Esate
Seimo narys, rašantis eiles. Štai, išleidote rinktinę „Atminties draiskalai“. Ar
poezija praverčia politikoje?
Iš tikro, manęs šito dažnai klausia. Turbūt žmonėms
atrodo, kad poezija ir politika yra labai priešingi užsiėmimai, ir jie tikisi,
kad atsakysiu, jog pusę dienos užsiimu vienu, o kitą pusę kitu.
Bet iš tikrųjų aš į politiką atėjau, tiesą sakant, iš
meilės. Man tas užsiėmimas patiko. Jaunystėje, kadangi gyvenom Sovietų
sąjungoje, supratau, kad negaliu būti sovietinis diplomatas ar politikas. Mano
šeimos tokia buvo istorija, kad tikrai negalėjau tarnaut Sovietų sąjungai, bet
kai prasidėjo čia Sąjūdis ir laisvė, aš labai greit supratau, kad mano vieta
yra politikoje.
Daugelis politinių sprendimų padaromi iš emocinių
paskatų. Galima daug skaičiuot, bet mes, politikai, žinom tokią frazę: „Kai
negali priimti racionalaus sprendimo, reikia priimti politinį sprendimą.“ Kai
politikas sako „Spręskim be emocijų“, suprantu, kad kaip tik vien iš emocijų
bus...
Kaip karo reikalų specialistas žinau, kad karai taip
pat dažniausia kyla iš emocijų. Racionaliai pasiųst žmogų kariaut: dėl pinigų,
dėl aukso, dėl naftos yra labai nemoralu. Turbūt neitų. Bet kai pasakai, kad
reikia ginti kokią nors vertybę: savo tėvynę, šeimą, žemę, jis supranta, kad iš
tikrųjų reikia eit gint.
Mano ankstesnių politologijos knygų paantraštėse yra
žodis „emocija“: „emociniai politiniai svarstymai“, „emociniai skaitiniai“...
Poezija yra emocijų išraiška, tai man tas viskas siejasi, tik žodynas kitoks.
Esu emocingas žmogus, gyvenu pasaulyje, kuriame
vyrauja jausmai. Neskaičiuoju racionaliai: pinigų, laiko. Pavydžiu žmonėms,
kuriems pavyksta gražiai viską susiplanuot. Aš taip pat stengiuosi planuot,
susidarau tvarkaraštį, bet tas laikas vis tiek jausmingai bėga.
Poetinės metaforos gimsta savaime. Štai, žmona
pasiskundė, kad norėjo patekt į vieną interneto svetainę, paskui – į kitą, bet
jos neįsileidžia. Sakau: elgies, kaip internetinė valkata. O, žiūrėk, faina metafora: interneto valkata - vaikštai
nežinia kur, o rimta kontora neįsileidžia.
Arba važinėjam per Vėlines po kapus,
o ten visur – pakelės prekyba. Ir sakau: nusipirkau pakelėj liūdesį. Ir vėl
metafora.
O
ką tikrai pirkot ten, pakelėj?
Nieko. Na, pirkom ten kažką, visokias žvakeles, bet
nusipirkau liūdesį kažkokį neaiškų, vos ne secondhand.
Bet
metafora – tai dar ne poezija.
Taip. Galima pasakyti sakinį paprastai, o galima –
gražiai, parinkt žodį. Man pasisekė, kad literatūros mokytoja Aleksandra
Šalčiūtė mokykloje mokė daiktus apibūdinti netikėtais rakursais. Sovietinėj
mokykloj, už lango lyja lietus, kapsi į skardinę langinę. Kaip gražiau pasakyt?
Varna skrebena nekarpytais nagais. Man labai patiko tokie pratimai.
Ir dabar politikoje.,. Reikia kartais kokį dokumentą
gražiau skambiau pavadint, tai man vis rūpi: pavyzdžiui, sutartis pasirašoma
Nicoje – „Nice Treaty“ (angliškai – puiki sutartis). Nedideli grakštūs
dalykėliai.
Tačiau
poezijai juk vien grakščios formos negana. Reikia gaivalo.
Taip, tai yra meilė, tai - kažkokia emocija. Mano
gyvenime labai daug įvairių emocijų. Kaip žmogus, esu pilnas įvairių kompleksų:
didybių, nepilnavertiškumų, bet kažkaip, na...
To
neslepiat.
Poezijoje šitai yra. Matot, daugelis žmonių gal norėtų
tai pasakyt, bet kai kalbi paprastais žodžiais, tai neskamba. O kai įvelki į
eilėraščio rūbą...
Ši knyga parašyta ne per mėnesį, ne per metus. Per
ilgą laiką.
Netyčia ji išėjo. Visai netikėtai atsirado sponsorius, kuris pasiūlė paremti
gražios eilėraščių knygos išleidimą.
Turėjo
žinoti, kad turite tokią medžiagą.
Žinojo. Sakė, reikia gražios, šimto puslapių knygos
kietais viršeliais, kurią būtų galima dovanot.
Atrinkau eilėraščius, nerašydamas jokių datų, metų
laikų, didžiųjų raidžių, kablelių. Taip, kaip man atrodė, kad būtų tokia
plaukianti atmintis: gal vienos dienos, o gal ir viso gyvenimo klaidžiojimai.
Ką
Jūs pats skaitote?
Žinote, kaip ir visi mano rango žmonės, daugiausia –
elektroninius laiškus, facebook‘ą.
Pats parašiau akademinę politologijos knygą „Svajonių bendruomenė“, apie
ateities pasaulį, bet suprasdamas, kad jos niekas tokios neskaitys, perrašiau
ją kaip facebook‘o chat‘ą. Ten
sugalvoti herojai, nickname‘ai: Mažasis
princas, Platonas, jie šnekasi. Domiuosi tuo, kas vadinama future studies.
Daugiausia skaitau tekstus, susijusius su politiniu
domėjimusi: karas, taika. Juk esu ginklų kontrolės ekspertas.
Iš literatūros skaitau tai, ką man pasiūlo. Klasikos
nebeskaitau: jau ką perskaičiau, tą perskaičiau. Šiuolaikinės literatūros
nebelabai žinau.
O
ar skaitote, pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio poeziją?
Vytauto Landsbergio knygą turiu, o tą poeziją dažnai
girdžiu gyvai.
Turite
tokią privilegiją. O Dalios Teišerskytės?
Teišerskytės, turiu prisipažint, tikrai skaitau, nes
mes esam draugai nuo labai senų laikų. Abu esam kauniečiai.
Dar Seime buvo toks Juozas Palionis, kuris eilėraščius
rašė. Žuvo prieš kurį laiką. Jo knygelę turiu, paskaitau.
Bet man atrodo, kad mano poezija yra kitokia.
Kadangi
esate futurologas, pasakykite, kas mūsų laukia.
Galiu pasakyti savo asmeninę prognozę, tačiau ji,
kadangi nenoriu būti burtininkas spėjikas, sutampa su autoritetų, kuriais
remiuosi, nuomone.
Pradėsiu nuo savo mylimo Zbignevo Bžezinskio. Jis
mano, kad rimčiausios mūsų laukiančios problemos bus ne technologinės, bet
veikiau moralinės. Kaip mes sugyvensim.
Tai
nieko nauja.
Nieko nauja, bet bėda, kad mes nenorime patikėti, kad
mums viską išspręs ne technika, ne pinigai. Technologijomis daug pasiekiame, bet
nuo to mums nepagerėja, nes nemokame vienas kito mylėti. Kaip išmokti? Nežinom.
Politikoje buvo keletas konceptų. Vienas, kurį visi
stengiasi pamiršt, tai ta istorijos pabaigos idėja: kad su Sovietų Sąjungos
žlugimu baigiasi globalūs konfliktai, lieka tik lokalūs. Kita didžioji teorija
– S.Huntingtono „Civilizacijų konflikto“. O Bžezinskio teorija, knygoje „Nevaldomas
pasaulis“, truputį panaši į civilizacijų konflikto, bet jis sako, kad tai
moralinis konfliktas: skirtingos civilizacijos propaguoja skirtingas vertybes.
Žmonės konfliktuoja ne todėl, kad vienų Dievas yra Alachas, o kitų – ne, o
todėl kad jie kitaip žiūri į šeima ir taip toliau.
Mano paties įžvalgos tokios: kadangi žmogaus prigimtis
nepasikeitė, mums nepavyks išvengti karų. Didėjant žmonių skaičiui daugės ir
ginkluotų konfliktų. Vėl pasiremsiu Bžezinskiu: trečiasis pasaulinis karas
turbūt bus Azijoje ir aukų skaičius jame bus penkiskart didesnis nei per
Antrąjį pasaulinį Europoje. Tokia pranašystė. Ir aš savo knygose braižau
nestabilumo zonos žemėlapius: nuo Balkanų iki Indonezijos ir nuo Vidurinės
Azijos iki Afrikos. Civilizacijos sukrenta kaip plytos ir ten, kur jos
susiduria kampais, kyla konfliktai.
Dabar – apie gerovę. Ar mes ateisim į globalų kaimą?
Technologijos tai leidžia. Pats savo kailiu juntu. Mano namai yra kaime, Vilniaus
rajone. Prieš kokius trisdešimtį metų atrodė: kaip tu gali gyvent kaime? Ten
nejauti gyvenimo pulso. O dabar aš turiu ir plačiajuostį internetą ir „Gala“
televiziją. Man nieko daugiau nereik. Man dar ramiau kaime: sėdžiu ir rašau.
Visai nesvarbu, galiu gyvent ir kokios Indijos kaime.
Tai šita plokščio pasaulio teorija sako, kad žmogui
pradeda neberūpėt, kokia ten kur yra valdžia. Pasakysiu: mums tame mūsų kaime,
naujai pastatytame, yra beveik visiškai vis viena, kas yra Vilniaus rajono
meras. Vanduo bėga, šiukšles išveža, elektra ateina ir mums ar ten rinkimų
akcija, ar ten kas...
Todėl,
kad gerai veikia centrinė valdžia?
Ar centrinė, ar Europos Sąjungos... Mums – kas, iš
vietos valdžios tenorime, kad gerai funkcionuotų komunalinis ūkis.
Bet
gi savivaldybėse skiriasi paslaugų kokybė, kainos.
Atvirai šnekant, mums Bendorėliuose tas vienas kitas
centas didelio skirtumo neturi. Aš net nežinau, kokios tos kainos yra, nes galimybės
leidžia, kiek reikia, tiek ir sumokėti.
Aišku.
Šildotės juk ne centriniu šildymu?
Ne centriniu. Yra dujos, atsisukam, ir viskas.
Jūros
trūksta?
Kaip ruoniui? (Juokiasi)
Trūksta.
Tai va, teorija sako, kad žmogui, gyvenančiam tokiame
racionaliame gerbūviškame pasaulyje labai prireikia kokios nors aukos ar
atradimo. Kodėl romėnai, gyvenę santykinai gerai, tvarkingai, teisingai, jų
teisinė socialinė sistema puikiai veikė, pasidavė tokiam keistam reiškiniui
kaip krikščionybė? Jokių garantijų, auka... Kam tiems žmonėms šito reikėjo?
Tas pats Bžezinskis pastebi, kad šiais laikais žymiai
daugiau žmonių tiki burtais, magija, horoskopais, negu prieš šimtą metų.
Anuomet žmogus, jeigu susirgdavo, žinodavo du būdus gydytis: arba chemija, arba
mechanika. Arba tabletės, arba chirurgas. O dabar jis eina pas burtininką,
kuris visiškai paneigia jo fizikos ar chemijos žinias.
Deja.
Deja ar ne deja, bet šitaip yra.
Egzistuoja
nuomonė, kad iš esmės medicinoje užtikrintai veikia tik chirurgija ir
psichoterapija, o chemija...
Aš pats tai patyriau. Anksčiau netikėjau
psichoterapija, bet prieš pusantrų metų išbandžiau ir dabar matau, kad suveikė.
Aš pats buvau biochemikas, mokslą dariau. Dirbdamas su
vaistiniais preparatais mačiau, kad viskas tobulėja, atsiranda selektyvesnio,
prolonguoto veikimo chemijos, tačiau galbūt per mažai žinoma apie įvairias
šalutines reakcijas.
Kalbant
apie Jūsų patirtį su chemija, įdomu, ką galėtumėte papasakoti apie alkoholio
poveikį. Vienas lietuvių rašytojas pavadino alkoholį labai galinga dvasia. Ar
pritartumėte jam?
Ne, tokios dvasios nepajutau. Viskas buvo lyg
žaidimas. Mano pažintis ar draugystė, kabutėse ar ne kabutėse, su alkoholiu
visų pirma buvo pramoga.
Toks laikotarpis. Juokais sakau, kad Kovo 11-oji atnešė Lietuvai nepriklausomybę,
o man – priklausomybę. Tuo metu pradėjau dirbti diplomatijoje, ir mums neblogai
sekėsi. Priėmimai, taurė šampano, taurė vyno, iš pradžių ritualas, paskui –
smagi pramoga. Pamažu ji tampa bėda.
Vienas
alkoholizmo simptomų yra ligos neigimas. Ko gero, pripažindamas savo priklausomybę,
Jūs demonstruojate sveikimo požymį?
Savo ligas mes žinom. Aš tai išgyvenau. Nors mane kai
gydė, ten lenteles, anketas pildė, tai sakė, kad ne pagal visus požymius esu
ligonis. Tai jeigu norėčiau vėl neiginėt, sakyčiau: o, yra keli požymiai, kad nieko
čia bloga. Bet dauguma požymių rodė, kad priklausomybė yra.
Būdamas priklausomas atsiduri tokioje stadijoje, kai
gali rinktis: arba toliau neigi, laukdamas, kol bus dar blogiau, arba
pripažįsti, kad esi ligonis.
Pagal dvylikos žingsnių programą pirmasis žingsnis yra
pripažinti, kad sergi. Ir daugumai žmonių tas pirmas žingsnis yra sunkiausias. Dažnai
turi pakliūt į gilią krizę, kad jį žengtum. Nepadeda jokie patarimai: susiimk,
mažiau gerk. Turi parkristi. Teko tuos akmenis pereiti.
Iš kai kurių savo kolegų sulaukiau priekaištų, net
barimo: kaip tu drįsti prisipažinti? Turi neigti iki galo. Jau geriau
degraduoti, negu pripažinti. Sykiais jaučiuosi kaltas, kad sveikstu.
Aš dabar jaučiuosi labai gerai. Jaučiuosi, kad tampu
simboliu, jog viskas įmanoma, tai tam tikrą atsakomybę užkrauna. Bet malonu,
kai į tave žiūri su viltim.
Jūs paminėjote psichoterapiją. Aš iš tikro pajutau
šito metodo jėgą. Anksčiau žiūrėjau į ją kaip į tam tikrą žaidimą, dantų
užkalbėjimą, bet dabar savim pajutau, kad vis dėlto tai veikia. Gal kad patekau
pas rimtus specialistus.
O
poezija be vyno įmanoma?
Įmanoma. Man poezija niekada su vynu nesisiejo.
Nereiškia, kad be vyno išgyvenu mažiau emocijų. Vynas emocijas kaip tik
suvienodina, suprimityvina. Gal jos ir aštresnės, bet spalvų mažiau.
Apskritai aš dabar žymiai subtiliau jaučiu,
pavyzdžiui, maisto skonį. Dabar valgau mažiau, bet skaniau.
Džiugu.
Gal grįžkime prie ruonių?
Gerai. Tokie jau mes žmonės, su Rozvita pažįstami nuo
vidurinės mokyklos laikų, iš Šančių. Turėjome
du vaikus, vieno, deja, anksti netekome. 1992-ais metais išvažiavau pasistažuoti į
Šveicariją dėl ginklų kontrolės. Beje, organizacija, kuri kvietė, vadinosi
Šveicarijos Karo departamentas, nevyniojant žodžių į vatą. Gynybos ministerijos
pas juos nėra. Tai jų kvietimu metus gyvenau Ženevoje.
Interneto nebuvo, rašydavau laiškus, atvirutes. Sykį
namo atsiunčiau kioske nupirktą atvirutę su nepaprastai storais dviem ruoniais.
Tokie tingūs abu, ramūs. Ir kilo asociacija, kad ten tėvelis ir mama miega. Vaikams
tas labai patiko, kad čia jų tėtis ir mama. Taip nutarėme pažaisti ruonius.
Nekaltai visai, ir mes – jau ruoniai.
Pradėjau tuos ruonius rinkti, jie ėmė namuose kauptis.
Nėr taip paprasta, pavyzdžiui, kaklaraiščio su ruoniu ieškojau keletą metų. Vis
su arkliukais, viščiukais, ko tik neprisižiūrėjau, kol radau.
Taip viskas ėmė suktis apie ruonius: piešiniai,
istorijos, anekdotai, pasakos. Sužinojau, kad pasaka apie Eglę, žalčių
karalienę, yra skandinaviška. Radau analogišką pasaką jų folklore, tik ten jaunos
ruonytės naktį išlipdavo į krantą, nusimesdavo skūras. Ir medžiotojas paslėpė
vienos jų kailį, ir ji nebegalėjo grįžti į jūrą. Žodžiu, analogija.
Taip gimė tokia ruoniška filosofija, kildavo visokių
įdomių minčių. Pavyzdžiui, visos civilizacijos atsirado prie jūrų, tai gal
žmonės - ne iš beždžionių, o iš ruonių? Gal romėnai buvo ruonėnai, nes mėgo
pirtyse kaip ruoniai tingiai vartytis? Kastytis sugavo ne undinę, mokslas
įrodė, kad jų nebuvo, o ruonę. Visa tai aprašė poetas Mairuonis. Visi poetai
ruoniški. Vytautas Mačernis rašė: „Visuomet aš buvau per daug rimtas, man
rūpėjo tik vandenys gilūs...“
Tokie juokai. Diplomatai panašūs į ruonius, iš
pažiūros ramūs, o iš tikrųjų yra plėšrūs, klastingi.
Koks
Jūsų diplomatinis rangas?
Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras.
Nuo viršaus antras. Žmonės tų diplomatinių rangų nesupranta, tai kai pasakai „nepaprastasis
pasiuntinys“, jiems skamba gražiau už ambasadorių. Nors aukščiausias rangas yra
ambasadoriaus.
Kažkada dirbau grupėje, kuri vadinosi Specialiųjų
misijų. Tai buvau Nepaprastasis pasiuntinys specialiosioms misijoms. Skamba
kaip Džeimsas Bondas. Diplomatija man patinka, net į Seimą nenorėjau eiti,
gaila buvo diplomatinio darbo. Bet ir ten jo gavau.
Puiku.
Dėkoju už pokalbį, linkėdamas toliau maloniai derinti diplomatiją su poezija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą