Viena kairiąja

Vienas šališkas stebėtojas, drauge risnodamas sekmadieninės treniruotės pusmaratonį, paprotino, kad šiuo metu pasaulį valdo tikrų daiktų mada. Prieš kokį šimtmetį esminė vertybė buvo NAUJAS (modernus, pramoninis, sintetinis, masinis), maždaug prieš pusšimtį metų – KITOKS (neįprastas, vienetinis, maištaujantis), o šiandien – TIKRAS (autentiškas, natūralus, ekologiškas, rankų darbo). Nieko, praeis.

Istoriniai romanai itin atitinka nūdienos vartotojo įsivaizdavimą, kokia yra tobula beletristika. Atsakingi pilietinės vienišų vilkų visuomenės nariai nebelinkę švaistyti nuo „Facebook‘o“ nuvogto laiko „šiaip“ skaitymui. Išgalvotos istorijos erzina praktiškus žmones, todėl jie renkasi naudingų patarimų knygas, kurių pavadinimai prasideda „Kaip...“, tikrų kelionių įspūdžius ir įžymybių biografijas.

„Koncertas kairiajai rankai“ – ne koks paviršutiniškas, gyvuliškus smegenų žievės pradus švelniai smaukantis, svajonių romaniūkštis, bet ir ne sausas pirmosios XX-o amžiaus pusės istorijos vadovėlis. Po „1913. Šimtmečio vasaros”, o gal ir “HHhH”, pastaroji knyga tęsia šiuolaikinės Senojo žemyno literatūros, pasinėrusios į savo kultūros psichoanalizę, tradiciją.

Tai kur kas daugiau, nei pianisto Paulio Vitgenšteino biografija. Neabejoju, kad knygos autorė Lea Singer pedantiškai išnarstė archyvinius šaltinius, leidusius atkurti įdomiausius vienarankio virtuozo ir jo šeimos gyvenimo momentus. Jaunesnysis Paulio brolis, žymusis filosofas Liudvigas, ko gero, buvo geresnis viešųjų ryšių meistras, tačiau „Koncerto...“ rašytojos papirkti nesugebėjo. Meno istorijos daktarė iš Miuncheno švelniai, bet moteriškai negailestingai susmaigstė psichopatiško mąstytojo reputaciją talentinga romanistės plunksna, neatsižvelgdama nė į kontraversiškoms asmenybėms imunitetą kartais užtikrinančią netradicinę lytinę orientaciją.

„Koncertas...“ – tai romanas apie meilę ir muziką, tėvus ir vaikus, karą ir taiką, kraują ir pelenus. Jį skaitydamas, verki drauge su turtingaisiais Vitgenšteinais, klausaisi M.Ravelio bei S.Prokofjevo melodijų, pasineri į salonines Vienos bei Paryžiaus intrigas ir klijuoji referendumo plakatus Austrijos prijungimo prie nacistinės Vokietijos išvakarėse. Knygoje galima pasirankioti sentencijų („Užmušti laiką – nusikaltimas, kuriam nėra senaties“) ir pasisemti tvirtybės iš herojaus, kuris, netekęs dešinės rankos, didžiausiose salėse fenomenaliai skambindavo fortepijonu, restoranuose atsisakydavo padavėjų pagalbos, lupdamas vėžiams kiautus ir gnaibydamas putpelių sąnarius, jūroje plaukiodavo krauliu, o vonioje pats nusikarpydavo nagus.

Tačiau bene maloniausia, kad „Koncertas...“ yra tikras. Tikras grožinės literatūros kūrinys. Jame žavi ne tik meistriškai nutapytas istorinių realijų fonas, bet ir tikri, ne vaidinantys istorines asmenybes, o gyvenantys jų aistromis ir kančiomis, veikėjai. 

  

„Vidinės akies nepapirksi kaip išorinės“.