Alvydas Žabolis: „Visi juokiasi iš mano klausimų“

Tai čia tokia tavo nauja misija?

Misija? (Juokiasi) Gal ir taip, jeigu patinka šis žodis.

Ir tie pokalbiai padažnėjo paskutiniu metu.

Anksčiau daugiau rašinėjau nuo savęs, o dabar...

Dabar, kaip moderni žiniasklaida ir reikalauja, skaitytojai kuria turinį.

Pašnekovai.

Tai pašnekovai ir yra skaitytojai. (Juokiasi)

Pašnekovai tampa skaitytojais, teisybė. Man patinka kalbėtis. Turiu sąrašą asmenybių, kurias norėčiau taip pakalbinti. Ir su tavim noriu pasikalbėti apie tai, kur ritasi pasaulis.

Pasaulis kur ritasi?

Mhm.

Jis visada kažkur ritosi. (Juokiasi) Aš manau, kad jis ritasi progreso link.

Jeigu pažiūrėtume iš toliau - žmonijai apie septyniasdešimt tūkstančių metų. Žemdirbystė prasidėjo prieš kiek? Prieš kokius dvylika tūkstančių metų? Su žemdirbyste labai pasikeitė sąlygos, kažkur skaičiau, kad žmogaus žemdirbio net smegenų apimtis sumažėjo. Medžiotojams reikėjo daugiau asmeninių gebėjimų. Atsiradus žemdirbystei žmogus ėmė regresuoti, bet visuomenė progresavo: išaugo žmonių skaičius, užgrobė visą pasaulį. Visi ėmė labiau specializuotis. Kažką kuria. Aš čia nežinau, ką žmonija kuria... Civilizaciją? Civilizacijų skirtumai mažėja: mums reikėjo šimtmečių, kad įveiktume savo atsilikimą nuo Egipto ar Romos, o dabar, žiūrint į Kiniją, matyti, kad pakanka dešimtmečių.

Manau, kad pasaulis ritasi ne prie civilizacijų susikirtimo, o prie suartėjimo. Skirtumai tarp įvairių kraštų dabar mažesni, negu buvo per tūkstančius metų, todėl aš manau, kad mes suartėsime. Bet ar tai didelė vertybė? Nes mes dabar daug daugiau dirbame, esam labiau užsiėmę, bet mažiau mąstome. Ar tai gerai? Tuomet kažkas už mus mąsto.

Esi fizikas. Kaip tokį tavo mąstymą veikia fizikos išmanymas?

(Galvoja) Nuo to fizikiško mąstymo aš ilgai bėgau. Fizikai mąstydami remiasi tokiais griežtais nekintančiais dėsniais. Jie labai mėgsta sistemas. Susikuria sistemą ir mėgina ją įveiklinti. Tas fizikiškas mąstymas... Reiktų gal atsakyti, kas jis yra?

Atsakyk.

Aš nemanau, kad fizikai pasaulį mato kaip labai jau tokią fizikišką sandarą. Jie labai linkę tapti filosofais. Nes be filosofijos negalima pažinti gamtos. Kalbėdami apie gamtą, jie taip pat šmaikščiai kalba ir apie gyvenimą. Toks gražus derinys. Fizikai sugeba būti ir konkretūs, ir abstraktūs. Ar ne?

Taip, lieka toks įspūdis.

Būti konkrečiam ir abstrakčiam vienu metu, manau, yra labai didelė vertybė. Abstrahuodami konkretybes, o paskui abstrakciją vėl paversdami konkrečiu dalyku, mes labai tobulėjame. Kiekvienas naujas dalykas, gimęs iš abstrakcijos, yra dažniausia aukštesnio lygmens. Tai ir yra fizikiškas mąstymas: mokėti abstrahuoti savo veikimą. Čia jo žavesys.

Puiku. Kitas klausimas bus apie kapitalą. Ar jis vis dar yra ribotas išteklius?

Na va... Aš žiūriu į kapitalą kaip į akumuliuotą kada nors gyvenusių žmonių darbą. Kapitalas akumuliuojasi per darbą. Tas, pas ką kažkokiu būdu atsidūrė kapitalas, turėtų elgtis su juo kaip su protėvių kaulais. Pakankamai pagarbiai. Švaistydamas pinigus toks žmogus lyg ir niekina tuos kapus.

Labai sparčiai didėja žmonių gebėjimai drauge dirbti ir ką nors kurti. Dėl specializacijos. Taigi, ir gebėjimas kaupti kapitalą vis labiau auga. Kapitalas gausėja panašiai kaip kodifikuota informacija. Kažkur skaičiau, kad dutūkstantaisiais žmonės per vienerius metus pradėjo sukurti daugiau kodifikuotos informacijos negu per visą žmonijos istoriją iki to laiko. Rašytiniai tekstai, panašūs dalykai, visa tai lieka... Ir kapitalas yra kodifikuotas žmonių darbo rezultatas. Jo susikaupia vis daugiau, ir kada nors ateis momentas - nežinau, ar jis jau dabar pasiektas - kai žmonija per metus sukurs daugiau kapitalo negu per visą ankstesnę istoriją. Tai toks kodifikuotas resursas, kuriuo žmonės gali naudotis, spartindami... nežinau ką.

Tai jis nėra ribotas?

Manau, kad ne.

Priešingai - vis lengviau prieinamas?  

Tai čia akivaizdu. Anksčiau reikėjo gimti mėlyno kraujo šeimoj, kad būtum turėjęs žemės resursą. Protėvis buvo karys, užgrobė daug žemės, pavertė ją resursu. Paskui XX amžius parodė, kad tas resursas nebegalioja. O XXI amžius rodo, kad jau visai nebereikia gimti paveldėtoju.

Atsiranda kitas resursas - kažkoks įgalinimas. Arba įsigalinimas. Viena iš mūsų krašto tragedijų yra tokia, kad visi kalbame apie tam tikrą pajamų nelygybę. Man atrodo, kad ji yra pasekmė, o priežastis - įgalinimo arba įsigalinimo nelygybė.

Mūsų virsmas iš sovietmečio daug kam buvo trauma. Visuomenė pasidalino į dvi grupes: nuo to virsmo įsigalinusiuosius ir tokio įsigalinimo kažkodėl negalinčiuosius priimti. Manau, kad problema čia ne tiek materialinė... Ta didelė grupė, kuri Lietuvoje prie šitos aplinkos nesugeba prisitaikyti, juda savęs nuvertinimo link, nubraukdama savo galimybes.

Formuojasi socialinės aplinkos, kuriose auga jauni žmonės, jiems sunku išsiveržti. Reikia kuo ankstyvesnio švietimo, kad jie išmoktų pasiimti socialines galias, kurios egzistuoja. Nes dabar yra būdų tau įsigalinti globaliai. Emigracija taip pat yra žmonių siekis įgauti galią, nes jie pakeičia aplinką.

Pradėjai nagrinėti Lietuvos įsigalinimo sunkumus, bet juk visas pasaulis kalba apie pajamų nelygybę.

Yra. Taip.

Kodėl? Kapitalo netrūksta, o įsigalinimo stokoja visas pasaulis?

(Galvoja) Todėl... Manau, viena priežasčių - greitis. Greitis. Tai šiuo metu vienas svarbiausių žmogaus gebėjimų. Greitis, mobilumas. Tu turi greitai prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos. Dabar jeigu labai ilgai kursi verslo planą, tai įpusėjus darbą, prielaidos pasikeis. Mes nebegalime jų nustatyti, jomis remtis kaip iki šiol. Čia kaip Niutono fizika ir kvantinė fizika. (Juokiasi) Turi verslo idėją, bet tik pajudi, ir prielaidos jau keičiasi.

Žmonės gyvena galimybių aplinkoje, bet ne visi vienodai sugeba prisitaikyti prie greitų pokyčių. Ir kai tu jau nespėji bėgti... Na, aš tai - ne bėgikas, bet tu, pavyzdžiui, kai jau uždūsti, tai turbūt bėk nebėgęs... Kvėpavimo nebeatgauni, sustoji.

Pasaulis taip pajudėjo, kad ne visi spėja. Praeis kažkiek laiko, įveiksim. Priemonių yra.

Kokios tos priemonės?  

Pavyzdžiui, virtualus pasaulis. Jame daug žmonių, net ir nusivylusių, kažkaip įsigalina. Gal jame atsiras valstybių...?

Žmonės emigruos į virtualybę?

Na, gal ir ten, ir čia gyvens.

Tu sakai, kad šiuolaikinis nevirtualus pasaulis vertina greitį ir atlygina už jį?

Manau, taip. Už prisitaikymo greitį. Vertina spartą ir atlygina už ją. Būtent.

Už ką tuomet šis pasaulis, arba kitaip tariant - visuomenė, moka didelius atlyginimus investiciniams bankininkams?

Jie gauna didelius atlyginimus už tam tikrą laikinumą. Ir už riziką, kurioje veikia. Už neapibrėžtumą.

Bet klausimas, kurį čia iškėlei, yra apie visuomenę. Jeigu vienintele vertybe laikome greitį, kyla tam tikra žmogiškumo krizė. Sun Tzu karo mokslas sako, kad yra blogai, jeigu kai kurie kareiviai nuskuba pernelyg toli priekin. Nubėgę į priekį jie ištęsia visą grandinę, tada priešas gali smogti. Mūsų grandinė dabar, kai greitis labai vertinamas, išsitęsė. Priekis praranda ryšį su galu. Tai yra pasaulio krizė ir nelaimė. Tie priekiniai dažnai praranda ir atjautą, rūpestį. Pradeda didžiuotis, kad jie bėga priekyje. Laiko, kad atsilikusieji to ir teverti. Nesusimąsto, kad būtent pastarieji leido jiems atsiplėšti.

Čia kaip niekad reikia edukacijos apie žmogiškumą. Kad yra ir daugiau vertybių, ne tik greitis. Kad negali būti labai turtingas, kai kiti aplink labai neturtingi. Jeigu priekis labai toli nubėgs, kils konfliktas. Priekinius suvalgys. (Juokiasi) Jie gali ir išnykti. Todėl bėgant reikia galvoti, tik nežinau kaip. Čia lengva kalbėti, bet turime rasti mechanizmus, išjudinti ir atsilikusiuosius, juos pagreitinti.

Jei apibendrintume, kad priekyje bėga verslininkai...

Nebūtinai juos verslininkais turime vadinti dabar. Dabar verslo riba yra išsitrynusi.

Tai kas ten priekyje bėga?

Tie, kas gavo daug kodifikuotų ir nekodifikuotų žinių.

Kaip juos apibrėžtum suprantamiau?

Na, jie kažkokiu būdu įgijo žinių. Buvo tokioj aplinkoj ir paėmė...

Tai jie vis tiek - verslininkai. Ar kas?

Na, jis gali būti ir menininkas. Jis irgi bėga priekyje.

Menininkas?

O kodėl ne? Nes ar tik pinigais matuojame, kas bėga priekyje?

Nežinau, čia tavo metafora.

Aš manau, kad visi tie, kas pajuto... Tai yra tam tikras vidinis jausmas. Kaip nustatyti?

Turim kalbėti apie atlygį, apie įvertinimą. Juk darome prielaidą, kad bėgantieji priekyje yra gerai vertinami.

Turi galvoje - finansiškai?

Taip, žinoma. Kitaip sunku susikalbėti. Nes visuomenė išties teigia gerbianti menininkus. Visi jiems lenkiasi, nukelia skrybėles: nesvarbu ar tu - verslininkas, ar gydytojas, bet menininkas - aukščiau.

Ar tikrai? Čia toks stereotipas. Kad tai yra tauru.

Taip.

Tauri profesija. Tarp kitko, gydytojas mūsų visuomenėje nėra labai tauri profesija. Reikalinga, bet nebūtinai tauri.

Ir netaurėja, ko gero...

Kaip ir verslininko profesija - reikalinga, bet ne tauri. O menininkas - taurus.

Taurus, todėl tai - geras pavyzdys, nes finansiškai menininkai dažnai yra prastai atlyginami.

Taip, labai dažnai.

Kodėl taip yra?

(Atsidūsta) Nu kodėl? Todėl, kad... Kodėl verslininkai yra priekyje? Todėl, kad jie sugeba kažkaip patenkinti minios poreikius. Tie poreikiai yra labai materialūs. Gyvename materialistinėje bendruomenėje. Hedonizmas...

Žiūrėk, kai žmogui reikia rinktis: arba daiktą, kurį jis gali pačiupinėti, arba kokį nors virtualų dalyką... Sumokėti už kino filmą, už kitokią intelektualinę produkciją... Jis griebs žymiai mažesnės vertės, bet materialų daiktą. O menas dažnai kuria labai laikinus, virtualius dalykus. Išsivysčiusiose bendruomenėse menininkai neskursta, nes jos gyvena jau post vartotojiškai. Japonija, pavyzdžiui. Jaunoji karta ten gyvena prisotintoje aplinkoje, o dar vyksta defliacija. Jaunimas ten laiko, kad jeigu šiandien kažką nusipirksi, reiškia - prarasi. Todėl jiems nereikia, statistika tai rodo. (Juokiasi) Ir nuo to defliacija dar didėja, nes žmonės vis mažiau perka. Įsisuka save išpildančių lūkesčių ratas.

Tai defliacija, kaip ekonomikos ciklo neigiamybė, siejasi su dvasingumo atgimimu. Žmonės dvasingėja, liaujasi pirkę daiktus ir įsuka defliaciją.

(Juokiasi) Čia geras... Būtų gal per paprasta. Taip turėtų būti. Na, mums Rytų Europoje dar reikia to įsotinimo. Vakarų Europoje jau tie reiškiniai slopsta, vartojimą ten labai paskatino imigracija.

Išeitų, kad vos tik mes išaugsime iš savo materializmo, o Vakaruose pasisotins imigrantai, ūkis čia irgi nustos augti kaip Japonijoje.

Dar nepamirškime, kad sparčiai į mūsų pasaulį veržiasi technologijos. Jos mus keičia. Neberašom laiškų, neberenkam vizų ant dokumentų, nors aš dar atsimenu tuos laikus. Technologijos keičia mūsų darbo procesus. Jos išlaisvins daug nekvalifikuotų darbuotojų. Robotizacija žada...

Taip, aišku, žmonėms nebereikės darbe atlikinėti bukų veiksmų.

Tai kas bus su tais žmonėmis? Jie turės išsilavinti, kad dirbtų daug aukštesnės kompetencijos darbus. O ką veiks tie, kas neišsilavins? Kokį jie gyvenimą gyvens? Neįsivaizduoju. Vėl atsiras kažkoks getas?

Ir šiandien daugybė žmonių nuo ryto iki vakaro užsiima kuo nors...

Va. Ką jie veikia? Nors ir pirmykštis medžiotojas - ką veikdavo? Medžiodavo kelias valandas per savaitę.

Turbūt.

O likusį laiką ką veikdavo? Jis mąstydavo.

Ar mąstydavo, tai galima ginčytis.

Na, o ką tu darai, kai neturi jokių ten... knygų, nieko?

Galima žiūrėti...

Į žvaigždes?

Arba televizorių, youtube‘ą, ką nors, kas rodo kitų...

Kitų žmonių gyvenimą...

Taip. Gyventi kitų žmonių gyvenimą, leisti per save kitų žmonių mintis buvo ir bus galima visada.

Bet kokios civilizacijos buvo sukurtos! Aš manau, vis tiek reikėjo mąstyt. O kaip žmogus sukūrė tą pirmąją nemoderniąją mediciną? Jie turėjo kaupti tas nekodifikuotas žinias, mąstyti, galvoti. Aišku, tai užtruko daug tūkstančių metų...

Tai ne visi gi taip mąstė. Galim tuomet pakalbėt apie individo santykį su visuomene...

Na taip, ne visi. Ne visi. Kiti buvo valgytojai ir miegotojai. Taip. Koks mūsų klausimas tada?

Klausimas: ką jie veiks, likę be darbo ir neišsilavinę? Tu to paklausei. Gal visi eis kurti meno?

(Juokiasi) O kas yra menas? Ir kas yra ne menas? Gera čia tema... Menas turi jaudinti. Bet gal jis turi ir idėją kokią nors turėt?

Siūlau dabar nenagrinėti šio klausimo.

(Abu juokiasi)

Gerai. Bet ką tie žmonės darys? Nežinau. Yra pavojus, kad jie bus nelaimingi.

O nuo ko šiuo atveju priklauso jų laimė?

Laimė yra kančios nebuvimas. Galim taip pasakyt. Čia kas taip pasakė? Šopenhaueris?

Nežinau. Gal Buda?

(Juokiasi) Gal ir taip. (Juokiasi) Tai jeigu laimė yra kančios nebuvimas... Jūs gi išleidot tą knygą - „Laimės hipotezė“...

O kodėl jie nedirbdami turėtų jaustis mažiau laimingi?

Na gerai, nuo ko priklauso laimė? Kaip tas - Haid... ne Haidnas...

Džonatanas Haidtas.

Haidtas. Jis irgi nežino, bet rašo, kuo pasižymi laimingas žmogus. Toks žmogus turi šeimą, bendruomenę, tikėjimą... Bet jis turi ir kūrybą. Jis turi kurti.

Tai sakai, kad žmonės, išsilaisvinę nuo konvejerių, arba likę be darbo tolimųjų reisų vairuotojai turės būtinai ką nors kurti? O ką jie šiandien kuria? 

Tai jie ir nelaimingi, jeigu nekuria.

Nekurdamas žmogus... Jis turi bendruomenėj gyventi. Bendruomenė, šeima... Žmogus yra ultrasocialus, jis turi jausti ryšį. Dar, aš manau, jis turi tikėti. Tikėti tuo, ko negali įrodyti. Tai tam tikras magnetizmas. Mes gi tikim visokiais dalykais. Įstatymais, pavyzdžiui. Juk įstatymų tai nėra. Nieko nėra. Tai tam tikra abstrakcija. Bet juk yra žavu, kad žmogus gali sukurti abstrakcijas ir jomis tikėti. Jomis dalintis bendruomenėje. Jeigu jis vienas ta abstrakcija tiki, tai jo tikėjimas silpnas, o kai pasidalina su kitais, kai visi kartu tiki - sustiprėja. Bet būtinai reikia kurti, kurti, kurti...

Tai į tavo iškeltą klausimą „Kaip gyvens žmonės, kurių darbus perims technologijos?“ atsakysime, kad jie netaps nei laimingesni, nei nelaimingesni, nes ne nuo jų šiandieninio darbo ta laimė priklauso?

Bet jie yra to paties žmonijos organizmo dalis. Jeigu turim kokią disfunkcinę organizmo dalį, koją, pavyzdžiui, tai privalom ją treniruoti.

Kitaip ji taps mažiau susieta.

(Juokiasi) Aš galvoju, jie prisitaikys kaip nors. Manau, kad žmogus įsigalina, pirmiausia, per asmenines savybes, bet taip pat ir per kanalus, kuriais pasiekia kodifikuotas žinias. Jei neturi knygos, tai ir neišmoksi skaityti.

Reikia kalbėti apie visą pasaulį, nes Lietuvos tie vairuotojai ištirps... Mes negalim nagrinėti ko nors vien Lietuvos ribose, nes man atrodo, kad jos nėra. Ji turi geografines sienas, bet mes tai gyvenam žymiai plačiau. Daug plačiau. Informacija prieinama daug lengviau, tai per trumpą laiką atves žmoniją prie žinojimo. Yra buvę jau tokių technologinių revoliucijų, ir žmonės prisitaikė.

Na ir puiku. Imkimės kito klausimo. Apie ką svarbiau galvoti į universitetą stoti nusiteikusiam jaunuoliui: kaip pasiekti platų išsilavinimą ar kaip įgyti pritaikomą specialybę?

Manau, kad tik - apie platų išsilavinimą. Gal čia aš paveiktas to, kad atėjęs į pirmą fizikos kursą išgirdau: „Jūs atėjote ne išmokti, o išmokti mokytis“. Tai buvo pirma žinia, kurią ten gavau. Faktai pasikeis, konkrečios žinios šiandieniniame pasaulyje pasensta dar besimokant, svarbu išmokti metodo. Universitetas turi išmokyti mokytis.

Ar ne per vėlu? Išmokti mokytis, įgyti tų įgūdžių gal derėtų dar mokykloje?

(Atsidūsta) Taip, bet ten kitoks metodas. Mokykloje mokoma konkrečiai, universitete - per abstrakcijas. Picasso puikiai piešė jau būdamas šešiolikos metų. Jo technika buvo tobula, piešiniai - vau! Bet paskui jis suprato, kad vaizduoti konkretybę - tai lyg nuotrauka, ir pradėjo žaisti. Taip pat galima žaisti aukštojoje matematikoje su algebra arba aritmetika. Ir kituose moksluose - tas pats.

O kaip elgtis su teise ar medicina? Ten stojantieji jaučia pašaukimą dirbti advokatais arba gydytojais, todėl mažai studijuoja matematikos, kalbų, filosofijos, bet toks išsilavinimas taip pat laikomas universitetiniu.

Turėtų būti sistema, kad teisininkas trejus metus mokosi ko nors kito, o teisės - tik po to.

Kaip Amerikoje.

Taip būtų geriau. Universitetas neturėtų ruošti teisininkų - amatininkų. Bet taip jau susiklosto. Tradicijos, vertybės... Universitetas turėtų būti ne tik žinių, bet ir kultūrinės tradicijos lopšys.

Daug girdim ir priešingo kalbėjimo: kaip svarbu aukštojoje mokykloje įgyti paklausią specialybę, išmokti gyvenime tiesiogiai pritaikomų dalykų. Universitetų reitingai nemenkai priklauso nuo to, kiek uždirba juos baigusieji. Ar tai suderinama su plataus išsilavinimo siekiais?

Specializacija galėtų eiti po bakalauro studijų, kurios turėtų trukti trejus metus.

Tapęs bakalauru, jau eik mokytis amato?

Na, jeigu baigei kažkokį ten... Aš tai tų dalykų nelaikau mokslais: ekonomiką, vadybą...

Tu jų nelaikai mokslais?

Ne, nu kaip... (Juokiasi) Ekonomika yra mokslas, bet tie, kas eina jos studijuoti, gi suvokia kitaip: nori būti verslininkais. Nors dažniausia jie dar nežino, kuo nori būti.

Ekonomika - tik antraštė.

Taip. Tai jie per trejus metus gali įgyti tam tikrą kultūrinį lygį, susikurti savo tinklą. Tinklas yra labai svarbus universiteto produktas, nes gi paskui verslą dažniausia darai ir kitus ryšius turi su tais žmonėmis, su kuriais kartu mokeisi. Tai yra pats stipriausias tinklas. Visame pasaulyje taip yra. Anksčiau tai vadindavo pažintimis, blatu, o dabar - networku.

Jeigu pas tave ateitų darbintis universitetą baigęs žmogus...

Ateina dažnai.

Ateina jis į konkrečią įmonę, pas konkretų asmenį, bet apskritai - į verslą. Ar tau svarbu, ko jis mokėsi?

Aš turiu sistemą. Penkis kriterijus, pagal kuriuos aš priimu į darbą. Pirmas - akademinės žinios. Antras...

O ką reiškia „akademinės žinios“?

Matai, man labai svarbu... Visi juokiasi iš mano klausimų, bet aš klausiu jaunuolių paprastų dalykų. Pavyzdžiui, kiek žmonių gyvena Didžiojoje Britanijoje?

Aaa, tai neklausi rutulio tūrio formulės.

Vėliau klausinėju tokių dalykų, bet paradoksas, kad daugelis atėjusiųjų neatsako į pirmą klausimą. Sako: „Nežinau. Man nesvarbu, kiek Vokietijoje gyventojų. Aš bet kada galiu google sužinot.“

Bet juk viena yra informacija, o visai kita - žinios ir suvokimas. Kai tau reikia spręsti, lygiagrečiai smegenys turi jau dirbti vertindamos viską, nebus kada - į google... Taip neveikia.

Suprantu.

Nereikia daug tų žinių, bet pagrindines...

Labai įdomu. O ko dar klausi?

Oi tai aš turiu visą tokią interviu sistemą, aš visada darau vienodai. Dabar turėsiu ją keist, po šito straipsnio. Klausiu: „Kokia tema norėtum debatuot? Pasirink.“ Pagal tai, ką jis pasirenka, ką geriausiai žino, aš nustatau jo lygį. Man nereikia gaudyt, ko jis nežino. Man reikia suvokt, kaip jis supranta, ką jis geriausiai žino. Jeigu jis sako, kad istorija jam labai patinka, gavo šimtuką iš jos, aš klausiu, kada prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Arba Renesansas. Paprasti dalykai, nes gyvenime žmonės dažnai pamiršta pagrindus, o sprendimams kaip tik reikia turėti bazę.

Taigi, pirmas klausimas - akademinės žinios. Kitas?

Antras - emocinis. Ar žmogus yra atsparus stresui?

Kaip tai patikrinti per pokalbį?

Labai paprasta. Paklausk ko nors apie jį ir pažiūrėk, kaip reaguos. Gal gynybiškai, gal bus neatviras. Nes versle žmogui reikia aukšto emocinio intelekto. Investuotojai ir panašūs partneriai gal yra silpnesni akademiškai, bet turi stiprų emocinį intelektą. Jeigu mano darbuotojai bus silpni, aš negalėsiu su jais...

Taip.

Trečias dalykas - ar sutampa mūsų kultūrinės nuostatos. Aš nežinau, kokia yra teisinga kultūra, bet žinau, kuo domisi pas mus dirbantys žmonės, kokia muzika jiems patinka, kokie filmai... Tai aš klausiu, ar mes susiderinsim.

Ketvirta - motyvacija profesijai. Jeigu jis sako, kad nori būti investiciniu bankininku, tai klausiu, kokius žino penkis pasaulio investicinius bankus. Jeigu gali tik google pažiūrėt, tai kokia čia motyvacija?

Ir svarbiausia - motyvacija dirbti pas mus. Kodėl jis čia atėjo?

Tai va - tie penki kriterijai, pagal kuriuos nusistatau, ar jis gali dirbti pas mus, ar ne.

Apibendrinant juos, atrodo, kad tau visai nesvarbu, koks kandidato diplomas. Ar ne taip?

Na, ir svarbu, ir nesvarbu. Jeigu aš jį noriu kokiu analitiku priimt, tai - kaip Sun Tzu sakė - kareiviai ne visi turi būti drąsūs, bet minimalų drąsos lygį privalo turėti. Klausiu paprastų dalykų, pavyzdžiui, kam apskritai reikia tiek skirtingų pelningumo rodiklių: EBIT, EBITDA, grynasis pelnas? Vis tiek paklausiu, kur to išmoko, kokioje mokykloje. Ir deja, aukštojoje mokykloje moko apie tuos rodiklius, bet nepaaiškina, kokia jų prasmė.

Į tokį klausimą apie prasmę gal geriau atsakytų žmogus, studijavęs ne ekonomiką, o filosofiją?

Taip. Filosofijos kursas praverstų visiems studentams. Fizikoje svarbiausias klausimas buvo „Kodėl?“. Jeigu jis nekeliamas, tai... Bet reikia pasakyti, kad kai žmogus ateina iš gero universiteto, na tai galima su juo pasišnekėt.

Ar pats dar žadi ką nors studijuoti?

Turiu tokią svajonę, bet bijau pasidalinti. Labai noriu, tik matuoju savo jėgas. Noriu studijuoti, bet laikau tą norą širdy, nes jeigu pasakysiu, reikės vykdyti įsipareigojimą.

Būtinai reikės.

Tai šito ir bijau. (Juokiasi) Todėl reikia neįgarsinti.

Turi teisę. Bet aš paklausiu kito dalyko. Tu esi pasiekęs daug įžvalgų ir turi patarimų, kaip tvarkytis versle, mieste ar universitete. O ką esi atradęs ir žadi pritaikyti asmeniškai sau?

Sau? (Galvoja) Na, kad tapčiau laisvas, vis dar yra kelias. Kelias išsivaduoti iš akmenų, visų prisirišimų. Reikia juo eiti, eiti sąmoningai. Tuomet galima kažkur nueiti, išsilaisvinti iš vaikystės traumų, gyvenimo traumų. Nusikarpyti prisirišimus, kurių turbūt negavai gimdamas, bet paskui labai greitai apaugai. Reikia labai daug valios, sąmoningumo. Aš tikiu tuo keliu. Jis yra nuobodus, sunkus, nes savęs apgauti negali: tuoj pastebi, kad viena sakai, kita darai. Tenka grįžti ir vėl iš naujo pradėt. Tai sau esu atradęs: kad reikia eiti tuo išsilaisvinimo keliu.

Gražus atsakymas. Tai, ką prisitaikai sau, yra tikra. Ačiū, Alvydai.