Deimantas Narkevičius: „Iškart užsimezga kažkoks konfliktas“

Jūs įrašinėjate jau?

Taip, noriu įsirašyti pokalbį ir nufotografuoti jūsų portretą.

Gerai.

Kaip jūs pageidautumėte būti pristatytas?

Esu vizualaus meno kūrėjas. Arba tiesiog menininkas. Nes menas pirmiausia yra suvokiamas vizualiai, jau po to jis tampa šokiu, kinu, stalyste ar dar kuo nors.

Puiku. Kuriate vizualų meną. Kaip tai atsispindi jūsų kasdienybėje?

Labai paprastai. Menininkas turi kur gyventi, turi dirbtuvę. Pageidautina, kad ji būtų ne ta pati vieta kaip gyvenamoji. Man taip ir yra. Dar aš dėstau Dailės akademijoje. Tuose trijuose segmentuose praleidžiu daugiausia laiko, jei nekeliauju. 

Ką jūs veikiate dirbtuvėje?

Ji labai nedidelė. Ten vyksta darbo susitikimai. Dirbdamas medijos srityje, bendradarbiauju su grupe žmonių. Tai iš dalies kolektyvinis procesas: kiti žmonės, savo sričių specialistai, mano prižiūrimi dirba su garso takeliu, montažu...

Tai yra studija. Galėčiau joje ir gyventi, bet sąmoningai to nedarau. Manau, kad menininkas vis dar privalo turėti studiją. Joje bendraujame, tariamės, kartais labai intensyviai. Dabar ruošiuosi personalinei parodai Nacionalinėje dailės galerijoje.

Kas ten bus rodoma?

Paroda bus atidaroma tokiu gan keistu laiku, nors man jis iš esmės labai patiko - gruodžio 28 dieną. Dalis žmonių tokiu metu išvyksta, bet daug kas ir grįžta: akademinė bendruomenė, studentai pas tėvus... Tai bus video paroda didžiojoje salėje. Du nauji dideli stereoskopinio vaizdo darbai. Vieną dabar visiškai baiginėju, kitas neseniai sukurtas, dar nerodytas Lietuvoje. Ir pora kitų, sukurtų prieš penkiolika ar dešimt metų. Tokia solo paroda, bet ne retrospektyva.

Stereoskopiniai - tai 3D darbai?

Taip, paprastai šnekant. Nors pavyzdžiui, popieriaus lape taip pat gali būti vaizdas, atrodantis lyg trijų dimensijų. Stereoskopiniame darbe tai yra labai ryšku.

Ar į jį galima užeiti?

Na, jį galima matyti. Žmonės vaikšto tarp jo ir žiūrovo, nes esi, matai, užsidėjęs akinius, į jį užeiti negali, esi lyg už stiklo. Bet matomos dvi realybės: tikroji ir virtualioji. Jos abi persilieja, persikloja. Ne visi šį elementą pastebi, bet man jis yra įdomus.

Jūs pradėjote nuo skulptūros?

Aš ją baigiau. Ir toliau kartais dirbu su ja.

Man, paprastam kino ar kitokio video meno vartotojui, pirmiausia rūpi pasakojimas.

Taip jau yra susiklostę, kad daugiausia, nors ne visada, kinas yra pasakojimas.   

Tačiau jūsų kūriniuose, spėju, tai nėra svarbiausia.

Naratyvus elementas nėra pagrindinis, nors jis egzistuoja. Šiai parodai parinkau kūrinius, kurie turi labai aiškų naratyvą.

Jei naratyvas nėra svarbiausia, tai gal iš esmės realizuojate savo skulptoriaus gebėjimus?

Klausiate, ar tai vis dar yra skulptūra?

Taip, įdomu.

Taip, mano supratimu tai vis dar yra tam tikro skulptūriškumo sprendiniai. Ypač atsiradus galimybei naudoti stereoskopinį vaizdą. Vėl grįžta tūriniai vaizdai, nesvarbu, kad jie virtualūs.

O šalia - pasakojimas?

Taip, atsiranda ir naratyvas. Jo gal nėra labai daug, ypač pratusiesiems dažnai lankytis kine. Pasakojimas atsiskleidžia, žiūrint kūrinėlį nuo pradžių iki galo.

Ką ypatingo siekiate perteikti tokiais įmantriais savo kūriniais? Kodėl liovėtės kurti skulptūras arba kodėl nepradėjote statyti įprastų pilnametražių filmų?

Na, kai kurie mano video projektai yra gana ilgi... Bet nesvarbu, juose nėra to įprasto pastatyminio filmo, nors kai kurie elementai jį primena: atsiranda veikėjai, tekstai, mizanscenos...

Tuomet juos galima lyginti su vaidybiniu kinu?

Ten naudojami kai kurie vaidybinio kino aspektai. Tiesiog terpė kita. Nors esu savo kūrinius pristatęs kino festivaliuose: Roterdame, Berlyne...

Bet mane labiau domina tai, kad vaizdai ir vaizdiniai atsiranda ne kino salėje, o muziejuje arba galerijoje. Nelieka teatrinio atstumo. Kino teatro erdvė vis tiek yra sąlyginė, ten susikuria kitoniška atmosfera. Kaip ir teatre - scena suteikia sąlygiškumą. Muziejuje žiūrovas patiria tiesioginį santykį, ten nėra techniškumo, sąlygiškumo. Kaip ir gatvėje sutikus pažįstamą ar nepažįstamą, malonų ar nemalonų žmogų, iškart užsimezga kažkoks konfliktas.

Aha.

Kitos raiškos formos, mano nuomone, tą konfliktą eliminuoja. Pavyzdžiui, teatre dabar stengiamasi iš visų jėgų, įtraukiamos aktualijos, išnaudojamos video galimybės, bet vis tiek išlieka distancija. O šiuolaikinio meno erdvėse kontaktas tampa tiesioginis. Toks yra pagrindinis skirtumas.

Taigi susipažinti su jūsų kūryba, ją patirti, geriausia muziejuje arba galerijoje?

Taip.

Ieškojau jūsų filmukų internete, tačiau radau ne kažin ką. Dabar suprantu, kad kompiuteryje jų žiūrėti net neverta.

Teisingai, aš kiek galėdamas stengiuosi, kad jie ten neatsirastų. Ne dėl to, kad gaila, būtų puiku, jei didesnė auditorija juos pasiektų, bet ten ji matytų iškreiptą vaizdą. Tai jau reprodukcija. Lygiai toks pat santykis, kaip tuomet, kai skulptūra yra muziejuje, o jos fotografija atsiranda internete. Nors be abejo, atsiranda ir mano kūrinių: nufilmuoja kas nors telefonu nuo ekrano, įdeda. Ką padarysi - žanro ypatybė.

Ar „Revisiting Solaris“ galima būtų rodyti per televiziją?

Na, iš principo tai galima... (Juokiasi) Bet mano vizija yra atriboti savo meną nuo pramogų kultūros. Žiūrėti per televiziją galima, bet būtų neįdomu, neaktualu.

Tačiau šitaip gi ribojate galimybę pažinti jūsų kūrybą.

Matote, aš irgi norėčiau, kad mano mėgstama futbolo komanda žaistų kasdien nuo ryto iki vakaro, bet ji žaidžia tik kartą ar du per savaitę.

(Juokiasi) Turite mėgstamą futbolo komandą?

Ne, šiaip sakau...

Taigi. Skulptūra kur nors stovi nuolat, galima sužinoti adresą, bet kada atvažiuoti ir ją pamatyti. O jūsų kūryba primena spektaklį...

Taip, laikina. Nors Tate Modern prieš gal penketą metų nusipirko mano kūrinį ir parėjus porai metų įdėjo į nuolatinę ekspoziciją. Metus joje laikė, dar net ilgiau. Tas video kūrinys buvo kuratoriaus priderintas prie porevoliucinių plakatų kaip tam tikra distopija, atsvara utopijos propagandai. Nežinau, kiek ten žmonių praėjo, spėju, kad kažkiek milijonų. Manau, kad tą mano keliolikos minučių kūrinėlį pamatė daugiau žmonių, negu žiūrėjo populiariausius lietuviškus kino filmus.

Atrodo, kad turite nesuvestų sąskaitų su sovietmečiu, jo skulptūromis, kino menu. Lenino paminklas, Soliaris, Grūto parkas...

Žaliasis tiltas...

Žaliasis tiltas, Lukiškių aikštė...

Lukiškių aikštė yra kitas mano įsipareigojimas - esu komisijoje, kuri sprendžia dėl monumento konkurso. Sudėtingas uždavinys, bet ką padarysi.

O kūryboje mano santykis su praeitimi... Aš pradėjau seniai, iš karto po sovietmečio, pirmojoje parodoje dalyvavau 1989-ais metais, dar būdamas studentas. Ir nemanau, kad tie darbai prarado aktualumą. Ką tik grįžau iš akademinės konferencijos Bazelyje, kur rimtai buvo svarstoma, kas įvyko per pastaruosius 25-erius metus, ko galima pasimokyti, kaip tie procesai pakeitė gana didelę terpę, vadinamą Centrine ir Rytų Europa. O kur dar buvę socialistiniai satelitai Afrikoje...

Tai ne šiaip kokia temelė, suvesta ar nesuvesta sąskaita. Aš su niekuo sąskaitų nesuvedinėju, žiūriu pozityviai. Gal todėl mane ir ištiko ta lietuviško mastelio sėkmė, kad ta vaizdinė kalba, kurią pradėjau puoselėti dešimtame dešimtmetyje, tapo suprantama. Todėl, kad aš ieškojau bendrybių, modernaus meno raiškos pavyzdžių ne tik grynuosiuose menuose, bet ir architektūroje, madoje, urbanistikoje. Mano kalba atliepia panašius procesus toje erdvėje, kuri dabar vadinama Vakarais, ji ten suprantama. Mano kūriniai buvo sėkmingi, atsirasdavo parodose. Neturiu ko kuklintis. Jie sukūrė srovę, kuri jaučiama ne tik Lietuvoje.

Kokia tos srovės esmė?

Man patinka Carlo Ginzburgo, italų istoriko, terminas mikroistorija. Jis neturi skambėti negatyviai. Ten patenka viskas, kas nėra istorija iš didžiosios raidės. Visa tai, kas nepakliūva į didįjį naratyvą, formuojamą didžiųjų galių. Taip dešimtajame dešimtmetyje subyrėjus vienai galiai, jos politinių griuvėsių terpėje galėjo atsirasti lokalūs naratyvai.

Vieni menininkai tai išnaudojo geriau, kiti - prasčiau ar visai neišnaudojo. Aš tai intuityviai pajutau, toji terpė mane inspiravo ir vizualiai maitino. Atsirado kūriniai, kurie į tą Amerikos-Europos centristinį dailės suvokimą atnešė kitą meno kalbą, kuri praturtino, praplėtė tą griežtą kanoną. Dabar aš jau koks dešimtmetis aš jame jaučiuosi patogiai. Manęs klauso, mano darbus rodo, intensyviai kolekcionuoja. Nemanau, kad kuris nors kitas lietuvių menininkas didžiųjų muziejų kolekcijose turi daugiau darbų negu aš.

Ar galėtumėte keliais sakiniais nupasakoti tą savo kūrinį, kurį Tate Modern daugiau kaip metus laikė ekspozicijoje?

Galiu pamėginti. Tas kūrinėlis labai paprastas. Ten yra mano pokalbio su britų režisieriumi Peteriu Watkinsu įrašo pagrindu sukurtas penkiolikos minučių filmukas, kuriame jo tekstas sukomponuotas monologu. Ten jis dėsto kritišką požiūrį į kino ir visos medijos, žiniasklaidos raidą. Jis pats dirbo BBC, 1965-aisiais gavo Oskarą už geriausią dokumentinį filmą. Protestuodamas prieš cenzūrą, nes jo filmą valdžia laikė pernelyg žiauriu visuomenei, jis nevyko į apdovanojimo ceremoniją...

Taip, čia jo istorija...

Tokia medžiaga. Jo gyvenimas susiklostė ne kažin kaip, nors jis buvo ir tebėra labai kūrybingas žmogus. Keletą metų Peteris Watkinsas gyveno Vilniuje, tuo metu ir įvyko mūsų pokalbis. Paskui aš paprašiau, ir jis leido man tą pokalbį naudoti. Jis ten kalba iš gyvenimiškos patirties apie žiniasklaidos virtimą pramogų industrijos dalimi. Aš dar panaudojau dokumentinius kadrus iš Brightono, kuriuose atsispindi tie patys šešiasdešimtieji, komponuodamas su jo kalbėjimu. Anglijos miestelis, šešiasdešimtųjų vaizdiniai, tuo metu susiformavo jo pažiūros, ir jis išvyko iš Anglijos, emigravo dėl politinių paskatų. Ir dar ten atsiranda man padėjusio Mindaugo Lukošaičio piešiniai, vaizdiniai ir Peterio Watkinso kalbėjimas iš kito įrašo, daryto jam lankantis Grūto parke.

Vaizdas iš piešinių ir dokumentinių kadrų yra atsietas nuo teksto ir garso. Susikuria tam tikra terpė, kurioje žiūrovas galbūt pradeda galvoti: „O kas gi yra tie vaizdiniai, kuriuos aš matau? Kaip manipuliuojama mano sąmone? Kiek tikri yra kino ar televizijos pateikiami vaizdiniai?“

Skamba kaip nuostabi operacija. Jūs susiradote Peterį Watkinsą, kultinę asmenybę...

Visiškai neabejotinai.

... jį pakalbinote, dar pafilmavote kito dailininko paveikslų, paėmėte senos dokumentikos, viską sumontavote vienoje terpėje, ir tai veikia. Tai tapo šiuolaikinio meno šedevru. Vadybos asams yra ko pasimokyti. Kaip jūs apibrėžtumėte savo indėlį į tą kūrinį?

Tai yra mini kino kūrinys, kuriame labai aišku, kas yra režisūra, kas yra operatoriaus darbas, animatoriaus darbas, ir taip toliau.

Suprantama, tačiau man svarbu išsiaiškinti, koks yra ne Watkinso, ne Lukošaičio, ne Grūto parko sumanytojų, ir ne tų sovietinių paminklų skulptorių, o būtent menininko Deimanto Narkevičiaus indėlis?

Tai yra vizija. Tu turi savo viziją, idėją, aiškų matymą. Kiti komponentai, lyg molio ar betono luitai, dėliojami pagal tavo vaizdinį. Tik šiuo atveju tai visai kitokios medžiagos. Bet jeigu tik šiek tiek atleistum vadžias, jos subyrėtų, liktų nevaldoma krūva. Todėl tas tavo prisilietimas yra nepaprastai svarbus.

Ar jūs rašote scenarijus tokiems filmams?

Kai kada rašau, kartais reikia. Šiuo atveju tai jo nelabai parašysi. Aš turėjau parengęs klausimus Peteriui Watkinsui, juos uždaviau, o kai jau pradėjau dirbti, scenarijaus nebuvo. Bet kitiems kūriniams yra rašomi labai aiškūs tekstai, apgalvotos mizanscenos. Kiekvienas kūrinys yra kitoks.

Kas skiria sėkmingą kūrinį nuo mažiau sėkmingo?

Kūrinys arba suranda žiūrovą ir pradeda su juo bendrauti, arba ne. Jis turi pataikyti, turi būti aktualus, turi užgriebti tuo metu diskutuojamas temas. Pirmiausia - meno lauko, ne kokio kito. Jis turi būti įdomus ir aktualus, bet ne taip, kaip yra pateikiamos žiniasklaidos aktualijos. Jo žinios nešimo terpė turi būti savita.

Be to, meno kūriniai aplimpa atmintimi. Mes neatsimintume, ką prieš metus rašė laikraščiai, tačiau žmonės atsimena, kokioje parodoje lankėsi pernai.

Ar jaučiate, kad laikui bėgant pats kitaip vertinate savo kūrinius?

Nesigėdiju nė vieno savo kūrinio. Kai užkopiau į meno sceną, vieni kūriniai buvo priimti geriau, kiti - visiškai nesuprasti. Bet mano vidinė motyvacija visada buvo aiški. Visa paletė būtinai reikalinga. Kitas dalykas - kaip kūriniai, ypač senesni, bendrauja su publika.

Publikos vertinimas - taip pat kūrinio sėkmės dalis?

Kino kūrinys įvyksta tik tuomet, kai yra kolektyviai... vartojamas, jeigu galima taip kalbėti verslo terminais. Arba žiūrimas. Kino salėje. Jis tada ir įvyksta. Iki tol jo nėra. Po to jis vėl nusėda. Santykis su žiūrovu yra labai svarbus.

Ar čia tinka Aleksandro Moisejevičiaus Piatigorskio posakis, kad supratimas yra klausančiojo priedermė?

Mmm, na taip... Iš dalies tinka. Menas - ir nesvarbu, ar jis vadinamas šiuolaikiniu, ar ne - reikalauja tam tikro pasirengimo. Staiga nei iš šio, nei iš to įbėgus, jis gali būti nesuprantamas ar mažiau suprantamas. Menininkai stengiasi, kad jų kūrinius suprastų, tačiau tam vis tiek reikia didelių intelektualinių žiūrovo pastangų.

Taip buvo visais laikais. Girdžiu kalbant, kad širdis atsigauna žiūrint į Renesanso ar XIX amžiaus tapybą. Taip, širdis atsigauna, bet suvokiama tik 30-40 procentų tų kūrinių prasmės. Žmonės mato realistinius siužetus, tačiau dažnai nežinodami Antikos ar Biblijos konteksto, nesupranta jų simbolių, spalvų. Jiems gražu. Tai - gerai, žmonės pailsi. O šiuolaikinis menas sąmoningai eliminuoja tą pramoginį aspektą. Jis praleidžia gražių vaizdinėlių lygmenį, eina tiesiai prie tam tikrų konstruktų, todėl jam suprasti reikia šiokių tokių žinių.

Koks kritikų vaidmuo, vertinant jūsų kūrinių sėkmę? Turbūt, nesijaučiate jų nuskriaustas. 

Ne, aš tikrai nesu nuskriaustas.

O kokį dar apdovanojimą galėtumėte gauti? Kino Oskarą?

(Juokiasi) Pirmiausia reikėtų tokį filmą sukurti, arba lietuviškai tariant - pastatyti. Ne, kinas yra tapęs industrija. Tai nebėra vieno kūrėjo pastangos. Turėtų rastis prodiuserinis supratimas. Ten būčiau tik vienas iš veikėjų. Dabar savo kūryboje aš pats valdau visą procesą.

Pats prodiusuojate.

Ir prodiusuoju, ir režisuoju, dažnai ir finansuoju. Esu šimtu procentų kūrėjas.

Tai kokią dar aukštesnę kartelę galėtumėte pasiekti?

Vienas aspektas yra kaina.

Rinkos kaina?

Taip, ten yra daug veiksnių, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Mano kūriniai nėra pigūs net europiniais mastais, bet gal galėtų dar pabrangti. Nors aš pats to nebenorėčiau, nes jie ir taip jau darosi nebeįperkami daugeliui kolekcininkų.

Ar kolekcininkas įsigyja vienetinį kūrinio egzempliorių?

Be abejo, ne. Yra kelios kopijos.

Kelios?

Būna įvairiai, čia menininko reikalas.

O jūsų atveju?

Irgi įvairiai. Bet tai labai griežtai apibrėžiama. Atsiradus nors vienai nelegaliai kopijai, kiltų skandalas.

Ar esate išpardavęs visą tam tikro kūrinio tiražą?

Esu. Ir ne vieno. Kai kuriuos pardaviau labai greitai.

Kokie tie tiražai buvo?

Penki egzemplioriai.

Ir tuomet daugiau jų nebėra? O sau pasiliekate?

Na, menininkas savo kopiją pagal autorines teises visada turės, galės eksponuoti, tik pardavinėti nebegalės.

Žmogus ar institucija, įsigijusi kūrinį, gauna sertifikatą, kuriame viskas apibrėžta. Tai yra pagrindinis dokumentas. Nes kūrinio laikmena gali kisti. Netgi privalo. Prieš penkiolika metų pirkti kūriniai skaitmenizuojami, keliami į HD ar kitus formatus. Aš tuos dalykus prižiūriu, pats nusiunčiu kūrinius įsigijusiems muziejams atnaujintas kopijas.

Įdomu. Parduoto paveikslo juk dailininkas nepasilieka. Skulptūrų liejimo formos, pardavus tiražą, būna sunaikinamos...

Bet po to, pasitaiko, nuima formą vėl, ir galima vėl tiražuoti.

Kas nutinka su jūsų kūriniais, juos įsigijus privatiems asmenims? Paveikslą galima pasikabinti svetainėje, Žilvino Kempino instaliaciją mačiau vieno biuro priimamajame. Gal brangiai jūsų filmus nusipirkę naujieji savininkai vis peržiūri juos patys, gėrisi, rodo draugams? 

Man sunku atsakyti, ką jie daro su mano kūriniais. Žinau, kad žmonės rengia peržiūras. Kitą vasarą žadu važiuoti pas vieną kolekcionierių į Prancūziją. Jis seniai renka video meną. Pradėjo vienas pirmųjų, turi milžinišką kolekciją. Įsigijo žymiausių video ir kino kūrinių labai nedidelėmis kainomis. Nedideliame miestelyje, iš kurio yra kilęs, prancūziškame didžiuliame mūriniame klojime jis rengia peržiūras. Susirenka vietinė bendruomenė, suvažiuoja menininkai iš Paryžiaus, žiūri, pristato savo kūrybą.

Ačiū, bus įdomu pamatyti jūsų darbus parodoje.

Ateikite į atidarymą.