Marius Jovaiša: „Aš - toks fotobuhalteris, pusę etato dirbantis sportininku“

Vartome naujausią tavo knygą „Neregėta Kuba“. Kaip ji atsirado?

Albumo gale yra skyrelis „Kaip tai padaryta“, sudėtos archyvinės nuotraukos, aprašytas pats procesas: ištisinės komisijos, patikrinimai, draudimai, leidimai. Galima buvo išleisti apie tai atskirą storą knygą. Per tuos penkerius metus tiek visko buvo. Važiavau ten daugiau, kaip trisdešimt kartų.

Reikėjo nusipirkti, nusigabenti ir paruošti skraidymo aparatą, apmokyti vietinę komandą juo naudotis, nes su užsieniečiais dirbti valdžia neleido. Kuboje savo pilotui palikau dviratį. Bet dviratis, tai dviratis... Ten taip ir liko mano skraidyklė, dabar jau sudėtinga bus ją išsitraukti.

Į pabaigą ėmiau skubėti, norėjau išleisti knygą praėjusių metų gale. O Kubos Kultūros ministerija, pagrindinė mano partnerė, įsivaizdavo, kad daugiau dalyvaus visame procese, ypač teksto rašyme. Aš neprieštaravau. Surado man istoriką ir geografą, bet jie niekaip nepradeda ir nepradeda. Sakau, kiek galima laukt? Kažkokių ten parašų... 

Laikas bėga, žiūriu, kad nieko nespėsiu. Sakau, jeigu taip, chebra, jūs nepykit, aš važiuoju pirmyn su anglišku leidimu. Susirasiu, kas man sukurs aprašymus. Ir susiradau Majamyje. Tai jie labai supyko, kad tekstą parašė ne politiškai teisingi žmonės, gyvenantys Kuboje, o kažkokie ten...

Ką jie būtų parašę kitaip?

Žinai, vis tiek, jie gal įsivaizdavo, kad pridės kokių nors herojiškų ten tekstų: čia Fidelis laimėjo revoliucinius mūšius, čia jis slapstėsi su savo būriais... Gal jie taip įsivaizdavo. Aišku, aš vis tiek būčiau filtravęs, nes nebuvau jiems įsipareigojęs prikaišioti tokių bajerių.

Projekto pavadinimas ispanų kalba visada buvo „Arriba, Cuba!” Skamba baisiai revoliuciškai. Kai derinom, aš dar nelabai gerai tą kalbą mokėjau, atrodė – ai, Kuba iš aukštai, Kuba viršuje. Bet iš tikro jis reiškia „Aukštyn, Kuba!“ Majamyje negali išeit su tokiu pavadinimu, nes atrodysi dabartinio režimo propagandistas. Nuotraukose ir taip nesimato nei skurdo, nei politinių kalinių, viskas pateikta kaip šalies reklama: puikiai komunistinio režimo prižiūrėtas kraštas, nepaliesta gamta, viskas ekologiška, vau! Ir kai aš tai suvokiau, nusprendžiau ispaniškai knygos nebeleisti: tas klausimas taip ir liko pakibęs. Sakau, jūs man tekstų neparašėte, kultūros ministras žadėtos pratarmės neatsiuntė...

Angliškai išėjo „Unseen Cuba“ („Neregėta Kuba“). Tai jie labai supyko dėl to „unseen“, kad aš vienašališkai pakeičiau. O pagal mūsų bendradarbiavimo susitarimą aš viską padarau ir atsiunčiu jiems 500 egzempliorių. Bet aš absoliučiai viską finansuoju, o jie tik duoda man leidimus. Tai jie mane praėjusią vasarą išsikvietė ir klausia: kaip čia yra, kodėl pakeitei pavadinimą? O aš jiems - žinot, mes turim tokį pasakymą: dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Jie man – taip, mes tą pasakymą irgi mokam, tačiau mes gi jums suteikėme leidimą naudotis mūsų šalies kraštovaizdžio vertybėmis, paveldu, grožiu.

Bet aš tada jau buvau bosas, nes turėjau viską nusifotografavęs. Kuo rizikuoju? Gali išvyti iš šalies ir atimti lėktuvėlį. Bala nematė.

Gali pasodint.

Gali. Žinai, aš jau dabar ten vengiu važiuot. Protingi žmonės patarė: geriau nebevažiuok, ten – senoji KGB mokykla. Sulaikys išsiaiškinti. Tai nuo praeitos vasaros nebesilankiau.

Ten matyt kažkas politiškai labai aukštai įsijungė. Toks skandalas buvo kilęs. Gruodžio mėnesį Europos Sąjunga surengė mano albumo parodą Briuselyje. Kubiečiai kai sužinojo, pakėlė tokį triukšmą, kad net nutraukė derybas su Europos Sąjunga. Net Reuters pranešė: Kuba traukiasi, nors turėjo prasidėti naujas santykių šiltinimo etapas. O kubiečiai pasakė: „Mes nesutinkam“. Būtent tuo motyvuodami! Nutraukė derybas, viską metė ir išvažiavo. Bet viskas buvo jau suorganizuota, skirtos patalpos parodai, sukviesti svečiai. Tik atidaryme nebuvo nė vieno kubiečio ir beveik jokių kitų Lotynų Amerikos diplomatų. Jie visus pralobino, kad nedalyvautų.

O kaip tik tuo metu, kai aš grįžau iš Briuselio, Obama su Rauliu praneša didžiąją žinią, kad jau viską šiltins. Ir žinai, kubiečiai pateikia, kad jie laimėjo. Niekur nenusileido, jokios laisvės žmonėms nesuteikė, o amerikonai jau kalba apie embargo pabaigą. Įdomiai taip.

Tai kol kas esi išleidęs ją lietuviškai ir angliškai?

Taip. Ispaniškai būtų gerai turėt.

Jeigu Kubos valdžia parašytų man tuos tekstus ir pasakytų, kurios jiems tiksliai nuotraukos nepatinka. Nes telefonu kai ką minėjo: kad ten švyturio viršuje matyti stovintis kareiviukas. O pagal jų tvarką – jokio kariuomenės personalo negalima rodyti. Paskui dar ten baigiamajame skyriuje įdėta nuotrauka, kur mano vaikai stovi su kubiečiais, tokiais basais apskurusiais murziukais.

Tai aš galėčiau visa tai išimt ir išleist tinkamą jiems versiją, nors didelės ekonominės paskatos neturiu, nes Kuboje knygą pardavinėt būtų be galo sudėtinga. Patys kubiečiai neįpirks, nes ji kainuoja šimtą baksų. Turistai, kiek pastebėjau, tokių masyvių brangių albumų suvenyrams taip pat nelabai perka. Turtingesni atvykėliai gali nupirkti ją Floridoje ir atvežti dovanų savo vargšams giminaičiams. Platinti tektų per valdžiai priklausančius knygynus. Kaip paskui iš jų pinigus atgausi?

Taip ir liko knyga nesertifikuota. Net nefaina psichologiškai kažkaip. Jiems net tų penkių šimtų vienetų nesiunčiau, nes žinau, kad tiesiog į šiukšlių dėžę išmes. Penkerius metus draugavom, dirbom, o dabar šitaip viskas. Norėčiau, kad kaip nors išsivėdintų viskas. Rašiau laiškus kultūros ministerijai, bet nieko jie neatsako. Žmonės, kurie man tarpininkauja, sako, kad vadovai labai pikti, nebenori manęs matyti.

Gaila. Tiek ji man sveikatos kainavo. Atsimenu, Kuboje antrus metus tryniausi, nežinodamas, ar išvis kas nors pavyks. Posėdžiai, pažadai, murkdaisi be jokio rezultato.

Dabar jau aišku, kad pavyko.

Ne, tai dabar jau nėra kalbos. Kai matai, kaip Majamyje žmonės stovi eilėje prie tavo knygos, perka ne po vieną, o po kelias, valandą laukia, kad gautų parašą, kad kelias minutes šnekteltų, papasakotų, kam jas perka: tėvui, broliui, anūkams – tuomet apima labai geras pasitenkinimo jausmas.

Kita vertus, gal įsivaizdavau, kad lengviau pavyks, kad žinia pasklis po Ameriką, kaip laukinis gaisras. Bet ten jie tiek prisisotinę viskuo. Reikėtų dabar ten persikelt, pagyvent kokius metus, kasdien stumti, reklamuoti, dalinti interviu. Tada būtų kaip reikiant. O dabar, kai ten nuvažiuoju, viskas pajuda: pristatymai, pardavimas, žiniasklaida. Išvažiuoju, vėl nurimsta.

Kol kas platinu tik per unseencuba.com,, amazon.com. ir pavienius nepriklausomus Floridos knygynus. Į nacionalinius tinklus bendra tvarka, per didmenininkus eiti nenoriu, nes tuomet tau nieko nelieka. Mėginu tiesiai patekt, kad marža būtų 40 -50%. Žinai, sunku, nesišneka. O investicijos tai tikrai milžiniškos, apie milijoną dolerių suprūdijau per tuos penkerius metus į visus darbus, keliones, lėktuvą.

Ispaniškai gerai išmokai?

Pakankamai, kad susikalbėčiau. Dabar Floridoje, kai darėm interviu radijuose, telikuose, tai pusė buvo angliškai, pusė ispaniškai. Per CNN – ispanų kalba. Kuba privertė.

Žinau, kad po „Neregėtos Lietuvos“ buvo Belizas. O kas dar?

Dar, tarp Belizo ir Kubos, išleidau dvi knygas Meksikoje. Buvau pradėjęs fotografuoti Italiją. Jau apskraidžiau visą Siciliją, Romos apylinkes, bet tada supratau, kad nieko nebus: Italija per didelė, įvairi ir pernelyg išsivysčiusi.

Nebe neregėta.

Tai ten būtų buvęs pavadinimas „dieviškoji“, „La Divina Italia“. Bet taip ir palikau pristabdęs. Dar mane buvo susiradę azerbaidžaniečiai. Būtų buvęs užsakomasis darbas. Kelis kartus nuvažiavau ten, bet gal per daug užsiplėšiau, o gal per mažai norėjau.

Fotografuoji, kamerą laikydamas rankomis?

Visada. Jokių dronų. Laikau ranka, o stabilizavimui naudoju visą savo kūną, slopindamas vibracijas, įvertindamas kampinį greitį.

Aš ir atėjau, pasinėriau į šį užsiėmimą, ne dėl to, kad kas nors būtų užsakęs ką nors nufotografuoti, o todėl, kad žiauriai patiko pats procesas, pats nuotykis. Visą laiką užsiiminėjau adrenalininiais sportais: skraidyklės, parasparniai, parašiutai, snieglentės, riedlentės. Fotografija taip pat visąlaik buvo labai įdomus laisvalaikio leidimo būdas. Taip ir susijungė. Fotografuoju vėjui pučiant į veidą. Termikai, oro duobės – to norisi. Gal liga čia?

Per šitiek šimtų valandų patirties prisikaupė. Teko dirbti su įvairiausiais skraidymo aparatais, nes paprastai juos nuomodavausi. Tik Kuboje privertė įsigyti. Meksikoje, pavyzdžiui, radau bičą, dirbantį su specialiai fotografijai ar videografijai iš oro pritaikytu lėktuvu. Toks dvimotoris, nepaprastai lėtas, sunkus, stabilus. Fantastika.  Daug sklandžiau su juo viskas einasi. Nes šiaip skraidyklė atveria tik vieną pusę, kitą uždengia sparnas arba fiuzeliažas.

Kartais naudoju ir statybinius kranus, jei kitaip neišeina. Pavyzdžiui, Trakų pilį taip dariau. Kai nori plataus vaizdo, o šviesos mažai, reikia sustingti. Arba iš vykstančių statybų. „Kempinski“ čia kai statė, susitariau su rangovais, kad leistų į kraną įlipti.

„Auksinę minutę“ gaudai?

Kai saulė žemai? Jo, būtinai.

Daug redaguoji?

Labai sunkus etapas iš pripleškintų keliasdešimties tūkstančių kadrų atsirinkti tinkamiausią. Pleškinti tai smagu – skraidai, darai. O paskui sėdi studijoje išvarvėjusiom akim ir galvoji: šitą ar aną? O gal tą? Šitas darbas nėra malonus, bet jį turiu padaryti tik pats. Aišku, rodau nuotraukas žmonėms, kartais visai nepažįstamiems, stebiu, kaip jie žiūri, reaguoja. Tariuosi su kolegomis.

Man vis įdomu, kiek kompiuteriu gražini jau atrinktus kadrus. Ar taisai spalvas, ryškini kontrastą...?

Žinai, būna kadrų, darytų labai anksti ryte ar vėlai vakare, kai trūko šviesos. Tuomet norėdamas spaudoje gerai atrodyti, turi pakelti šviesumo lygį, kontrastą, grynai paruošti spaudai. Bet šiaip redaguoju tik tiesindamas horizontą, apkarpydamas. Į vaizdą niekada nelendu: maždaug, čia stovi „žiguliukas“, o man jo nereikia... Tokių – tai ne, čia griežta mano taisyklė.

Kaip sutari su kolegomis?

Tais metais, kai aš gimiau, 1973-iaisiais, Antanas Sutkus išleido albumą „Daina Lietuvai“. Ten nemažai nuotraukų iš oro. Darydamas „Neregėtą Lietuvą“ su juo susipažinau, parodžiau eskizus, tai jis labai gerai juos įvertino, per pristatymą kalbėjo, visur mane gyrė. Žiauriai jam patiko. Man pavyko padaryti tai, apie jis tik svajojo. Sovietmečiu nebuvo techninių galimybių.

Su menininkais padraugauju, bet jie gal nelabai mane priima. Žinai, Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, mėgstama sudėlioti į stalčiukus: tai kas tu toks – menininkas ar verslininkas, ar koks bėgikas sveikuolis? Tai aš toks, kaip kartais juokauja, fotobuhalteris.

Užuomina dėl  uždarbio.

Turbūt. Nes aš pirmas išgarsėjau, kad iš fotografijos pavyko labai uždirbt pinigų.

Pas mus nuo sovietmečio labai bijoma to vadinamo kičo. Yra kažkokia legenda, kad egzistuoja tyrasis menas ir dar egzistuoja komercinis. Juos neva skiria labai gili, neperžengiama linija. Iš tokio svarstymo išeina, kad jeigu esi sėkmingas finansiškai, jeigu tavo darbus perka, tai yra komercija ir tai negali būti vadinama menu. Nes menininkas turi būti biednas, alkanas, jo niekas nesupras, kol nenumirs ir nepraeis dar dvidešimt metų. Sakytum, dvidešimt penkeri metai mes jau... o stereotipai įsisenėję.

Aš į savo nuotraukas nežiūriu, kaip į aukštąjį meną. Jos labai taikomojo pobūdžio. Kai kurios gal turi didesnę meninę vertę, kai kurios – mažesnę, kai kurios visiškai deskriptyvios.

Esu girdėjęs tų pašaipėlių. Iš pradžių gal labiau jaudindavausi. O dabar... Daugiau kaip trisdešimt šalių aplankyta su parodom. Į jas ateina ne tik kokie valdininkai ar politikai. Ateina menininkai, meno asociacijų vadovai. Ir kai jie visokiais ditirambais pradeda...

Prieš porą savaičių buvau Kinijoje su „Neregėta Lietuva“. Tai ten į pristatymą atėjo jų fotografų sąjungos prezidentas. Visaip gyrė, draugavom, paskui nusivežė į televiziją, dar dvi valandas interviu filmavo su juo ir su manim. Jis rodė savo nuotraukas, aš – savo, lyginom, gretinom. Labai įdomu.

Tuomet tvirčiau ant kojų pasijunti ir nebesijaudini, ką koks nors žurnalistėlis iš kokio nors ant tualetinio popieriaus spausdinamo žurnalo apie tave papasakos. Nors pastaruoju metu to nebelabai ir girdžiu.

Nesu jokios menininkų sąjungos ar fotografų asociacijos narys. Užtat priklausau Lietuvos triatlono federacijai, nors daug mažiau juo užsiimu.

Kokių tikslų sieki sporte?

Įdomiausia, kad aktyviai ir sistemingai sportuoju tik trejus metus. Niekada nesu lankęs jokių sporto būrelių, septynerius metus dainavau „Ąžuoliuke“. Muzikos mokykloje grojau fleita. Truputį dziudo, truputį šachmatų. Netiko.

Futbolą kieme žaisdavau, krepšinį - ypač. Apsimesdavau Sergejaus Jovaišos sūnėnu, tai vyresnieji priimdavo žaist. Neseniai Anykščiuose dariau knygos pristatymą, tai susipažinom. Papasakojau jam tą istoriją, o jis sako, kad dabar atvirkščiai yra. Seime buvo mano paroda, tai visi jo klausinėjo, ar Marius nebus giminė. „Taip, sūnėnas“, - sako jis. Toks su jumoro jausmu.

Dabar mane į sportą labiausiai įstūmė noras atsikratyt visokių žalingų užsiėmimų, tokių kaip rūkymas ir gėrimas. Čia buvo didysis postūmis. Nes kai pradėjau rūkyt keturiolikos ar penkiolikos, taip ir rūkiau neperstojamai. Bet visada norėjau mest. Visada! Žinojau, kad tai blogai, bet tai mesdavau, tai vėl pradėdavau.

Ir Kuboje kol dusinausi su tais biurokratiniais leidimais, buvo toks alinantis psichologiškai metas. Čia pat alutis, romukas, cigaras... Kemsynas toks.

Ir tada, prieš keletą metų, nusprendžiau, kad reikia baigt. Jau tada, kai mačiau, kad galėsiu pradėt skraidyt, pasakiau, kad tai turi būti visai naujas etapas. Ir Kuba, kuri mane tiek alino, tapo kantrybės mokykla ir tramplinu į sveiką gyvenimą.

Pradėjau bėgioti. Sistemingai, kiekvieną dieną. Per metus gal buvo tik pora dienų be bėgimo. Po nedaug: keturi, šeši, septyni kilai... Nesvarbu, ar tu Kuboje, ar namuose, ar Vietname atostogauji. Ir labai gerai. Atsikračiau visų tų... Visų pirma mečiau rūkyti, visai mečiau gerti alkoholį. Ir žinai, va taip užsikabinau, patiko man. Supratau, kad tai geriausias visokių kvailysčių kontrolės būdas. Jokių minčių nekyla.

Ir amžius toks. Galvoju, negi sulaukęs keturiasdešimties, visą likusį gyvenimą nesugebėsiu normaliai savęs į rankas suimt? Nesakau, kad buvau kažkoks alkoholikas, bet man būdavo būdinga tiek išgert, kad jau paskui užsikabini. Žiūri, jau kitą dieną galva plyšta, jau tu visas nelaimingas. Toks požiūris buvo, kad pradėt gert ir nepasigert, tai kaip pradėt myžt ir sustot. Žinai, kaip šitaip sveikatą pielini?

Kai jau ko nors imuosi, tai įsigilinu. Perskaičiau gal penkiasdešimt knygų apie bėgimą, plaukimą, dviračius. Supratau, kad labai svarbu yra lankstumas. Atsirado joga, darbas su svoriais, jėgos pratimai. Ėmiau tobulinti biomechaniką.

Perėmiau tą tradiciją nubėgti per gimtadienį tiek kilų, kiek suėjo metų, ir dabar turiu svajonę taip daryti iki aštuoniasdešimties, o tada jau mažinti po vieną kasmet. Iki nulio, nes kokius šimtą keturiasdešimt metų žmogus, sako, gali gyvent, jei nealina savo organizmo, prisižiūri.

Kaip tik pardaviau savo reklamos verslą, atsirado daugiau laiko. Pasinėriau į leidybą ir kūrybą, o kai nefotografuoju, juokauju, kad puse etato, kokias šešias valandas, dirbu sportininku.

Per tuos trejus metus visai neblogai įsivažiavau bėgioti, jau supratau, kas tai yra, kaip tobulėti. Dviratis dar labai, sakyčiau, pradinėje stadijoje. Plaukimas - taip pat, yra tokių supratimo užuomazgų, bet dar daug daug daug reikia. Tuos tūkstančius valandų reikia važiuot, plaukt, kaip su bėgimu buvo, kad visa biomechanika ir motorika išlavėtų.

Per tą laiką dar patapau veganu - vien tik augalinis maistas.

Kodėl?

Aš galvoju, kad tai labai sveika. Mano tokia natūra, reikalaujanti aiškių griežtų taisyklių. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali socialiai parūkinėt, per kokį gimtadienį prie taurelės, ir kitą dieną užmiršt, o aš – ne. Jeigu leisčiau sau vieną cigaretę, subyrėtų visa sistema. Man - tik taip arba ne, on arba off.

Išskaičiau, kad žmogui nesveika per daug valgyti gyvulinės kilmės maisto. Evoliuciškai žiūrint, mes, didžiosios žmogbeždžionės, milijonus metų mitome vaisiais. Net per paskutiniuosius porą milijonų metų, kai žmogus jau pradėjo tapti žmogum, jis vis tiek iš esmės liko rinkėjas. Devyniasdešimt procentų kalorijų gaudavo iš to, ką susirenka: įvairiausių šakniavaisių, uogų, grybų, riešutų, vaisių. Susimedžiodavo ką nors gana retai. Tai, kas vyksta dabar, kai žmonės kasdien – pietums, vakarienei valgo mėsą ir žuvį, pusryčiams – sumuštinius su kumpiu, yra tikrai kenksminga. Augalinis maistas daug lengviau įsisavinamas, daug mažiau pareikalauja energijos ir suteikia daug didesnę maisto medžiagų įvairovę.

Aš galvoju, kad kokį kartą per savaitę iš principo būtų galima valgyti mėsą, ypač kokią nors sumedžiotą, ne fermose užaugintą, bet man paprasčiau visai ją išjungti ir pasakyti: okei, aš būsiu veganas. Nors man tas žodis nelabai patinka.

Taip pabandžiau maitintis vien augalais, kurių yra milijonai, ir man visai patiko. Bėgu maratonus vien su datulėmis. Energijos lygis aukštas.

Tai esminis motyvas yra sveikatinimasis, o ne etika? 

Yra ir tai. Aš labai gailiuosi, kad mes, gyvūnai, šitaip elgiamės su kitais gyvūnais. Kokiame nors mažame ūkyje ožkelės ar veršiukai nors kiek pagyvena, kol juos paskerdžia. O masinės produkcijos fermose tas gyvūnėlis visą laiką nuo gimimo iki skerdimo praleidžia poros kvadratinių metrų garde. Tai ir tos mėsos kokybės yra tragedija, ir tai, kas ten vyksta, yra nežmogiška.

Ir dabar man, nors aš tapau veganu dėl kitų priežasčių, yra malonu, kad aš nevalgau vištų, kurios visą gyvenimą praleido gardelyje, kol jas sutarkavo.

Nors čia tokia tema, į kurią Lietuvoje daug kas aršiai žiūri. Galėčiau išklausyt visokiausių nuomonių.

Na, bet kokia pozicija yra įdomi. Juk daugelis apskritai apie tai nesusimąsto.

Jo, daug kas taip iš inercijos bėga, bėga per tas gyvenimo dienas. Neturi laiko, progos kažkaip susimąstyt.

Ačiū tau už tokią progą.

Nuotrauka iš asmeninio Mariaus Jovaišos albumo.