Taigi, ką
norėtumėte sužinoti?
Gal galėtume pradėti nuo pažinties atnaujinimo? Pamenu,
kaip vedžiojote mane po CERN (Conseil Européen pour la Recherche Nucléaire)
požemius...
Kada tai buvo? Aš
išties nebe...
Lankiausi Ženevoje 2014-aisiais, spalį, beveik prieš
trejetą metų.
O, taip seniai. Aišku.
Taigi man pirmiausia būtų pravartu ir įdomu tiksliau
suvokti jūsų vaidmenį: ką dirbate dabar, ką esate užbaigęs. Paskui pereitume
prie klausimų apie mokslo atradimus.
Puiku. Kalbant apie
mano asmenį, tai anuomet, keturioliktųjų spalį, buvau tarpinėje fazėje:
dirbdamas su CMS (Compact Muon Solenoid)
eksperimentu saugos tarnybos vadovu, perėjau prie tarptautinių santykių. O
pastaruosius porą metų dirbu vien su tarptautiniais ryšiais.
Mums paskyrė naują
vadovybę, naują direktorių. Pasikeitė struktūra. Dabar esu atsakingas už ryšius
su valstybėmis ne narėmis ir asocijuotosiomis narėmis Europoje ir Vidurio
Azijoje.
Tai, kad Lietuva per tą laiką tapo asocijuotąja nare, iš
esmės yra jūsų nuopelnas?
Drauge su Ryčiu (Rytis Paulauskas - Lietuvos diplomatas,
buvęs ambasadorius prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų
Ženevoje - I.S. pastaba). Taip.
Kiek kitų šalių dar pavyko pritraukti?
Slovėnija tapo
asocijuotąja nare prieš porą mėnesių. Latvija rengia paraišką, turime Ministro
Pirmininko laišką, kad ji norėtų tapti asocijuotąja nare, o vėliau - tikrąja
nare. Estija taip pat norėtų netrukus prisijungti kaip tikroji narė, kalbamės
su jos atstovais labai konkrečiai. Baltijos šalys tapo labai aktyvios, matyt,
Lietuvos įsitraukimas paskatino kitas dvi: jeigu jie gali, galime ir mes. Taip jau
nutinka su kaimynais. Pavyzdžiui, paraiškas pateikė Indija ir Pakistanas, bet
Pakistanas sukosi spėriau. Tai pastebėjusi Indija taipogi sukruto.
Dar dirbame su
Balkanais arba Pietryčių Europa, Balkanai tapo nebemadingas vardas. Slovėnija
taps tikrąja nare per penkerius metus, Serbija nori to paties. Kroatija yra
pateikusi paraišką, bet ten kol vyriausybė ima ramiau dirbti, vėl ateina
rinkimai, ir mūsų pokalbiai nutrūksta. Nėra pažangos. Juodkalnija juda
stebėtinai sparčiai, bet ten sena mano pažįstama pernai tapo mokslo ministre.
Juodkalniečiai turi vien Mokslo ministeriją?
Taip, jie turi Mokslo
ministeriją ir Švietimo ministeriją. Dvi atskiras.
Vidurinėje Azijoje
dirbame su Kazachstanu. Man tą sritį priskyrė todėl, kad penkios stanų
valstybės anksčiau buvo Sovietų Sąjungos dalis, mes jas laikome labiau
vakarietiškomis nei rytietiškomis. (Juokiasi)
Jų mentalitetas gana azijietiškas. Su Kazachstanu judame gerai, nes dirbame per
tokį Tokayevą, kuris anksčiau vadovavo Jungtinių Tautų biurui Ženevoje ir
gražiai sutarė su viena mano kolege. Asmeniniai ryšiai juk labai svarbūs. Tokayevas
grįžęs į Kazachstaną, dabar išrinktas Senato pirmininku. Antras žmogus. Atveria
daugybę durų, todėl Kazachstanas labai priartėjo prie CERN.
Kaip matote, dirbu įvairialypį ir įdomų darbą.
Tai jau tikrai. Gal galėtumėte paaiškinti skirtumą tarp
asocijuotosios ir tikrosios narystės?
Taip. Yra trys
skirtumai. Pirmiausia - įnašas. Asocijuotoji narė moka tik dešimt procentų nuo mokesčio, privalomo
tikrosioms narėms.
Aha.
Bet - yra taikomas
vieno milijono slenkstis, todėl mažoms asocijuotoms valstybėms mokestis išeina
santykinai didesnis. Lietuva, tapusi tikrąja nare, mokėtų 2,8 milijono, o dabar
moka milijoną kaip asocijuotoji. Išeina ne dešimtadalis, o trečdalis.
Aišku.
Antra - dalyvavimas
Taryboje. Asocijuotosios narės, kaip ir tikrosios, joje turi po du atstovus,
tačiau jie negali balsuoti. Manau, tai logiška: nemoki tikrojo įnašo -
nebalsuoji.
Ir trečia -
asocijuotoji narė jokiu pavidalu negali gauti daugiau vertės nei įneša. Jei
įnešate milijoną, tai negalite tikėtis iš CERN didesnės suminės vertės užsakymų
savo verslams ar atlygio nusamdytam personalui.
Manau, asocijuotoji
narystė yra geras sandoris. Jūs iš esmės visur dalyvaujate mokėdami mažiau.
Sėdite drauge sprendžiant visus klausimus, tik nebalsuojate.
Kam jums tiek narių? Jei neskaičiuotumėte finansų ir
nesivaikytumėte prestižo, ar būtų prasmės šitaip plėstis?
Tai lemia mūsų
filosofija: kodėl mes norime augti? Yra du dalykai. Pirmiausia norime skleisti
kvantinę fiziką arba mokslą apskritai, todėl mums reikia daugiau narių. Antra,
daugiau narių - daugiau įnašų. Didesnis biudžetas.
Tai aišku, bet gal yra kitų motyvų? Kokią narę CERN organizacijoje
laikytumėte geresne už kitą? Ką įtraukti jums atrodo svarbiau: Kazachstaną ar
Kroatiją?
Gerai, dabar
suprantu, ko klausiate. Yra trys kriterijai, reikalingi narystei pasiekti.
Pirma, valstybė turi rimtai įsipareigoti ilgalaikiams santykiams. Visa šalis,
ne koks vienas patrakęs profesorius.
Antra, tos šalies
pramonė turi būti konkurencinga. Tai svarbu, kad ji galėtų varžytis dėl CERN
užsakymų, kitaip narystė nuvils, o mums to nereikia.
Trečia, šalyje turi
egzistuoti dalelių fizika. Sėdėdami už vieno stalo, narių atstovai sprendžia
dalelių fizikos ateitį. Jos neišmanydami jie negalėtų nieko spręsti. Lietuvos
atveju tai buvo svarbus aspektas. Mes jautėme politinę valią, Prezidentė
visiškai rėmė narystės siekį. Pramonę jūs turite, jokių abejonių: lazerių
gamyba ir panašūs verslai, pats geriau už mane apie tai žinote. O štai jūsų
dalelių fizika, nors ir egzistuoja, bet gana silpna ir išskydusi: šiek tiek -
ten, truputis - čia... Įvertinę padėtį, teikėme pasiūlymą Mokslo tarybai, kad
kuriame nors universitete būtų įsteigta Dalelių fizikos katedra, galėsianti
koordinuoti veiklą šioje mokslo srityje.
Svarstant apie
Kroatiją ir Kazachstaną, reikia turėti galvoje, kad CERN pagal konstituciją yra
europinė organizacija. Kiekviena ES narė yra visada laukiama be jokio ypatingo
kvietimo, todėl Kroatija turėtų aiškią pirmenybę. Kalbant toliau, derėtų
lyginti jų fizikos pasiekimus. Kazachstanas beveik neturi dalelių fizikos,
tačiau neprastai vysto branduolinę fiziką, todėl mums yra įdomus. Teoriškai
Iranas būtų puiki valstybė narė, tačiau politiškai šiandien tai sudėtinga.
Bet kuri valstybė
gali prisijungti prie tam tikro eksperimento, net ir nebūdama narė. Naujoji
Zelandija dalyvavo CMS bandymuose, kurių įrenginius jūs matėte, nes CERN
suteikia pajėgumus įvairiausiems tyrimams.
Pamenu, kaip jūs per valandą išdėstėte man įvadą į dalelių
fizikos pagrindus...
Pirmiausia, esu
fizikas. (Juokiasi)
Dabar vėl paklausinėsiu apie fizikos dalykus, tik ne
pernelyg giliai. Žinote, mane anas susitikimas įkvėpė toliau skaityti ir
kalbėtis apie visatos pradus. Pernai Valstijose susipažinau su profesoriumi Alanu
Lightmanu. Jis yra ne tik žymus teorinės fizikos daktaras, bet ir įdomus
rašytojas, poetas. Lietuviškai išleidome jo „Einšteino sapnus“, tai radau progą
vėl pasikalbėti. Noriu su jumis aptarti nuliūdinusį pastarojo pokalbio įspūdį.
Iš Lightmano išgirdau - galbūt tai tik mano netikęs suvokimas - kad abi vyraujančios
fizikos teorijos: stygų ir multivisatos, - atima iš mokslininkų viltį ištirti
viską iki galo. Kadaise jaunuoliai studijuodavo fiziką, tikėdamiesi prisidėti
prie visatos perpratimo. Ankstesnės teorijos skatino viltis, kad įmanoma
išsiaiškinti, kaip viskas buvo, yra ir bus iš tikrųjų, o dabar aiškėja, kad
tokios svajonės bergždžios. Pasirodo, mokslas jau susitaikė su tuo, kad pasaulis
pažinus tik iki tam tikros ribos. Pranyko fundamentali paskata mokytis fizikos.
Ar sutinkate su tokiu požiūriu?
Ne. Nesutinku. Ir
paaiškinsiu, kodėl.
Tai primena man vieną
prieš daugelį metų paskelbtą pareiškimą, berods Laplace‘o, kad jeigu kas nors
nusakytų jam bet kurios žvaigždės visatoje greitį ir padėtį, jis galėtų
tiksliai apskaičiuoti jos padėtį ir greitį bet kuriuo momentu praeityje ar
ateityje. Jis teigė, kad viskas yra nulemta, nėra jokio laisvės laipsnio.
Tačiau atsiradus
kvantinei fizikai, paaiškėjo, kad neįmanoma tiksliai išmatuoti nei padėties,
nei greičio.
Dalelių padėties ir greičio?
Bet ko.
Net žvaigždės?
Net šitos stiklinės.
Aš negaliu tiksliai nusakyti, kur ji yra, ir tuo pat metu apskaičiuoti jos
greičio. Dėl fundamentalių fizikos dėsningumų tai nėra įmanoma. Tai
neapibrėžtumo principas.
Kai jūs kalbate apie daleles ar žvaigždes, galiu patikėti
jų neapibrėžtumu, bet jei rodote į šią stiklinę, man regis, aš galiu lengvai
nusakyti, kur ji yra, ir teigti, kad jos greitis tuo metu yra nulinis.
Taip, bet tik tam
tikru tikslumu. Jei norėtume kalbėti labai tiksliai, jūs to negalėtumėte.
Kuriems galams kalbant apie stiklinę, prireiktų tokio
perdėto tikslumo?
Žinoma. Kvantinė
fizika labai mažai ką reiškia kasdieniame gyvenime. Gal nebent mobiliesiems
telefonams. Net tiltų statytojams nereikia kvantinės fizikos, nes jie gali
nutiesti tiltą, remdamiesi Niutono mechanika.
Taigi stiklinei minėtas
neapibrėžtumas nereikšmingas, nors ir išmatuojamas, bet filosofiškai žiūrint
jis svarbus. Pasikeitė mokslo požiūris: anksčiau viskas buvo nuspėjama, dabar -
niekas.
Brolis praeitą savaitgalį man papasakojo, kad mokslininkai
nesugeba paaiškinti, kodėl kramtomoji guma limpa prie batų padų ar stalo paviršiaus.
Pagaminti ją - vieni niekai, o suprasti - nelengva.
Tiesa, taip ir yra.
Lipnumas, klijavimasis yra itin sudėtingi procesai. Tai, kad neturime teorijos,
paaiškinančios, kas yra lipnumas, netrukdo mums pasigaminti lipnių daiktų. Tai
panašu į alchemiją. Alchemikai vienu metu buvo nemažai pasiekę, nors visai
nesuvokė, kuo užsiima ir kaip tai veikia. Kinai taip ir išrado paraką. Taigi, ką nors nuveikti galima ir nesuprantant. Kitas klausimas - kas yra supratimas?
Gerai, bet grįžkime prie klausimo...
...kodėl verta
studijuoti fiziką? Būtent. Sutinku, kad kvantinė teorija, taip vadinamas
standartinis kvantinės fizikos modelis, yra gana vykusi. Ji aprašo visa, ką mes
stebime. Šešiasdešimt metų mokslininkai eksperimentuoja, ir teorija laikosi.
Bandymų rezultatai ją atitinka. Ji atrodo teisinga. Tai varo į neviltį, nes ši
teorija neleidžia perprasti visko, nors ji paaiškina bet ką, su kuo susiduriame
eksperimentuodami.
Mes turėtume toliau
studijuoti fiziką, nes fizika - tai ne vien teorijos. Teorinė fizika - tik
dalis fizikos mokslo. Nei standartinis modelis, nei kiti modeliai:
supersimetrija, stygos, multivisata,- nėra įrodytos teorijos, tai labiau
filosofija. Taigi mums reikia kvantinių fizikų, kurie eksperimentuodami
tikrintų standartinį modelį, kol jį įrodytų, arba atvestų mus prie ko nors
naujo.
Tai kam jums, eksperimentuotojams, reikalingos tos filosofinės
teorijos?
Jos mums reikalingos,
nes mes gauname milijonus duomenų. Hadronų greitintuve vyksta milijonai
susidūrimų, ir mes pamatome daugybę dalykų, kurie nėra įdomūs, nes suprantami.
Mes juos metame lauk. Pasiliekame tik įdomius. Čia kaip su nuotraukomis.
Padarote daugybę nuotraukų ir peržiūrėdamas nemažai jų ištrinate, pasiliekate
tik tas, kurios jums patinka. Bet tam, kad pasiliktume vertingus duomenis, mums
reikia teorijos, kuri kur nors vestų.
Pateiksiu tokį
pavyzdį. Vietoje protono imkime mano laikrodį. Tarkime, aš nežinau, kaip jis
veikia. Imu plaktuką ir sudaužau jį į šipulius. Nufotografuoju. Imu kitą lygiai
tokį pat laikrodį, vėl daužau, vėl fotografuoju nuolaužas. Ką matau? Visai
kitokį išsibarstymą. Atsitiktinį. Pakartojęs tą patį eksperimentą milijoną
kartų, aš imsiu pastebėti tam tikrą dėsningumą. Suprasiu, kad nuolaužos
išsibarsto ne visai atsitiktinai: vienos lekia į tą kampą, kitos - į aną. Bet
ar aš šitaip sužinosiu, kaip veikia laikrodis? Ne. Tam reikia teorijos.
Būdamas teoretikas aš
galiu fantazuoti, kaip veikia laikrodis arba atomas. Eksperimentuodamas
susidūrimais aš gaunu duomenų, ir jeigu jie paneigia teoriją, reiškia, ji
klaidinga. Ieškau kitos teorijos, vėl tikrinu. Kai bandymų rezultatai atitinka
teorinius skaičiavimus, laikome, kad kažką supratome. Taigi, mums reikia
teorijų.
Dabar jūs remiatės lauko teorija?
Taip, kvantinio
lauko. Kitaip sakant, tai kvantizuota elektromagnetinio lauko teorija.
Tai savo reikmėms jūs išsiverčiate be stygų ir
multivisatų?
Taip.
Ten jau kitos istorijos.
Visiškai. Mes
analizuojame savo duomenis itin tiksliai. Taip tiksliai, kad kadaise galėjome nuspėti
dar neatrastos dalelės masę. Nepajėgėme jos atrasti, nes ji anuomet buvo tiesiog
per sunki mūsų greitintuvui, o masę jau žinojome netiesiogiai išmatavę. Patikslinome
teorinius skaičiavimus, remdamiesi savo eksperimentų duomenimis. Tada
Valstijose jie buvo įsirengę galingesnį greitintuvą, ieškojo mūsų nurodyta
kryptimi ir atrado tą kvarką.
Taigi ši teorija
tokia stipri, kad gali aprašyti dar neatrastas daleles.
Jeigu taip, tai ar joje dar likę neatskleistų svarbių
dalykų?
Ooo, apverskime šį
teiginį: beveik niekas ten neatskleista.
Mes matome žvaigždes.
Stebime galaktikas. Jos sukasi. Skaičiuodami galaktikų parametrus, randame, kad
ten turėtų būti daug daugiau masės. Kitaip jų sukimasis nepaaiškinamas. Tačiau
sudėjus visų matomų žvaigždžių mases, jų suma išeina kur kas mažesnė.
Tamsioji medžiaga.
Tamsioji medžiaga.
Tamsioji todėl, kad negaliu jos matyti. Tiek to, galiu ją apskaičiuoti
netiesiogiai. Apskaičiuoju, ir viską sudėjęs gaunu milžinišką visatos masę.
Visatos, kuri vis plečiasi. Plečiasi vis tolyn ir greityn. Tačiau taip neturėtų
būti. Būdama tokios masės, ji turėtų ne plėstis, o subliūkšti. Reiškia yra dar
ir tamsioji energija, stumianti visatą plėstis. Ir mes nenutuokiame, kas tai
yra. Gal dar neatrasta jėga?
Mes suvokiame tik
penkis procentus visatos. Devyniasdešimt penki yra arba tamsioji energija, arba
tamsioji masė. Apie tai mes neturime menkiausio supratimo.
Tai išties turėtų įkvėpti jaunus tyrėjus.
Būtent! Man regis, tai - nuostabu. Problema tokia,
kad jeigu mūsų teorija teisinga, tai tikimybė atrasti ką nors reikšminga yra
visiškai menka. Verta ieškoti už teorijos ribų. Nes aš tikiuosi, kad ji nėra
išsami, aš tai žinau. Verta tyrinėti, tikintis ko nors visiškai revoliucingai
naujo.
Toks atradimas pajudintų ir anas fundamentalias teorijas,
apie kurias kalbėjo Lightmanas?
Taip, be abejo. Aš
labai tikiuosi.
Žinote, kalbant apie
visatos kilmę, mes gerai esame ištyrinėję jos radimąsi per 13,8 milijardų metų, tačiau pirmieji 380
tūkstančių metų yra nepermatomi. Net su galingiausiu
teleskopu.
Teleskopas šiuo atveju - metafora?
Ne. Ne, ne, ne.
Kaip gi jūs teleskopu permatote praeitį?
Labai lengvai.
Šviesos greitis yra baigtinis dydis. Žiūrėdamas į žvaigždę, nutolusią per
šviesmetį, aš matau pernykštę žvaigždę.
Taip.
Bangos užtrunka. Kai
girdžiu jūsų balsą, jūs galite būti jau miręs.
Teoriškai.
Aš girdžiu tai, ką
jūs pasakėte, bet nežinau, kas galėjo nutikti po to. (Juokiasi)
Tiesa. Tai jūs teleskopu galite aptikti šviesą,
išspinduliuotą po 380
tūkstančių metų ir vienos sekundės nuo Didžiojo sprogimo, bet ne anksčiau?
Teisingai. Ne
anksčiau.
Tik pernai mes
įrodėme egzistuojant gravitacines bangas. Jos galbūt leis mums prisikasti arčiau
Didžiojo sprogimo. Reikės dar keliasdešimt metų išradingai eksperimentuoti.
Ar jas spinduliuoja bet koks daiktas?
Taip. (Trinkteli stikline į stalą) Štai jums
gravitacinių bangų spinduliuotė. Ir truputis išlaistyto vandens, atsiprašau.
Sulčių.
Taip, sulčių. Kai
masė tokia menka, jų neįmanoma išmatuoti. Galime jas stebėti tik supernovos
atveju, kai sprogsta didžiulė žvaigždė. Kol kas mūsų bandymai labai žali, bet
po kokių dvidešimties ar keturiasdešimties metų gal galėsime užfiksuoti gravitacijos
bangas ir pajudinę stiklinę.
Puiku, yra ko laukti. (Juokiasi)
Būtent. Fizika yra
stulbinanti sritis, todėl jos verta mokytis. Didžiulis pasaulis kol kas
neištirtas.
Nuostabu. Noriu jūsų paklausti apie dar vieną teoriją -
sąmonės. Iš Roberto Calasso knygų susidariau įspūdį, kad Senovės indai, Vedų
civilizacija, ją turėjo. Jų kosmologija aprėpė ir sąmonę. Kai kurie
šiuolaikiniai filosofai mėgina jungti apmąstymus apie sąmonę su kvantine
fizika. Ar jums tai įdomu?
Mes, dalelių fizikai,
aprašome pasaulį vos keletu dalelių. Dažniausia naudojamės tik dviem ar trimis.
Tai visiškai nenatūralu, nes kur tik pažvelgtume, aptiktume daugybę dalelių. Stiklinę
sudaro milijardų milijardai dalelyčių. Tai, kad suprantate vieną dalelę ir jos
santykį su kita dalele, jau šis tas, tačiau sudėję jas visas krūvon aptiksite
naujų reiškinių.
Suvokdami pagrindus
mes nežinome, kaip veikia sudėtiniai dalykai. Sąmonė, matyt, yra toks
reiškinys, susidedantis iš daugybės dalelių, veikiamų daugybės jėgų. O mes
tiriame tik daleles, kurias galime aprašyti matematiškai. Smegenis aprašyti
matematiškai būtų labai sunku. Kurdami dirbtinį intelektą galime simuliuoti
smegenis, bet ne paaiškinti, kaip jos veikia.
Taip, vieni mėgina simuliuoti, kiti - emuliuoti, dar kiti
- kurti dirbtinį intelektą nuo nulio. Kai kurie projektai finansais pranoksta
jūsiškius, tai gal galėtumėte paieškoti sinergijos?
Manau, kad yra
skirtumas tarp intelekto ir sąmonės. Kas nors gali būti intelektualus, bet
nesąmoningas.
Ko gero.
Mašina gali turėti intelekto,
bet nesuvokti savęs.
Toks žodžių žaismas dabar madingas, kai telefono
programėlę kas nors pavadina intelektu.
Taip, sutinku. Jau
prieš 20
- 30 metų CERN žaidė su tokiu dirbtiniu intelektu. Parašėme programą,
analizuojančią protonų susidūrimų duomenis ir gebančią mokytis, tobulėti. Panašūs
dalykai dabar paplitę, bet man regis jie tokie tolimi nuo sąmonės, kad neverta
painiotis.
Būdamas fizikas aš
pirmiausia klausčiau, kaip sukūręs ką nors sąmoningo aš įrodysiu, kad tai -
sąmonės apsireiškimas. Kokie sąmonės kriterijai? Kaip man žinoti, kad jūs
sąmoningas? Aš nežinau. Aš galiu žinoti, kad pats esu sąmoningas, bet nesu
tikras dėl jūsų.
Galimas kriterijus būtų gebėjimas stebėti savo paties
mintis. Jeigu kas nors suvokia, kad viena ar kita mintis kilo iš jo, tai jis
yra sąmoningas.
Taip. Bet su mašina
tai labai sunku patikrinti. Turėtume kelti dar paprastesnius klausimus, kitaip
kursime ką nors, nežinodami, ar tai išvis egzistuoja. Negalime statyti tilto,
kurio nemokėsime išbandyti. Tiltą išmėginame per jį eidami, taigi visuomet
privalome turėti įrankių ar būdų savo kūriniui patikrinti.
Sutinku. Tik man vis tiek norisi įžvelgti sąsajų tarp
jūsų veiklos ir sąmonės tyrinėjimų. Net įsivaizduojamos grėsmės kažkuo
panašios. Pamenu jūsų pasakojimą apie tai, kaip visuomenė baiminosi, kad
greitintuvu sukursite juodąją skylę, ir net Vokietijos Aukščiausiasis teismas
svarstė leidimą tam eksperimentui.
Taip, taip.
Dabar diskutuojama apie pavojų, kad dirbtinis intelektas
mikliai užvaldys pasaulį su visu jūsų greitintuvu ir atsikratys ne tik CERN
vadovybės, bet ir žmonijos apskritai.
Taip. Girdėjau tas
diskusijas. Ir kas iš to? Mes per amžius kurdavome dalykus, kurie darė įtaką
pasauliui. Pirma sukurdavome, paskui stebėdavome pasekmes. Kodėl šįkart, pirmą
kartą istorijoje, turėtume pirmiau pagalvoti prieš veikdami? To niekada nebuvo
ir niekada nebus. Mes tiesiog darome tai, ką pajėgiame. Žengiame priekin.
Einame, einame tol, kol trenkiamės į sieną. Niekada nesustojame patys. Nejaugi
manote, kad žmonija gali susivokti?
Ne, nemanau. Visiškai jums pritariu.
Galbūt žmogus yra ne
evoliucijos viršūnė, o jos dugnas?
Akivaizdu, kad dėl evoliucijos mums jau vėloka apsispręsti.
Būtent. Neturiu jokių
iliuzijų. Mes sieksime bet ko, kas tik atrodys įmanoma. Tuomet sakysime: „Ups! Pasirodo, tai buvo klaida. Varom pirmyn!“
(Abu juokiasi)
2 komentarai:
Gerai pasakyta, - žmogus evoliucijos dugnas. Neseniai lygiai taip pamaniau. O įdomu ką jis pasakytų, kas yra toliau už visatos pabaigos. O dar toliau...☺
Ačiū, labai įdomu.
Rašyti komentarą