Alain Golay: „Kodėl norite numesti svorio?“

Ar esate apsisprendęs, kuriam asmenybės tipui priskiriate save?

Žinoma! (Juokiasi) Bet verčiau pradėkime nuo pradžių.

Puiku. Visada verta pradėti nuo pradžių.

Esu diabetologas. Baigiau mokslus Stanforde, Kalifornijoje. Grįžęs į Ženevą suvokiau, kad vien diabetologijos man nepakanka, nes 90% diabetu sergančių pacientų yra nutukę. Egzistuoja kažkokia negera sąsaja tarp diabeto ir nutukimo, mes net vadiname ją diabetukimu: jei esate nutukęs, maždaug po dvidešimties metų susirgsite diabetu.

Kita vertus diabetikams labai sudėtinga numesti svorio. Jų užmojus suliesėti apsunkina fermentų sutrikimai. Todėl 80% nutukusiųjų kenčia dėl depresijos, nerimo, įtampos. Dar daugiau - aptikau, kad 30% nutukusių pacienčių yra patyrusios išžaginimą.

Beveik kas trečia?

Taip. Tai didžiulis ydingas psichologinis ratas.

Todėl prieš dvidešimt penkerius metus ėmiau gydyti naujoviškai. Pradėjome lavinti ligonius. Šiandien tai jau nemaža bendruomenė, veikia Europos kongresas, o viskas prasidėjo nuo Ženevos mokyklos.

Kodėl to reikėjo? Todėl, kad jeigu šiaip prisakyčiau jums ko nors laikytis, tai gal ir susidomėtumėte, bet nepultumėte uoliai vykdyti mano nurodymų. Mes aprašėme apie 40 skirtingų veiksnių, į kuriuos atsižvelgiame gydydami. Vienas iš jų - asmenybės tipas.

Remdamiesi pedagogikos dėsniais, išsiaiškinome dar daugiau: jeigu žmogus ko nors nesuvokia, jis ir gydosi neteisingai. Jeigu aš būčiau diabetikas ir nežinočiau, kiek angliavandenių privalau suvalgyti pusryčiams, per šį pokalbį tikriausiai nualpčiau, nes iš ryto pasistiprinčiau per daug arba per mažai, arba susileisčiau netinkamą dozę insulino.

Taigi, pakvietėme pacientus klausytis tam tikro paskaitų kurso: kiek ir ko valgyti. Nes jie neturi supratimo, pavyzdžiui, kiek riebalų yra šiuose prakeiktuose riešutuose. Arba stiklinėmis geria alyvuogių aliejų, įsitikinę, kad jis labai sveikas.

Vienas mano pažįstamas susiveržė skrandį ir nebegalėjo valgyti kaip įpratęs, todėl pamėgo gerti alyvuogių aliejų su medumi.

Taip. Aš irgi turėjau panašų atvejį. Labai turtingas žmogus atskrido pas mane gydytis nuo nutukimo. Išaiškėjo, kad jis nuolat valgo medų su alyvuogių aliejumi. Užuot tiesiog uždraudęs jam taip elgtis, aš pamėginau išsiaiškinti, kas slypi giliau, ir tuomet patariau jam tris dalykus: nustoti maitintis medumi, negerti šitiek aliejaus ir vaikščioti savo dvaro takais. Tas vyras pasipiktino: „Išleidau 75 tūkstančius dolerių kelionei privačiu lėktuvu vien tam, kad išgirsčiau tokius paprastus patarimus?! Tai kvaila.” Sakau: „Ne, tuoj įsitikinsite. Pasimatysim po trijų mėnesių.“ Jis atvyko vėl, jau numetęs apie septynis kilogramus. Kaip? Paklaũsė manęs. Ir dar - mažiau gėrė degtinės.    

Svarbiausia nustatyti, kodėl žmogus užsigeidė sulieknėti. Kartais toji paskata pasirodo esanti visiškai klaidinga, o kartais - labai galinga. Lengvai aptikau, kad anas pacientas užmezgė ryšį su nauja mergina. Puiki motyvacija. Mano gydymo jam neprireikė, pakako trijų patarimų, kad svoris imtų kristi.   

Užteko įsimylėti.

Taip. Įsimylėjimas būna galingiausia paskata.

Tikrai. Žiūrėk, koks nors pažįstamas sulysta taip staiga, kad visi užjaučia jį sunkiai apsirgus, o pasirodo, žmogus tiesiog myli ir mylisi.

Be abejo! Dauguma gydytojų tai ignoruoja. Seksas juk labai stipriai traukia. Aišku, ne vien jis skatina lieknėti, tačiau troškimas mylėtis puikiai motyvuoja.

Mūsų mokyklos požiūriu ligoniams svarbu suprasti, kaip jie gydosi. Jie turi žinoti, ko verta tikėtis suvalgius vienokio ar kitokio maisto, kodėl naudinga mankšta, kaip veikia insulinas ir kiti medikamentai. Juk dauguma gydytojų tik išrašo receptus, jų pacientai nesusimąstydami geria paskirtus vaistus. Arba negeria, patyrę bjaurų šalutinį poveikį.

O juk būtina suvokti, kodėl išvis gydomės. Aš kamantinėju pacientus: „Kodėl norite numesti svorio? Ką jums reikštų pasveikti nuo diabeto?“ Įdomu, kad geriau susimąstę jie lengviau apsisprendžia kęsti šalutinį vaistų poveikį. Šiokius tokius nemalonumus nusveria fantastiškas džiaugsmas pasveikus.    

Savo klinikoje aš pastebiu, kad keturis - penkis kilogramus numetę ligoniai jau gali apsieiti be insulino. Diabetas pranyksta, bent laikinai. Užuot gąsdinęs ligos komplikacijomis, aš žadu pacientams, kad jie jos atsikratys.

Kuriam laikui.

Kuriam laikui, bet tai visiškai kitoks požiūris. Mes paskelbėme straipsnį su duomenimis, kad trys ketvirtadaliai suliesėjusių ligonių pasveiksta nuo diabeto per šešis mėnesius.

Trys ketvirtadaliai?

Taip, 75 procentai.

Dar vienas žingsnis - susigyventi su liga. Tai būna kebliausia. Psichologiškai žmonės nenori jaustis sergą, nors 80% jų yra lėtiniai ligoniai. Aiškiname jiems, kad deja nebegalės elgtis taip ar anaip...

Visą likusį gyvenimą.

Visą. Todėl daug dėmesio skiriame psichologijai. Rengiame pašnekesius prie apvalaus stalo, tariamės, kaip gyventi. Taigi, pirmiausia svarbu sužinoti apie savo ligą, tada - ją suprasti, paskui - priimti, o paskutinis, man pats įdomiausias, žingsnis - pasirinkti naujas gyvenimo gaires, augti sergant. Kai susirgau vėžiu, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės.

Jūs pats?

Taip, prieš dešimt metų. Ir ką gi? Gyvenimas įgijo naują skonį: aš daugiau miegojau, geriau maitinausi, mažiau nervinausi darbe. Šiandien esu stipresnis nei prieš tai. 

Nežinojau, kad persirgote vėžiu...

Taip, buvau susirgęs rūkorių vėžiu, nors niekada nerūkiau.

Gerklų?

Ne, ne, ne. Šlapimo pūslės. Juo serga vien rūkoriai.

Ir tada paklausiau savęs: „Ką gi? Turbūt privalau pertvarkyti gyvenimą?“ Per daug dirbau, mažai laiko leidau su žmona. Ėmiau ilgiau miegoti, po vieną valandą, o tai - dvi savaitės per metus. Anksčiau man stigo miego, nes daug sportuodavau, išgėrinėdavau...

Neišsimiegodavote.

Taigi, o atrodo - tik viena valanda kasnakt. Todėl ir savo pacientus įtikinėju, kad pasiryžtų reikšmingiems pokyčiams.

Kaip jūs ėmėte dirbti ne tik su diabetu sergančiais ligoniais, bet ir su sveikais žmonėmis, pageidaujančiais sulieknėti?

Tai įdomu. Mes pradėjome aštuonių savaičių tobulinimosi programą dirbantiesiems su diabetikais, keturiolikos sričių specialistams: gydytojams, slaugytojams, dietologams, psichologams... Jie atvyksta pas mus savaitei kas porą mėnesių, per dvejus metus įgyja diplomą. Susirenka žmonės iš visos Europos, yra ir lietuvių.

Ženevos universiteto klinikoje mes atradome, kad ši metodika tinka gydant 45 lėtines ligas. Tie patys pagrindai. Paskelbėme per 600 straipsnių, įrodančių, kad ligonių mokymas duoda naudos. Tai dar svarbiau už gydymą vaistais.

Tas pats tinka ir sveikiesiems. Jeigu jūs tinkamai miegosite ir valgysite, ne per daug išgėrinėsite, mažiau nervinsitės ir mesite rūkyti, tai išvengsite maždaug 80% visų įmanomų susirgimų. Tai penki principai, kuriuos pripažįsta ir Pasaulio Sveikatos Organizacija. Kai kalbu apie savo pasiekimus gydant diabetą, pabrėžiu, kad tų metodų turėtų laikytis visi, kol dar nesusirgo.

Kurie iš jūsų paminėtų penkių principų yra svarbiausi?

Aš to nesakau. Žmonės patys turi apsispręsti, nuo ko pradėti. Tyrėme penkias grupes septyniasdešimtmečių, kurie turėjo patys pasirinkti, ką pakeisti gyvenime. Viena grupė laikėsi dietos, kita daugiau judėjo, trečia metė rūkyti, ketvirta apribojo alkoholį. Tik nervinimosi neįmanoma išmatuoti. Penkta grupė ėmėsi visko, o dar viena, kontrolinė, nekeitė nieko. Per dešimtį metų atsisakiusiųjų rūkymo mirtingumas nuo vėžio buvo mažesnis 40%, apribojusiųjų alkoholį - 40-50%. Dietininkų ir daugiau judėjusiųjų grupėse mirčių nuo su ateroskleroze siejamų ligų sumažėjo 40%. O grupėje, pritaikiusioje visus keturis pokyčius, mirtingumas nukrito net 75%. Taigi, niekada ne vėlu pradėti.

Esu girdėjęs, kad nutarus sveikiau gyventi, svarbiausia - mesti rūkyti, paskui - imti judėti ir vartoti mažiau cukraus...

Kodėl? Knygą „Lieknėkite be streso“ parašiau galvodamas, kad įtampa yra visa ko pradžia. Dėl įtampos aš neturiu kada gaminti maistą ir tinkamai valgyti. Dėl per didelio streso aš rūkau ir geriu, nespėju pasportuoti. Tai pati pikčiausia mūsų visuomenės rykštė. Žmonės nervinasi, nes neturi darbo arba todėl, kad dirba per daug. Pažvelgęs į ministrų darbotvarkes, siūlau jiems sumažinti krūvį. Patarinėju žmonėms, kaip ieškotis darbo, nors esu diabetologas. Bet tai svarbu!   

Aišku, kad tai svarbu, bet prieš gilinantis į streso priežastis gal vertėtų tiesiog nustoti rūkyti?

Dabar labai domiuosi įvairiomis priklausomybėmis: nuo maisto, cigarečių, alkoholio, narkotikų... Smegenys vienodais mechanizmais pasitenkina, reaguodamos į visus tuos veiksnius. Malonumo jausmas dėl skirtingų ydų kyla taip pat, todėl metęs rūkyti žmogus pradės persivalgyti arba be saiko girtuokliauti. Skrandžius chirurgiškai susimažinę pacientai po metų ar dvejų įjunksta prie ko nors kito: ima gerti alkoholį arba alyvuogių aliejų. Taip pusė jų vėl priauga svorio.

Manau, kad mesti cigaretes - dar ne viskas. Būtina suvokti savo motyvaciją. Kas jus skatina rūkyti? Kokios paskatos neleidžia to atsisakyti? Kuri cigaretė per dieną jums svarbiausia? Ką jums ji suteikia?

Taip pat yra su maistu. Ar griebiu šokoladą, nes susipykau su žmona? O gal sunervino viršininkas? Susimąsčius gimsta tam tikra strategija, nes vien mesti - negana.

Papasakokite daugiau, ką esate atradęs apie mitybą.

Skaitau viską, kas išleidžiama šioje srityje. Pats parašiau septynias knygas. Vieną naują skyrių baigiau vakar vakare, apžvelgdamas australų paskelbtus duomenis. Jie tyrė trijų rūšių dietas: angliavandenių, riebalų ir suderintą. Esu tyrinėjęs panašius dalykus prieš dvidešimtį metų. Tuomet mes izoliavome pacientus ligoninėje, kitaip baisiai sunku užtikrinti, kad angliavandenių dietą pasirinkęs asmuo užsukęs į svečius neprisikirs mėsainių. Ištyrėme tris grupes, kurios laikėsi tų skirtingų dietų tiek pat judėdamos ir gaudamos tiek pat kalorijų per dieną. Ir neaptikome didelių skirtumų: reikšmingas pasirodė tik kalorijų kiekis, o ne su kokiu maistu jos suvalgomos. Dabar tas didžiulis tyrimas su tūkstančiais žmonių patvirtino anuos rezultatus: tarp trijų grupių nėra reikšmingų skirtumų. Ribojusieji angliavandenius sulieknėjo 7-8 kg per metus, sumažinusieji riebalų kiekį maiste - lygiai tiek pat. Tie, kas laikėsi suderintos dietos, numetė vidutiniškai 6 kg.

Šie duomenys pagrindžia seną mano išvadą: pacientui reikia skirti tai, ko jis laikysis. Dieta turi jam tikti. Taip atsirado asmenybės tipai. Carlas Jungas aprašė aštuonias asmenybes, atsižvelgdamas į jų ekstraversiją bei introversiją. Man tai pasirodė perdėm sudėtinga. Nusprendėme, kad pakaks keturių asmenybės tipų, suskirstant pagal galią ir emocijas. Man regis, toks skirstymas tikrai naudingas. Jį naudoja verslininkai, samdydamiesi darbuotojus, tačiau nesunkiai gali prisitaikyti kiekvienas, tiek galvodamas apie save, tiek - apie artimuosius, draugus, pažįstamus.

Tai ne jūs pats suspaudėte visą žmoniją iš aštuonių į keturis asmenybės tipus?

Ne, ne. Juos išrado verslo žmonės. Žinau, kad „Swissair“ naudojasi šia metodika, parinkdama pilotus skrydžiui. Nes jeigu susodinsi į kabiną tris analizuotojus, tai jie niekada nepakils, vis kabinėsis prie prietaisų, oro sąlygų ar dar ko nors. Priešingai, jei į vieną įgulą paskirsi tris dominuojančiuosius, tai jie net nesivargins tikrinti prietaisų prieš skrydį. Todėl verta parinkti bent dvi skirtingas asmenybes.

Aš pats remiuosi tokiu skirstymu, rinkdamasis bendradarbius. Geriausia, kai komandoje yra ir kontroliuojantysis, ir analizuotojas, ir prisitaikantysis, ir dominuojantis tipas. Juos drauge sunkiau suvaldyti, bet darbai einasi daug geriau. Paskiriu analizuotoją atsakingu už statistiką, aš - dominuojantysis, tad einu pas dekaną ar ligoninės direktorių...

Aha, tai jūs esate dominuojantysis. (Juokiasi)

Taip, todėl man lengviau įtikinti kitus, bet man reikia ir prisitaikančiojo, kad surengtų bendrą vakaronę, ir kontroliuojančiojo, kad nenukryptume į lankas.

Skiriant gydymą šie dalykai taipogi praverčia. Vieniems skiriu dietą, kitiems - vaistus. Analizuotojams svarbu jaustis saugiems, todėl jiems neišrašau naujovių, tik jau patikrintus, garsius preparatus ar gydymo būdus. Jie linkę uoliau laikytis pasiūlytos žinomos dietos. Priešingai - dominuojantiesiems skiriu naujas dietas. Visokiausias. Ir vis stengiuosi jas paįvairinti. Arba sakau: „Tai naujausi vaistai, ką tik atvežė!” Todėl, kad ši asmenybė mėgsta gydymosi safarius, o analizuotojui taip pateikti vaistą netinka, jis iškart atsisakytų.

Prisitaikančiajam labai svarbu įtikti, neišsiskirti iš grupės. Jeigu sukurčiau tokiam žmogui asmeniškai pritaikytą dietą, jis pasijustų nepatogiai. Jam sunku atsispirti šeimos narių ar draugų nuomonei, todėl turiu patarti jam, kaip atsisakyti patiekto valgio ar kvietimo į degustaciją. Kontroliuojančiajam svarbu greitas rezultatas, todėl tokiems paskiriu griežtą baltyminę angliavandenius ribojančią dietą. Jie džiūgauja numetę dešimt kilogramų per mėnesį ir ragina kitus siekti to paties.

Nuostabu. Skaitydamas jūsų knygas išties patyriau, kaip suprantamai išdėstėte savo požiūrį, ir kaip neribotai galima jį plėtoti. O ką jūs manote apie etika grįstas dietas, pavyzdžiui, veganizmą?

Esu budistas, todėl man viskas aišku: neturėtume valgyti mėsos, žuvies ir apskritai gyvūninio maisto. Bet juk negalime tokio požiūrio primesti visiems. Ir pats nesistengiu rodytis pernelyg griežtas - anądien mudu su jumis, pakviesti į svečius, drauge vakarieniavome, ir aš sukirtau krevetes nieko neaiškindamas. Juk nesisklaidysiu lyg koks fanatikas.

Veganui svarbu žinoti, kaip maitintis, iš kur gauti aminorūgščių. Mėsą valgyti nėra sveika, nebent neriebią ir itin po nedaug. Man pačiam naudinga jos atsisakyti, nes turiu saugotis sočiųjų riebalų ir cholesterolio dėl aterosklerozės grėsmės.

Pernai kalbinau vieną lietuvių gydytoją, kurio nuomone visiems verta stengtis neleisti bendrai cholesterolio koncentracijai kraujyje viršyti 4 mmol/l…

Taip, bet norint tai pasiekti, tektų maitintis itin griežtai.

Be abejo.

Ko gero, net atsisakyti kiaušinių. Juk tik 20% cholesterolio lygis priklauso nuo mitybos, o 80% - nuo genetikos.

Suprantama.

Ar tikrai - suprantama? Nes jeigu jūsų genai netikę... Aš pats netekau dėdės, kai jam sukako penkiasdešimt, pusbrolio - vos sulaukusio penkiasdešimties, tėvas mirė nuo infarkto. Keturi mano broliai išėjo neviršiję 45-erių. Todėl prieš dvidešimt penkerius metus nusprendžiau pradėti gerti cholesterolį mažinančius medikamentus. Ir esu gyvas. Genetika, pasirodo, yra stipresnė už dietą.

Labai įdomu. Tai jūs sutinkate, kad svarbu palaikyti žemą cholesterolio lygį netgi vaistų pagalba?

Taip.

Koks tas lygis?

Cha, geras klausimas. Iš pradžių Šveicarijoje mes laikėme, kad riba yra 6,5. Todėl, kad viršijus tokį lygį, patirsite rimtų bėdų. Diskutavome su vyriausybe ir draudikais, kaip kompensuoti vaistų kainą pacientams, kurių cholesterolio lygis aukštas. Jeigu nustatytume ribą ties 5, Šveicarijoje ją viršytų pusė gyventojų. Jei riba būtų 4, tuomet - 80%. Šitiek žmonių turėtų gydytis.

Dabar orientacinė riba yra 5. Kalbame apie bendro cholesterolio lygį, neskirstydami jo į gerąjį ar blogąjį. Toliau jau reikia kalbėtis su pacientu - jeigu jo šeimoje yra polinkis sirgti ateroskleroze, turime žiūrėti atidžiau. Jeigu žmogus serga diabetu, esu griežtesnis dėl jo cholesterolio. Jeigu jis jau patyrė infarktą ar insultą, aš į tai žiūriu dar griežčiau: tokiu atveju visuomet reikia vartoti vaistus. Kaip jau sakiau, aš pats juos geriu kad apsisaugočiau. Šiaip gydytojai nenoriai išrašo cholesterolio lygį žeminančius vaistus lyg ir sveikiems žmonėms, vien tik profilaktiškai, kad tie gertų juos visą gyvenimą. Taip apsispręsti nėra lengva, tačiau man, nors bėgiojau maratonus, saikingai maitinausi ir nepiktnaudžiavau alkoholiu, cholesterolis svyravo apie 6. Todėl pasiryžau.

Išgirdus pasakojimą apie jūsų šeimos vyrus, nekyla noras ginčytis.

Taip, nebėra ko ginčytis.

Ką manote apie dietą be gliuteno?

Aha! Tai svarbus dalykas. Bene didžiausia mūsų visuomenės klaida - genetiškai modifikuotas maistas. Mūsų kūnai yra prisitaikę virškinti tūkstančius skirtingų javų porūšių, o šiandien visko gauname tik po vieną tipą: kviečių, rugių, kukurūzų... Organizmas ir smegenys po kurio laiko supranta, kad kažkas yra ne taip. Kodėl susiduriame tik su visiškai vienodų tam tikrų grūdų produktais? Kažkoks pavojus. Ir ima gaminti antikūnus prieš atitinkamą javų baltymą. Kūnas priešinasi. Išsivysto perdėtas jautrumas.

Ilgainiui tai gresia visiems mums, sakau kaip endokrinologas. Išmanau apie antikūnus prieš kasos liauką, skydliaukę, kitus organus. Man neramu. Turėtume grįžti prie natūralaus maisto.

Prie įvairovės.

Taip. Turiu septynis pacientus, kentėjusius sąnarių skausmą dėl reumatoidinio poliartrito. Pasiūliau jiems dietą be gliuteno - šešių mėnesių, ar bent trijų. Tai juk nelengva, nes gliuteno pilna visur. Jie sutiko laikytis dietos, ir skausmai nurimo. Dingo! Bet paskui vienas iš ligonių nusprendė atsipalaiduoti savaitgalį, ir - ką jūs manote?

Skausmas atsinaujino.

Būtent!

Tai ir jūs laikote, kad gliutenas sukelia ne vien celiakiją, kuri yra gana reta liga, bet ir kitų negalavimų?

Tokie mano pastebėjimai. Dieta be gliuteno kartais gali labai padėti. Tačiau nereikia persistengti, kad nenutiktų, kaip žymiam tenisininkui Novakui Džokovičiui.

O ką - jis irgi...?

Taip, jis laikėsi dietos be gliuteno. Pirmavo pasaulyje, tačiau po poros metų pasijuto silpnas. Kažko ėmė stigti. Todėl aš nesiūlau kardinalių dietų. Manau, kad dera valgyti visko, tik saikingai. Jei esate veganas ar nevalgote mėsos, turite gerai pagalvoti, kaip suderinti mitybą, kad ji būtų pilnavertė.

Svarbu galvoti, ką ir kodėl valgai.

Taip, tikrai.

Tuomet bet kokia dieta yra prasminga jau vien tuo, kad jos laikydamasis žmogus prisiverčia mąstyti, kodėl renkasi tam tikrą valgį arba jo atsisako.

Išties. Man nesvarbu, kokios dietos jie laikosi, svarbiausia - kad jie suvokia, ką valgo. Skirti pernelyg daug savo dėmesio dietai taipogi neverta, tai gresia ortoreksija. Jei žmogus nuspręs tapti vegetaru, laikytis dietos be gliuteno ir dar vengti laktozės, jam beveik nebeliks ko valgyti.

Tai gal verta vaikytis dietų madas? Perskaitai knygą - išbandai naują dietą, paskui randi kitą - vėl griebi...

Jeigu pacientas tuo domisi, tai jau gerai. Reiškia, jis jaučia paskatą.

Aptarkime dar vieną svarbų sveiko gyvenimo veiksnį - judėjimą. Dabar spėju, kad jūs pats tapote ilgųjų nuotolių bėgiku, sąmoningai siekdamas apsisaugoti nuo širdies ligų.

Man tai buvo svarbu. Žinojau, kad privalau gyventi sveikai, jei nenoriu mirti penkiasdešimties. Ilgųjų nuotolių bėgimas - tobula sporto šaka, saugantis širdies ir kraujagyslių ligų.

Kada pradėjote bėgioti?

Gana anksti, mokykloje. Iš pradžių treniravausi stadione. Kartą ten pasirodė du vaikinai ir pakvietė dalyvauti kroso varžybose, kuriose apdovanojama geriausia trijų asmenų komanda. Jie patys buvo labai greiti, tik ieškojo trečio bėgiko. Tai paskatino mane imtis 5 km, 10 km, pusmaratonio. Mes trise visur finišuodavome tarp dešimties geriausiųjų ir susižerdavome prizus.

Tik maratoną nubėgau vėliau, jau sulaukęs 35-erių. Nes treniruotis maratonui, na, jūs tai žinote... Tenka vien bėgioti, valgyti ir miegoti. (Juokiasi) Dvi treniruotės kasdien, ir taip toliau...

Per kiek nubėgdavote 10 km ar pusmaratonį?

Dešimt kilometrų esu nubėgęs per 33 minutes, pusmaratonį - per 1 val. 12 min.

Įspūdinga.

Maratone ką nors parodyti man buvo per vėlu. Nebenorėjau kankintis bėgdamas keturiasdešimt du kilometrus.

Bet esate ne kartą įveikęs ir tą distanciją?

Žinoma. Gal dešimt kartų. Geriausias mano laikas - vos vos greičiau nei per tris valandas. Nepersistengiant. Nes tai juk - tikra kankynė, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Fiziškai kentėti man būdavo net sunkiau - vis kas nors skaudėdavo. Ir taip keturiasdešimt du kilometrus... Pfff...

(Abu juokiasi)

O kiek bėgiojate šiuo metu?

Dabar man  - šešiasdešimt dveji, sportuoju tik palaikydamas formą. Mėgstu vaikščioti su žmona. Du ar tris kartus per savaitę minu dviratį. Po valandą. Žiemą minu treniruoklį namie, žiūrėdamas teliką ar skaitydamas. Nors skaityti minant nelengva - iškart užsimiršti. (Juokiasi) Dar kokį kartą ar du per savaitę išlendu pabėgioti. Neilgai - iki valandos. Viskas.

Nekyla pagunda nubėgti kokio Ženevos pusmaratonio?

Ne, ne, ne. Su tuo jau baigta. Žinau, kad užsisegęs numerį nesugebėčiau susivaldyti, pasileisčiau iš visų jėgų, įsitraukčiau į varžybas. Juk moku kentėti. (Juokiasi) Džiaugiuosi, kad galiu šiaip pabėgioti.

Ir žinote, stengiuosi nevažinėti liftais, nebent jei einu apsikrovęs pirkiniais. Tokia taisyklė.

Puiku, profesoriau. Labai jums ačiū.