Kauno maratonas šiemet pagarsėjo kaitra. Vienus bėgikus
ji iškirto, kitiems leido pasijusti dar kietesniais. Bėgant trisdešimties
laipsnių saulėkaitoje, ima strigti fiziologija. Smegenys išjungia
nebereikalingą mąstymo funkciją, sutelkdamos esmines spėkas gyvybei palaikyti.
Antrajame rate galvon nebelindo nei rūsčios, nei smagios mintys. Troškulio pastiprintas
nuovargis nustelbė meditatyvių įžvalgų alkį.
Minčių vėl ėmė rastis tik vakarop, žvalgantis po
nepatogias „rezultatų gyvai“ lenteles ir klausantis diskusijų apie nevykėlius
vedlius. Šįsyk vienintelis Jurijus Dorofejevas garbingai atliko 4:00 valandų tempininko darbą. Kiti
pasišovėliai vesti minią atrisnojo kas daugiau, o kas mažiau pavėlavę.
Vedlys – gražus lietuviškas žodis. Reikšmė aiški.
Vedlys veda ir atveda ten, kur reikia ir kada reikia. Kitaip jis - joks vedlys, o tiesiog bėgikas su vedlio marškinėliais. Aplenkiau vieną tokį,
pasipuošusį užrašu 3:30, dar
gerokai prieš
finišuodamas per 3:39.
Tempo vedliai maratonuose tampa higienos norma.
Rengėjams ši paslauga suteikia prestižo, dalyviams – patogumo. Prieš startą paskelbiama,
kokių bus vedlių, tačiau niekas dorai nepaaiškina, ko iš jų tikimasi, kaip ir
nesusimąsto, ar tie lūkesčiai realūs.
Bėgti visą maratoną vienodu tempu labai sunku. Greitį
iškreipia įkalnės ir nuokalnės, maitinimo bei girdymo stalai, lietūs, vėjai,
sirgalių dėmesys ir dar galai žino kas. Kaip tik todėl ir reikalingas tempo
vedlys!
Teisybė. Tačiau tokiam nepaprastam darbui nusamdyti patikimą žmogų yra dar
sudėtingiau. Organizatoriai vilioja marškinėliais, kurių rimtas bėgikas turi
apsčiai, ir nemokama registracija. Ar tai tinkamas atlygis? Esu girdėjęs, kad
vienas kaunietis buvo įjunkęs vis dykai registruotis vedliu, o paskui jau
bėgti, kaip išeina.
Vedlius motyvuoja pagarba ir iššūkis. Tereikia šias
gėrybes subalansuoti su paties kandidato indėliu. Kaune antrąsyk iš eilės
laimėjo Aurinas Skinulis. Ne šiaip vedlys, o olimpinis. Žmogus Pekino parolimpinėse
žaidynėse į maratono finišą atvedė aklųjų ir silpnaregių grupėje besivaržiusį
Liną Balsį. Akivaizdu, kad ana patirtis ir Aurimui buvo naudinga.
Turbūt visiems būtų ramiau, jei rengėjai aiškiai
praneštų, kad vedliai dviejų ratų maratone ant nugarų užrašytu tempu bėgs tik
pirmąjį ratą. To daugeliui klientų visiškai pakaktų, nes pusmaratonį renkasi kur
kas daugiau mėgėjų, nei maratoną. Mažiau patyrusiam maratonininkui po 30-to kilometro taipogi labiau praverčia
ne kažkokio tempo, o jo paties vedlys.
Kadaise mėginau naudotis vedlių triūsu, siekdamas
atbėgti maratoną per tris valandas. Kaskart su jais tokiu tempu pasileidęs nuo
starto, nieko gera nepešdavau. Pagaliau įveikiau išsvajotąją ribą La Rošelyje, kai
3:00 vedlius pasivijau ir pralenkiau jau gerokai po pusiaukelės. Lygiai tą
pačią taktiką pakartojau Trevize. Nieko nuostabaus: daug svarbiau, kad aršų
mėgėją kas nors prilaikytų pradžioje, kai adrenalinas ir entuziazmas trykšta
pro ausis. Drausmingai atbėgus pusę nuotolio, jėgų antrajai pusei turi pakakti.
Jei nepakako, ne vedlys čia kaltas, o treniruočių stoka.
Kita gudrybė – nusitaikytą laiką rašyti ant balionų,
kuriuos pavargęs vedlys tiesiog paleistų. Labai tinka nusegamos liemenės. Trenki
tokią į šiukšliadėžę ir išvengi gėdos paskutiniuose kilometruose. Sakau iš
patirties.
Pats esu triskart mėginęs padirbėti vedliu Vilniaus
maratonuose. Dukart išdidžiai atvedžiau klientus per keturias valandas,
patyriau globėjišką malonumą ir sulaukiau garbinančių padėkų. Trečiąsyk kvailai
apsiėmiau vedliauti norintiesiems atbėgti per 3:15 ir patrūkau. 37-ame kilometre nusiplėšiau vedlio liemenę,
palikau vieną Rytį Zajančkauską vadovauti tempui ir atpėdinau į finišą,
vėluodamas lygiai keturias minutes.
Kaune Rytis sutiko vesti 3:00 valandų rezultatui.
Prieš startą pats jautė, kad iššūkis siekia sveiko proto ribas, tačiau
užduoties neatsisakė. Dabar jis, kaip ir kiti likimo broliai, turėtų saugotis
priekaištų krušos. Ar pelnytai?
Dera pabrėžti, kad kaltinimų viešai niekas nepažėrė,
atlyginti moralinės žalos nepareikalavo. Maratono rengėjai vietoje kritikos
paskelbė padėką visiems vedliams. Gražu. Supranta žmonės, kad atsakomybė
abipusė. Vieno rato vedlys vertingesnis už dešimtį nepasisiūliusių jo vieton
bambeklių.
Maratoninio vedlio misija - puikus pavyzdys į lyderius
pretenduojantiems veikėjams. Lyderis – tas pats vedlys, tik nelietuviškai,
todėl kelia painiavas. Ima atrodyti, kad lyderystė – nuolatinė būsena, gal
užsitarnauta, o gal šiaip likimo padovanota. Tik ir girdi: „verslo lyderis“,
„politikos lyderiai“, „visuomenės lyderių sąskrydis“. Sunėrus amerikiečių profesoriaus
Marčio Linskio ir rusų prozininko Viktoro Pelevino mintis į vieną teiginį, jis
skambėtų maždaug taip: terminas „lyderis“ padorioje kompanijoje nevartotinas,
kaip ir „pyderas“.
Marškinėliai negarantuoja vedlio titulo, o aukštos
pareigos nepadaro asmens lyderiu. Praeities nuopelnai nieko nereiškia: gali
guostis turįs pavydėtiną asmeninį laiką, esąs eks ir vice čempionas,
bet jei šiandien nulūžai, tu – nebe vedlys, nebe lyderis.
Lyderystė visada rizikinga: pavyks – nepavyks, minutė
šen ar ten? Kai imiesi lyderystės, žengi prie ribos – per save, per prietarus,
per baimes. Dažnai lyderiui tenka vykdyti pasirinktą misiją, judant raudonomis
linijomis, nubrėžtomis savo galimybių, minios nuomonių, papročių, net įstatymų.
Be šito lyderystės nebūna, tik rutina.
Nelengva įsisąmoninti, kad lyderystė – tai veiksmas, o
ne statusas. Tu gali saugiai ir tvarkingai dirbti prestižinį darbą, nebūdamas
lyderiu. Tu gali pasiskelbti vedliu, neprašydamas ryškių marškinėlių. Ir aišku, kad net sėkmingai atvedęs dėkinguosius iki finišo, ties jo linija nustoji būti lyderiu.
Vedlys esi tik tol, kol vedi.
3 komentarai:
Taip, atsakomybė ir garbė.
Norėčiau ir aš kada vedliu pabūti.
Super ! Labai taikliai, kaip su skalpeliu: vedlys esi tik tol, kol vedi !
Manau, kad būti lyderiu yra mišinys tarp genetines prigimtties, asmeninės charizmos (šarmingumo) ir žmogaus strategiškai aštraus, šalto mąstymo. Visiškai pritariu minčiai, kad jei žmogus užima solidų postą, tai dar nereiškia, kad jis lyderis. Yra daug knygų, filosofinių pamąstymų kaip juo tapti, kitavertus kiek teko matyti iš praktikos, dažniausiai tai būna duota žmogui kaip sakau ,,su krauju" t.y.jis tai atsineša su savo prigimtimi. Kalbėti lyg čiurlenantis upelis, bepigu, bet šaltakraujiškai numatyti būsimus ėjimus menamai šachmatų lentoje trejiems, ar penkeriems metams į priekį, visada manau yra sudėtinga.
Rašyti komentarą