Vakar dariau ko nenorėjau, šiandien darau ko negalėjau

„Šiandien darau ko kiti nenori, rytoj darysiu ko kiti negali“. Danskebank Vilniaus maratono šūkis skamba lyg kvietimas pagalvoti. Nuostabu. Žurnalo „Rigas Laiks“ leidėjai mėgino įskiepyti savo miestui motto „Ryga - vieta mąstyti“. Kol kas nepavyko. O štai ištikimi Vilniaus bėgimo dalyviai jau vertina jį kaip kasmetinę progą pagalvoti apie nekasdienius dalykus.

Šiemet išseko Usaino Bolto spinduliuotė. Jo sportinės šlovės žybsnis dar šiek tiek pašvysčios platybėse, vis rečiau atsimušdamas į sąmonės veidrodžius, kol pranyks užmaršties tamsoje, virtęs kitokia energija. Būdamas geriausios formos, jamaikietis jausdavosi aukštesnis už varžovus visu savo dvimetriniu (be penkių cm) ūgiu. Bėgdamas 100 ir 200 metrų, jis dominavo trejose olimpinėse žaidynėse ir pasiekė įspūdingus šių distancijų pasaulio rekordus, į kuriuos kol kas niekas rimčiau nepasikėsino.

Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį Boltas karaliavo sprinto takeliuose ne vien dėl fizinės galios, darbštumo, treniruočių ar farmacinių gudrybių. Šio antžmogio esminį pranašumą tiksliausiai nusakytų sąvoka „kūno intelektas“. (Žinoma, tai ne koks mokslinis terminas, o metafora.)  Niekas iki jo nebuvo gerinęs abiejų nuotolių pasaulio rekordų olimpiadose. Boltas tai padarė Pekino žaidynėse, o dabartinius geriausius planetos rezultatus pasiekė Berlyno pasaulio čempionate. Bėgdamas finaluose jis neklysdavo.

Šimto metrų bėgikai klysta ne tik užsitupėję prie starto kaladėlių. Greičiausieji kiekvieną distancijos atkarpą įveikia ypatinga metodika: skiriasi atakos kampas, žingsnių dažnis ir ilgis, rankų mostai, kūno judesių amplitudė. Vienur būtina įsitempti, kitur - atsipalaiduoti. Suklydai - sugaišai - pralošei. Be smegenų neapsieina joks intelektas, tad žymią Bolto talento dalį sudarė gebėjimas žaibiškai sukti galvą.

Išmokęs daryti ko kiti negali, pereini į kitą išmatavimą. Net Boltas nebegalėjo sumušti savo rekordų. Galėjo tik juos pagerinti, ir gerino, bet tai - ne tas pats. Kaskart atbėgdavęs dar greičiau, jis išbraukdavo iš rekordų statistikos ankstesnį laiką, bet ne savo pavardę.

Maratono mėgėjams galioja kitokie dėsniai. Vakar dariau ko nenorėjau, šiandien darau ko negalėjau. Prieš tris savaites Reikjavike atbėgau per 3:12:36. Tiesą sakant, kadaise tai jau galėjau. Esu bėgęs ir greičiau. Ir iš trijų, ir Vilniuje, ir pan. Bet kam tai įdomu? Vakar, t.y. pastaruosius aštuonerius metus, šitaip spausti neįstengiau.

Susikaupti privertė Čikagos bėgimo mafija, nustačiusi savo maratone kvalifikacinius normatyvus. Iš beveik penkiasdešimtmečių vyrų pareikalavo pateikti šviežią 3:15 pajėgumo įrodymą. Nors Obamai skųskis.        

Maratonui reikia blaivios galvos. Reikjavike skutau nesvajodamas apie pūdytus ryklius ir žydrąsias lagūnas. Treniruočių testų rezultatai prognozavo 3:19. Nenuostabu, per visą praėjusią vasarą nenubėgau nė keturių šimtų kilometrų. Pasitikėjimo įkvėpė tik ultra patirtis. Jaučiau, kad galiu išsunkti daugiau, jeigu nesuklysiu. Aklai laikytis plano - ne išeitis, būtina apgalvotai improvizuoti. 

Atsirišęs sportbačio raištelis sugaišintų septynias sekundes, neplanuotas sustojimas prie tualetų - minutę. Tai tik niekai palyginus su per greita pradžia. Nepagrįstai sutaupyta sekundė kiekviename pirmosios pusės kilometre išvirstų dešimčia sekundžių baudos už kiekvieną kilometro žymą antrojoje. Suklydus šioje aritmetikoje, paprasta pralošti (sau pačiam) dešimt, penkiolika minučių ar net visą pusvalandį. 

Per pirmuosius tris kilometrus pasitikrinau, kaip jaučiuosi. Gerai. Toliau liko kontroliuoti tempą, gerti gėrimus, ryti aminorūgščių žele ir kofeiną, lenkti lėtesnius ir paleisti greitesnius bendražygius, įsitempti įkalnėse ir atsipalaiduoti nuokalnėse, laikytis optimalios trajektorijos ilguose posūkiuose, slėptis nuo vėjo už tvorų ir nugarų, neklupinėti ant akmenų ir šulinių dangčių.

Kai islandai atsiuntė pasiūlymą nusipirkti maratono nuotraukų, neradau nė vienos tinkamos ne tik žurnalo viršeliui, bet ir asmeniniam albumui. Visose atrodau kaip sunkiai fiziškai dirbantis žmogus ties absoliučia galimybių riba. Nieko keista. Įdomu tik tai, kad bėgdamas taip nesijaučiau, nes apie tai negalvojau. Smegenys buvo užsiėmusios kitais uždaviniais. Finišavęs prisiminiau pojūtį po trijų valandų stojamojo egzamino. Panašus.  

Vilniaus maratoną buvau pasilikęs atsargai, jei būtų tekę taisyti Reikjaviko klaidas. Laimingai susiklosčius anam egzaminui, šiandien galėjau pakvailioti darydamas ką noriu ir negalvodamas ko negaliu.