Aš bandau kiekvieną kartą save atrasti kiek įmanoma naujai, štai ir viskas. Turiu iš naujo ką nors pradėti, iš naujo save sudominti, užsikabinti už naujų dalykų ir judėti į priekį.
Arba tiesiog tęsiu, kas buvo jau anksčiau vystyta, bet galbūt
neišbaigta. Priklauso nuo konkrečių kūrinių: ar juos įmanoma pratęsti, ar ne.
Būna įvairiai.
O kas nulemia: įmanoma pratęsti, ar ne?
Kiekvienas darbas turi tam tikrus tikslus ir kai kurie
tiesiog gali būti toliau tęsiami, bet ne visi. O kiti tiesiog va taip – užbaigi
vieną ir norisi kaip tik ko nors visiškai priešingo. Pastebėjau, kad nedirbu iškart
keliais frontais: pabaigiu vieną, tik po to imuosi kito.
Čia prasitarėte labiau apie „kaip“. Ne „ką“,
bet „kaip“. O jeigu paklausčiau, ką kuriate? Ką tik kalbėjausi su fotografe
Sylvia Plachy ir atsisveikindamas pasakau jai, kad skubu pas lietuvį menininką.
Ji klausia: „O koks jis menininkas?“ Ir aš kelias sekundes susimąsčiau, nes nėra
taip lengva jūsų kūrybą nusakyti. Joje glūdi tiek daug: nuo optinio meno iki performanso
ar dar ko nors konceptualiai vizualaus, nebūtinai optinio. O jums svarbu kaip
nors savo lauką apibrėžti?
Ne. Nenoriu pats savęs įkišti į stalčių ar padėti ant konkrečios
lentynos. Tegul tą padaro kiti, profesionalūs teoretikai. Man pačiam nėra svarbu,
kaip mane pavadins. Gal kai esi studentas, privalai kažkaip save artikuliuoti,
prisistatinėti. Man tas visas skirstymas nebėra toks svarbus, nes suvokiu tai
kaip tam tikras ribas.
Mane domina keli aspektai, pavyzdžiui, vienas yra
kinetinis, o kitas yra šviesos. Nors, tiesą sakant, aš ir šviesą suvokiu kaip
kinetinį reiškinį. Kai kurie struktūriniai darbai, kuriuose panaudojamos juostos,
siejasi su architektūra.
Labai.
Site-specific kartais... Paprastai kūriniai
turi tam tikrą bazinę idėją, bet ją išsiryškinu vėliau.
Post hoc.
Taip. Pradedu intuityviai, nes man taip įdomiau. Tik kai
jau kažkas mezgasi, tada analizuoju ir pats sau aiškinuosi, kodėl aš taip
darau. Tada man susišviečia kažkas, sukrenta į vietas. Žodžiu, pradžioje aš
viską darau daugiau ar mažiau apgraibom, lyg tamsoje. Jeigu aš tiksliai
žinočiau, kaip turi atrodyti mano darbas, aš jo tikriausiai nedaryčiau. Pats
procesas, ėjimas link rezultato ir yra tas varikliukas, kuris mane stumia
pirmyn.
Bet lieka rezultatas.
Rezultatas – žinoma, žinoma, bet tai jau vėliau, po to.
Suprantu. Procesą gal galima fiksuoti kino
juostoje ar skaitmeninėse laikmenose: filmuoti, įrašinėti, - bet dažniausiai
jis lieka ištirpęs.
Procesas?
Taip, procesas. Arba tiesiog virsta rezultatu.
Taip, taip, bet ne viskas yra... Menas nebūtinai yra objektas.
Tikrai ne.
Menas gali būti ir gyvenimo būdas. Gali būti tam tikras attitude
– kaip lietuviškai?..
Požiūris.
Pozicija, nusistatymas. Galutinis tikslas nebūtinai turi
būti meno kūrinys.
Performatyvus menas dažnai nėra joks produktas.
Gali būti performatyvus, o gali – tiesiog mąstymo būdas,
tam tikri filosofiniai dalykai. Įvairiai. Stengiuosi neįsirėminti. Man pačiam įdomu,
koks kitas darbas. Aš pats nežinau.
Man tikrai labai įdomu, nenoriu kabinėtis ar
kritikuoti, noriu geriau suprasti. Pavyzdžiui, dabar iškilo iš atminties
pokalbis su aktoriumi ir bardu Kostu Smoriginu. Jis kalbėjo atvirai pavydėdamas
rašytojams, pasakė maždaug taip: „Pavydžiu rašytojams. Rašytojas parašo romaną,
išleidžia knygą, ją skaito kelios kartos. O mano spektakliai – suvaidini, ir viskas,
nieko nelieka.“
Na, pats kaltas – nuėjo į teatrą. (Juokiasi)
Tačiau jis nesigaili. O jūs?
Man nieko negaila. Man absoliučiai nieko negaila. Aš
nejaučiu graužaties dėl to, kur pasukau, ką aš darau, ar mano darbai išliko, ar
neišliko, išliks ar neišliks. Yra kaip yra. Mes visi gyvename savo gyvenimus.
Smoriginas, muzikai, jūs pats, aš – mes visi turime skirtingus uždavinius. Apskritai visi žmonės yra unikalūs. Jūs tai žinote
turbūt geriau negu bet kas kitas – visi gyvena savo pasauliuose, turi savo
tiesas, ir tai yra nuostabu. Ir ypač menininkai. Niekada nereikia lygintis su kuo
nors kitu. Kaip gali lygintis su rašytoju? Jeigu norisi parašyti knygą, tai
sėdi ir rašai. Jeigu norisi sušokti, tai imi ir sušoki arba suvaidini. Jeigu
pakankamai savimi pasitiki, tai ir darai tai, kuo tiki.
Noriu pasakyti, kad kiekvienam yra duotas tam tikras
kelias, tam tikras pašaukimas. Aš galiu, pavyzdžiui, svarstyti, kad muzika yra
labai abstrakti meno forma, kuri tiesiogiai veikia žmones emociškai. To paties siekiu
ir aš. Bet nors muzika turi lyg ir daugiau poveikio galimybių, aš žinau, kad nesu
nei muzikantas, nei kompozitorius. Ir nenoriu būti. Tiesiog darau tai, ką manau
galintis daryti geriausia, štai ir viskas.
Užduotis yra realizuoti save šitame kelyje, jeigu turi tokį
tikslą – save realizuoti kaip nors, padaryti geriausia, ką sugebi, patobulinti
kažką. Todėl nieko nesigailiu, nelyginu savęs su niekuo.
Tačiau gi turite kriterijus, pagal kuriuos
vertinate savo darbus?
Taip, be abejo.
Kas jie?
Jie griežtoki (juokiasi), todėl man nėra lengva. Man
sunku surasti savo veiksmu kryptį, kuri „vežtų“. Tai atsitinka labai retai. Toks
yra mano pagrindinis kasdienis siekis – apčiuopti tą kryptį.
Tapytojai kartais tapo vieną paveikslą po kito arba net
kelis vienu metu. Man taip neišeina, aš taip dirbti nenoriu. Jau nustojau save
„spardyti“ dėl to. Anksčiau sielodavausi, kad man neišeina daryti daugelio
projektų vienu metu. Bet dabar suprantu, kad tiesiog toks yra mano ritmas. Laimei,
lėčiau dirbti taip pat neišeina, tiesiog dirbu tam tikru ritmu, kurio
pagreitinti aš negaliu. Jeigu versiuosi per galvą, iš to nieko gero nebus.
Esu daug darbų išmetęs. Tiesiog „iškasu griovį“ ir vėl „užkasu“.
Taip nutinka dažnai. Manau, kad daugelis praktikuojančių menininkų paliudytų,
kad į viešumą iškyla tik mažuma viso darbo. Čia panašiai, kaip su matoma
aisbergo dalimi ir nematoma.
Bet vieną dieną žiūriu, kad kažką įdomesnio „iškasiau“,
arba tiesiog užsikabinu ir tai pradeda „vežt“.
O jau kai „veža“, nebereikia nieko, viskas sukrenta į savo vietas ir
tada jau proceso nebesustabdysi. Tas griovio kasimas ir užkasimas yra irgi
reikalingas procesas, suteikiantis tam tikrą emocinį, mentalinį pasiruošimą.
Tuomet, jeigu kažkas vertinga nukris staiga, būsiu pasiruošęs tai stverti ir
toliau su tuo dirbti.
Bet nukris gi ne iš dangaus?
Iš dangaus. Man tai iš dangaus nukrenta, va taip – bum ir
nukrenta.
Bet „griovį kasdamas“ gal jau šį tą
pasiklojate?
Taip, tai yra tam tikra paruošiamoji veikla.
Ir jau šis tas padaryta.
Tiesiog apšilimas. Reikia tam tikros temperatūros, įgalinančios
naują pajautą. Kai pasiekiu tą temperatūrą...
Galiu taip pasakyti: jeigu ateinu į studiją trims valandoms
ar penkioms valandoms – nieko gero. Tik pabuvus daugiau negu penkias valandas
studijoje, galbūt kažkas atsitiks, galbūt kažkas įdomaus atsiskleis.
O kaip jūs leidžiate tas tris ar penkias
valandas?
Įvairiai. Kartais eksperimentuoju, kartais galvoju, kartais
šūdą malu – visaip būna, visaip ir reikia. Nėra taip, kad nuolat ką nors
konstruoju, klijuoju ar tapau. Tik tuo atveju, jeigu jau įsivažiuoju, tada jau taip
– yra tam tikras ciklas, kurį reikia pabaigti, dirbu greitai ir be perstojo.
Mano metodika nėra kokia nors pavyzdinga arba logiška, be
to, ji gana įvairi. Ir tokią ją noriu išlaikyti. Man nėra svarbu padaryti tam
tikrą kiekį darbų, bet man svarbu, kad kiekvienas iš paskesnių darbų būtų
kažkuo patobulintas, geresnis už ankstesniuosius. Kai pavyksta, tai ir yra tas
progresas, kokio siekiu. Nesvarbu ritmika, laikas. Kiek jau tai užtrunka, tiek.
O galėtumėte konkrečiau arba kaip nors aiškiau
nusakyti, kaip atpažįstate, kad pasiekėte tam tikrą progresą?
Ne visuomet žinau. Kartais labai daug dirbu mechaniškai, o paskui
žiūriu, kad kažkas ryškėja... Įvairiai nutinka.
Misija.
Taip, pavyzdžiui, padaryti parodą. Solinė paroda, ar kokio
nors naujo darbo instaliavimas kažkur. Na, ir dirbu, atsižvelgdamas į visas
aplinkybes.
Atsimenu jūsų parodą „Vartuose“, teko matyti
„mėnulių“ įvairiose erdvėse. Čia, Niujorke, man iš tiesų paliko stiprų įspūdį
Lietuvos atstovybės prie Jungtinių Tautų posėdžių kambarys. Atrodytų,
paprastas, bet labai įspūdingas darbas. Skirtingi kūriniai, bet atpažįstami, juntamas braižas. Tai jau rezultatai,
nebe procesai.
Galiu įvardinti kai kuriuos kriterijus. Man, pavyzdžiui,
patinka dirbti su paprastomis priemonėmis. Savo kompozicijose stengiuosi naudoti
tik keletą elementų. Kuo mažiau elementų ir kuo maksimalesnis poveikis. Tame posėdžių
kambaryje, kurį paminėjote, tėra pora elementų: kaip nori, taip žiūrėk – tik
juoda juostelė ir balta siena-fonas. Ir viskas. Bet ten yra ir subtilybių:
pavyzdžiui, juostelės plokštuma yra „dvimatė“, kaip ir dažas laikomas „dvimačiu“.
Iš tikrųjų juostelė dar plonesnė už dažo sluoksnį, jos storis – koks mikronas.
Bet kai kurios iš jų yra apsuktos, jeigu pastebėjote, jos yra apsukamos po
šešias ir tarsi iškyla į tą trijų matavimų planą. Įvyksta toks žaismas su
skulptūriniu tūriu. Ir dar vaizdas truputį keičiasi vaikštant po kambarį, t.y.
tiesiog kinta dėl žiūrėjimo kampo.
Aš ten lankiausi prieš gerą pusmetį, ne
šiandien, ne vakar. Nustebino įspūdis. Tiesą sakant, nelabai rūpėjo
technologija: kas ten kaip pasukta, - bet įspūdis liko tikrai labai stiprus.
Ten yra oparto elementų, bet pažiūrėjus formaliai, tai yra tik
vertikali linija, juoda juostelė, ir viskas. Iš vienos pusės, tai labai
paprasta, iš kitos pusės – užtrunka nemažai laiko pasiekti tinkamus rezultatus.
Ir jūs pats tempiate, savo rankomis? Nesamdote
meistrų?
Ne. Kokie meistrai? Juostelių tempimo? Tokių nėra, aš
vienintelis. Jei samdyčiau asistentus, tai jiems turėčiau viską išaiškinti,
kaip tai daryti. Aš juos apmokau, paskui, žiūrėk, dar klaidų pridaro... Išeina
dvigubas darbas. Paprastai turiu asistentus,
kai man reikia ką nors instaliuoti per tam tikrą nustatytą laiką. Bet tai būna
institucijų paskirti žmonės. O studijoje su asistentais nedirbu dėl dviejų
priežasčių: dėl tos, kurią paminėjau, kad ne visada asistavimas iš tikrųjų yra pagalba,
o iš kitos pusės – aš pats mėgstu daryti tuos darbus, jie man neužtrunka ir
fiziškai...
Ne vargas.
Taip, ne vargas. Aš norėčiau daugiau tokio „vargo“. Pavydžiu
Angelai, savo žmonai, kuri yra keramikė – ji sukuria iš molio masės skulptūras,
paskui tas molis džiūsta, paskui tą molį išdega, vėliau glazūruoja – tai tikras
ilgas ir nuoseklus procesas. Toks labai simpatiškas ilgas procesas. Ilgas, bet
labai malonus. Aš tokio neturiu. Mano darbas, tas tikrasis fizinis darbo
procesas, yra minimalus.
Be abejo, yra įvairių darbų, pavyzdžiui, „Bearings“
(lietuviškai „Guoliai“). Tas darbas pareikalavo ilgų eksperimentų su gamintoju.
Ten ir gamybos inžinieriai prisidėjo, aiškinomės, koks motoras turi veikti,
eksperimentavom su įvairiais greičiais ir magnetų konfigūracijomis. Ir tai buvo
labai įdomu. Bet vis tiek nėra tokio didelio fizinio krūvio. Kaip sakiau, mano
darbai yra gana „minimalistiniai“, t.y. jiems teprireikia minimalių fizinio darbo
sąnaudų.
Nedaug medžiagos – stiprus efektas.
Taip, tokia siekiamybė. Žodžiu, labai daug laiko sugaištu
sukdamas galvą, kaip čia man kuo mažiau dirbti. (Juokiasi)
Menotyrininkai, šiuolaikinio meno žinovai,
kuratoriai įterpia Žilviną Kempiną į studijas ir katalogus, sakydami: „Jis
priklauso tiems, apie kuriuos reikia žinoti.“ Įsivaizduoju, kaip jums nelengva,
dėl tokio požiūrio į kūrybą, dėl savo metodo. Darbai skirtingi ir net
geriausieji nenusako vienos krypties. Imu suvokti, kad esate didesnis už savo
darbus: ilgas procesas, o prieš tai dar daug valandų studijoje, o dar
intuicija, o post hoc suvokimas, paaiškinant, kas čia nutiko.
Taip rezultatas tikrai tampa nebeesminis elementas?
Na, be abejo, menininkai yra vertinami pagal rezultatą,
pagal savo kūrinius. Bet menininkams paskiras kūrinys yra tik tam tikras
etapas, arba lyg tam tikro etapo finišas. Taip judama nuo vieno etapo prie
kito. Tai yra lyg koks traukinys. Jeigu koks nors kolekcininkas ar kuratorius
pasirenka tam tikrus darbus į kolekciją arba į parodą, tai jie remiasi tam tikra
sava logika, jie turi konceptą, dėl ko taip pasirinko. Bet aš, kaip menininkas,
neturiu tikslo į jų logiką pataikyti.
Bet nuo to ne lengviau.
Aš noriu pasakyti, kad kūriniai vystosi tarsi patys sau:
veikla šokinėja ir kinta nuo kūrinio prie kūrinio, o tai man ir yra įdomu.
Esate sakęs, kad nesiekiate išreikšti savo
užmojų, tik norite daryti poveikį ir vertinate darbą pagal tai, ar jis įtaigus
žiūrovui. Tačiau kaip sukoncentruoti įtaigą, kai kūryba yra daug platesnė ir
didesnė už kūrinį? Juk lengviau įtaigą pasiekti per kūrinius. Pasikalbėkime,
pavyzdžiui, apie „Fosilijas“. „Fosilijos“ man atrodo lengvai artikuliuojamos:
nesunku paaiškinti, papasakoti, kas vyksta. Ir net nematęs proceso žmogus, žiūrėdamas
į rezultatą, supranta, kokia čia Žilvino idėja. Bet tai gal labiau išimtis negu
taisyklė jūsų kūryboje?
Na, aš klausausi ir galvoju, kad paprastai neduodu jokių
interviu, kai neturiu parodos. Tarp parodų aš save pergalvoju, permąstau, tarsi
atsiriboju nuo tų dalykų. Man tai padeda atsigaminti. Bet šiuo atveju aš lyg ir
nesulaužau savo paties susikurtų taisyklių, nes ši paroda tebevyksta. Žodžiu,
teoriškai nėra priežasties, dėl kurios atsifutbolinčiau nuo šito
interviu. Vis dėlto pagavote mane dabar permąstymų etape. Mano smegenys dabar
išsijungusios dėl „Fosilijų“, aš galvoju apie visai kitus dalykus. Sakykim, dar
prieš porą mėnesių Lietuvoje aš tiksliai žinojau viską, aš norėjau kalbėti apie
tuos darbus, nes tada man jie buvo „aktualūs“, bet dabar man reikia tarsi
grįžti į tą laiką, į tą procesą.
Nebūtinai. Kaip norite – galime pasukti visai
kitur.
Ne, ne, aš grįšiu prie klausimo, ar tai yra išimtis, ar ne.
Prašau.
Man šis „Portretų-fosilijų“ projektas tikrai išsiskiria iš
kitų maniškių ir yra vienas iš mėgstamiausių. Dėl daugybės priežasčių. Tiesa,
nors ir smarkiai skiriasi nuo kitų, bet yra ir panašumų. Pavyzdžiui, žiūrovo
fizinis judėjimas erdvėje ir santykis su pačiu objektu. Kitaip tariant,
judantis žmogus trupučiuką keičia patį objektą, kuris tampa tarsi animuojamas dėl
to judesio. Tai atsitinka dėl atvirkštinio šešėlių žaismo. Kadangi ten yra išsaugotas
atspaudo negatyvas, šviesotamsa veikia atvirkščiai, ir tai sukelia įspūdį, kad
veidai tarsi sukasi į tave, nors tu nuo jų tolsti. Tai atrodo lyg sekiojimas žvilgsniu,
nors visų kaukių akys uzmerktos.
Panašios optinės iliuzijos mane visada domino. Žiūrovo
fizinis judėjimas erdvėje ir gyvas santykis su pačiu kūriniu man visada buvo ir
išlieka įdomūs. Gipsas, viena iš pačių paprasčiausių skulptūrinių medžiagų,
pačių lengviausių ir pigiausių – tai dar vienas iš įvairių darbų panašumų, renkuosi
elementarias medžiagas. Čia taip pat nenaudoju spalvos. Daugelyje savo darbų
nenaudoju spalvos vien dėl to, kad išvengčiau nereikalingų asociacijų.
Kiekviena spalva turi tam tikrą emocinį krūvį. Kadangi nenoriu dekoratyvumo ar
kažkokios spalvinės simbolikos, tai ir nenaudoju spalvų. Tėra baltas gipsas. Limited
edition „portretai-fosilijos“ bus tokiuose rėmeliuose ir jie sukels tam
tikrą vizualų push-pull efektą, sukurs tamsų foną baltam gipsui, ir tai
jau yra trimatis percepcinis žaidimas, panašų naudoju ir „mėnuliuose“.
„Mėnuliai“ tapo jūsų vizitine.
Na, „mėnuliai“ yra kūrinio pravardė, iš tikro tai aš juos
pavadinau „Iliuminatoriais“, kadangi ten nėra pavaizduotas joks dangaus kūnas, tik
čia kiek kita tema... Visas žaismas ir kyla
iš šios iliuzijos, kad ten – joks ne mėnulis. Ten tiesiog baltas plokščios
sienos reljefas, bet jis sukuria mėnulio įspūdį, nes yra atitinkamai sušviestas,
turi kelių centimetrų įgilinimą juodo rėmo atžvilgiu, na o svarbiausia tai, kad
mėnulio įvaizdis yra pats archajiškiausias įvaizdis mūsų pasąmonėje, mat per daugybę
amžių kito viskas aplinkui, peizažai keitėsi, bet visi mūsų protėviai matė
lygiai tokį pat mėnulį, kokį šiandien matome mes. Todėl jį labai greitai
„atpažįstame“. Bet tai – gryna iliuzija.
„Portretų-Fosilijų“ negatyvios atliejos taip pat kuria
iliuziją, dėl tos pačios priežasties – mes esam pripratę matyti veidus kaip
„pozityvus“, iškilius, ne kaip atspaudus.
Dar „Portretų-fosilijų“ projektas panašus į kitus dėl tam
tikros specifinės vietos, t.y. yra site-specific. Taip pat čia veikia
laiko elementas. Laiko elementas dažnai vienaip ar kitaip veikia
mano darbuose. O šitas „Portretų-fosilijų“ projektas nusitęsia ne tiktai procese,
į kurį įsitraukiau vasario mėnesį, bet taip pat susijungia su anuo laiku.
Po dvidešimt septynerių metų tarpo.
Taip, pirmasis projektas vyko prieš dvidešimt septynerius
metus.
O jums rūpi, kurios asmenybės paklius į riboto
tiražo portretų fosilijas?
Ne. Man svarbi idėja. Norėjau taip įrėminti kai kurias
kaukes. O asmenybės – kas norės. Tik pats negaliu jų pagaminti, žmonės turi apmokėti
gamybą.
Suprantama.
Toksai pasiūlymas. Trisdešimt žmonių sutiko. Man bus labai
faina realizuoti tokios ekspozicijos pirminę idėją. Jeigu būčiau galėjęs, jeigu
būtų didelis parodos biudžetas, tai aš jas visas galbūt taip būčiau įrėminęs. Tiesa,
dabar parodoje jos kabo ant tamsaus fono, bet yra trupučiuką kitokios, ne
tokios autonomiškos, kaip galėtų būti.
Jeigu galėtumėte rinktis visiškai laisvai,
jeigu biudžetas leistų, negi jums visai nebūtų jokio skirtumo, kas tie žmonės?
Nebūtų.
Tai pagal ką rinktumėtės, kokiais kriterijais?
Mane tada, 1996 metais, supo labai margaspalvė publika. Man
tie žmones buvo įdomūs dėl skirtingų priežasčių. Ir aš pagalvojau, kad juos liedamas,
aš nuliesiu tarsi savo autoportretą. Mus formuoja mūsų aplinka, mus supantys
žmonės. Todėl išeina, kad tų žmonių portretai parodoje, jų visuma, galėtų tapti
tarsi mano autoportretu, aš taip įsivaizdavau.
Rinkotės pažįstamus?
Teisingai, vienas iš kriterijų – kad aš juos pažįstu arba jie
yra pažįstamų pažįstami, man taip irgi tinka. Bet, tiesą sakant, griežtai to
nepaisiau. Nuliedavau visus norinčius. Laikiausi principo, kad taisyklės yra
sukuriamos tam, kad jas būtų galima kartais palaužyti. Ir tokie atsitiktinumai man
visada įdomūs.
Dar pasiaiškinkime – o estetika čia svarbi? Vieni
veidai stambiai kaulėti, kiti – smulkesnių bruožų. Vieni seni, raukšlėti, kiti
– jauni, lygūs. Ar čia svarbiau, kaip tie žmonės mąsto, o gal – kiek jie
uždirba?
Ne, man tie dalykai nėra svarbūs, o rezultatų išeina
įvairių. Kartais būna graži kaukė, graži tiesiog. Kartais kaukė būna įdomi. Aš,
pažiūrėjęs į žmogų, galėčiau pasakyti, ar jo kaukė galėtų būti įdomi, ar
nelabai įdomi. Nors kartais rezultatas nustebindavo.
Gyvo žmogaus ir kaukės įspūdis skiriasi?
Įvairiai. Kai kurių atlieja atrodo labai panaši į juos
pačius, o kai kurie išeina mažiau atpažįstami. Kai kurie atrodo neatpažįstami
patys sau, bet juos iš kaukės atpažįsta kiti. Kai kuriems atvirkščiai – atrodo,
kad atpažįstami, bet kiti jų neatpažįsta. Žodžiu, būna įvairiai.
Aš ten dirbau įrengtoje studijoje, ir kiekvienas ateidavo į
tą studiją, atsinešdamas tam tikrą aurą, tam tikrą savo būseną. Ir nors tai yra
gana institucinė muziejaus erdvė, bet anksčiau ar vėliau vis tiek matai, kaip
ji užsipildo būtent tuo personažu.
„Portretai-fosilijos“ – tai ne vien tik kaukės, bet visas
projektas: filmuota medžiaga, nuotraukos, selfiai, kuriuos žmonės
darėsi, mano paties pojūčiai ir įspūdžiai apie konkrečius portretus. Iš visų
šių patirčių galiu susidėlioti tam tikrą žmogaus charakterį, tipažą, ir man tai
yra labai įdomu.
Jūsų vaizduotė kuria toliau?
Žmogaus portretą sudaro įvairūs elementai. Kai jis tepasi
mineraliniu aliejumi prieš guldamasis po gipsu, tada jis yra natūralios būsenos.
Jeigu jis bijo, jis tampa savimi. O jeigu nori nervingai juokauti arba dar ką
nors veikti, tai vėlgi parodo jo charakterį. Charakteris labai sėkmingai
išsiskleidžia erdvėje šito proceso metu, geriau negu bet kada kur kitur, sakykime,
gatvėje susitikus.
Kaukės liejimo procesas yra lyg koks socialinis vektorius. Panašiai,
kaip pietavimas drauge. Juk kai einame pietauti, vakarieniauti, susėdame, kalbamės,
pats valgis nėra iš principo ką nors lemiantis dalykas, bet tai yra tarsi veiklos
kryptis, vienijanti žmones tuo laiko momentu; dalindamiesi maistu žmonės
susipažįsta, išsivysto pokalbiai. Panašiai yra ir su šiuo projektu, yra bendras
tikslas – nulieti kaukę. Matuoju veido ovalą, po to išpjaunu jį iš kartono,
tada žmogus, išsitepęs veidą mineraliniu aliejumi, gulasi ant stalo, aš įdedu į
burną šiaudelius, užkemšam nosį, žodžiu, vyksta toks vos ne medicininis
procesas, kuris atitraukia dėmesį, ir čia žmogus tampa savimi. Kai žiūri į
veidrodį, kai tepasi veidą, kai gulasi, kai bijo, kai nekantrauja arba
kantrauja, kai jam tie šiaudeliai pradeda drebėti iš baimės ar dėl to, kad
neteisingai sukąsti... Kaip jis jaučiasi, kai užpilu gipsą, – visi tie dalykai
yra tarsi žaidimas, tam tikras susitarimas tarp dalyvaujančiojo ir manęs, bet summa summarum vis dėlto tai
išvirsta į portretą.
O kur jis lieka?
Kur jis lieka? Na, pirmiausia jis lieka mano vaizduotėje. Taip
pat nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje. Ar jie savo asmenybę taip užfiksuoja,
įamžina – čia jau kitas klausimas. Kiek tos „fosilijos“ iš tikrųjų juos
reprezentuoja? Galima žvelgti įvairiai, sakyti: ir taip, ir ne. Ar tie gipse
atspausti veido bruožai iš tikrųjų reprezentuoja veido savininką? Juk vis tiek
kiekvieną rytą matome save trupučiuką skirtingai. O gipsinė kaukė, kaip sakiau,
gali atrodyti labai panaši į tave, bet gali būti ir nepanaši.
Ir jūsų menas aprėpia visa tai, apie ką
papasakojote?
Be abejo. Visuma. Pačios „fosilijos“ yra tiek menas, kiek
jūs esate linkęs sutikti su tuo. Visas menas apskritai yra susitarimo dalykas. Tiesą
sakant, nelabai mėgstu vartoti žodį „menas“. Daugeliu atvejų menas yra
diskredituotas dalykas, kadangi bet kuri „keista“, neutilitarinė veikla, žiūrėk,
gali būti pavadinama menu. Man menas – tai tam tikros kokybės lygmuo, o ne
veiklos sritis. Tai naujas, šviežias požiūris į kažkokią temą, originalios
idėjos, įtaigi, technologiškai švari forma... Žodžiu, būna autentiškas įtaigus
menas ir būna mėgdžiojimas arba sekimas kuo nors, lyg klajojimas kitų atrastais
takais. Man tai jau būtų nebe menas, o skiedalas, bet teoriškai vis tiek tokia
veikla yra priskiriama meno kategorijai, pagal kitus, nebūtinai kokybinius
kriterijus.
Dėl visko galima susitarti, tačiau
„portretas–fosilija“ gal išlieka ilgesnį laiką negu trunka kūrybos procesas. Jūs
uždarėte studiją, o darbai liko, juos apžiūrės daugybė žmonių, jų sielose liks
koks nors įspaudas. Tam tikra prasme mūsų pokalbis yra dalis jūsų meno kūrinio.
Faktiškai, taip. Kai atvykau į Lietuvą, man iškart teko
duoti interviu, tai sakiau: „Šiuo interviu procesas jau prasidėjo, man tai jau
projekto pradžia.“ Bet dabar aš jau gyvenu mintyse trupučiuką nuo jo nutolęs.
Aš nuo „fosilijų“ neatsiriboju, mes kalbamės, bet man jau reikia „persijungti“,
vėl mąstyti tomis kategorijomis, kaip aš mąsčiau tada. Paroda dar tebevyksta,
bet pats procesas man jau praeity, tarsi jau „suarchyvuotas“.
Tiesa, Gintas Smilga, naujo filmo taip ir nesumontavo.
Nežinau kodėl taip atsitiko, deja, neturiu paaiškinimo. Jis yra nufilmavęs daugybę
medžiagos, bet nesumontavo, nors aš pats morališkai buvau pasiruošęs bet kokiems
siurprizams ar nesėkmėms.
Bet filmas būtų jo kūrinys?
Taip, filmas būtų buvęs jo kūrinys. Sakiau: „Daryk, kiek
nori, kaip nori.“ Jis pateikė tik 20 minučių ilgio video, kuris ir sukasi
parodoje. Aš tikrai nesitikėjau, kad taip ir liks.
Ir sakote, „portretai-fosilijos“ yra vienas
mylimiausių jūsų kūrinių, projektų?
Kai buvau dvidešimtmetis, galvojau, kad norėčiau padaryti
dešimt gerų parodų. Ir viskas, man daugiau nereikia.
Kodėl dešimt?
Todėl, kad daugiau nebūtina. Aš taip galvojau.
Kodėl ne devynias?
Skaičius nėra taip svarbu. Apie dešimt stiprių parodų. O po
visų veiklos metų aš dabar turiu gal apie pusantro šimto parodų. Kai kurios
grupinės, kitos solinės. Kurios iš jų yra tame mano įsivaizduojamajam dešimtuke?
Nežinau, galėčiau pasvarstyti, kadangi numirti dar greitai nesiruošiu, dar
pasiliksiu laiko padaryti daugiau, bet „Portretai-fosilijos“ tikrai yra man viena iš tų dešimties. Ir dar kelios, sakykim,
„Tūba“ yra irgi viena iš dešimties, „Paralelės“... Yra tokių darbų, kuriuos aš
pats vertinu kaip svarbius arba visiškai atitinkančius mano kriterijus.
„Portretai-fosilijos“ tuos kriterijus atitinka ir net pranoksta laike ir erdvėj.
Taip, jis man brangus.
Sveikinu.
Apskritai visi darbai aplink save kuria tam tikrą
asociacijų lauką, kalbu apie kūrinius. Tai šitas turi ypač platų lauką.
Ir jūsų požiūris platus. Man dabar kyla
klausimas: o kas jus labiausiai riboja kaip menininką?
Kas labiausiai riboja...
O gal niekas neriboja?
Taip, kažkada galvojau, kad esu „beribis“. (Juokiasi)
Aš taip įsivaizdavau. Iš manęs, atsimenu, Kęstutis Zapkus juokėsi, kai aš
pradėjau savo pirmąją trimatę koloną iš papjė mašė gaminti, dar studentas
būdamas, penktame kurse. Nors studijavau tapybą, bet mano mąstysena nėra
tapytojo, aš tai žinau. Žodžiu, kai pradėjau tą koloną daryti, Kęstutis su jam
būdingu kandžiu šmaikštumu sako: „Žiūrėkit, Kempinas iš tapytojo išsivystė į
statybininką.“ O galvoju sau: „galėčiau ir parašiutu šokti, jeigu to reikės
darbo įtaigai.“ Man nesvarbu, kokios tai būtų priemonės.
Bet, aišku, Kęstutis, pats būdamas tapytojas, norėjo matyti
mus visus judančius teisinga kryptimi – tapybos link, vis dėlto jis pats atvėrė
tą Pandoros skrynią, visus velnius, tuos trimačius dalykus. Jis buvo iniciatorius,
kad mes save atrastume, sukurtume savo identitetą kaip menininkai. Tai, manau,
kad jis ir pats save traukė per dantį tokiu būdu. Tai štai... Apie ką mes čia
šnekėjome?
Apie jūsų jausmą, kad esate beribis.
Matyt, tada man taip atrodė, arba tiksliau – taip save
tikinau. Bet dirbu su medžiagomis, o vaizduojamieji menininkai visada dirba su
medžiaga, netgi jeigu tai yra kokia nors skaitmeninė informacija kompiuteryje,
vis tiek tai yra medžiaga, ji neišvengiamai įrėmina, technologija įrėmina. Juk ne
sapnai būna pakabinti ar pastatyti parodų salėse, ne mano svajonės, bet realūs
tikri fiziniai kūriniai.
Šviesa tai jau nelabai medžiagiška, bet kas
tuomet riboja? Erdvė?
O kaipgi? Iš kur šviesa sklinda? Iš lemputės kokios nors. Visada
yra tam tikros ribos. Menas – tai gebėjimas tas ribas praplėsti.
Na taip, šaltinis medžiagiškas.
Taigi, ribos visada yra. O kas mane patį riboja? Velnias
žino... Galima pagalvoti, jeigu finansiškai turėčiau viską, ko reikia, nesu
tikras, ar tikrai panaudočiau visus tuos išteklius.
„Kisa, kam jums pinigai? Jūs juk neturite
fantazijos.“
(Abu juokiamės) Taip,
iš tos serijos.
Ribos, kad ir kokios jos būtų, visada vilioja jas
peržengti. Tai galbūt ir nėra blogai, nes priverčia mąstyti. Tiesa, meno
pasaulyje yra įvairių dalykų, kurie man nepatrauklūs ir aš savotiškai nuo jų pats
atsiriboju.
Pats nubrėžiate ribas.
Ir savo parametrus nusistatau galbūt ne tiek pozityviai,
kiek negatyviai. Aš geriau žinau, ne kas aš esu, bet kas aš nesu. Taip
apsibrėžus, išryškėja esmė, į kurią ir susitelkiu, tada ta kryptim ir judu.
Apsibrėžiate, kas nesate, ir judate. Dar
minėjote, kad jums svarbi tąsa...
Tąsa svarbi visiems: menininkams, kolekcininkams,
kuratoriams. Ji yra svarbi, nes parodo bet kurio individo, menininko, kūrinio
evoliuciją. Žinoma, kad tai yra svarbu.
Ir kiek ta evoliucija tęsiasi?
Kol dubą gausi.
Tik tiek?
(Juokiasi) Na, gal ir po mirties.
Laikantis jūsų požiūrio į menus, neabejotinai.
Gal ir po mirties kažkam kažkas vystysis, kažkas kažką
atras naujo. Į sveikatą. Bet aš pats jau to nebeįtakosiu.
O pasaulis baigtinis ar ne?
Manau, kad ne.
O jūs?
Aš? Kuria prasme? Kaip žmogus? Visi mes baigtiniai, argi ne
taip? (Juokiasi)
O kaip menininkas?
Ką aš žinau... Per daug apie tai negalvoju, tiesą sakant. Darau
maksimumą, ką galiu. O ar to užteks, aš juk nesužinosiu. Noriu, kad mano darbai
patektų į muziejus, nes jie ten turi daugiau šansų išlikti. Tai toks
profesionalus mechaninis siekis, tikslas, bet kiek jie iš tikro išliks arba
kokį jie turės ateityje poveikį – koks man skirtumas, manęs gi nebebus. Galbūt
mano vaikams tai bus svarbu. Gal. Arba, tiksliau, ne mano vaikams, bet anūkams.
Vaikai turi savo gyvenimus, jų traukinys jau važiuoja. Bet anūkams aš galiu
būti įdomus, jeigu turėsiu anūkų, žinoma.
O jums pačiam ar įdomūs jūsų seneliai?
Seneliai? Na, mano seneliai jau mirę, bet man įdomu, ką
tėvas yra pasakojęs apie juos iš savo prisiminimų. Aš kažkada neseniai jį
išprovokavau parašyti apie protėvius, kiek atsimena. Jam aštuoniasdešimt metų,
ką mes žinom, kiek jis dar gyvens. Taip jis pradėjo rašyti. Rašyti moka, yra
lituanistas, tai rašė, rašė, žiūrėk, jau ir apie savo vaikystę pradėjo rašyti,
toliau, toliau, toliau, ir išėjo gana simpatiški memuarų tipo rašinėliai –
linksmi, įdomūs, su įspūdingomis detalėmis. Tie visi minėti dalykai man yra
įdomūs. Ir jie įdomūs netgi ne tik man, bet ir kitiems mūsų kartos žmonėms –
kaip sovietmečio žmogus kalba apie 1970-uosius, arba dar ankstesnius laikus. Tai
praeitis, kuri, rodos, visai čia pat buvo, bet jau dingo, mes jos nebepatirsime.
Ir ačiū Dievui. Tačiau tokie atsiminimai - man baisiai įdomus dalykas.
Kaip manote, ką jūsų vaikai pasakos apie jus savo
vaikams, jūsų anūkams?
Nežinau. Bet aš tikiuosi, kad kažkuriuo momentu jie
pasidomės. Na, mano vaikai žino, kuo užsiimu, bet manau, kad tikrą pagarbą aš
pajusiu gal trupučiuką vėliau (juokiasi), kai jau eisiu į savo gyvenimo
pabaigą, o jie bus pakankamai subrendę, kad juos domintų jų identitetas. Vaikai
yra pusiau maišytos rasės, nes mano žmona yra amerikietė, bet turi japoniškų ir
kiniškų šaknų. Ateis laikas, kada jie patirs norą suvokti save giliau. Aš to
tikiuosi, bet negaliu būti garantuotas, aišku. Jie lietuviškai nekalba, bet manau,
kada nors jiems ir pati kalba taps įdomi. Galbūt jie nukeliaus į Lietuvą ir
išmoks kalbą per kurią nors vasarą. Gali taip būti, bet gal ir neišmoks. Bet aš
manau, kad jų vaikai, mano anūkai, tikrai pasidomės, ką aš čia veikiau, kodėl
mano gyvenimas buvo toks, o ne kitoks.
Man taip sakė Sandy Rower, jis yra Alexander’io Calder’io
anūkas. Mes su juo kažkada kalbejom Bazelyje, kai turėjau solinę parodą, ir jis
sako: „Tiktai susistyguok viską, žinok, kur kokie darbai keliauja, kas ką turi,
sek viską. Ne tavo sūnūs, bet tavo anūkai tuo pasidomės.“ Mat jis pats yra
garsaus menininko anūkas, „Calder Foundation“ įkūrėjas. Sūnūs turi savo
gyvenimus, aš esu per arti, jie dar lyg ant bambagyslės laikosi. Anūkai gal jau
kitaip pažiūrės. Bet, tiesą sakant, man vienodai šviečia, ar jie domėsis, ar
nesidomės. Aš neturiu tokių iliuzijų ar norų. Man būtų malonu, jeigu jie
pasidžiaugtų mano gyvenimu arba darbais, bet jeigu jie nesidžiaugs, jeigu jie
turės kitų užsiėmimų, – good for you, it’s fine! Man tai ne problema.
Tačiau palengvinti jiems užduotį, jeigu nutartų
pasidomėti, verta.
Aš darau tiek, kiek galiu, bet per galvą nesiverčiu, tiesą
sakant.
Dienoraščių nerašote?
Esu bandęs gal porą kartų pradėti... Aš niekad neskaitau
parašęs, labai greit užmirštu, kad reikia tęsti. Kęstutis Zapkus mums prisakė
rašyti dienoraščius, bet aš buvau tas, kuris nerašė. Nesakau, kad dienoraščiai yra
kažkas blogo. Manau, kad jie yra net labai geras dalykas. Kas gali, kas nori
rašyti, tegu rašo. Man būtų įdomu pabandyti, bet kol kas negalėjau prisiversti
to daryti nuosekliai. Čia vis tiek privalai laikytis tam tikros disciplinos,
kad tai tęstum. Aš nemanau, kad esu nesvarbus, tačiau nemanau, jog esu toks
svarbus, kad gaiščiau savo paties laiką. Susisteminti, ką aš mąstau, arba
įtikinti, įrodyti kažkam, kuo aš pats tikiu, – aš tokių tikslų neturiu. Man
geriau su dviračiu ar motociklu pasivažinėti.
O geriau su dviračiu ar su motociklu?
Ir tas, ir tas patinka, gana tolygiai. Nes tai yra visceral
experience, visa apimantis pojūtis. Kai važiuoju dviračiu, jaučiu
pusiausvyrą, vėją, kvapus, jaučiu
asfaltą, jaučiu savo kūno mechaniką... Man tai tiesiog gražu. Pats dviratis yra
labai gražus daiktas, paprastas, elementarus, bet gali būti ir įspūdingos
kokybės aparatas, žavintis savo inžineriniais ar dizaino pasiekimais. Ir pats
judėjimas man labai svarbus.
Na, o motociklas yra dar kitas lygis, kur jau prasideda ir
tam tikras pavojus, jeigu greitai važiuoji. Atsiranda daugiau sudedamųjų dalių,
ne tik greitis, bet ir vibracija, garsas labai daug reiškia, visi kiti
pojūčiai. Tie dalykai man baisiai malonūs šitame skaitmeniniame pasaulyje. Užuot
žiūrėjęs į iPhone‘ą, aš geriau pasivažinėsiu.
Dviračių turiu visokių: kalnų dviratis, plento dviratis, fixie.
Ir aš juos visus vienodai mėgstu. Turiu „Vespa GTS 300 Super Sport“, ir
motociklą „Ducati Monster SP“, man jie irgi yra vienodai, tolygiai malonios
judėjimo erdvėje priemones.
Tai va, nukrypom trupučiuką, bet šitie dalykai vis tiek yra
mano gyvenimo dalis. Aš per juos patiriu ir suvokiu pasaulį taip, kaip
nepatirsi skaitydamas knygą, arba per meną. Menas gali net atvirkščiai –
nuklaidinti arba išvesti į tam tikrą iliuzijų pasaulį, kuris galbūt tik tau
vienam ir tėra svarbus, o kitiems nelabai. O čia yra kontaktas su realybe, toks
tikras fizinis juslinis sąlytis su pasauliu. Bet, sakau, čia yra tik mano
individualus pomėgis, mano mielieji arkliukai. Kažkam bėgti patinka, kažkam
joga patinka. Irgi puiku.
Tai jau tikrai. Malonu, Žilvinai, labai ačiū,
kad pasidalinote.
Nėra už ką. Net neįsivaizduoju, ką aš jums čia papasakojau.
Kalbėjomės 2023 m. gegužės 23 d. Niujorke, Žilvino ir Angelos Kempinų dirbtuvėse. Už pažintį lieku dėkingas ambasadoriui Ryčiui Paulauskui. Fotografavo Miglė Dilė.
Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą