Atvažiavo profesorius Marty Linsky iš Harvardo
Kennedy mokyklos ir klausinėja. Kokios norėtum Lietuvos po 20 metų? Ko imsiesi,
kad ji tokia taptų?
Imsiesi – reiškia, būsi lyderis. Tuo metu. Pabaigsi –
vėl normalus žmogus. Nesvarbu, kokias pareigas eini. Pareigos – ne lyderystė.
Lyderystė – pastanga ką nors nuveikti, siekiant tikslo ir balansuojant ant
leistinos ribos.
Paaiškino ir išvažiavo. Dar pasakė, kad gana į tą GWB
paliktą lentelę ant Vilniaus Rotušės baksnoti. Pasitikėti NATO reikia, bet
veikti teks patiems. Jeigu norim Lietuvos po 20 metų.
Vilniuje – lentelė, Taline – B.Obama neseniai drąsino.
Rygoje – nieko. Tame niekyje latviai patys sukasi, galvas suka, tvarkosi. Taip
jau atsitiko, kad ten kitataučių daugiau, nei čia. Žmonės iš Rusijos traukiasi
ir kuriasi. Maskvoje, sako, nebeįmanoma kvėpuoti.
Vilniuje čečėnų nebesigirdi, o Rygoje gyvena. Ne rusai
iš tėvynės išginė, de facto okupantai
net Grozno nevaldo, juolab kalnų. Savi klanai, karai, vendetos. Beklausydamas pasakojimų
iš to krašto, pamokomą legendą išgirdau.
Nelabai seniai, dar Aslano Maschadovo laikais, susikivirčijo
viename kaime du jauni vyrai. Baigėsi barnis dūriu į širdį. Palaidoję žuvusįjį,
susirinko senoliai žudiko teisti. Taip, sako, motyvas buvo rimtas: ir sesuo, ir
motina spėtos paminėti ginčo įkarštyje. Tokio įžeidimo rimtas vyras nedovanos. Tačiau
žmogžudystė yra žmogžudystė. Dabar, visų labui, kad kraujo keršto grandinė
nutrūktų, teks tau, nelaimėli, tuojau pat dingti, dešimt metelių kalnuose
pagyventi. Kaime rodytis ar šiaip su kuo nors susitikti, bendrauti – nevalia. Nuosprendis
neskundžiamas.
Pasišaukė vyras savo Kaukazo aviganį ir iškeliavo.
Susirado atokioje vietoje piemenų trobelę, apsistojo. Susitarė su šunimi
aiškiai: jei koks žmogus artinsis, tas turįs loti. Taip ir gyveno. Kai tik koks
prašalaitis netoliese sliūkindavo, šuo lodavo, nuteistasis slėpdavosi. Apsiprato,
trečią žiemą taip peržiemojo.
Vieną pavasario rytą jo trobelėn įgriūva du nužudytojo
pusbroliai su šautuvais. Mūsų herojus dar bandė savojo ginklo griebtis, bet tas
– neužtaisytas... Viskas baigta. Liko pagal protėvių paprotį kartu arbatos
išgerti.
Susėdo, geria. Vyresnysis atėjūnas kalba: „Nuo ano
laiko mūsų kaime daug kas pasikeitė. Taviškių visai nebeliko. Aš tapau seniūnu.
Vakar palaidojom tavo tėvą. Aptarėm ir nusprendėm štai ką: tu – tikras vyras,
moki papročius gerbti. Supratom jau tuomet, kai savo motinos laidotuvėse
nepasirodei. O kai dabar, tėvui žuvus, nesulaukėme apsilankant, vieningai
nutarėm: metas tau grįžti į kaimą. To maža, imk mano dukterį į žmonas. Būsim
giminės!“
Džiugiai išlydėjęs svečius, atsiskyrėlis skuba
kelionėn ruoštis. Tik dingt mintis: o kodėl šuo nelojo? Išdavė! Tokios niekšybės atleisti save
gerbiantis vyras nepajėgs. Pasigavo jis buvusį numylėtinį, antkaklį smarkiai užveržė.
Vedasi prie bedugnės krašto bausmės įvykdyti. Prieš stumdamas žemyn, stabtelėjo.
„Kodėl tiek ištikimai tarnavęs, nusprendei išduoti šeimininką?“ – klausia. „Atlaisvink
antkaklį, paaiškinsiu“, - sako šuo. „Budėdamas prie tako, iš toli anuodu vyrus
užuodžiau. Pasiklausiau, ką jie kalba, ir supratau, kad gerą žinią tau neša.
Nenorėjau jūsų taikai sutrukdyti, todėl ir nelojau.“
Susigraudino karštakošis šeimininkas ir prašo: „Pamiršk
mano priekaištus. Keliausim namo, vesiu seniūno dukrą, drauge gyvensim. Tave
iki paskutinių dienų skaniausiais valgiais nuo savo stalo šersiu“.
Pažvelgė šuo jam į akis ir sako: „Žinai, tu – keliauk sveikas,
o aš čia pasiliksiu. Vis tiek mudviejų tarpusavio pasitikėjimas išgaravęs.“
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą