Ieva Lukošiūtė-Stanikūnienė: "Joks pilietis negali turėti anabolinių steroidų"

Kiek laiko jūs vadovaujate Lietuvos Antidopingo agentūrai?

Dešimt metų, nuo pat jos įsteigimo.

O kas tai per įstaiga? Kas ją įsteigė?

Jos steigėjas yra Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kadangi Lietuva yra ratifikavusi dvi konvencijas: Europos Tarybos Antidopingo konvenciją ir UNESCO tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte, visa šita veikla turėjo būti įgyvendinama. Įstaiga turėjo būti atskira, tai negalėjo būti padalinys ar dar kas nors.

Tinklalapyje perskaičiau, kad turite tris darbuotojus.

Taip, mes esame trise. Dviese dirbame pilną laiką, viena kolegė - dalį. Ji yra mūsų medikė, ateina ne kiekvieną dieną. Šiandien kaip tik turėtų ateiti.

Koks jūsų biudžetas?

Mūsų biudžetas, žinokite, tas kuris ateina kaip stabilus metinis finansavimas, yra apie šimtą tūkstančių eurų. Plius kažkiek būna iš papildomų projektėlių, ar parduodam dopingo kontrolės paslaugas tarptautinėms varžyboms, tai kažką papildomai susirenkam. Iš tikrųjų biudžetas yra labai kuklus.

Kokių šakų sportininkus jūs prižiūrite?

Mes prižiūrime, žinokite, visus sportininkus, kurių federacijos yra pasirašiusios pasaulinį Antidopingo kodeksą. Tai visos olimpinės sporto šakos ir tikrai beveik visos Lietuvoje esančios federacijos. Na, tokios tiktai ten kaip galiūnai, kurių federacija net nėra pripažinta, ar pavyzdžiui, yra pripažinta tiktai viena kultūrizmo ir kūno rengybos federacija, kitos tenai nėra pripažintos...

Mes testuojame tik tuos sportininkus, kurie pripažįsta antidopingo taisykles. Ir ne tik testuojame, bet ir šviečiame.

Man atrodo, kad jūsų veikla primena sporto teisėjavimą...

Ne visai...

Nes antidopingas – taisyklių dalis. Kai Virgilijų Alekną, pelniusį olimpinį auksą Atėnuose, žurnalistai spaudė ką nors pakomentuoti apie Fazekašą, mūsų čempionas atsakė, kad vengras pažeidė disko metimo taisykles, ir nesvarbu, ar peržengdamas sektoriaus ribą, ar neduodamas šlapimo mėginio. Tai jūs esate panašūs į sporto teisėjus.

Aš pavadinčiau mus sporto policija. (Juokiasi) Taip, mes nustatinėjame pažeidimus ir už tuos pažeidimus... Na, mes ne patys skiriame bausmes. Mes nustatome pažeidimą, padarome visą rezultatų tvarkymą, ir tada jau federacija yra atsakinga skirti sportininkui sankciją. Mes dirbame iki pažeidimo nustatymo, o sankcijos jau neskiriame.

O tų pažeidimų yra įvairių. Sportininkai žino, kas yra dopingas, o žmonės dažnai mano, kad dopingas yra kažkokios draudžiamos medžiagos vartojimas. Ne tik! Dopingu laikomas vienos iš antidopingo taisyklių pažeidimas. Tai gali būti ir vartojimas, ir draudžiamos medžiagos buvimas, draudžiamo metodo  naudojimas, dopingo kontrolės vengimas, nurodytos buvimo vietos pažeidimas ir kita. Nes būna sportininkų, kurių prašoma registruoti treniruočių laiką ir vietą, kad galėtume atvažiuoti ir patikrinti, ir jeigu jų ten nerandi, jiems taikomi įspėjimai. Ir jeigu tokių įspėjimų susirenka trys per dvylika mėnesių, tuomet jam gali būti skirta sankcija. Gali būti skirta sankcija už turėjimą, nes tai yra pažeidimas, už platinimą, už davimą. Taigi taisyklių yra daug.

Pakalbėkime apie tų taisyklių esmę. Koks yra trumpas dopingo apibrėžimas?

Kodekse yra parašyta, kad tai vienos iš antidopingo taisyklių pažeidimas.

Tiesiog taip? Tuomet norint suprasti tenka skaityti daug taisyklių, ar ne?

Taip, taip.

Jūs paminėjote dopingo turėjimą.

Taip.

Tai jeigu draudžiamą medžiagą turi šiaip pilietis, jis nieko nepažeidžia, o jeigu...

Jis gali pažeisti. Jis gali pažeisti Lietuvos respublikos įstatymus, jeigu turi, pavyzdžiui, anabolinių steroidų. Jų turėti negalima niekam, ne tik sportininkams. Negalima turėti jokiam asmeniui, nes nuo 2016 m sausio 1 d. įsigaliojo įstatymas dėl tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės. Pavyzdžiui, anaboliniai steroidai įeina į tą grupę ir joks pilietis negali nei tų medžiagų turėti, nei pirkti, nei parsisiųsti, nei parduoti, gaminti, pervežti ir taip toliau.

Tai čia - kaip narkotikai?

Taip.

Mhm... Pagal kokį įstatymą?

Tai naujas įstatymas. Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatymas.

Ir jis galioja visiems piliečiams, ne  tik sportininkams, treneriams ar gydytojams?

Visiems piliečiams. Jo tikslas - apsaugoti, pavyzdžiui, nepilnamečius, paauglius, vartojančius kokiuose nors klubuose, kur jie eina neprofesionaliai treniruotis ir prisiskaitę ar kieno nors patarimų prisiklausę pradeda vartoti anabolinius steroidus, kurie iš tikro yra labai pavojingi gyvybei, ypač besivystančio organizmo.

Ar jūsų manymu riba tarp draudžiamų ir leidžiamų medžiagų yra aiški?

Taip.

Ar aišku, kad šitas papildas - draudžiamas, o kitas - leidžiamas?

Papildų mes neatskirinėjam. Draudžiamame sąraše surašytos veikliosios medžiagos. Reikia žiūrėti, kad jų nebūtų. Kita problema su maisto papildais yra ta, kad niekas negali garantuoti, jog jie nėra užteršti. Ne viskas gali būti įvardinta etiketėje. Pavyzdžiui, sudėty gali būti kas nors, kas nebus parašyta, ir tada sportininkai turi bėdą. Arba būna, kad sportininkai tiesiog nesugeba perskaityti, kas parašyta etiketėje, nes ta pati medžiaga gali turėti įvairių pavadinimų. Draudžiamame sąraše surašyti tie oficialūs, o ant pakuotės... Pavyzdžiui, su metilheksanaminu gali būti, kad jis vadinamas pelargonijų ar visokių ten snapučių šaknų ekstraktu. Tokio pavadinimo draudžiamame sąraše nėra, čia jau reikia domėtis.

Ar jūsų praktikoje yra buvę atvejų, kad medžiaga jokiu pavadinimu nenurodoma...

Maisto papilduose?

Taip. Tačiau ji ten randama?

Taip, yra buvę.

Pakalbėkime ne tik apie draudžiamas medžiagas, bet apie metodus. Tarkime, kraujo perpylimas...

Draudžiamas.

Kokie dar metodai draudžiami?

Na, pavyzdžiui, fizinės manipuliacijos, tokios kaip šlapimo kateterizavimas. Dirbtinis organizmo prisotinimas deguonimi. Net intraveninės infuzijos yra draudžiamos, nesvarbu, kokią tu medžiagą lašini, jeigu tai daroma ne ligoninėje ar poliklinikoje. Sportininkas gali turėti problemų, jei tai bus padaryta treniruočių vietoje ar per varžybas, persirengimo kambariuke ir tai bus užfiksuota. Nelabai kas aiškinsis, kas ten buvo lašinama, paprasčiausiai tokio metodo taikyti negalima. Negalima lašelinių statyti ne medicinos įstaigose.

Paminėjote dirbtinį prisotinimą deguonimi. Bet sportininkai juk mėgsta treniruotis kalnų stovyklose. Ar tai nėra pažeidimas?

Ne, visa tai yra tvarkoj. Tai, ką minėjau, susiję su tais kraujo paėmimais, prisotinimais, supylimais atgal. Jie gali treniruotis aukštikalnėse, tai nelaikoma dirbtiniu prisotinimu. Įkvepiamasis deguonis irgi nedraudžiamas. (Juokiasi)

Supratau. Dar man paaiškinkite, kaip elgiamasi tuomet, kai nėra fiksuojamas kraujo perpylimas ar kitas draudžiamo metodo taikymas, tačiau aptinkami iškreipti fiziologiniai rodikliai. Ar už tai gresia sankcijos?

Taip. Sportininkams yra sudaromi biologiniai pasai, kuriuose yra kraujo ir šlapimo rodikliai. Tie parametrai nuolat stebimi, imant mėginius. Iš nukrypimų galima padaryti išvadą, kad sportininkas vartojo dopingą, ir jis gali būti diskvalifikuotas. Ten yra tam tikros standartizuotos procedūros, turi sutapti ekspertų nuomonės dėl tam tikrų scenarijų, bet taip, tokių atvejų jau yra, tik ne pas mus. Lietuvoje dar nėra. Bet kitur yra buvę atvejų, kai dėl nukrypimų nuo biologinių pasų rodiklių sportininkai buvo diskvalifikuoti.

Kokie tai rodikliai?

Oi, ten žinokite labai daug tų rodiklių...

Pavyzdžiui, hematokritas?

Taip, taip. Hemoglobinas, retikuliocitai, eritrocitai, bendras kraujo tūris... Ten viskas yra. Brėžiamos tam tikros kreivės ir spėjama, koks tam kartui turėtų būti parametras. Suskaičiuoja pati sistema. Ir jeigu yra dideli nukrypimai, iškart rašoma išvada, kad tai yra, taip vadinamas, atipinis testas. Tuomet ekspertai žiūri, tęsia tolimesnius testavimus, gilinasi.

Kada išduodamas biologinis pasas?

(Atsidūsta) Jis neišduodamas. (Juokiasi) Tai yra kompiuterinė sistema, ir tiesiog mes patys nusprendžiame, kuriems sportininkams mes norime pradėti daryti biologinius pasus. Nes kiekvienam kol kas mes nedarome. Tuomet imame kraują būtent biologiniams pasams. Dopingo kontrolei imi du mėginius, o biologiniam pasui – vieną, tada siunti į laboratoriją ir analizuoji atsakymus. Po kiek laiko vėl imi - siunti. Tuomet susidaro toks bendras paveikslas. Sportininkai taip pat gali matyti savo biologinį pasą, tik jie mato atskirus rodiklius, o mes – bendrą paveikslą.

Tai jūs šitaip stebite ne visus?

Ne visus.

Įtariamuosius, ar yra kitų kriterijų?

Žinokite, įvairūs yra kriterijai. Pirmiausia orientuojamės į tuos ištvermės sportininkus, tas šakas, kuriose yra didesnė kažkokių kraujo manipuliacijų tikimybė, didesnė eritropoetino vartojimo tikimybė. Tai jiems labiau darome. Būna, kad pasirenkame jaunesnius, perspektyvesnius sportininkus, kad jau turėtume jų bylą ateičiai. Jėgos sporto šakoms nėra taip aktualu turėti biologinį kraujo pasą, ten labiau žiūrimas steroidų profilis.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?

Pasakysiu, kad bendrame kontekste Lietuva atrodo gerai. Mes įgyvendiname visus tarptautinius reikalavimus. Aišku, yra, kur tobulėti. Tikrai, tikrai yra. Bet mes testuojame, nustatome pažeidėjus, taikome tuos išmaniuosius testavimus, kai tu turi didesnę tikimybę turėti teigiamą testą, o ne tik šiaip pašaudyti. Pagal nustatomų pažeidimų vidurkį atrodome taip, kaip visas pasaulis.

Ar yra buvę atvejų, kad jūsų pagalbos kreipėsi mėgėjai? Jų varžybose kartais konkuruojama labai aršiai.

Aš net neabejoju, kad ten visko pasitaiko. Bet ne, žinokite, nebuvo. Nebuvo kreipęsi koks nors Vilniaus maratonas ar kas nors. Nes dopingo kontrolė yra brangi ir ne kiekvienam galbūt prieinama...

Kiek kainuoja patikrinti vieną nugalėtoją?

Na, jeigu imame visą procedūrą nuo pradžios iki galo: nuo darbų suorganizavimo, paėmimo, pačios įrangos, žmonių darbo iki transportavimo į laboratoriją, laboratorinės analizės, tai nevaržybinio testo kaina yra apie... aš litais galiu dar pasakyti – 1300 litų, o varžybinio – apie 1600 litų, tai išeina apie 470 eurų. Tiek kainuoja visas vieno sportininko patikrinimo paketas. Tai – nepigus malonumas. Net Lietuvos čempionatus mes testuojame savo iniciatyva, bet ne visus. Ne visos federacijos kviečiasi, skiria tam lėšų.  

Kokios dabar yra pagrindinės antidopingo problemos? Ar yra likę stambių landų?

Jeigu vadovaujamasi tarptautiniais standartais, tokių landų yra likę jau nedaug. Anksčiau sportininkai galėdavo išskristi kur nors treniruotis ir būti nepasiekiami testuotojams. Dabar jie pasiekiami visur, mes galime surasti kiekvieną ir patikrinti. Jeigu bus Amerikoje, mes užsakysime testą Amerikoje, bus kitur – tai kitur.

Gal problema yra tokia, kad sportininkai pradėjo medžiagas vartoti mikrodozėmis. Laikas, kol gali jas pagauti yra labai trumpas. Pavyzdžiui, eritropoetinas, vartojamas mažomis dozėmis, labai greitai dingsta iš organizmo. Tas pats – su augimo hormonu. Tėra labai trumpi aptikimo langai, todėl metodikos tobulėja, kad mums būtų lengviau susekti.

Ar jūs galite drausti sportininkui vykti į tam tikrą vietą, kur negalėtumėte jo pasiekti?

Negalime.

Bet juk yra neramių rajonų, kuriuose dopingo kontrolė neįmanoma.

Bet ar kas nors vyks treniruotis į Siriją? Aš abejoju.

Į Siriją gal dabar ne, bet tarkime į kokią nors Čečėniją ar Šiaurės Korėją. Juk kai kurios vietos sunkiai pasiekiamos net Interpolui.

Žinokite, mes su tuo nesusiduriame. Ne. Galiu pasakyti, su kuo yra kiti susidūrę, čia aš girdėjau iš tarptautinių federacijų, tai – nelogiškos treniruočių vietos. Jie pavyzdžiui rašo: trys dienos Čečėnijoje, paskui trys dienos Brazilijoje, paskui dar kur nors. Tai čia traktuoji kaip dopingo kontrolės vengimą. Už tai irgi galima būti nubaustam. Pavyzdžiui, jeigu ten net nėra treniruotėms vietų: stadionų, baseinų. Tai - dopingo kontrolės vengimas.

Kita problema – jūsų darbu pasiektų verdiktų įgyvendinimas. Štai Austrai Skujytei tik dabar svarstoma įteikti Londono olimpinių žaidynių bronzą.

Taip.

Ar pastebite, kad tokie procesai greitėja?

Vėliau išaiškėję teigiami testai nėra kažkokia naujiena. Mėginiai saugomi, pavyzdžiui, dešimt metų. 

Anksčiau buvo aštuoneri. Tai pasitaiko, kad net į to laiko pabaigą atsiranda naujos metodikos, ištiriami neatitikimai. Tokių atvejų jau yra buvę. O čia laiko tarpas ganėtinai neilgas, dar ketveri metai nepraėjo.

Kur laikomi Lietuvos sportininkų mėginiai?

Akredituotoje laboratorijoje. Lietuvoje tokios nėra. Kai norime kokius nors mėginius saugoti, siunčiame juos į Varšuvą. Mokame už tai tam tikrą mokestį, bet jis labai mažas. Galėtume nors ir visus ten saugoti, bet tiesiog nėra reikalo.

Belieka džiaugtis, kad išvis tai įvyko, kad yra tas antidopingas, kad anksčiau ar vėliau teisybė triumfuoja. Aišku labai gaila, kad tai nebuvo padaryta laiku. Sportininkai, gavę tuos medalius vėliau, nukenčia, jie negauna tos garbės, neužlipa ant pakylos, iš jų atimama nuostabi patirtis.

Tai štai mes su tuo ir kovojame, o kad mes – ne visagaliai, tai...

Tai aišku. Buvo labai įdomu jus aplankyti ir pasikalbėti.

Pamatėte, kaip mes kukliai gyvenam.

Kukliai, bet atmosfera pas jus maloni, ačiū.

---

Nuotrauką pokalbio iliustracijai geranoriškai atsiuntė pašnekovė.