Vedlio duona ir lyderio dalia

Kauno maratonas šiemet pagarsėjo kaitra. Vienus bėgikus ji iškirto, kitiems leido pasijusti dar kietesniais. Bėgant trisdešimties laipsnių saulėkaitoje, ima strigti fiziologija. Smegenys išjungia nebereikalingą mąstymo funkciją, sutelkdamos esmines spėkas gyvybei palaikyti. Antrajame rate galvon nebelindo nei rūsčios, nei smagios mintys. Troškulio pastiprintas nuovargis nustelbė meditatyvių įžvalgų alkį.

Minčių vėl ėmė rastis tik vakarop, žvalgantis po nepatogias „rezultatų gyvai“ lenteles ir klausantis diskusijų apie nevykėlius vedlius. Šįsyk vienintelis Jurijus Dorofejevas garbingai atliko 4:00 valandų tempininko darbą. Kiti pasišovėliai vesti minią atrisnojo kas daugiau, o kas mažiau pavėlavę.

Vedlys – gražus lietuviškas žodis. Reikšmė aiški. Vedlys veda ir atveda ten, kur reikia ir kada reikia. Kitaip jis - joks vedlys, o tiesiog bėgikas su vedlio marškinėliais. Aplenkiau vieną tokį, pasipuošusį užrašu 3:30, dar gerokai prieš finišuodamas per 3:39.

Tempo vedliai maratonuose tampa higienos norma. Rengėjams ši paslauga suteikia prestižo, dalyviams – patogumo. Prieš startą paskelbiama, kokių bus vedlių, tačiau niekas dorai nepaaiškina, ko iš jų tikimasi, kaip ir nesusimąsto, ar tie lūkesčiai realūs.

Bėgti visą maratoną vienodu tempu labai sunku. Greitį iškreipia įkalnės ir nuokalnės, maitinimo bei girdymo stalai, lietūs, vėjai, sirgalių dėmesys ir dar galai žino kas. Kaip tik todėl ir reikalingas tempo vedlys! Teisybė. Tačiau tokiam nepaprastam darbui nusamdyti patikimą žmogų yra dar sudėtingiau. Organizatoriai vilioja marškinėliais, kurių rimtas bėgikas turi apsčiai, ir nemokama registracija. Ar tai tinkamas atlygis? Esu girdėjęs, kad vienas kaunietis buvo įjunkęs vis dykai registruotis vedliu, o paskui jau bėgti, kaip išeina.

Vedlius motyvuoja pagarba ir iššūkis. Tereikia šias gėrybes subalansuoti su paties kandidato indėliu. Kaune antrąsyk iš eilės laimėjo Aurinas Skinulis. Ne šiaip vedlys, o olimpinis. Žmogus Pekino parolimpinėse žaidynėse į maratono finišą atvedė aklųjų ir silpnaregių grupėje besivaržiusį Liną Balsį. Akivaizdu, kad ana patirtis ir Aurimui buvo naudinga.

Turbūt visiems būtų ramiau, jei rengėjai aiškiai praneštų, kad vedliai dviejų ratų maratone ant nugarų užrašytu tempu bėgs tik pirmąjį ratą. To daugeliui klientų visiškai pakaktų, nes pusmaratonį renkasi kur kas daugiau mėgėjų, nei maratoną. Mažiau patyrusiam maratonininkui po 30-to kilometro taipogi labiau praverčia ne kažkokio tempo, o jo paties vedlys.

Kadaise mėginau naudotis vedlių triūsu, siekdamas atbėgti maratoną per tris valandas. Kaskart su jais tokiu tempu pasileidęs nuo starto, nieko gera nepešdavau. Pagaliau įveikiau išsvajotąją ribą La Rošelyje, kai 3:00 vedlius pasivijau ir pralenkiau jau gerokai po pusiaukelės. Lygiai tą pačią taktiką pakartojau Trevize. Nieko nuostabaus: daug svarbiau, kad aršų mėgėją kas nors prilaikytų pradžioje, kai adrenalinas ir entuziazmas trykšta pro ausis. Drausmingai atbėgus pusę nuotolio, jėgų antrajai pusei turi pakakti. Jei nepakako, ne vedlys čia kaltas, o treniruočių stoka. 

Kita gudrybė – nusitaikytą laiką rašyti ant balionų, kuriuos pavargęs vedlys tiesiog paleistų. Labai tinka nusegamos liemenės. Trenki tokią į šiukšliadėžę ir išvengi gėdos paskutiniuose kilometruose. Sakau iš patirties.

Pats esu triskart mėginęs padirbėti vedliu Vilniaus maratonuose. Dukart išdidžiai atvedžiau klientus per keturias valandas, patyriau globėjišką malonumą ir sulaukiau garbinančių padėkų. Trečiąsyk kvailai apsiėmiau vedliauti norintiesiems atbėgti per 3:15 ir patrūkau. 37-ame kilometre nusiplėšiau vedlio liemenę, palikau vieną Rytį Zajančkauską vadovauti tempui ir atpėdinau į finišą, vėluodamas lygiai keturias minutes.

Kaune Rytis sutiko vesti 3:00 valandų rezultatui. Prieš startą pats jautė, kad iššūkis siekia sveiko proto ribas, tačiau užduoties neatsisakė. Dabar jis, kaip ir kiti likimo broliai, turėtų saugotis priekaištų krušos. Ar pelnytai?

Dera pabrėžti, kad kaltinimų viešai niekas nepažėrė, atlyginti moralinės žalos nepareikalavo. Maratono rengėjai vietoje kritikos paskelbė padėką visiems vedliams. Gražu. Supranta žmonės, kad atsakomybė abipusė. Vieno rato vedlys vertingesnis už dešimtį nepasisiūliusių jo vieton bambeklių.

Maratoninio vedlio misija - puikus pavyzdys į lyderius pretenduojantiems veikėjams. Lyderis – tas pats vedlys, tik nelietuviškai, todėl kelia painiavas. Ima atrodyti, kad lyderystė – nuolatinė būsena, gal užsitarnauta, o gal šiaip likimo padovanota. Tik ir girdi: „verslo lyderis“, „politikos lyderiai“, „visuomenės lyderių sąskrydis“. Sunėrus amerikiečių profesoriaus Marčio Linskio ir rusų prozininko Viktoro Pelevino mintis į vieną teiginį, jis skambėtų maždaug taip: terminas „lyderis“ padorioje kompanijoje nevartotinas, kaip ir „pyderas“.

Marškinėliai negarantuoja vedlio titulo, o aukštos pareigos nepadaro asmens lyderiu. Praeities nuopelnai nieko nereiškia: gali guostis turįs pavydėtiną asmeninį laiką, esąs eks ir vice čempionas, bet jei šiandien nulūžai, tu – nebe vedlys, nebe lyderis.

Lyderystė visada rizikinga: pavyks – nepavyks, minutė šen ar ten? Kai imiesi lyderystės, žengi prie ribos – per save, per prietarus, per baimes. Dažnai lyderiui tenka vykdyti pasirinktą misiją, judant raudonomis linijomis, nubrėžtomis savo galimybių, minios nuomonių, papročių, net įstatymų. Be šito lyderystės nebūna, tik rutina.

Nelengva įsisąmoninti, kad lyderystė – tai veiksmas, o ne statusas. Tu gali saugiai ir tvarkingai dirbti prestižinį darbą, nebūdamas lyderiu. Tu gali pasiskelbti vedliu, neprašydamas ryškių marškinėlių. Ir aišku, kad net sėkmingai atvedęs dėkinguosius iki finišo, ties jo linija nustoji būti lyderiu.

Vedlys esi tik tol, kol vedi.