Kiek
laiko jūs vadovaujate Lietuvos Antidopingo agentūrai?
Dešimt metų, nuo pat jos įsteigimo.
O
kas tai per įstaiga? Kas ją įsteigė?
Jos steigėjas yra Kūno kultūros ir sporto
departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kadangi Lietuva yra
ratifikavusi dvi konvencijas: Europos Tarybos Antidopingo konvenciją ir UNESCO tarptautinę
konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte, visa šita veikla turėjo būti
įgyvendinama. Įstaiga turėjo būti atskira, tai negalėjo būti padalinys ar dar
kas nors.
Tinklalapyje
perskaičiau, kad turite tris darbuotojus.
Taip, mes esame trise. Dviese dirbame pilną laiką,
viena kolegė - dalį. Ji yra mūsų medikė, ateina ne kiekvieną dieną. Šiandien
kaip tik turėtų ateiti.
Koks
jūsų biudžetas?
Mūsų biudžetas, žinokite, tas kuris ateina kaip
stabilus metinis finansavimas, yra apie šimtą tūkstančių eurų. Plius kažkiek
būna iš papildomų projektėlių, ar parduodam dopingo kontrolės paslaugas tarptautinėms
varžyboms, tai kažką papildomai susirenkam. Iš tikrųjų biudžetas yra labai
kuklus.
Kokių
šakų sportininkus jūs prižiūrite?
Mes prižiūrime, žinokite, visus sportininkus, kurių
federacijos yra pasirašiusios pasaulinį Antidopingo kodeksą. Tai visos
olimpinės sporto šakos ir tikrai beveik visos Lietuvoje esančios federacijos.
Na, tokios tiktai ten kaip galiūnai, kurių federacija net nėra pripažinta, ar
pavyzdžiui, yra pripažinta tiktai viena kultūrizmo ir kūno rengybos federacija,
kitos tenai nėra pripažintos...
Mes testuojame tik tuos sportininkus, kurie pripažįsta
antidopingo taisykles. Ir ne tik testuojame, bet ir šviečiame.
Man
atrodo, kad jūsų veikla primena sporto teisėjavimą...
Ne visai...
Nes
antidopingas – taisyklių dalis. Kai Virgilijų Alekną, pelniusį olimpinį auksą
Atėnuose, žurnalistai spaudė ką nors pakomentuoti apie Fazekašą, mūsų čempionas
atsakė, kad vengras pažeidė disko metimo taisykles, ir nesvarbu, ar peržengdamas
sektoriaus ribą, ar neduodamas šlapimo mėginio. Tai jūs esate panašūs į sporto
teisėjus.
Aš pavadinčiau mus sporto policija. (Juokiasi) Taip, mes nustatinėjame
pažeidimus ir už tuos pažeidimus... Na, mes ne patys skiriame bausmes. Mes
nustatome pažeidimą, padarome visą rezultatų tvarkymą, ir tada jau federacija yra
atsakinga skirti sportininkui sankciją. Mes dirbame iki pažeidimo nustatymo, o
sankcijos jau neskiriame.
O tų pažeidimų yra įvairių. Sportininkai žino, kas yra
dopingas, o žmonės dažnai mano, kad dopingas yra kažkokios draudžiamos
medžiagos vartojimas. Ne tik!
Dopingu
laikomas vienos iš antidopingo taisyklių pažeidimas. Tai gali būti ir
vartojimas, ir draudžiamos medžiagos buvimas, draudžiamo metodo naudojimas, dopingo kontrolės vengimas,
nurodytos buvimo vietos pažeidimas ir kita. Nes būna sportininkų, kurių prašoma
registruoti treniruočių laiką ir vietą, kad galėtume atvažiuoti ir patikrinti,
ir jeigu jų ten nerandi, jiems taikomi įspėjimai. Ir jeigu tokių įspėjimų
susirenka trys per dvylika mėnesių, tuomet jam gali būti skirta sankcija. Gali būti
skirta sankcija už turėjimą, nes tai yra pažeidimas, už platinimą, už davimą.
Taigi taisyklių yra daug.
Pakalbėkime
apie tų taisyklių esmę. Koks yra trumpas dopingo apibrėžimas?
Kodekse yra parašyta, kad tai vienos iš antidopingo
taisyklių pažeidimas.
Tiesiog
taip? Tuomet norint suprasti tenka skaityti daug taisyklių, ar ne?
Taip, taip.
Jūs
paminėjote dopingo turėjimą.
Taip.
Tai
jeigu draudžiamą medžiagą turi šiaip pilietis, jis nieko nepažeidžia, o
jeigu...
Jis gali pažeisti. Jis gali pažeisti Lietuvos
respublikos įstatymus, jeigu turi, pavyzdžiui, anabolinių steroidų. Jų turėti
negalima niekam, ne tik sportininkams. Negalima turėti jokiam asmeniui, nes nuo
2016 m sausio 1 d. įsigaliojo įstatymas dėl tam tikrų dopingo medžiagų
kontrolės. Pavyzdžiui, anaboliniai steroidai įeina į tą grupę ir joks pilietis
negali nei tų medžiagų turėti, nei pirkti, nei parsisiųsti, nei parduoti,
gaminti, pervežti ir taip toliau.
Tai
čia - kaip narkotikai?
Taip.
Mhm...
Pagal kokį įstatymą?
Tai naujas įstatymas. Tam tikrų dopingo medžiagų
kontrolės įstatymas.
Ir
jis galioja visiems piliečiams, ne tik
sportininkams, treneriams ar gydytojams?
Visiems piliečiams. Jo tikslas - apsaugoti, pavyzdžiui,
nepilnamečius, paauglius, vartojančius kokiuose nors klubuose, kur jie eina
neprofesionaliai treniruotis ir prisiskaitę ar kieno nors patarimų prisiklausę
pradeda vartoti anabolinius steroidus, kurie iš tikro yra labai pavojingi
gyvybei, ypač besivystančio organizmo.
Ar
jūsų manymu riba tarp draudžiamų ir leidžiamų medžiagų yra aiški?
Taip.
Ar
aišku, kad šitas papildas - draudžiamas, o kitas - leidžiamas?
Papildų mes neatskirinėjam. Draudžiamame sąraše
surašytos veikliosios medžiagos. Reikia žiūrėti, kad jų nebūtų. Kita problema
su maisto papildais yra ta, kad niekas negali garantuoti, jog jie nėra
užteršti. Ne viskas gali būti įvardinta etiketėje. Pavyzdžiui, sudėty gali būti
kas nors, kas nebus parašyta, ir tada sportininkai turi bėdą. Arba būna, kad
sportininkai tiesiog nesugeba perskaityti, kas parašyta etiketėje, nes ta pati
medžiaga gali turėti įvairių pavadinimų. Draudžiamame sąraše surašyti tie
oficialūs, o ant pakuotės... Pavyzdžiui, su metilheksanaminu gali būti, kad jis
vadinamas pelargonijų ar visokių ten snapučių šaknų ekstraktu. Tokio pavadinimo
draudžiamame sąraše nėra, čia jau reikia domėtis.
Ar
jūsų praktikoje yra buvę atvejų, kad medžiaga jokiu pavadinimu nenurodoma...
Maisto papilduose?
Taip.
Tačiau ji ten randama?
Taip, yra buvę.
Pakalbėkime
ne tik apie draudžiamas medžiagas, bet apie metodus. Tarkime, kraujo
perpylimas...
Draudžiamas.
Kokie
dar metodai draudžiami?
Na, pavyzdžiui, fizinės manipuliacijos, tokios kaip
šlapimo kateterizavimas. Dirbtinis organizmo prisotinimas deguonimi. Net
intraveninės infuzijos yra draudžiamos, nesvarbu, kokią tu medžiagą lašini,
jeigu tai daroma ne ligoninėje ar poliklinikoje. Sportininkas gali turėti
problemų, jei tai bus padaryta treniruočių vietoje ar per varžybas,
persirengimo kambariuke ir tai bus užfiksuota. Nelabai kas aiškinsis, kas ten
buvo lašinama, paprasčiausiai tokio metodo taikyti negalima. Negalima lašelinių
statyti ne medicinos įstaigose.
Paminėjote
dirbtinį prisotinimą deguonimi. Bet sportininkai juk mėgsta treniruotis kalnų
stovyklose. Ar tai nėra pažeidimas?
Ne, visa tai yra tvarkoj. Tai, ką minėjau, susiję su
tais kraujo paėmimais, prisotinimais, supylimais atgal. Jie gali treniruotis
aukštikalnėse, tai nelaikoma dirbtiniu prisotinimu. Įkvepiamasis deguonis irgi
nedraudžiamas. (Juokiasi)
Supratau.
Dar man paaiškinkite, kaip elgiamasi tuomet, kai nėra fiksuojamas kraujo
perpylimas ar kitas draudžiamo metodo taikymas, tačiau aptinkami iškreipti fiziologiniai
rodikliai. Ar už tai gresia sankcijos?
Taip. Sportininkams yra sudaromi biologiniai pasai,
kuriuose yra kraujo ir šlapimo rodikliai. Tie parametrai nuolat stebimi, imant
mėginius. Iš nukrypimų galima padaryti išvadą, kad sportininkas vartojo
dopingą, ir jis gali būti diskvalifikuotas. Ten yra tam tikros standartizuotos
procedūros, turi sutapti ekspertų nuomonės dėl tam tikrų scenarijų, bet taip,
tokių atvejų jau yra, tik ne pas mus. Lietuvoje dar nėra. Bet kitur yra buvę atvejų,
kai dėl nukrypimų nuo biologinių pasų rodiklių sportininkai buvo
diskvalifikuoti.
Kokie
tai rodikliai?
Oi, ten žinokite labai daug tų rodiklių...
Pavyzdžiui,
hematokritas?
Taip, taip. Hemoglobinas, retikuliocitai, eritrocitai,
bendras kraujo tūris... Ten viskas yra. Brėžiamos tam tikros kreivės ir
spėjama, koks tam kartui turėtų būti parametras. Suskaičiuoja pati sistema. Ir
jeigu yra dideli nukrypimai, iškart rašoma išvada, kad tai yra, taip vadinamas,
atipinis testas. Tuomet ekspertai žiūri, tęsia tolimesnius testavimus,
gilinasi.
Kada
išduodamas biologinis pasas?
(Atsidūsta) Jis neišduodamas. (Juokiasi) Tai yra kompiuterinė
sistema, ir tiesiog mes patys nusprendžiame, kuriems sportininkams mes norime
pradėti daryti biologinius pasus. Nes kiekvienam kol kas mes nedarome. Tuomet
imame kraują būtent biologiniams pasams. Dopingo kontrolei imi du mėginius, o
biologiniam pasui – vieną, tada siunti į laboratoriją ir analizuoji atsakymus. Po
kiek laiko vėl imi - siunti. Tuomet susidaro toks bendras paveikslas. Sportininkai
taip pat gali matyti savo biologinį pasą, tik jie mato atskirus rodiklius, o
mes – bendrą paveikslą.
Tai
jūs šitaip stebite ne visus?
Ne visus.
Įtariamuosius,
ar yra kitų kriterijų?
Žinokite, įvairūs yra kriterijai. Pirmiausia orientuojamės
į tuos ištvermės sportininkus, tas šakas, kuriose yra didesnė kažkokių kraujo
manipuliacijų tikimybė, didesnė eritropoetino vartojimo tikimybė. Tai jiems
labiau darome. Būna, kad pasirenkame jaunesnius, perspektyvesnius sportininkus,
kad jau turėtume jų bylą ateičiai. Jėgos sporto šakoms nėra taip aktualu turėti
biologinį kraujo pasą, ten labiau žiūrimas steroidų profilis.
Kaip
šiame kontekste atrodo Lietuva?
Pasakysiu, kad bendrame kontekste Lietuva atrodo
gerai. Mes įgyvendiname visus tarptautinius reikalavimus. Aišku, yra, kur
tobulėti. Tikrai, tikrai yra. Bet mes testuojame, nustatome pažeidėjus, taikome
tuos išmaniuosius testavimus, kai tu turi didesnę tikimybę turėti teigiamą testą,
o ne tik šiaip pašaudyti. Pagal nustatomų pažeidimų vidurkį atrodome taip, kaip
visas pasaulis.
Ar
yra buvę atvejų, kad jūsų pagalbos kreipėsi mėgėjai? Jų varžybose kartais konkuruojama
labai aršiai.
Aš net neabejoju, kad ten visko pasitaiko. Bet ne,
žinokite, nebuvo. Nebuvo kreipęsi koks nors Vilniaus maratonas ar kas nors. Nes
dopingo kontrolė yra brangi ir ne kiekvienam galbūt prieinama...
Kiek
kainuoja patikrinti vieną nugalėtoją?
Na, jeigu imame visą procedūrą nuo pradžios iki galo:
nuo darbų suorganizavimo, paėmimo, pačios įrangos, žmonių darbo iki
transportavimo į laboratoriją, laboratorinės analizės, tai nevaržybinio testo
kaina yra apie... aš litais galiu dar pasakyti – 1300 litų, o varžybinio – apie
1600 litų, tai išeina apie 470 eurų. Tiek kainuoja visas vieno sportininko
patikrinimo paketas. Tai – nepigus malonumas. Net Lietuvos čempionatus mes
testuojame savo iniciatyva, bet ne visus. Ne visos federacijos kviečiasi,
skiria tam lėšų.
Kokios
dabar yra pagrindinės antidopingo problemos? Ar yra likę stambių landų?
Jeigu vadovaujamasi tarptautiniais standartais, tokių
landų yra likę jau nedaug. Anksčiau sportininkai galėdavo išskristi kur nors treniruotis
ir būti nepasiekiami testuotojams. Dabar jie pasiekiami visur, mes galime
surasti kiekvieną ir patikrinti. Jeigu bus Amerikoje, mes užsakysime testą
Amerikoje, bus kitur – tai kitur.
Gal problema yra tokia, kad sportininkai pradėjo
medžiagas vartoti mikrodozėmis. Laikas, kol gali jas pagauti yra labai trumpas.
Pavyzdžiui, eritropoetinas, vartojamas mažomis dozėmis, labai greitai dingsta
iš organizmo. Tas pats – su augimo hormonu. Tėra labai trumpi aptikimo langai,
todėl metodikos tobulėja, kad mums būtų lengviau susekti.
Ar
jūs galite drausti sportininkui vykti į tam tikrą vietą, kur negalėtumėte jo
pasiekti?
Negalime.
Bet
juk yra neramių rajonų, kuriuose dopingo kontrolė neįmanoma.
Bet ar kas nors vyks treniruotis į Siriją? Aš abejoju.
Į
Siriją gal dabar ne, bet tarkime į kokią nors Čečėniją ar Šiaurės Korėją. Juk kai
kurios vietos sunkiai pasiekiamos net Interpolui.
Žinokite, mes su tuo nesusiduriame. Ne. Galiu
pasakyti, su kuo yra kiti susidūrę, čia aš girdėjau iš tarptautinių federacijų,
tai – nelogiškos treniruočių vietos. Jie pavyzdžiui rašo: trys dienos
Čečėnijoje, paskui trys dienos Brazilijoje, paskui dar kur nors. Tai čia
traktuoji kaip dopingo kontrolės vengimą. Už tai irgi galima būti nubaustam. Pavyzdžiui,
jeigu ten net nėra treniruotėms vietų: stadionų, baseinų. Tai - dopingo
kontrolės vengimas.
Kita
problema – jūsų darbu pasiektų verdiktų įgyvendinimas. Štai Austrai Skujytei
tik dabar svarstoma įteikti Londono olimpinių žaidynių bronzą.
Taip.
Ar
pastebite, kad tokie procesai greitėja?
Vėliau išaiškėję teigiami testai nėra kažkokia
naujiena. Mėginiai saugomi, pavyzdžiui, dešimt metų.
Anksčiau buvo aštuoneri.
Tai pasitaiko, kad net į to laiko pabaigą atsiranda naujos metodikos, ištiriami
neatitikimai. Tokių atvejų jau yra buvę. O čia laiko tarpas ganėtinai neilgas,
dar ketveri metai nepraėjo.
Kur
laikomi Lietuvos sportininkų mėginiai?
Akredituotoje laboratorijoje. Lietuvoje tokios nėra.
Kai norime kokius nors mėginius saugoti, siunčiame juos į Varšuvą. Mokame už
tai tam tikrą mokestį, bet jis labai mažas. Galėtume nors ir visus ten saugoti,
bet tiesiog nėra reikalo.
Belieka džiaugtis, kad išvis tai įvyko, kad yra tas
antidopingas, kad anksčiau ar vėliau teisybė triumfuoja. Aišku labai gaila, kad
tai nebuvo padaryta laiku. Sportininkai, gavę tuos medalius vėliau, nukenčia,
jie negauna tos garbės, neužlipa ant pakylos, iš jų atimama nuostabi patirtis.
Tai štai mes su tuo ir kovojame, o kad mes – ne visagaliai,
tai...
Tai
aišku. Buvo labai įdomu jus aplankyti ir pasikalbėti.
Pamatėte, kaip mes kukliai gyvenam.
Kukliai,
bet atmosfera pas jus maloni, ačiū.
---
Nuotrauką
pokalbio iliustracijai geranoriškai atsiuntė pašnekovė.
1 komentaras:
Manau, kad biudžetas nėra jau toks mažas. Įdomu ar šiuo metu būtų dirbama (turiu omenyje intensyvų ir kokybišką darbą) visiškai be atlygio. Jei taip, kiek metų. Ar jau šitie dalykai Lietuvoje - tik istorija. Antra, bet sportas (turiu omenyje profesionalų, - kitoks, tai fizinė kultūra, manau) pasaulyje vis tiek dar yra populiarus. Nors klausti, kad ir retoriškai net neverta, matyt. Ta prasme, kai mūsų Žemės žmogiukas dar vis ir iki šiol karus garbina... kariauja, žudo...
Rašyti komentarą