, patarė
mokytis vienakryptės meditacijos šamathos. Tai pirmasis samadhi lygmuo. Jį
ištobulinus galima prisiminti kai kuriuos savo ankstesnius gyvenimus. Žinoma,
tai tebus svarbu tau pačiam, net artimiausi giminaičiai nebūtinai patikės
tokiais tavo prisiminimais. (Juokiasi) Juk visa mūsų patirtis
subjektyvi, tačiau vis tiek ji pagrindžia bendrą suvokimą. Atiša dar pridūrė,
kad ištobulinus atitinkamą gebėjimą viena gyvenimo diena prilygs šimtmečiui.
Budistai mėgo apvalius skaičius: viena diena – šimtmetis. (Ilgai juokiasi) Ir
Buda juos mėgo, daugybę kartų yra lyginęs vieną dieną su šimtu metų. Vieną
dieną pamedituoti vertingiau, nei nugyventi šimtmetį be meditacijos, viena
atjautos diena brangesnė už šimtmetį be jos, ir panašiai. (Juokiasi)
Ne visi budistai pripažįsta reinkarnaciją. Dzenbudizmo
judėjimas laikosi kitokios pozicijos. Tačiau pats Buda, be abejo, šį klausimą
apmąstė panašiai kaip Sokratas ir Platonas. Jam tai atrodė logiška nuostata,
jis laikė, kad ja naudinga grįsti gyvenimą, ir galiausiai, jo meditacijų
patirtis aiškiai liudijo veikiant reinkarnaciją.
Manau, kad daugelis žmonių yra patyrę ankstesnių gyvenimų
prisiminimų. Kalbėdamasis su Tibeto lamomis, ne kartą esu girdėjęs juos sakant,
kad iki trejų penkerių metų jie puikiai atsimindavo, kuo buvę anksčiau. Paskui
šio gyvenimo atsiminimai kiek užgožė buvusiuosius, ir jie tik atsimena, kad
atsimindavo. Arba atsimena, kad nebeatsimena. (Juokiasi)
Dvasininkams kalbėti apie tokius dalykus nelabai dera, nes
jie pasirodytų esą nekuklūs, tačiau man tai atrodo tiesa. Aš pats irgi aiškiai
prisimenu, kaip vaikystėje gyvenau su kažin kokios tąsos jausmu. Regėdavau save
vaikštantį vienuolio rūbais, medituojantį kalnuose. Gal tai tik vaizduotės
išdaigos, gal persižiūrėdavau nuotraukų „National Geography“ žurnaluose. (Juokiasi)
Tačiau tie vaizdiniai mane ypatingai nuteikdavo, įkvėpdavo, jie mane veikė
labiau už kitus. Mano bendraamžiai vaizduodavosi esą ledo ritulio žaidėjai ar
astronautai, o aš nuo kokių trejų metų jau matydavau save lyg atsiskyrėliškai
kontempliuojantį senolį.
Tai jūs, būdamas pyplys, gal ne tiek regėjote
praeitį, kiek numatėte ateitį.
Taip, bet tuomet jaučiausi žvelgiąs į savo praeitį.
Ar toli? Juk tie prisiminimai nebūtinai kyla iš
ką tik praėjusio gyvenimo...
Tiesa. Sakoma, kad nušvisdamas pirmu regėjimu apžvelgi
šimtą ankstesnių gyvenimų , o antruoju – jau visą begalybę. Žinoma, tai tik
alegorija. Nors Buda klajodamas daugelyje vietų prisiminė jose anksčiau
nutikusius dalykus.
Atmenu dar vieną nutikimą. Jaučiausi itin artimas savo
pagrindiniam mokytojui, Kjabdže Ling Rinpočei [Kyabje Ling Rinpoche], kuris
buvo ir svarbiausias Dalai Lamos dvasinis auklėtojas. Gyvendamas Dharamšaloje,
daugelį metų lankydavau jį kiekvieną trečiadienį, nes trečiadieniais jis
kviesdavosi vertėją. Paskui neblogai pramokau tibetietiškai, ir nuo kokių
1979-ųjų jau pats jam vertėjaudavau. Jis sėdėdavo įprastame lamos krėsle, o aš
– šalia, veidu į susirinkusiuosius vakariečius, kuriems padėdavau susikalbėti.
Jis dažnokai pasilenkęs sugriebdavo mane už ožio barzdelės, kurią anuomet
auginau, ir linksmindamasis ją pešiodavo, kol aš rinkdavau žodžius. Retsykiais
smagiai krizendamas dar švelniai pliaukštelėdavo man per pakaušį.
Praėjus gal porai metų nuo jo mirties, pamenu, pargrįžau į
Dharamšalą iš paskaitų turo po Jungtines Valstijas ir turguje susitikau kitą
pažįstamą lamą, paskirtą atrinkti naują Kjabdže Ling Rinpočės inkarnaciją. Jis
papasakojo aptikęs tris kandidatus, iš kurių labiausiai tikėtinas – pusantrų
metų berniukas – laukia įvertinimo šventykloje už vieno tibetiečių vaikų
internato. „Buvai itin artimas ankstesnės inkarnacijos mokytojui, tai gal
pagelbėtum?“ – paprašė lama. „Ankstesnės inkarnacijos“ skamba nekaip. (Juokiasi)
Tibetietiškai sakoma pagarbiau: „ankstesnė vėrinio inkarnacija“, nes visi
gyvenimai – lyg rožinio karoliukai.
Taigi, drauge su manimi jis pasikvietė porą vyrų, niekad
nebendravusių su velioniu, ir mes nuvykome pas mažylį. Šis dar nebuvo pramokęs
kalbėti, tik visaip krykštavo ir kartojo pavienius skiemenis. Kai užkopėme į
šventyklos kiemą, vaikiukas su kitu bendraamžiu ten ridinėjo kamuolį. Iškart
itin skvarbiai apžiūrėjo atvykėlius. Kai mudviejų žvilgsniai susitiko, jo
veidelį nušvietė plati šypsena. Tekinas pasileido prie manęs, puolė glėbin,
sugriebė mane už barzdelės ir ėmė pliaukšėti per žandus. (Juokiasi) Nenorėjo
paleisti. Prisėdome šventykloje, gal valandą jis nenulipo man nuo kelių.
Pešiojo barzdelę išdykėliškai krykštaudamas. Lama mėgino nukreipti jo dėmesį į
kitus du vyrus, klausinėjo: „Rinpoče, kas čia toks? Pažvelkit čionai, Rinpoče...“
Vaikiukas tik susiraukdavo ir vėl čiupdavo man už barzdelės.
Po kelių savaičių Dalai Lama jam paskyrė sostą. Susirinko
bent trijų tūkstančių minia. Vaikiuką palankinu porą valandų gabeno iš anos
šventyklos į Rinpočės rezidenciją, tada gal pusvalandį giedojo mantras, o
paskui šimtai žmonių ėjo jam nusilenkti. Tai truko dar kokias tris valandas. Ir
visą ceremoniją mažylis kantriai sėdėjo soste, niekaip nerodydamas nė
menkiausio nekantravimo ar susierzinimo, nors šalia stovėjo ne jo tėvai, o
Rinpočės namų tvarkytojas ir aukšti dvasininkai. Vaikas jautėsi esąs namie. Galime
numanyti, kaip tokiomis aplinkybėmis elgtųsi niekuo dėtas berniukas.
Kiek šiuo metu iš viso yra ilgamečių tulku
inkarnacijų, atpažintų kaskart taikant panašias procedūras?
Tibete yra nuo trijų iki keturių tūkstančių tulku, bet jie
skirstomi į kelias kategorijas. Viena vadinama „sugrįžusiaisiais“. Jie laikomi
tikromis atitinkamos būtybės emanacijomis. Kitais atvejais, mokytojui mirus,
vienuolyno ar mokyklos vyresnybė sprendžia, ar verta ieškoti jo reinkarnacijos,
kaip elgtis būtų naudingiau tradicijai. Dažnai tokiais atvejais įšventinamas
kuris nors velionio mokinys. O pasitaiko, kad net jei garbus ir daug pasiekęs
mokytojas nėra tikras tulku, jam mirus vis tiek ieškoma „sugrįžusiojo“, taip
pagerbiant velionio nuopelnus stiprinant mokyklą.
Savo knygoje aprašiau, kaip tradiciškai atsekami Dalai
Lamos. Iš pradžių lama Congkhapa, gelugpos budizmo mokyklos pradininkas,
nenorėjo steigti tulku tradicijos, nes tulkuizmas ir vienuolystė šiek tiek
tarpusavyje prieštarauja. Vienuoliui ar vienuolei mirus, turtą paveldi
vienuolynas. O tulku tradicija, prasidėjusi prieš kelis šimtmečius iki
Congkhapos, nustato kitokią paveldėjimo tvarką. Tulku lamos dažnai buvo ne
vienuoliai, o kalnuose meditavę jogai, turėdavę šeimas ir vaikų. Tačiau
Congkhapos laikais vienuolynai itin suklestėjo, ir galiausiai daugelis jų
perėmė tulku paprotį.
Mirus Pirmajam Dalai Lamai, sugrįžo Antrasis. Jis atpažino
Tašilumpo vienuolyną, mokėjo ten buvusių žmonių vardus. Tapo visiškai aišku,
kad jam dera suteikti sostą. Antrąjį pažino abu gelugpos orakulai, ir nuo tada
jų išvados tapo svarbios atpažįstant kitus Dalai Lamas. Panašiai elgiamasi ir
kitose mokyklose.
Kartais „sugrįžusiojo“ kandidatūros nepatvirtina tokie
aiškūs įrodymai, kaip buvo mano minėtu Rinpočės arba šio Dalai Lamos atvejais.
Kai kandidatas neatpažįsta žmonių arba neatsimena, kur namuose sudėtos šakutės (juokiasi),
atliekama divinacija, kuri nulemia, ar verta pasodinti į sostą konkretų asmenį.
Niekas viešai neskelbia, kad „čia gal ir ne visai tikras tulku, tačiau bendram
labui taip bus naudingiau“, bet iš esmės laikomasi panašaus principo.
Pamenu, kartą sėdėjome su Keturioliktojo Dalai Lamos
vyresniuoju broliu, drauge pasitraukusiu iš Tibeto ir tapusiu Indianos
universiteto profesoriumi. Jis garsiai pasvarstė: „Gal ir nesame visiškai
tikri, kad tie vaikai yra persikūniję įžymieji mokytojai, tačiau visiškai
aišku, kad Tibeto lamos gebėdavo nuostabiai atpažinti mažuosius talentus.“
Juk gali būti ir keletas vieno mokytojo
persikūnijimų?
Tiesa. Mirus Antrajam Dalai Lamai, vyriausias orakulas
paskelbė, jog gimė daugiau nei šimtas jo reinkarnacijų. Tereikėjo rasti
tinkamiausią eiti toms pareigoms. Ir Buda mokė, kad tik pernelyg stiprus
žmogaus ego įteigia jį esant vieną ir persikūnysiant į vieną asmenį.
Labai vakarietiška. Nemari siela tėra viena ir
nedaloma.
Taip. Gali būti tik vienas Sokratas.
Budizmo pasaulyje savastis tėra pramanas, tik pojūčio „aš“
žymuo. Esu bankininkas, nes verčiuosi tik bankininkyste, esu tėvas, nes turiu
vaikų, esu sūnus, nes turiu tėvus, ir taip toliau. Pastebime, kad savęs pojūtis
labai paslankus. Pasiekus pirmąjį bodhisatvos lygmenį, savasties jausmas
gerokai susilpnėja, tampa antraeilis, nustelbtas meilės ir atjautos.
Apie daugybinius persikūnijimus teko kalbėtis ir su
profesoriumi Audriumi Beinoriumi. Jis paklausė, ar esama ženklų, kad
Keturioliktasis Dalai Lama galėtų inkarnuotis moterimi. Atsakiau, kad daugybė
moterų, kurios darbuojasi pasaulio gėriui, gal jau yra Dalai Lamų emanacijos.
Juk tapus Buda, protas įsilieja į nušvitusią sąmonę dharmakają taip, kaip
vandens lašelis įkrenta į okeaną. Nebeatskirsi, kuris lašas esi ankstesnysis
tu. Ribos pranyksta.
Šitaip suvokiant reinkarnaciją ji apsirengia kitokį rūbą.
Galime kalbėti apie dvejopą persikūnijimą. Vienoks – kai tam tikrą naują formą
pelnome dėl savo karmos teršalų bei instinktų, ir kitoks – kai išsiugdę protą,
ištirpdome jį universalioje sąmonėje ir apsireiškiame altruistinės prigimties
esybėmis.
Tai turbūt įmanomas ir abiejų persikūnijimo
rūšių derinys?
Iki tam tikro lygmens. Kuo žemiau esame karminėje įkalnėje (juokiasi),
tuo stipresnės mus nešančios jėgos, tuo mažiau gauname laisvės rinktis ir
erdvės manevruoti. Arijų lygmenyje erdvė prasiplečia kvantiškai, tampa įmanomos
daugybinės paralelinės inkarnacijos.
Regis, pozityvusis mokslas iš tiesų vargiai čia
gali ką nors paneigti.
Mokslas kartais stulbina. Vaikystėje mėgau humoro laidą,
kurioje komikas kalbėdavo į batą vaidindamas, kad laiko videofoną. Dabar visi
šitaip kalba į išmaniuosius.
Dalai Lama yra siūlęs patyrinėti tukdam reiškinį,
kai Tibeto dvasinis mokytojas mirdamas giliai medituoja sulaikydamas savo
subtilųjį protą kūne kelioms savaitėms ar mėnesiams. Tokių atvejų žinoma
nemažai. Kūnas neyra, nors ir nekvėpuodamas, nors širdis nebeplaka. Būtų įdomu
mediciniškai tai patyrinėti, tik tyrėjams tektų iš anksto ilgai sėdėti apspitus
lamą ir prijungus savo prietaisus, laukiant, kol jis iškeliaus. Garbusis lama
galėtų pasijusti raginamas paskubėti greičiau galutinai numirti. (Juokiasi)
Tokie tyrimai gal neįrodytų veikiant reinkarnaciją, bet
galėtų atskleisti įdomių dalykų apie sielos ir kūno santykius.
Tačiau net ekranuose pastebėjus mirštančiame
kūne vykstančių pokyčių atvaizdus, tyrėjams nebūtų lengva kuriuos nors iš jų
priskirti nekūniškos sielos apraiškai.
Taip.
Grįžkime prie reinkarnacijos. Kalbėdami apie
bet kurį jos tipą: karminių instinktų nulemtą persikūnijimą ar atjauta grįstą
sugrįžimą, vis tiek turime galvoje kažkokį sielos, gyvybės ar subtiliojo proto
gabentoją. Koks šiuolaikinis terminas geriausiai nusakytų tokio substrato
prigimtį?
Tantrinis budizmas vartoja nemirštančio lašo vaizdinį.
Nemirtingumo lašas. (Juokiasi) Dar jis vadinamas pačiu subtiliausiu
kūnu.
Taigi siela galėtų būti apibūdinama dviem savybėmis: pirma
– energinis kūnas, asmeninis energijų rezginys, vėjas, o antra – proto
blyksnis, švystelėjimas, esaties pojūtis. Tas dvi puses sujungia savasties
jausmas, pasmerktas dualumo sindromui. Visa, kas pasirodo šioje Visatoje, yra
energiškos prigimties, o visas mūsų suvokimas kyla iš švytinčios esaties. Lyg
raitelis ant žirgo, kur žirgas – tai energijos, o jojikas – esaties pojūtis.
Iš čia dygsta ir nesavastingumas, apie kurį daug kalba
budizmas. Energijos nuolatos banguoja ir kinta, neįmanoma besti į jas pirštu ir
tarti: „Štai čia – aš.“ Taip pat – ir esaties pojūtis, jis nusako tik
egzistuojant kažką. Kažkas yra. Tačiau nėra nieko, kas egzistuotų savastingai
ir būtų suvokiama atskirai, nepriklausomai nuo Visatos visumos. Tėra
apgaulingas savasties jausmas, panašus į lašo iliuziją bendrame vandenyne. Juk
įkritęs į vandenyną vandens lašelis neskęsta ten atskirai nuo kitų lyg koks
akmenukas. (Juokiasi)
Tai jau tikrai.
Asmuo tibetietiškai nusakomas kaip „savęs lyg atskiros
esybės suvokimas, kylantis iš esaties pojūčio“. Manęs kaip atskiros esybės
savivoka randasi iš to, kad aš matau, liečiu, girdžiu, uodžiu, ragauju ir
reaguoju į tai, taip pat iš mano veiklos, tikėjimo ir kitų sąmonės aspektų. Mes
tik patys apsibrėžiame juos lyg kažin ką atskira.
Tai, kas keliauja iš gyvenimo į gyvenimą, tėra lyg
magnetas. Po stalu slenkamas magnetas nematomai priverčia judėti ant stalo
gulinčius smeigtukus, o mūsų savasties jausmas panašiai tempia paskui save
asmenį apibūdinančias savybes: aš esu bankininkas, tėvas, sūnus, vyras ir t. t.
Tai pakerta mūsų pajėgumą siekti transcendencijos. Kaip atsikratyti depresijos,
pykčio, priklausomybių, savižudiškų minčių? Visa tai seka paskui magnetą.
Buda pasiūlė išeitį – pasikliauti tuštumos galia. „Tuštuma“
čia atitinka sampratą, kad jokie minėti reiškiniai neegzistuoja savaime. Juos
sukuriame ir įveikliname vien savo organiniais procesais grįsta vaizduote.
Regis, reinkarnacijos sąvoka taip pat kito ir
vystėsi per daugybę amžių.
Net krikščionybė ją atmetė tik per lemtingąjį susirinkimą
Konstantinopolyje, kuriame Bažnyčia apsisprendė dėl savo nuostatų. Iki tol
reinkarnacija buvo stipri idėja. Galima sakyti, kad Bažnyčia nuo šv. Petro iki
imperatoriaus Konstantino laikė reinkarnaciją savo mokymo dalimi.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kaip jau aptarėme,
apie persikūnijimą galime mąstyti plačiai ir įvairiai.
Paauglystėje perskaičiau vieną Alberto Einsteino pamąstymą.
Negaliu jo dabar tiksliai pacituoti, bet ten teigiama, kad ateityje dvasinės
tradicijos neturėtų varžyti jokia dogma. Tikėjimas turėtų būti grįstas
racionalumu ir atviras kismui. Bręsdamas vėliau aptikau, kad tik budizmas
atitinka tokias sąlygas. Žinoma, budizmui plintant iš vienos šalies į kitą, kai
kur jį taip pat persmelkė tam tikros dogmos, nors patys budistai to nepastebi. (Juokiasi)
Jei kalbėčiau kelias dienas, pasižymėtumėte kokius dvidešimt penkis
dalykus, skambančius dogmatiškai. Kas vienam – dogma, kitam – tikrovės pojūtis.
(Juokiasi)
O štai kabinimasis į dogmą yra kas kita... Einsteinas čia
vėl primena Budą: „Netikėkite tik todėl, kad kas nors jums taip sako.“ Na, Buda
kalbėjo: „Netikėkite manimi vien todėl, kad aš taip sakau“, nes jis kreipėsi į
mokinius. „Supjaustykite, išlydykite ir kitaip visa patikrinkite, kaip
auksakalys tikrina metalą. Jei pajusite, jog tai teisinga, išmėginkite patys.
Jei tai jums pasirodys pravartu, naudokitės.“
Jūs dažnokai minite palaimą. Vartojate šią
sąvoką mokydamas tantros, taip pat rašydamas apie Dalai Lamų gebas valdyti ir
keisti energiją. O gal pasiūlysite tikslesnį terminą? Lietuviškai palaima
skamba maloniai, nes reiškia ir pakylėtą ekstazę, ir dievišką globą. Koks tai
dalykas?
Angliško žodžio bliss atitikmenys tibetietiškai ar
sanskritu vartojami daugybe įvairiausių progų.
Sutrose jis reiškia tiesiog „laimę“, nesiejant jos su
apčiuopiamu būviu ar kūnišku malonumu. Tai grynai proto būsena. Todėl kiekviena
budistinė meditacija pradedama trumpa maldele, palinkint visoms gyvosioms
būtybėms laimės ir laimės šaltinių. Vienas tokių laimės šaltinių yra gerumas –
kūno, kalbos ir proto darbai, grindžiami geranoriškais linkėjimais. Geradaris
kuria laimę ir sau pačiam, ir kitiems. Tokia laimė ne itin tvari, nes remiasi
šiek tiek iškreiptai suvokiama tikrove, tačiau geri darbai ilgainiui atneša
nemenką šalutinį teigiamą poveikį. Sutrose akcentuojamas protas – kūnas seka
jam iš paskos, kurdamas gyvenimą. Taip šviesios mintys nulemia malonų likimą, o
tamsios – bjaurią perspektyvą.
Tantroje palaimos sąvoka kitokia. Ypač aukštosiose jogos
tantrose ji reiškia atramą protui suteikiantį fizinį būvį. Tantroje pirmenybė
teikiama kūnui, nes jis yra lyg pamatai, laikantieji ir veikiantieji protą.
Palaima tantroje dažnai siejama su orgazmu. Europiečiai, senovėje atkeliavę į
Tibetą ar Himalajus, apstulbdavo išvydę lytiškai santykiaujančių budų ir
bodhisatvų atvaizdus. Tradiciniai erotiniai vaizdiniai pabrėžia vyriškosios ir
moteriškosios energijos suderinimo svarbą proto labui. Palaimą patiriančių porų
būties pilnatvė sukuria lygiai tokią pat sąmonės būseną, kokią žmonės
pasiekdavo prieš milijoną metų, prieš šimtą tūkstančių metų ar prieš šimtą
metų. Šitaip protas peržengia kultūros, erdvės ir laiko ribas. Orgazmo palaima
tantroje atstoja belaikės, erdvės ribų nepaisančios Visatos metaforą.
Budizmas moko apie tris kūniškumo lygmenis: medžiagiškąjį,
subtilųjį ir subtiliausiąjį. Palaima siejama su antruoju lygmeniu, su kūno
energija, glūdinčia po sąmone. Kai penkiose kūno čakrose energija pasiekia
darnią pusiausvyrą, ji pradeda džiaugsmingai žaisti. Iš tokios žaismės protas
iškyla į džiaugsmingą palaimos būseną.
Tantriniuose raštuose dažnokai minima, kad tantra yra
greitas būdas pasiekti nušvitimą. Lama Congkhapa savo trumpoje eiliuotoje
biografijoje rašo:
Aukštuoju mokslu tantrą daugelis vadina,
Nes žino, kad ji greit atves į nušvitimą.
Tik retas kas ją praktikuoti ima –
Jei gudrūs jie, tai kas tuomet kvailys?
(Juokiasi) Visos Tibeto budizmo
mokyklos laiko tantrą greitu ir lengvu būdu nušvisti.
Kuo jis toks lengvas?
Tuo, kad suderinę energiją penkiose čakrose, puikiausiai
parengiame kūną siekti nušvitimo. Jeigu vairuojate jaguarą, kurio trys
stūmokliai iš dvylikos kliba, nesitikėkite laimėti lenktynių. Nepajėgsite net
maloniai pasivažinėti tokiu automobiliu. (Juokiasi) Variklis turi
dvylika cilindrų, bet veikia tik devyni, o trys trukdo. Tantra padeda suderinti
visų dvylikos galią ir tolygiai judėti didžiausiu greičiu.
Tantroje kalbama apie trejopas kūno palaimos savybes.
Pirmoji: harmonizavus energiją penkiose čakrose, kūnas pasijunta maloniai, o
protas patiria laimę. Aiškindami tantrą dažnai pasitelkiame romantiškai
seksualius vaizdinius. Pavyzdžiui, kai žavi moteris, prisėdusi greta vyro, ima
glostyti jam ranką ir kuždėti švelnius žodelius, šis tuoj pat patiria kūnišką
malonumą. Jo protas tuo pat metu irgi neria į džiaugsmą, visi rūpesčiai dėl
kitų reikalų akimirksniu nuslopsta.
Antroji savybė – švytintis nubudimas. Pasiekęs energijos
dermę žmogus jaučiasi labiau prabudęs, gyvastingesnis. Ir priešingai –
energijai išsiderinus jautiesi kiek prislopęs, tarsi iš šalies stebėtum pro
šalį plaukiantį gyvenimą.
Trečioji savybė – atvirumas. Energijų dermei sutrikus
protas pakrypsta neigiama linkme. Žmogus tampa piktas arba baimingas. Pyktis
įjaudrina, atima ramybę, džiaugsmą, gebėjimą patirti Visatos pilnatvę. Jautiesi
spaudžiamas ko nors siekti, bet nežinai krypties. Mahamudros aprašymuose ši
savybė iliustruojama pasitelkiant krintančio nuo medžio lapo vaizdinį – jam
nereikia stengtis, kad pasiektų tikslą. (Juokiasi) Ramiai, švelniai,
žaismingai jis leidžiasi be jokios pastangos, pasikliaudamas gamtos jėgomis.
Mahamudroje nuolat kartojama: „Nei traukos, nei stūmos, nei priėmimo, nei
atmetimo!“ Tik ramus švytintis būdravimas, suvokiant palaimingą esatį.
Ir visa tam, kad pasiektume nušvitimą?
Tantra – mahajanos tęsinys. Mahajanos doktrina grindžiama
atjauta, o atjauta – suvokimu, kad esame susiję su visomis gyvosiomis būtybėmis
nuo blakių iki budistų. (Juokiasi) Džiaugdamiesi šia sąsaja, turime jas
visas mylėti. Kuo labiau pajėgiu mylėti ir atjausti visa, kas gyva, tuo labiau
esu nušvitęs.
Mums paprastai nesunku mylėti savo tėvus, brolius ir
seseris, na ir dar kelis bičiulius tautiečius. Pasistengę galime šiltai pamilti
tos pačios rasės svetimšalius. Dar toliau pažengę šiuo keliu, gal pajėgiame
puoselėti meilę ir atjautą kitų rasių žmonėms ar net kitiems žinduoliams,
tačiau išties retai jaučiame tokius pat jausmus driežams arba vorams. (Juokiasi)
Ką jau kalbėti apie pragaro būtybes, alkanąsias dvasias ir panašius
padarus. (Juokiasi)
Akivaizdu, jog gebėjimas nuolat išgyventi meilę ir atjautą
kyla iš atitinkamų pojūčių. Nušvitimas – tai išlavinti, išskaidrinti pojūčiai,
iš kurių išvalyti teršalai. Tokia to žodžio reikšmė tibetietiškai.
Nušvitusiajam dingsta trikdžiai mylėti visas gyvas būtybes, net pačias
keisčiausias ir tolimiausias. Jis perpranta visus pasaulio ryšius ir vyksmus,
suvokia sąsajas tarp kūno ir proto, tarp savęs ir kito. Jam tampa aišku, kas
glūdi už gyvasties. Jis regi, kaip protas suvokia pasaulį, o pasaulis yra
suvokiamas proto.
Kiti tikėjimai, pavyzdžiui, tradicinis
šamanizmas puoselėja pagarbą visiems gamtos reiškiniams. Yra ir šiuolaikinių
mąstytojų, laikančių, jog verta kalbėti ne tik apie gyvųjų būtybių, bet ir apie
akmenų, mineralų ir kitokių neorganinių junginių poreikius ar net teises.
Istoriniuose budizmo tekstuose aptiktume skirtingų nuomonių
šia tema. Gamtos skirstymas į gyvąją ir negyvąją visuomet santykinis.
Sudūlėjusios uolos lengvai virsta dulkėmis, kurias įkvepiu ar nuryju,
paversdamas jas savo kūno medžiaga. Skysčiai iš mano kūno protarpiais išsilieja
ir įsiterpia į debesis.
Budizmas įspėja, kad kasinėti žemę kalnuose, savanaudiškai
ieškant vertingų mineralų, dera itin atsargiai ir pagarbiai. Nuo tokios
pozicijos nebetoli iki kalbų apie uolienų teises. (Juokiasi)
Man pačiam artimas tantriškas požiūris: visi reiškiniai
kyla iš pirmapradžio Budos proto. Net uolos luitas turi tam tikrą prigimtį,
kuri kalbant krikščioniškai turbūt būtų kildinama iš Dievo. Galbūt akmuo
nepajėgia savęs suvokti, bet ir jis yra pirmapradės energijos apraiška. Nėra
energijos be proto, o proto – be energijos. Tik nenušvitusiesiems jie atrodo
atskiri dalykai.
Tantra pasaulį suvokiančio proto ir proto suvokiamo
pasaulio santykius nagrinėja dvejopai: per iliuzinį medžiagiškumą ir per
vaiskųjį protą. Mums būdingas savasties pojūtis – lyg žibintuvėlis,
nušviečiantis suvokiamą pasaulį. Kas kita – daiktai, kuriuos suvokiu. Nuo
gimimo iki mirties laikome pasaulį šitaip padalinę. Tantra moko, kad nušvitimas
atskleidžia netikrą tokio dualumo prigimtį. Buda neberegi savo proto, kaip
suvokiančio aplinkinį pasaulį, ir pasaulio, kaip daiktų, suvokiamų proto. Šių
reiškinių vienovė tampa akivaizdi. Vasarą laižydamas ledus neskiriu, kur
baigiasi tirpstanti medžiaga, o prasideda per kūną nuvilnijanti pasitenkinimo bangelė.
Susilieju į vienį su ledų porcija. (Juokiasi)
Aukštosios jogos tantros vartoja vidinės liepsnos sąvoką.
Ši liepsna nudegina vidinius mazgus, trikdančius energijos srautą per penkias
svarbiausias čakras. Taip jose suderinama vyriško ir moteriško pradų energija,
tampanti puikiausiu sąmonės pagrindu. Energijos dermė per čakras sklinda į
penkias sąrankas: kūnišką pavidalą, pojūčius, suvokimą, valios aktus ir sąmonę.
Sutros teigia, kad iš jų kyla penkios iškreipto proto būsenos, o tantroje mes
mokome apie penkias nuogas linksmai šokančias dakines – šventąsias moteriškas
dvasias. (Juokiasi) Jos neša pirmapradę belaikę išmintį be jokios
iškraipančios priedangos. Juk drabužiai visuomet žymi laiką ir vietą, ar ne?
Portretuose Napoleoną, Julijų Cezarį ar Jėzų Kristų atpažįstame ne iš veidų. (Juokiasi)
Dėl drabužių – aišku, bet kas lemia moterišką
tų šokėjų lytį?
Manau, jos vaizduojamos moterimis todėl, kad tantroje
vyriško prado paskirtis yra įsikišti į įprastą reiškinių tėkmę, idant ją
pataisytų arba sugriautų. Priešingai, moteriškumas mus skatina laikytis
natūralios harmonijos. Vyriška energija tantroje siejama su prievarta, žudymu,
mirtimi, o moteriška – su gyvasties puoselėjimu, saugojimu ir perdavimu.
Esaties scenoje nevaržomai šokančių dakinių energija ir išmintis yra
palaiminga, iš jos kylanti sąmonė – šventiška.
Pacitavote lamą Congkhapą, pašiepiantį
nepraktikuojančiuosius tantros. Kokia yra toji praktika?
Praktikuoti tantrą – tai dalyvauti džiaugsmingame
spektaklyje, suvokiant jo palaimą ir tuštumą. Suprantu, kad gražbyliauju. (Juokiasi)
Bet norėdamas ką nors apibūdinti, turiu pasikliauti žodžiais.
Esate rašytojas.
Taigi. (Juokiasi) Tantroje svarbu grožis ir
žaismingumas, džiaugsmingas proto paslankumas, siejant palaimą su tuštuma.
Džiugiai šokančios dakinės vaizduojamos pakėlusios vieną pėdą. Ši akimirka
atspindi medituojant stabtelėjusį protą. Viename svarbiame tibetietiškame
traktate rašoma, kad nušvitęs bodhisatva nėra nei sansaroje, nei nirvanoje, bet
jis yra ir sansaroje, ir nirvanoje. Jis nėra sansaroje, nes puse savo proto
suvokia regimybės tuštumą, todėl patiria nirvanos ramybę. Tik iš didžiulės
atjautos jo protas neužsibūna nirvanoje, idant skleistų išmintį sansaros
pasaulyje.
Esu girdėjęs posakį: „Jeigu sutikote paniurusį
budistą, jis – netikras budistas.“ Kaip nuolat išbūti džiaugsmingai
palaimingam? Juk kiekvienam pasitaiko juodų dienų.
Kai kurie dalykai mums kelia nuotaiką vien todėl, kad
perdedame jų svarbą, iškreiptai regėdami juos palankioje šviesoje. Lygiai taip
pat juodi dalykai mums gadina dienas tik todėl, kad protu perdedame jų
neigiamybes. (Juokiasi)
Aišku, man lengva taip šnekėti. Malonios naujienos kelia
nuotaiką. Smagu laimėti loterijoje „Ferrari“ ar „Lamborghini“, bet jeigu po
savaitės lėkdamas nauju automobiliu partrenksite senutę, ir iš namų išbėgę jos
sūnūs sulaužys jums abi kojas, tuomet viskas pasikeis. (Juokiasi)
Sakoma, kad jei tokie du įvykiai nutinka
skirtingiems asmenims, tai po pusmečio abu – ir laimėjęs loterijoje, ir patekęs
į avariją – grįžta į įprastą laimės lygmenį.
Tiesa. Viena kančios rūšių yra nepasitenkinimas laimę
teikiančiais dalykais, jiems pabodus.
Nuolat gyventi džiaugsmingoje palaimoje padeda išmintis.
Turiu galvoje išmintį kaip proto savybę, o ne žinių sankaupą. Klaidinga manyti,
kad kuo daugiau įvairių duomenų sukaupsime, tuo išmintingesni tapsime. (Juokiasi)
Daug informacijos neatneša žmogui laimės. Intelektualai ir eruditai dažnai
yra nelaimingesni už tuos, kas nesuka galvos dėl žinių.
Išmintis turėtų laikyti protą ramioje pusiausvyroje
kiekvieną akimirką, neperdedant nei gerų, nei blogų dalykų svarbos. Po
darbingos dienos labai malonu praleisti penkiolika minučių nieko neveikiant,
tačiau jei kelias valandas ko nors laukėte, sugaištas dar ketvirtis valandos
neatneš daug džiaugsmo. Išmintis atskleidžia visų reiškinių santykinumą, parodo
juos neutraliai iškylančius, leidžia viską patirti pernelyg nesureikšminant.
Sutrose šie dalykai aiškinami santūriau, idant tiktų
vienuolynams, o tantrinis budizmas mėgsta seksualius, romantiškus, siautulingus
pasakojimus. Man ypač patinka viena tokia istorija, pamokanti, kaip patirti
gyvenimo pilnatvę, nuo jos neatsiribojant, bet ir pernelyg į ją neįsikabinant.
Žinoma, patrauklūs dalykai dažnai sukelia nežabotą trauką, o atstumiantys –
įsiūtį ar smurtą. Suvaldyti protą svarbu ir medituojant ar tarp meditacijų, kad
pasiektume tobulą pusiausvyrą pernelyg nepanirdami į santykinę tikrovę, bet ir
neatmesdami jos.
Įdomu, kokia toji jaudrinanti istorija.
Istorija, kurią papasakojo vienas didžio tantros mokytojo
Nagardžunos mokinys, yra apie merginą, kadaise Indijoje dirbusią tarnaite pas
kilmingą ponią. Buvo priimta, kad aristokratų namuose patarnaujančios merginos
negalėjo tekėti, vaikščioti į pasimatymus ar kitaip megzti romantiškus
santykius. Jos privalėjo laikytis celibato, panašiai kaip eunuchai Kinijos
imperatorių rūmuose.
Taigi, tą dvidešimtmetę tarnaitę palengva užvaldė
romantiškos svajos. Žinodama, kad neturi teisės ne tik ištekėti, bet ir
bendrauti su vaikinais, ji nusipirko asilą. Keturkojis kartais gali atstoti
vyrą, tačiau moteriai krypstant sekso su asilu link, iškyla natūralus keblumas:
jos ertmė yra maždaug 7–9 colių gylio, o asilo lyties organas siekia 12–15
colių. Per ilgas. Čia paprastai gelbsti ant gyvulio penio užmaunamas atitinkamo
storio skridinys, idant naudingas organo ilgis saugiai atitiktų lūkesčius.
Mergina taip ir pasielgė. Suderinusi matmenis, ji džiaugėsi
savo asilėliu, šis irgi atrodė laimingas.
Po kurio laiko kilmingoji šeimininkė, susidomėjusi savo
tarnaitės potraukiu asilui, pro rakto skylutę pamatė judviejų vakarinį
siautulį. Kitą dieną ponia pasiuntė merginą į turgų, o pati įsmuko į jos
kambarį. Nusprendusi pasimėgauti asilo įgūdžiais, ji stengėsi atkartoti tai, ką
tarėsi mačiusi pro rakto skylutę darant tarnaitę, tačiau anąsyk nepastebėjusi
apsauginio skridinio, jo neužmovė. Taigi, šeimininkės užmojis baigėsi
tragiškai: visu ilgiu įsiskverbdamas gyvulys ją mirtinai sužalojo.
Šis pavyzdys moko vidurio kelio. Mums dera patirti gyvenimo
pilnatvę tiek, kad ji džiugintų visais malonumais, tačiau privalu paisyti ribų.
Taisyklė tinka visoms pagundoms: reginiams, lytėjimui, garsams, kvapams,
skoniams. Tenka pažinti pusiausvyrą tarp esaties ir nebūties. Kai tai pavyksta,
72 000 vyriškų ir tiek pat moteriškų energijos lašų, cirkuliuojančių mūsų
kūnuose, pasiekia tobulą dermę penkiose čakrose. Kai vyrauja vyriškieji,
tampame pernelyg šiurkštūs, kai nustelbia moteriškieji – perdėm ramūs.
Tinkamai pusiausvyrai pasiekti visur būtinas tikslaus
storio skridinys. (Juokiasi) Tuomet gyvensime švytėdami palaima kaip
toji mergina.
Puikus palinkėjimas. O kaip gyventi celibato
įžadų paisantiems vienuoliams?
Jiems visai nebūtina įsitraukti į seksualines jogos
praktikas ar ieškoti sugulovių. Vienuoliai pasitelkia savo seksualumą
medituodami belaikę vyriškų ir moteriškų savybių sąjungą. Vienuoliai ir
vienuolės puikiausiai gali pasiekti nušvitimą naudodamiesi kiekviename kūne ir
prote glūdinčiais vyriškaisiais ir moteriškaisiais pradais. Juk gimstame iš
vyro ir moters. Sutelkę vyriškuosius ir moteriškuosius energijos komponentus
savo kūne, galime pajusti vidinį karštį ir patirti ekstazę, kurią apibūdintume
kaip mistinę. Pirmasis Dalai Lama yra aprašęs tokią patirtį, nusakydamas, kad
ji buvo panaši į orgazmą, tik šimtąkart stipresnė.
Man iš galvos neišeina asilas... Jis, ko gero,
taip pat patyrė kažkokią palaimą, tačiau stokodamas žmogiškos sąmonės nepajėgė
jos realizuoti...
Svarbu pastebėti, kad šis pavyzdys nenagrinėja asilo
palaimos.
Suprantu, tačiau noriu paklausti...
Žmonės panašiai įsitraukia įvairiais būdais. Sušelpdamas
elgetą pasijuntu maloniai pats ir suteikiu džiaugsmo jam. Taip rizikuoju
pernelyg panirti į labdarybės sferas, apleisdamas kitas svarbias gyvenimo
sritis. Grėsmė kyla ir elgetai, kuris dėl mano mielaširdystės gali tapti
priklausomas nuo išmaldos. Visa esmė yra patirti veiksmo pilnatvę, išsaugant
blaivų protą.
Ir kuo ši pirmykštė pilnatvė tokia vertinga?
Orgazmą gali patirti ir asilas, o žmogus juk dar pajėgia protauti ir naudotis
kitais sąmonės pranašumais.
Taip, žmonės įprastai laikomi turį daugiau galimybių
nušvisti, nors niekada neteko šia tema išklausyti asilo. (Juokiasi) Ko
gero, jis nesutiktų priklausąs žemesnei rūšiai. (Juokiasi)
Dėl orgazmo pridursiu tokį pastebėjimą. Jau minėtos trys jo
ypatybės yra palaima, švytėjimas ir neapsakomas atvirumas. Iš jų kyla didis
malonumas, visa persmelkianti šviesa ir protavimo ribų peržengimas. Tuo
akimirksniu smegenys išsijungia, ryški šviesa panaikina visus rūpesčius dėl
praeities, dingsta nerimas dėl ateities. Deja, tos pačios savybės yra trijų
esminių ydų šaltiniai. Palaima gali vesti prie liguisto įsitraukimo, švytėjimas
– prie rūstybės, o protavimo stoka – prie neišmanymo. Tie patys dalykai gali
virsti tamsiomis sansaros šaknimis arba būdais siekti nušvitimo, todėl svarbu
ne šiaip jais mėgautis, o lavinti jogos metodu.
Paplitęs budistus apibūdinantis stereotipas
priekaištauja, kad jie pernelyg linksta nuo visa ko atsiriboti. Tam tikruose
sluoksniuose lietuviškai mėgstama sakyti „dzinbudizmas“. Kaip neįsitraukimas ir
nesikabinimas į santykinę tikrovę dera su žmogiška atsakomybe?
Budizmas neperša pasyvumo. Teiginys, jog budizmas skatina
susilaikyti nuo visuomeninio aktyvumo ar kišimosi, nėra pagrįstas. Budizmas
moko, kad iškilus reikalui tinka ir net būtina imtis bet kokių veiksmų,
neatmetant nei smurto, nei žudymo. Svarbu pasikliauti atjauta ir išnaudoti
visas nuosaikesnio veikimo galimybes.
Istoriniuose tekstuose rastume aibę tokį požiūrį
grindžiančių pavyzdžių. Viename ankstesnių gyvenimų Buda plaukdamas laivu
nužudė piktadarį, ketinusį paskandinti laivą su penkiais šimtais keleivių. Jis
ryžosi žudyti ne tik gelbėdamas 500 žmonių, bet ir iš užuojautos tam niekšui.
Juk masinė žmogžudystė būtų nekaip pakreipusi jo karmą. Žinoma, tinka
paklausti: kokiomis aplinkybėmis leistina imtis tokio veiksmo? Juk daugelis
budistų duoda įžadus nežudyti ir susilaikyti nuo smurto. Tačiau šis priesakas
skatina nekenkti, o ne vengti prievartos. Minėtame pavyzdyje piktadarį teko
nužudyti ne siekiant jam pakenkti, o trokštant sulaikyti jį, idant nepasidarytų
dar didesnės žalos.
Ar Buda, nudėdamas tą piktadarį, nerizikavo
pakenkti sau?
Ne. Visiškai suvokdamas kiekvieno protu patiriamo reiškinio
iliuziškumą, jis elgėsi lyg teatro aktorius, vaidindamas nužudymo sceną. Taip
jis su didžia atjauta išlaisvino piktavalį iš kančios ciklo. Be abejo, tokie
veiksmai pridera tik toli pažengusiems šventiesiems.
Rašytiniuose budizmo šaltiniuose rastume aibę
pavyzdžių, kai bodhisatvos susilaikė nesmurtavę.
Taip. Vertinu tuos atvejus kaip pirmąsias nuosaikaus
veiksmo galimybes. Bodhisatvos turi keletą variantų: planą „A“ – išlikti
švelniems ir ramiems, planą „B“ – įsitraukti aktyviau įtikinėjant, planą „C“ –
imtis aršesnių veiksmų, o planui „D“ jau gali tekti griebtis smurto. (Juokiasi)
Pokalbio pabaigai pasidalinkite savo požiūriu
apie šio visa aprėpiančio žaismingo teatro paskirtį. Koks jo kilsmą
pateisinantis tikslas?
Abejoju, ar turiu originalią savo nuomonę šiuo klausimu.
Juk mūsų pažiūras nuo gimimo formuoja kitų įžvalgos ir įtakos. Jaučiu, kad ne
taip svarbu galvoti apie šio pasaulio paskirtį – verčiau klausti: kuo aš čia
galiu praversti? Kartais atrodo, kad suvokiu ryšį su visomis gyvosiomis
būtybėmis, vertinu jį, esu joms dėkingas. Tai svarbu. Turbūt kiekvienas
retsykiais patiriame gilesnės tikrovės įžvalgų, tik jos mažiau reikšmingos
kitiems. Man patinka dėstyti budizmą: nuo paprasčiausių pradmenų iki
aukščiausios tantros.
Kartais esu klausiamas, kaip pageidaučiau numirti. Atsakau,
kad norėčiau tai patirti prabudęs, sėdėdamas ir laukdamas to, kas įvyks.
Viliuosi tuomet jausti gilią atjautą ir remtis išmintimi, idant
susiorientuočiau, kur sukti savo paties ir kitų labui.
Panašiai žvelgiu į gyvenimą. Priimu jį kaip mįslingą
treniruotę ar eksperimentą, įgalinantį sąmoningai pasimokyti būties,
pasilavinti vertingus dalykus atskiriant nuo netikusių, svarbius – nuo menkų.
Atiša mokė gyventi lyg gulbei, kuri gerdama pieną geba nuryti grietinėlę, o
vandenį išspjauti. Gyvenimas – tai gera proga ugdyti atjautą ir išmintį.
Sakoma, kad atjauta yra akys, vedančios į nušvitimą, o išmintis – ten nešančios
kojos.
Mano mėgstamas vaidmuo gyvenimo teatre – žaisminga dievybė.
Praktikuoju žaismingos teatriškos dievybės jogą. Ir kiti asmenys mano gyvenime
– žaismingos teatriškos dievybės. Jokie žodžiai tiksliai neperteiks įstabios
slėpiningo gyvenimo žaismės.
Ačiū, kad įsileidote į šį spektaklį.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą