Tašis: „Butaną įdomų padaro čia gyvenantys žmonės“

Kaip tu prisistatytum sutiktam nepažįstamajam?

Sakyčiau, esu iš Butano. Butanas - tai gaublyje mikroskopiškai atrodanti šalis. Labai maža, tik septyni šimtai tūkstančių gyventojų. Dauguma pasaulio žmonių nežino, kur ji. Daugelis jos išvis nėra girdėję. Taigi, prisistatydamas sakyčiau, kad gyvenu Butane, tokioje valstybėje, lyg sumuštinis suspaustoje dviejų milžinų - Indijos ir Kinijos.

Atrodo, su Kinija jūs nelabai draugaujate. Neturite nei skrydžių į jos miestus, nei kelių ar geležinkelių.

Taip. Siena su Kinija visiškai uždara. Visas prekes ir žaliavas mes atsivežame iš Indijos.

Kur esi gimęs?

Esu kilęs iš Lhuntse kaimo rytiniame Butano užkampyje. Ta vieta garsėja audiniais. Nemaža butaniečių dėvi mano kaime išaustais tautiniais drabužiais. Žmonės ten labai draugiški. Tau patiktų. Čia, Vakarų Butane, apsidairęs pastebi spartų vystymąsi, daug šiuolaikiškų pastatų. O ten dar daug kas likę po senovei, kai kurie net apsieina be pinigų.

Bet tu man rodei savo mokyklą čia. Persikraustėte?   

Taip, aš gimiau rytiniame pakraštyje, mano mama yra iš ten. O tėvas dirbo vyriausybei, jis - miškininkas. Taigi, kažkaip jį perkėlė čionai, į šitą slėnį, į Punakhą. Anksčiau čia buvo mūsų sostinė. Iki 1955-ųjų. Tėvas čia ir dirbo.

Aš čia pabaigiau mokyklą, ėmiau dirbti su turistais. Mane traukė kelionės, bet pats keliauti negalėjau, tai bent pabendraudavau su įvairiais atvykėliais. Turistų pas mus vis daugėja: prieš porą dešimtmečių atvykdavo po trisdešimt užsieniečių per metus, pernai - jau trys šimtai tūkstančių.

Ko jie čia ieško?

Daugiausia atvyksta pasižiūrėti vietinių žmonių. Gamta pas mus graži, bet manau, kad Butaną, kaip ir kiekvieną vietovę, įdomų padaro čia gyvenantys žmonės.

Tokie, kaip tu pats.

Aš jutau, kad man trūko išsilavinimo, norėjau tobulėti, tai sugalvojau mokytis Indijoje. Išvažiavau 2011-aisiais ir Bangalore per trejus metus baigiau psichologijos bakalauro studijas. Dauguma žmonių čia pasikliauja religiniais budizmo principais, bet aš maniau, kad to nepakanka, ir pasirinkau psichologiją.

Ar Butanas pasikeitė per tą laiką, kol buvai išvykęs?

Labai. Aš praleidau užsienyje trejus metus, nėkart nebuvau parvažiavęs. Grįžęs radau Thimpu, mūsų sostinę, padvigubėjusią - nuo trisdešimties iki gal septyniasdešimties tūkstančių gyventojų. Visur nauji daugiabučiai. Prieš išvykstant visi mūsų plentai buvo vienos juostos, o dabar nutiesti dviejų eismo juostų greitkeliai.

Be to, labai padaugėjo išsilavinusio jaunimo. Aš su savo bakalauro laipsniu nebegalėjau išsiskirti.

Studijavai psichologiją, tačiau dabar dirbi radijuje?

Taip, grįžęs iš Indijos įsidarbinau žurnalistu laikraštyje. Pamažu ėmiau rašyti ne tik reportažus ir naujienas - kūriau apybraižas, įrašinėjau pokalbius. Paskui perėjau į radiją ir dabar ten vedu laidas.

Angliškai?

Taip.

Vietiniams ar atvykėliams?

Vietiniams. Jaunimui... Nemažai žmonių klausosi radijo anglų kalba. Mūsų mokyklose nuo pat pradžių visi dalykai išskyrus gimtąją dzongkha kalbą dėstomi angliškai. Aišku, leidžiu muzikos, kuriu ir pasakoju istorijas, kviečiu skambinti man į studiją.

Tai - valstybinis radijas?

Taip.

Kiek stočių iš viso jūs čia turite?

Tris. Bet tik mūsiškė aprėpia visą šalies teritoriją.

Tai esi svarbus žmogus. Įžymybė?

(Juokiasi) Keletas mane atpažįsta, bet matai, aš gi dirbu tik tuomet, kai turiu laiko. Ne ištisai.

Tokia veikla žiniasklaidoje gali būti svarbi vietos politikai. Ar jauti tai?

Nesupratau klausimo.

Galėtum daryti įtaką. Ypač prieš rinkimus. Gali paminėti ar nutylėti vieną kitą vardą, pasikviesti politikų į studiją, ir panašiai.

Taip, tai galėtų turėti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos. Lengva suklysti. Manęs klausosi jaunimas, tai turiu jausti atsakomybę.

Bet nesi pajutęs kokio nors spaudimo?

Ne, to nėra. Radijas tiesiog skirtas šviesti jaunimui, tai nebūna jokio politinio ar panašaus spaudimo.

Leidžiate reklamą?

Taip. Reklamos klipus.

Ir juos gali bet kas užsisakyti? Bet kuris verslas?

Taip.

Kas daugiausia reklamuojasi?

Mmm... Čia turime dvi mobiliojo ryšio bendroves. Viena - kooperatinė, valstybės ir žmonių, o kita - privati. Beje, pastaroji vadinasi Taši, nors man nepriklauso. (Juokiasi) Priklauso „Taši grupei“. Tai šitos dvi vienintelės užsako reklamos per radiją. Dar retkarčiais pasireklamuoja traškučiai, bet kol kas mes čia neturime garsiųjų pasaulinių pavadinimų.  

Kiek tau metų?

Trisdešimt dveji.

Atrodai labai savarankiškas. Gyveni vienas. Nuomojiesi?

Aha. Nuomojuosi butą Thimpu. Negaliu skųstis. Viskas puiku.

Vis derini gido uždarbį su pareigomis radijuje?

Taip. Esu labai lankstus. Man patinka bendrauti. Tai praturtina ne mažiau nei knygos ar paskaitos.

Mokymasis yra lyg nušvitimas. Išpažįstantieji budizmą siekia nušvisti, ir man atrodo, kad lavinimasis ir žinojimas suteikia tam tikro nušvitimo. Tam tikro. 

Jūsų buvęs karalius turėjo keturias žmonas ir aibę vaikų.

Taip.

Ar tai įprasta?  

Gana įprasta, tačiau tai kinta. Mano tėvų karta gyveno visai kitaip. Jie siekė turėti kuo daugiau vaikų, kad būtų kam dirbti ryžių laukuose. Vyras dažnai turėdavo vaikų su keliomis moterimis. Mano senelis turėjo dvi žmonas, dažnas ūkininkas turėdavo tris. Tuo tarpu kokie trys gyvulių augintojai dažnai gyvendavo pakaitomis su viena moterimi, nes pasikeisdami kalnuose ganydavo jakų bandą.

Dabar viskas pasikeitė. Jauni išsilavinę žmonės keliasi į miestus ir gyvena poromis. Pas mus nėra formalios santuokos. Jeigu aš pradedu gyventi su mergina, ir jos tėvai žino, kad mes miegame drauge, ji prilygsta žmonai. 

Paprasta. Turbūt tai priklauso ir nuo religijos. Neseniai sostinėje pasistatėte 50 metrų aukščio Budos Šakjamunio statulą. Kokia budizmo svarba Butane?

Budizmas mums labai svarbus. Butane leidžiamos ir kitos religijos, bet budizmas svarbus istoriškai. 1616 metais iš Tibeto čia atkeliavo mūsų tautos tėvas Ngawangas Namgyalas. Jis pristatė gynybinių tvirtovių, įdiegė tautinius rūbus, suvienodino kalbą ir suformavo mūsų tapatybę. Jis buvo Tibeto budizmo Kagju atšakos lama, todėl aiškino tikėjimo tiesas, mokė filosofijos, kūrė vienuolynus. Budizmo įsigalėjimas buvo susijęs su tuo laikotarpiu susiformavusia Butano tapatybe. 

Jau daug anksčiau, VIII-ame amžiuje, kitą budizmo tradiciją, Nyingmą, čia iš Indijos atnešė Padmasambhava, dar vadinamas Guru Rinpoče. Taigi Butane dabar paplitusios abi budizmo srovės: Kagju ir Nyingma.

Tačiau čia pastebėjau ir Dalai Lamos XIV-jo portretų, o jis juk atstovauja Geluk tradicijai. Dabar Tibete Jo Šventenybės nuotraukos uždraustos dėl kinų politikos. Čia to nėra?

Teisybė, čia nėra religinės diskriminacijos.

Ar pats esi religingas žmogus?

Nelabai. Budizmą aš suvokiu ne kaip religiją, o kaip vedantį per gyvenimą principą. Mokykloje mus mokė budizmo, tačiau aš nenuėjau į vienuolyną nusiskusti galvos. Budizmo pagrindai man padeda susidėlioti gyvenimą.

Ar turi draugų, tapusių vienuoliais?

Vieną. Vienas mano mokyklos draugas pasirinko tą kelią, baigė budizmo koledžą, liko vienuolyne. Pas mus tai nėra kaip nors privaloma, tėvai neatiduoda vaikų vienuoliams. Jaunuoliai patys renkasi.

Prieš atvykdamas girdėjau, kad Butanas - labai uždara, konservatyvi valstybė. Ar tiesa, kad jūs tik neseniai įsivedėte televiziją?

Taip, tiesa. Dabar dauguma jaunuolių gauna išsilavinimą, taigi, yra pajėgūs suprasti įvairius įvykius. O dar prieš dešimtį metų švietimo labai trūko. Mūsų Trečiasis Karalius įdiegė švietimo politiką šalyje, bet jos pasiekimai tapo pastebimi ne taip jau greitai. Ketvirtasis Karalius laikė, kad liaudis vis dar nėra pasirengusi susidurti su tais dalykais, gali sureaguoti netinkamai, galėtų kilti neramumų. Gal tai ir nebuvo pagrindinė priežastis, bet šiaip ar taip jis nusprendė neturėti valstybėje televizijos iki 1999-ųjų. O nuo tada viskas pajudėjo, televizija paplito.    

Pas mus dabar daugelis jau nebeturi namie televizorių. Pakanka interneto telefone. Prieigos prie interneto čia jums neriboja?

Ne, nėra jokių ribojimų. Kiekvienas jaunuolis naudojasi kiek tik nori. Žmonės dabar jau geba atskirti tiesą nuo melo, todėl esame saugūs.

Atskridau iš Tibeto. Per Katmandu, bet iš ten. Pats patyriau, kad kinai ten blokuoja ir facebooką, ir google, ir youtube. O čia - viskas veikia.

Taip, Butane visa tai laisva.

Tačiau pas jus draudžiami kiti dalykai. Rūkyti, pavyzdžiui.

Taip, rūkyti pas mus uždrausta. Berods, nuo 2004-ųjų.

Kas dar čia uždrausta?

Daugiau niekas. Mes neturime daug draudimų. Tik rūkyti neleidžiama. Aš manau, kad tai labai kenksminga sveikatai. Tas draudimas atsirado iš rūpesčio tautos sveikata. Esame maža tautelė, todėl mūsų vyriausybė nusprendė taip apsaugoti piliečius nuo žalingo įpročio. Pas mus saugomas kultūros paveldas, tai saugoma ir žmonių sveikata. Budizmas taip pat nepalaiko rūkymo.

Taip pat reikėtų pridurti, kad tie, kas jau buvo įgiję priklausomybę nuo tabako, galėjo rūkyti. Žinoma, jiems tekdavo važiuoti nusipirkti cigarečių į Indiją. Įsivežti buvo galima tik ribotą kiekį, ir dar vežant per sieną tekdavo sumokėti muitą. Labai brangu. Ir rūkyti jie galėjo tik ne viešumoje.  

Mano šalies vyriausybė panašiai siekia apsaugoti tautą nuo alkoholio. Ir dar svarsto aprengti jaunimą tautiniais drabužiais. Pas jus jie lyg ir privalomi?

Kalbant apie tai, būdami Butano piliečiais mes itin didžiuojamės nešiodami tautinius drabužius. Taip mes parodome savo tapatybę - esame butaniečiai. Tai nėra prievolė. Kiekvienas gali vilkėti kaip nori: tautiniais ar paprastais rūbais. Tik mokykloje iš pagarbos valstybės vėliavai moksleiviai dėvi tautinius drabužius.

Visi moksleiviai?

Visi.  

Nuo pirmos klasės?

Taip, teisingai.

Tačiau šiandien prie mokyklos aš pastebėjau išeinančius berniukus, apsirengusius treningais?

Šiandien sekmadienis, jie atėjo pasportuoti.

Aha, aišku.

Šiaip beveik visi butaniečiai nuolat nešioja tokius drabužius. Tai nėra privaloma, tiesiog jie suteikia tam tikrą prasmę.

Kokią?

Kiekviena šio rūbo dalis ką nors reiškia. Aš nešioju vyrišką gho. Jo ilgis - iki kelių, nes vyrui gali tekti perbristi kalnų upę, net pernešti moterį ar silpnesnį šeimos narį. Per juosmenį yra didžiulė kišenė, lyg kengūros sterblė. Balti rankogaliai simbolizuoja tyrumą. Nežinau, kiek mes esame tyri, bet taip sakoma. Šis mazgas dešinėje reiškia tvirtus ryšius, nebūtinai šeimos saitus tarp vyro ir žmonos, bet ir taurius santykius tarp vaikų ir tėvų, įsipareigojimus tėvynei, tautai. Man tai svarbu.

Ar šis drabužis brangus?

Taip, brangokas. Gali kainuoti penkis šimtus, tūkstantį, net pusantro tūkstančio dolerių. Tai rankų darbo audiniai. Mes nenaudojame mašinų, viską atlieka moterys audėjos. Išausti, pasiūti tokį rūbą užtrunka daug laiko. Vyriškas gho šiek tiek pigesnis už moterišką kirą, nes nėra raštuotas. Graži kira gali kainuoti du-tris tūkstančius dolerių, nes ją audžia ir siuva ištisus metus.

Net penki šimtai amerikietiškų dolerių nėra maži pinigai. Ar tai kiekvienam įkandama? 

Vakarų Butane žmonės geriau uždirba ir gali įpirkti tokius drabužius, o Rytuose daugelis pasigamina drabužius patys. Tuos prašmatnius, kainuojančius du ar tris tūkstančius dolerių nešioja tiktai tam tikri visuomenės sluoksniai.

Gal vyriausybė kaip nors skatina ar subsidijuoja rengimąsi tautiniais drabužiais?

Ne, tik moksleiviai gauna tautinius drabužius nemokamai, kaip ir maistą mokykloje.

Gerai. Dar nugirdau, kad jūs Butane neturite pavardžių. Ar tai tiesa?

Taip, Butane vardus naujagimiams įprastai suteikia ne tėvai, o vienuoliai. Vaikai nepaveldi jokių tėvų vardų ar pavardžių. Mano vardas - Tašis, ir tokių vardų yra šimtai. Kadangi šalis nedidelė, painiavos kyla ne taip jau daug. Bendravardžiai žmonės lengvai atskiriami pagal savo tėvus, gimtąjį miestą, eiseną ir kitus požymius.

Kaip tai? Bet tu turi kokią nors tapatybės kortelę?    

Taip, turiu.

Ir ką - joje parašyta „Sparčiai vaikštantis Tašis“?

Ne, ten yra tik vardas ir vienuolikos skaitmenų numeris. Kilus rimtesniam reikalui naudojamas unikalus numeris, o draugai mane apibūdina pagal darbo vietą.

Tašis, kuris veda radijo laidas?

Visiškai teisingai.

O jei radijuje atsiras antras Tašis?

Tai jis bus kilęs iš kitos vietos, arba jo išvaizda bus kitokia. Kalbėdami apie mane, žmonės sakys: „Tas radijo laidas vedantis Tašis, kilęs iš Lhuntse kaimo“. Žinoma, jei kartais vienoje vietoje įsidarbintų du žmonės vienodais vardais, kilę iš to paties miestelio, tuomet kiltų šiokios tokios painiavos. Dažniausia tokiu atveju prie vardo pridėtų mano tėvo ar motinos vardą.

Ar ne paprasčiau prisegti žmogui pravardę? Jūs čia kartais prasivardžiuojate?

Prasivardžiuojame tik mokykloje. Ten tai labai paplitę. Dabar aš neturiu pravardės, bet mokykloje buvo juokinga. Mums dėstė Šekspyro pjesę.

Kurią?

„Audra“. Man regis, tai viena paskutiniųjų jo pjesių.

Aha.

Ten vienas veikėjas buvo vardu Gonzalo. Ir mane kažkodėl pradėjo taip vadinti.

Nuostabu. Turbūt išsiskyrei išmintimi.

Nežinau, bet ta pravardė man prilipo. Ir dabar jei skambinu kuriam nors iš senų draugų telefonu, kartais prisistatau tuo vardu. Sakau: „Čia Tašis Gonzalo“. (Juokiasi) Nes vien iš Tašio gali neatpažinti. 

Gražu. Dabar pakalbėkim apie laimę. Mane pribloškė faktas, kad Butanas turi Bendrosios tautinės laimės programą ir už ją atsakingą instituciją. Kaip tai veikia? Ar jūs darotės vis laimingesni?

Šis terminas kilo iš tam tikros filosofijos. Pirmą kartą jis pavartotas Ketvirtojo Karaliaus, dabartinio Karaliaus tėvo, per jo karūnavimą 1974-aisiais. Trečiasis Karalius mirė anksti, būdamas keturiasdešimt penkerių, ir Ketvirtasis Karalius turėjo perimti sostą sulaukęs vos septyniolikos metų. Karūnuojamas jis kreipėsi į tautą sakydamas, kad Butanas yra labai maža valstybė, todėl jai dera rūpintis ne bendruoju vidaus produktu, o bendrąja tautine laime. Laimė svarbiau už BVP.

Labai įdomu. Jis taip pranešė būdamas septyniolikmetis?

Taip, per karūnacijos ceremoniją. Iš pradžių ši filosofija neprigijo. Bendroji tautinė laimė vis būdavo minima, bet niekam pernelyg tai nerūpėjo. Tik vėliau, kai Butanas atsivėrė pasauliui, daugelis atvykėlių, kaip ir tu, labai stebėjosi šia programa, daug apie ją klausinėjo. Taip ji išpopuliarėjo.

Ar jūs kaip nors matuojate savo tautinę laimę?

Na, ji yra matuojama. Kasmet rengiamos apklausos. Kiekvienas butanietis įvertina ir yra įvertinamas tuo požiūriu.

Mūsų Bendroji tautinė laimė remiasi keturiomis kolonomis. Tai - visuomenės ekonominė raida, gamtosauga, kultūros paveldas ir viešasis valdymas.

Minėjai, kad esi lankęsis Indijoje ir Japonijoje. Ar galėtum palyginti tų valstybių ir Butano laimės jausmą?

Indija labai įvairi. Ten keliaudamas susiduri su skirtingomis visuomenės kastomis. Čia mes to neturime. Mes gyvename gana paprastai, o Indijoje galima aptikti tiek skurdžiai, tiek dangiškai gyvenančių žmonių. Negaliu pasakyti, kad Indijoje jaučiausi laimingas.

Japonija - visai kas kita. Ji mane apšvietė ir įkvėpė. Kartais atrodo, kad japonai dirba kaip robotai, tačiau ten jauti, kad jie žino, ką daro. Jie brangina laiką, viską atlieka tvarkingai. Čia mes gyvename atsipūtę, o jie yra pamišę dėl tvarkos. Ir švara - Japonijoje man labai patiko švara. Kartais pasijusdavau, lyg jie būtų ne visai žmoniškos būtybės. (Juokiasi) Bet ten jaučiausi puikiai.

Dabar Butanas plačiai atsivėręs. Pasaulis jums siūlo kapitalą, technologijas, naujoves. Ar nemanai, kad globalizacija atneš didelių pokyčių, kils grėsmė...

Išnaudojimo?

Gal ir išnaudojimo, bet taip pat - užsiteršti svetimais papročiais, prarasti savitumą, tapti užsienio jėgų žaidimų aikštele?

Aš asmeniškai to nesibaiminu. Butanas neturi vertingų iškasenų: nei aukso, nei deimantų. Užsienio jėgoms nėra ko pas mus brautis. Esame patrauklūs tik dėl natūralios aplinkos. Aš taip jaučiu.

Puiku, ačiū. Nemažai sužinojau, maloniai su tavim plepėdamas.