Nacionalinė kultūra

 

Neabejotinas Lietuvos kultūros prioritetas yra nacionalizmas. Mūsų kultūros dalyviai vengia vartoti žodžius „tautiškas“ ar „tautinis“. Prielankumą lietuviškoms vertybėms jie daug mieliau išreiškia priedu „nacionalinis“. Štai, Lietuvos nacionalinis dramos teatras neseniai atnaujino savo didžiąją salę ir pristatė naują „Nacionalinę“ kavinę kasų erdvėje.

Beje, Lietuvoje turime net tris nacionalinius teatrus: dramos, Kauno dramos bei Operos ir baleto. Galėtume turėti ir du nacionalinius simfoninius orkestrus, tačiau antrasis, išaugęs jaunimo marškinėlius, pasivadino Valstybiniu simfoniniu orkestru.

Užtat veikia du stambūs Nacionaliniai muziejai su daugiau nei pora dešimčių savo padalinių. Pavyzdžiui, Palangos Gintaro muziejus priklauso Nacionaliniam dailės muziejui, o netoliese veikiantis Jono Šliūpo muziejus – tiesiog Nacionaliniam muziejui. Kultūrininkai lengviau susikalba, pavadindami Nacionalinius muziejus jų vadovų pavardėmis. Štai, Nacionalinė dailės galerija glaudžiasi po Arūno Gelūno, o meno parodas rengiantys Nacionalinio muziejaus Istorijų namai – po Rūtos Kačkutės sparnu. Kiekvieno menininko svajonė – parodyti savo kūrinius abiejuose. Fotografas Antanas Sutkus, prieš septynetą metų pakviestas į Nacionalinę dailės galeriją, pasidžiaugė rekordine lankytojų gausa retrospektyvinėje parodoje. O šiemet jis neturėjo nusivilti ir sovietinių nomenklatūrininkų portretų ekspozicija Istorijų namuose.

Apsieiti tik su dviem Nacionaliniais muziejais mūsų kultūros politikams būtų pernelyg paprasta. Todėl Lietuva juos turi bent keturis. Be jau paminėtųjų Kaune dar veikia Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, o Vilniuje – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai.  

Šioje srityje turi kur pasitempti bibliotekininkai, mat Lietuvoje kol kas tėra vos viena Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Ir labai keista, kad lig šiol neišdygo nė vienas nacionalinis universitetas.   

Nacionalinėje kultūroje aktyviai dalyvauja ne vien muziejai, teatrai ir orkestrai. Ypač suvešėjo nacionaliniai centrai bei institutai. Vilniuje sėkmingai veikia Nacionalinis vėžio centras, o pro jo langus matyti Nacionalinis vėžio institutas. Galima numanyti, ko siekia Nacionalinis visuomenės sveikatos centras arba kuo užsiima Nacionalinis kraujo centras, tačiau Nacionalinį osteoporozės centrą, kaip ir vėžio ar kitokio blogio sankaupą, norisi apeiti iš tolo. Mieliau skambėtų Osteoporozės tyrimų centras ar Vėžio išgydymo centras.

Įvairiausių nacionalinių institutų bei centrų Lietuvoje apstu. Svarbias funkcijas atlieka Nacionalinis architektūros institutas ir Nacionalinis kibernetinio saugumo centras. Dar pluša Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas ir Nacionalinis krizių valdymo centras. Stengiasi Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras ir Nacionalinis metrologijos institutas. Kol vardinčiau visus nacionalinius subjektus, per tą laiką, ko gero, rastųsi naujų. Gal net įsisteigtų Nacionalinis politikos ir kultūros komentatorių centras. 

Įdomu, kad centralizuojasi ne tik specializuotosios, bet ir bendresnės įstaigos, todėl egzistuoja Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, Nacionalinis koordinavimo centras ir net Nacionalinis kultūros centras.

Žodis „nacionalinis“ yra kilęs iš lotyniško „natio“ – „gentis“, o šis – iš veiksmažodžio „nasci“ – gimti. Taigi, šiuo terminu pabrėžiama prigimtinė reiškinio svarba, jo ryšys su šaknimis. Tiesa, Nacionaliniam stadionui ypatingas jo statusas kol kas gimties nepalengvino. Gal Nacionalinė koncertų salė užgims sklandžiau?  

Spėju, kad centrai, agentūros, institutai ir kitokios įstaigos, pasidabinusios nacionaliniais epitetais, ne tik siekia pabrėžti išskirtinę svarbą, bet ir taikosi į atitinkamą finansavimą iš nacionalinio biudžeto. Gal politinis Nacionalinis susivienijimas įvertins, kiek prasmingi šie asignavimai?

Privatūs verslininkai į biudžeto subsidijas dažniausiai nepretenduoja, tačiau pasidabinti skambiais titulais nevengia. Internete reklamuojasi uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis komunikacijų tinklas“ ir „Nacionalinis bilietų platintojas“, o UAB „Nacionalinis aukso centras“ konkuruoja su „Nacionaliniu aukso banku“.

Tautinė išmintis sako, jog ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir toli gražu ne viskas nacionalinis, kas tokiu pasivadina.    

Šį kultūros komentarą parengiau ir 2025 m. gegužės 29 d. perskaičiau studijoje portalui politika.lt. Jo vaizdo įrašas ir tekstas ten paskelbtas 2025 m. birželio mėnesį. 

Nuotraukoje būsimos Nacionalinės koncertų salės "Tautos namai" vieta 2007 m. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais kultūros dalyviais rasite popierinėse knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt