Kaip tu prisistatytum sutiktam nepažįstamajam?
Sakyčiau, esu iš
Butano. Butanas - tai gaublyje mikroskopiškai atrodanti šalis. Labai maža, tik
septyni šimtai tūkstančių gyventojų. Dauguma pasaulio žmonių nežino, kur ji.
Daugelis jos išvis nėra girdėję. Taigi, prisistatydamas sakyčiau, kad gyvenu
Butane, tokioje valstybėje, lyg sumuštinis suspaustoje dviejų milžinų - Indijos
ir Kinijos.
Atrodo, su Kinija jūs nelabai draugaujate. Neturite nei skrydžių
į jos miestus, nei kelių ar geležinkelių.
Taip. Siena su Kinija
visiškai uždara. Visas prekes ir žaliavas mes atsivežame iš Indijos.
Kur esi gimęs?
Esu kilęs iš Lhuntse kaimo
rytiniame Butano užkampyje. Ta vieta garsėja audiniais. Nemaža butaniečių dėvi
mano kaime išaustais tautiniais drabužiais. Žmonės ten labai draugiški. Tau
patiktų. Čia, Vakarų Butane, apsidairęs pastebi spartų vystymąsi, daug
šiuolaikiškų pastatų. O ten dar daug kas likę po senovei, kai kurie net apsieina be pinigų.
Bet tu man rodei savo mokyklą čia. Persikraustėte?
Taip, aš gimiau
rytiniame pakraštyje, mano mama yra iš ten. O tėvas dirbo vyriausybei, jis -
miškininkas. Taigi, kažkaip jį perkėlė čionai, į šitą slėnį, į Punakhą.
Anksčiau čia buvo mūsų sostinė. Iki 1955-ųjų. Tėvas čia ir dirbo.
Aš čia pabaigiau
mokyklą, ėmiau dirbti su turistais. Mane traukė kelionės, bet pats keliauti
negalėjau, tai bent pabendraudavau su įvairiais atvykėliais. Turistų pas mus
vis daugėja: prieš porą dešimtmečių atvykdavo po trisdešimt užsieniečių per
metus, pernai - jau trys šimtai tūkstančių.
Ko jie čia ieško?
Daugiausia atvyksta
pasižiūrėti vietinių žmonių. Gamta pas mus graži, bet manau, kad Butaną, kaip
ir kiekvieną vietovę, įdomų padaro čia gyvenantys žmonės.
Tokie, kaip tu pats.
Aš jutau, kad man
trūko išsilavinimo, norėjau tobulėti, tai sugalvojau mokytis Indijoje. Išvažiavau
2011-aisiais ir Bangalore per trejus metus baigiau psichologijos bakalauro
studijas. Dauguma žmonių čia pasikliauja religiniais budizmo principais, bet aš
maniau, kad to nepakanka, ir pasirinkau psichologiją.
Ar Butanas pasikeitė per tą laiką, kol buvai išvykęs?
Labai. Aš praleidau
užsienyje trejus metus, nėkart nebuvau parvažiavęs. Grįžęs radau Thimpu, mūsų
sostinę, padvigubėjusią - nuo trisdešimties iki gal septyniasdešimties
tūkstančių gyventojų. Visur nauji daugiabučiai. Prieš išvykstant visi mūsų
plentai buvo vienos juostos, o dabar nutiesti dviejų eismo juostų greitkeliai.
Be to, labai
padaugėjo išsilavinusio jaunimo. Aš su savo bakalauro laipsniu nebegalėjau
išsiskirti.
Studijavai psichologiją, tačiau dabar dirbi radijuje?
Taip, grįžęs iš
Indijos įsidarbinau žurnalistu laikraštyje. Pamažu ėmiau rašyti ne tik
reportažus ir naujienas - kūriau apybraižas, įrašinėjau pokalbius. Paskui
perėjau į radiją ir dabar ten vedu laidas.
Angliškai?
Taip.
Vietiniams ar atvykėliams?
Vietiniams.
Jaunimui... Nemažai žmonių klausosi radijo anglų kalba. Mūsų mokyklose nuo pat
pradžių visi dalykai išskyrus gimtąją dzongkha kalbą dėstomi angliškai. Aišku,
leidžiu muzikos, kuriu ir pasakoju istorijas, kviečiu skambinti man į studiją.
Tai - valstybinis radijas?
Taip.
Kiek stočių iš viso jūs čia turite?
Tris. Bet tik mūsiškė
aprėpia visą šalies teritoriją.
Tai esi svarbus žmogus. Įžymybė?
(Juokiasi) Keletas mane atpažįsta, bet matai, aš gi dirbu tik
tuomet, kai turiu laiko. Ne ištisai.
Tokia veikla žiniasklaidoje gali būti svarbi vietos
politikai. Ar jauti tai?
Nesupratau klausimo.
Galėtum daryti įtaką. Ypač prieš rinkimus. Gali paminėti ar
nutylėti vieną kitą vardą, pasikviesti politikų į studiją, ir panašiai.
Taip, tai galėtų
turėti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos. Lengva suklysti. Manęs klausosi
jaunimas, tai turiu jausti atsakomybę.
Bet nesi pajutęs kokio nors spaudimo?
Ne, to nėra. Radijas tiesiog
skirtas šviesti jaunimui, tai nebūna jokio politinio ar panašaus spaudimo.
Leidžiate reklamą?
Taip. Reklamos
klipus.
Ir juos gali bet kas užsisakyti? Bet kuris verslas?
Taip.
Kas daugiausia reklamuojasi?
Mmm... Čia turime dvi
mobiliojo ryšio bendroves. Viena - kooperatinė, valstybės ir žmonių, o kita -
privati. Beje, pastaroji vadinasi Taši, nors man nepriklauso. (Juokiasi) Priklauso „Taši grupei“. Tai
šitos dvi vienintelės užsako reklamos per radiją. Dar retkarčiais
pasireklamuoja traškučiai, bet kol kas mes čia neturime garsiųjų pasaulinių
pavadinimų.
Kiek tau metų?
Trisdešimt dveji.
Atrodai labai savarankiškas. Gyveni vienas. Nuomojiesi?
Aha. Nuomojuosi butą
Thimpu. Negaliu skųstis. Viskas puiku.
Vis derini gido uždarbį su pareigomis radijuje?
Taip. Esu labai
lankstus. Man patinka bendrauti. Tai praturtina ne mažiau nei knygos ar
paskaitos.
Mokymasis yra lyg nušvitimas. Išpažįstantieji budizmą siekia nušvisti, ir man atrodo, kad lavinimasis ir žinojimas suteikia tam tikro nušvitimo. Tam tikro.
Jūsų buvęs karalius turėjo keturias žmonas ir aibę vaikų.
Taip.
Ar tai įprasta?
Gana įprasta, tačiau
tai kinta. Mano tėvų karta gyveno visai kitaip. Jie siekė turėti kuo daugiau
vaikų, kad būtų kam dirbti ryžių laukuose. Vyras dažnai turėdavo vaikų su
keliomis moterimis. Mano senelis turėjo dvi žmonas, dažnas ūkininkas turėdavo
tris. Tuo tarpu kokie trys gyvulių augintojai dažnai gyvendavo pakaitomis su viena
moterimi, nes pasikeisdami kalnuose ganydavo jakų bandą.
Dabar viskas
pasikeitė. Jauni išsilavinę žmonės keliasi į miestus ir gyvena poromis. Pas mus
nėra formalios santuokos. Jeigu aš pradedu gyventi su mergina, ir jos tėvai žino,
kad mes miegame drauge, ji prilygsta žmonai.
Paprasta. Turbūt tai priklauso ir nuo religijos. Neseniai
sostinėje pasistatėte 50
metrų aukščio Budos Šakjamunio statulą. Kokia budizmo svarba Butane?
Budizmas mums labai
svarbus. Butane leidžiamos ir kitos religijos, bet budizmas svarbus istoriškai.
1616
metais iš Tibeto čia
atkeliavo mūsų tautos tėvas Ngawangas Namgyalas. Jis pristatė gynybinių
tvirtovių, įdiegė tautinius rūbus, suvienodino kalbą ir suformavo mūsų
tapatybę. Jis buvo Tibeto budizmo Kagju atšakos lama, todėl aiškino tikėjimo
tiesas, mokė filosofijos, kūrė vienuolynus. Budizmo įsigalėjimas buvo susijęs
su tuo laikotarpiu susiformavusia Butano tapatybe.
Jau daug anksčiau,
VIII-ame amžiuje, kitą budizmo tradiciją, Nyingmą, čia iš Indijos atnešė Padmasambhava,
dar vadinamas Guru Rinpoče. Taigi Butane dabar paplitusios abi budizmo srovės:
Kagju ir Nyingma.
Tačiau čia pastebėjau ir Dalai Lamos XIV-jo portretų, o
jis juk atstovauja Geluk tradicijai. Dabar Tibete Jo Šventenybės nuotraukos
uždraustos dėl kinų politikos. Čia to nėra?
Teisybė, čia nėra
religinės diskriminacijos.
Ar pats esi religingas žmogus?
Nelabai. Budizmą aš
suvokiu ne kaip religiją, o kaip vedantį per gyvenimą principą. Mokykloje mus
mokė budizmo, tačiau aš nenuėjau į vienuolyną nusiskusti galvos. Budizmo
pagrindai man padeda susidėlioti gyvenimą.
Ar turi draugų, tapusių vienuoliais?
Vieną. Vienas mano
mokyklos draugas pasirinko tą kelią, baigė budizmo koledžą, liko vienuolyne.
Pas mus tai nėra kaip nors privaloma, tėvai neatiduoda vaikų vienuoliams.
Jaunuoliai patys renkasi.
Prieš atvykdamas girdėjau, kad Butanas - labai uždara,
konservatyvi valstybė. Ar tiesa, kad jūs tik neseniai įsivedėte televiziją?
Taip, tiesa. Dabar
dauguma jaunuolių gauna išsilavinimą, taigi, yra pajėgūs suprasti įvairius
įvykius. O dar prieš dešimtį metų švietimo labai trūko. Mūsų Trečiasis Karalius
įdiegė švietimo politiką šalyje, bet jos pasiekimai tapo pastebimi ne taip jau
greitai. Ketvirtasis Karalius laikė, kad liaudis vis dar nėra pasirengusi
susidurti su tais dalykais, gali sureaguoti netinkamai, galėtų kilti neramumų.
Gal tai ir nebuvo pagrindinė priežastis, bet šiaip ar taip jis nusprendė neturėti
valstybėje televizijos iki 1999-ųjų. O nuo tada viskas pajudėjo, televizija
paplito.
Pas mus dabar daugelis jau nebeturi namie televizorių.
Pakanka interneto telefone. Prieigos prie interneto čia jums neriboja?
Ne, nėra jokių
ribojimų. Kiekvienas jaunuolis naudojasi kiek tik nori. Žmonės dabar jau geba
atskirti tiesą nuo melo, todėl esame saugūs.
Atskridau iš Tibeto. Per Katmandu, bet iš ten. Pats
patyriau, kad kinai ten blokuoja ir facebooką, ir google, ir youtube. O čia -
viskas veikia.
Taip, Butane visa tai
laisva.
Tačiau pas jus draudžiami kiti dalykai. Rūkyti,
pavyzdžiui.
Taip, rūkyti pas mus
uždrausta. Berods, nuo 2004-ųjų.
Kas dar čia uždrausta?
Daugiau niekas. Mes
neturime daug draudimų. Tik rūkyti neleidžiama. Aš manau, kad tai labai
kenksminga sveikatai. Tas draudimas atsirado iš rūpesčio tautos sveikata. Esame
maža tautelė, todėl mūsų vyriausybė nusprendė taip apsaugoti piliečius nuo
žalingo įpročio. Pas mus saugomas kultūros paveldas, tai saugoma ir žmonių
sveikata. Budizmas taip pat nepalaiko rūkymo.
Taip pat reikėtų pridurti, kad tie, kas jau buvo įgiję priklausomybę nuo tabako, galėjo rūkyti.
Žinoma, jiems tekdavo važiuoti nusipirkti cigarečių į Indiją. Įsivežti buvo
galima tik ribotą kiekį, ir dar vežant per sieną tekdavo sumokėti muitą. Labai
brangu. Ir rūkyti jie galėjo tik ne viešumoje.
Mano šalies vyriausybė panašiai siekia apsaugoti tautą
nuo alkoholio. Ir dar svarsto aprengti jaunimą tautiniais drabužiais. Pas jus
jie lyg ir privalomi?
Kalbant apie tai,
būdami Butano piliečiais mes itin didžiuojamės nešiodami tautinius drabužius.
Taip mes parodome savo tapatybę - esame butaniečiai. Tai nėra prievolė.
Kiekvienas gali vilkėti kaip nori: tautiniais ar paprastais rūbais. Tik
mokykloje iš pagarbos valstybės vėliavai moksleiviai dėvi tautinius drabužius.
Visi moksleiviai?
Visi.
Nuo pirmos klasės?
Taip, teisingai.
Tačiau šiandien prie mokyklos aš pastebėjau išeinančius
berniukus, apsirengusius treningais?
Šiandien sekmadienis,
jie atėjo pasportuoti.
Aha, aišku.
Šiaip beveik visi
butaniečiai nuolat nešioja tokius drabužius. Tai nėra privaloma, tiesiog jie
suteikia tam tikrą prasmę.
Kokią?
Kiekviena šio rūbo
dalis ką nors reiškia. Aš nešioju vyrišką gho. Jo ilgis - iki kelių, nes vyrui
gali tekti perbristi kalnų upę, net pernešti moterį ar silpnesnį šeimos narį.
Per juosmenį yra didžiulė kišenė, lyg kengūros sterblė. Balti rankogaliai
simbolizuoja tyrumą. Nežinau, kiek mes esame tyri, bet taip sakoma. Šis mazgas
dešinėje reiškia tvirtus ryšius, nebūtinai šeimos saitus tarp vyro ir žmonos,
bet ir taurius santykius tarp vaikų ir tėvų, įsipareigojimus tėvynei, tautai.
Man tai svarbu.
Ar šis drabužis brangus?
Taip, brangokas. Gali
kainuoti penkis šimtus, tūkstantį, net pusantro tūkstančio dolerių. Tai rankų
darbo audiniai. Mes nenaudojame mašinų, viską atlieka moterys audėjos. Išausti,
pasiūti tokį rūbą užtrunka daug laiko. Vyriškas gho šiek tiek pigesnis už
moterišką kirą, nes nėra raštuotas. Graži kira gali kainuoti du-tris
tūkstančius dolerių, nes ją audžia ir siuva ištisus metus.
Net penki šimtai amerikietiškų dolerių nėra maži pinigai.
Ar tai kiekvienam įkandama?
Vakarų Butane žmonės
geriau uždirba ir gali įpirkti tokius drabužius, o Rytuose daugelis pasigamina
drabužius patys. Tuos prašmatnius, kainuojančius du ar tris tūkstančius dolerių
nešioja tiktai tam tikri visuomenės sluoksniai.
Gal vyriausybė kaip nors skatina ar subsidijuoja rengimąsi
tautiniais drabužiais?
Ne, tik moksleiviai
gauna tautinius drabužius nemokamai, kaip ir maistą mokykloje.
Gerai. Dar nugirdau, kad jūs Butane neturite pavardžių.
Ar tai tiesa?
Taip, Butane vardus
naujagimiams įprastai suteikia ne tėvai, o vienuoliai. Vaikai nepaveldi jokių
tėvų vardų ar pavardžių. Mano vardas - Tašis, ir tokių vardų yra šimtai. Kadangi
šalis nedidelė, painiavos kyla ne taip jau daug. Bendravardžiai žmonės lengvai
atskiriami pagal savo tėvus, gimtąjį miestą, eiseną ir kitus požymius.
Kaip tai? Bet tu turi kokią nors tapatybės kortelę?
Taip, turiu.
Ir ką - joje parašyta „Sparčiai vaikštantis Tašis“?
Ne, ten yra tik
vardas ir vienuolikos skaitmenų numeris. Kilus rimtesniam reikalui naudojamas
unikalus numeris, o draugai mane apibūdina pagal darbo vietą.
Tašis,
kuris veda radijo laidas?
Visiškai teisingai.
O jei radijuje atsiras antras Tašis?
Tai jis bus kilęs iš
kitos vietos, arba jo išvaizda bus kitokia. Kalbėdami apie mane, žmonės sakys:
„Tas radijo laidas vedantis Tašis, kilęs iš Lhuntse kaimo“. Žinoma, jei
kartais vienoje vietoje įsidarbintų du žmonės vienodais vardais, kilę iš to paties
miestelio, tuomet kiltų šiokios tokios painiavos. Dažniausia tokiu atveju prie
vardo pridėtų mano tėvo ar motinos vardą.
Ar ne paprasčiau prisegti žmogui pravardę? Jūs čia
kartais prasivardžiuojate?
Prasivardžiuojame tik
mokykloje. Ten tai labai paplitę. Dabar aš neturiu pravardės, bet mokykloje buvo
juokinga. Mums dėstė Šekspyro pjesę.
Kurią?
„Audra“. Man regis,
tai viena paskutiniųjų jo pjesių.
Aha.
Ten vienas veikėjas
buvo vardu Gonzalo. Ir mane kažkodėl pradėjo taip vadinti.
Nuostabu. Turbūt išsiskyrei išmintimi.
Nežinau, bet ta
pravardė man prilipo. Ir dabar jei skambinu kuriam nors iš senų draugų
telefonu, kartais prisistatau tuo vardu. Sakau: „Čia Tašis Gonzalo“. (Juokiasi) Nes vien iš Tašio gali
neatpažinti.
Gražu. Dabar pakalbėkim apie laimę. Mane pribloškė
faktas, kad Butanas turi Bendrosios tautinės laimės programą ir už ją atsakingą
instituciją. Kaip tai veikia? Ar jūs darotės vis laimingesni?
Šis terminas kilo iš
tam tikros filosofijos. Pirmą kartą jis pavartotas Ketvirtojo Karaliaus,
dabartinio Karaliaus tėvo, per jo karūnavimą 1974-aisiais. Trečiasis Karalius mirė anksti, būdamas
keturiasdešimt penkerių, ir Ketvirtasis Karalius turėjo perimti sostą sulaukęs
vos septyniolikos metų. Karūnuojamas jis kreipėsi į tautą sakydamas, kad
Butanas yra labai maža valstybė, todėl jai dera rūpintis ne bendruoju vidaus
produktu, o bendrąja tautine laime. Laimė svarbiau už BVP.
Labai įdomu. Jis taip pranešė būdamas septyniolikmetis?
Taip, per karūnacijos
ceremoniją. Iš pradžių ši filosofija neprigijo. Bendroji tautinė laimė vis
būdavo minima, bet niekam pernelyg tai nerūpėjo. Tik vėliau, kai Butanas
atsivėrė pasauliui, daugelis atvykėlių, kaip ir tu, labai stebėjosi šia
programa, daug apie ją klausinėjo. Taip ji išpopuliarėjo.
Ar jūs kaip nors matuojate savo tautinę laimę?
Na, ji yra matuojama.
Kasmet rengiamos apklausos. Kiekvienas butanietis įvertina ir yra įvertinamas
tuo požiūriu.
Mūsų Bendroji tautinė
laimė remiasi keturiomis kolonomis. Tai - visuomenės ekonominė raida,
gamtosauga, kultūros paveldas ir viešasis valdymas.
Minėjai, kad esi lankęsis Indijoje ir Japonijoje. Ar
galėtum palyginti tų valstybių ir Butano laimės jausmą?
Indija labai įvairi.
Ten keliaudamas susiduri su skirtingomis visuomenės kastomis. Čia mes to
neturime. Mes gyvename gana paprastai, o Indijoje galima aptikti tiek skurdžiai, tiek dangiškai gyvenančių žmonių. Negaliu pasakyti, kad Indijoje
jaučiausi laimingas.
Japonija - visai kas
kita. Ji mane apšvietė ir įkvėpė. Kartais atrodo, kad japonai dirba kaip
robotai, tačiau ten jauti, kad jie žino, ką daro. Jie brangina laiką, viską
atlieka tvarkingai. Čia mes gyvename atsipūtę, o jie yra pamišę dėl tvarkos. Ir
švara - Japonijoje man labai patiko švara. Kartais pasijusdavau, lyg jie būtų
ne visai žmoniškos būtybės. (Juokiasi)
Bet ten jaučiausi puikiai.
Dabar Butanas plačiai atsivėręs. Pasaulis jums
siūlo kapitalą, technologijas, naujoves. Ar nemanai, kad globalizacija atneš
didelių pokyčių, kils grėsmė...
Išnaudojimo?
Gal ir išnaudojimo, bet taip pat - užsiteršti svetimais
papročiais, prarasti savitumą, tapti užsienio jėgų žaidimų aikštele?
Aš asmeniškai to
nesibaiminu. Butanas neturi vertingų iškasenų: nei aukso, nei deimantų. Užsienio jėgoms nėra ko pas mus brautis. Esame patrauklūs tik dėl natūralios
aplinkos. Aš taip jaučiu.
Puiku, ačiū. Nemažai sužinojau, maloniai su tavim plepėdamas.
1 komentaras:
o geras, tikrai įdomios įžvalgos apie kitokius ir tvarkingus, originalius žmones. kiekvienas galime toks būti, tik reikia nebijoti išeiti iš komforto zonos
Rašyti komentarą