Gabija Laubner: „Daryk, sakyk! Pasakyk, kad tu jį myli, kad tau gera kartu.“

Esate reanimatologė ir dar gydote nuo priklausomybių. Kuri sritis nusveria?

Reanimatologija. Šiaip gal taip pasakysiu: man patinka ekstremalios situacijos, tai yra reanimatologija, reanimacija, bet taip pat labai „veža“ žmonės, kurie yra priklausomi nuo vaistų. Man labai patinka juos gydyti. Tai visiškai kitokia sritis, visiškai „lėtinė“, tai nėra skubus dalykas, bet man labai patinka jie.

Tai čia – priklausomybių medicina.

Aha. Bet būtent – nuo receptinių vaistų. Priklausomybė nuo alkoholio nelabai

man patinka. Ne žmonės, bet pati liga nelabai įdomi, nes ji tokia, na... paprasta. O štai žmonės, pripratusieji prie receptinių opiatų, nuskausminamųjų, prie migdomųjų vaistų...

Tame nemaža psichiatrijos?

Na, psichologijos gal, taip. Psichiatrija – tai toks...

Vis tiek tokias priklausomybes tenka patologizuoti...

Suprantate, žmonės, kurie tampa priklausomi nuo visokių vaistų, pavyzdžiui, opiatų, jie nesiskiria praktiškai nuo tų... Jiems išsivysčiusi priklausomybė nesiskiria nuo tų, kurie važiuoja į taborą. Ir juos gydydama pamatau, kad trečią dieną jie absoliučiai vienodi... Ir aš tokį, aišku, mokslą iš to darau, nes įdomu ir reikia. Kol labai jauna buvau, neužsiėmiau, nes galvojau, kad nenoriu šiaip vien tik pliuso, o dabar jau turiu ką pasakyti. Turiu savo tokį terminą – „trečios dienos ligoniai“. Jiems visiems trečią dieną viskas būna labai blogai.

Trečią dieną – nutraukus?

Nutraukus, per detoksikaciją. „Detokso“ metu, kaip mes vadinam. Tai jie tada nesiskiria – tas, kuriam reikia į taborą važiuot, ir tas, kuris į vaistinę eina.

O kodėl turėtų skirtis, jeigu medžiaga ta pati?

Tai taip. O jiems atrodo, kad turėtų skirtis. Jie gi, na, socialūs žmonės, vartoja daktaro prirašytus vaistus. O nesiskiria... Smegenys nesiskiria niekaip. Dabar Amerikoje opiatų krizė kilo, Trumpas pasakė, kad šešiasdešimt keli tūkstančiai amerikiečių kasmet miršta perdozavę opiatų.

Perdozavę?

Dėl perdozavimo. Tai daugiau negu Vietnamo karo metu.

O apskritai, nuo ko miršta priklausomieji? Juk ne tik perdozavę? Nuo ko dar?

Tai jeigu jie nuolat vartoja, gyvenimo kokybė labai suprastėja, ir jie pradeda nemylėti savęs, nemylėti aplinkos, išsivysto depresijos, nusižudo.

O kai kurie garsūs roko muzikantai išsikapstė iš opiatų liūno – kaip? Dėl to, kad spėjo praturtėti ir buitį apsitvarkė, ar labiau dėl to, kad jų asmenybės stipresnės?

Visi absoliučiai, jeigu išsikapsto, tai dėl tam tikros motyvacijos. O motyvaciją sukuria labai skirtingi dalykai, kiekvienam tai yra labai individualu: vienam – sveikata, kitam – šeima, trečiam – darbas, kitam – dar kažkas.

Bet esmė – kas? Na, priklausomybė veikia per dopaminą. O dopaminas yra džiugesio, laimės hormonas. Tai jeigu žmogus atranda, kas jam teikia laimę natūraliais būdais... Kodėl daug žmonių pereina nuo vienos priklausomybės prie kitos? Nes jie ieško dopamino. O kas atranda natūralų būdą: sportas, muzika, seksas – kaip kam, tokiems tada lengviau. Bet šiaip labai sunku. Kas patiria dopamino šuolius, tie...

Ar įmanoma kaip nors ilgai laimingai gyventi vartojant opiatus?

Na tai, o kas yra „laimingai“ tada?

Na, vartoti, svaigintis ir nenumirti perdozavus arba nuo AIDS.

Šansų yra, bet visą laiką – ant skustuvo ašmenų. Maži šansai.

Aišku. Dar pasikalbėkime ne apie priklausomybes, o apie kitokius dalykus. Įdomu išgirsti, ar jums teko susidurti su pacientais, grįžusiais iš klinikinės mirties?

Tie, kurie pasakotų apie tai?

Man įdomi jūsų su tokiais atvejais susijusi patirtis.

Tokių atvejų yra. Jie, na, yra kasdienybė, sėkmingo gaivinimo rezultatas.

Jums – kasdienybė?

Jeigu gaiviname, tai kalbame apie klinikinę mirtį mediciniškai. Jeigu mes pacientą sėkmingai atgaivinome, galima sakyti, kad jisai sugrįžo.

Kaip tai atrodo?

Aš matau tiktai vieną pusę. Tik savo pusę. Reiškia, aš matau paciento kūną, aš nematau jo proto, nematau sielos. Nežinau, ką veikia protas ir siela, jei taip juos vadiname. Matau kūną, matau monitorių, širdį, širdies veiklą, kvėpavimą. Ir kai jisai pradeda kvėpuoti, širdis pradeda plakti – tai jisai sugrįžo. Bet tai yra tik kūnas. O žmogus nėra tiktai kūnas. Ar jo protas grįžo, aš negaliu pasakyti. Kai jisai atsimerks, kai pradės kalbėti, tada galėsiu įvertinti. Bet nesu nė su vienu pacientu apie tai kalbėjusi dėl tokios priežasties, kad jie neatsimena ir neturi ką papasakoti.

Gerai. Tai dar – apie kūną. Jūs, paprastai kalbant, kažkuriuo momentu matote mirusį kūną ir jį atgaivinate?

Aha. Na taip, aš nematau proto. Žmogus yra kūnas ir protas, ar ne?

Taip, taip, bet kūną atgaivinti – vis tiek nuostabu!

Na, aš atgaivinu jo „namą“, taip. Žmogaus „namą“, nes kūnas yra namas.

Na, dėl to yra visokių nuomonių, bet sakykime, kūnas yra namas. O kas tame name – nebe jūsų sritis? Jūs matote tik savo dalį.

Jeigu šnekame apie reanimatologiją, tai taip, mes gaiviname žmogaus kūną.

Man gydytojas Kamyaras Hedayatas sakė, kad sąmonė yra pasklidusi visame kūne. Ar sutiktumėte?

Na, aš gal pasakyčiau, kad mes nesame mūsų kūnai, o mes turime kūnus. Tam, kad vaikščiotume ant šitos žemės, mums reikia kažkokio įsikūnijimo. Tai kūnas yra pagalba mums čia būti. Nes protas gali egzistuoti ir be kūno.

Kaip?

Erdvėje.

Na, bet ar jūs galite pateikti tokios egzistencijos pavyzdžių?

Aš asmeniškai – ne, bet man gana artima budistinė filosofija. Mano šeimoje yra žmonių, kuriems ji artima. Tik man asmeniškai dar toli iki jos, bet aš įsivaizduoju, kad taip gali būti.

Na taip, budistinę filosofiją įdomu nagrinėti, tiesa. Bet praktiškai ar esate susidūrusi, kaip protas egzistuoja be kūno?

Tai neapčiuopiama, aišku. Tačiau nejaugi būtinai reikia viską apčiuopti?

Ne, gink Dieve, nebūtinai. Bet tuomet lieka abejonė, ar taip išties yra.

Tai turbūt priklauso nuo to, kiek žmogus susipažinęs su ta budistine filosofija, kiek praktikuoja. O kitiems reikia kažko materialaus, apčiuopiamo, kad pasakytų: „Štai čia aš esu.“

Išties. Grįžkime prie jūsų srities, prie mediciniškos namo metaforos. Vis tiek man įdomu, gal galite nusakyti savais žodžiais, kaip vyksta gaivinimo stebuklas? Na štai, kūnas atrodo visiškai miręs. Tik kūnas, apie protą nekalbame. Kūnas yra miręs: širdis neplaka, kvėpavimas sustojęs... Kokių esama požymių, kad jį įmanoma atgaivinti?

Matote, tai vyksta labai greitai. Nes tuo metu, kai sustoja širdis arba kvėpavimas, gaivinimas pradedamas per pirmas sekundes, net nėra kada pagalvoti: ar dar kas yra, ar nėra. Tuo metu bent jau. Ir manau, kad turbūt dauguma gydytojų net nevertina, kas ten dar yra. Jie... Net apie tai negalvoja. Matai, kad širdis sustojo, ir puoli gaivinti.

Taip, suprantu, kad tuomet jūs nestovite ir nesigėrite: „Kaip gražu, guli miręs kūnas, tuoj aš jį atgaivinsiu.“ Nėra kada. Tačiau esu skaitęs, kaip ištraukė skenduolį iš šalto vandens, jis ten prabuvęs gal dvidešimt minučių. Jau nebelikę jokių gyvybės požymių, bet temperatūra buvo itin žema, dėl to jį atgaivino. Gal ir jums yra tekę susidurti su tokia situacija, kai matėte, kad kūnas miręs, bet atgaivinti pavyko?

Taip, jeigu imame situaciją, kai šalta, tai žinoma, kad gyvybė ilgiau išsilaiko šaltyje. Netgi atgaivintus pacientus mes dirbtinai šaldome, kad užtikrintume didesnį šansą išgyventi. Nes po gaivinimo dažniausiai labai tinsta ir kaista audiniai, dėl to reikia šaldyti.

Kaip jūs juos šaldote?

Yra tokios šaldymo sistemos, pacientai paguldomi ir apklojami tokiais šaltais guminiais pledukais, kuriais cirkuliuoja šaltas vanduo. Ant galvos dedami ledai, kepurės tokios su ledais. Tiesiog fizinėmis priemonėmis šaldome. Ir į veną lašiname šaltus, ledinius, tirpalus. Tiesiog fiziškai atšaldomas pacientas.

Kūno temperatūra nukrenta?

Taip, taip.

Kiek?

Na, tarkim, iki fiziologinės – 33–31 laipsnio. Bet tai turi būti labai kontroliuojama, negalima per daug atšaldyti paciento. Nes žinote, kaip vasarą nutinka tiems, kas baloje užmiega...

Žiemą daug pacientų atveža su 28 laipsnių kūno temperatūra. Procesai jiems sutrinka ir sulėtėja iki minimumo: kvėpavimas, širdies veikla... Gliukozės koncentracija krenta iki neišmatuojamų lygių, iki 1–0,5 gal. Pradėjus gaivinimą svarbiausia yra per greitai neatšildyti paciento.

Ir išgyvena. Na, tokia, atrodo, mistika, bet atšalusieji dažniausiai geriau išgyvena negu perkaitusieji.

Gerai. Ir tie laimingieji, kuriuos jūs atšaldote, atgaivinate ir galiausiai išrašote toliau kurti gėrio visuomenei... Jie neprisimena, kur buvę?

Žinokite, tokiais atvejais jie dažniausiai neprisimena. Nors kartais pasakoja ką nors, kaip jie kažką ten matė, girdėjo, bet man atrodo, kad jiems tai tiesiog įteigia jų giminės arba personalas, buvęs kartu, nes 99 procentai nieko neatsimena iš viso. Netgi gali mėnesį pragulėti reanimacijoje, ir nieko neatsimena. Nieko.

Jokios mistikos.

Kitas dalykas yra, kad būna įvairių situacijų, kartais nepaaiškinamų normaliai mediciniškai... Kartais atrodo, kad net nėra ko tam žmogui numirti, o jis numiršta. O kitą kartą žiūri, tarkim, į tyrimus – ten organų nepakankamumas, ir galvoji: „Kaip jis išgyveno apskritai?“ Tai šitaip.

Ir apskritai labai daug aplinkybių tokių susideda, kurios kažkaip padeda išgyvent, o kartais atvirkščiai – atrodo, kaip iš giedro dangaus, bet numirė žmogus.

Ir kokių minčių kyla tuomet?

Žinote, sakyčiau, prieš kokius 10 metų man likdavo mįslė. Iš patirties esu pastebėjusi, kad jeigu pacientai atsiduria mūsų skyriuje pamėginę nusižudyti, ir tikrai mes jiems visą būtinąją pagalbą suteikiame, atrodo, visiškai stabilizuojame būklę – jie vis tiek numiršta. Ir, atrodo, – tai kodėl? Kas atsitiko? Ir aš pastebėjau: jeigu žmogus užsiprogramuoja, kad nenori gyventi, tai mes kartais ir už ausų neištempiame, jis vis tiek numiršta.

O kiti atvejai, su kokiais labiau gal susiduria onkologinius pacientus gydantys gydytojai, gelbėjantys vėžinius pacientus, hematologinius... Ten kartais atrodo, na, – juodu ant balto... Tiesiog nėra šansų išgyventi žmogui, o jis užsiprogramavęs, kad nori gyventi, jaučia motyvaciją, ir išgyvena. Ir tada tai pavadinama stebuklu.

O tokią motyvaciją įmanoma kaip nors pamatuoti?

Šiaip labai galingas įrankis yra tikėjimas – kuo nors, nesvarbu kuo. Labai galingas įrankis. Bet lygiai toks pat galingas yra netikėjimas.

Tikėjimas – tai pasikliovimas išorinėmis aplinkybėmis ir sėkme, ar intencija, ketinimas, nusiteikimas siekti gyventi?

Patikėjimas.

Aha. O tie atgaivintų pacientų pasakojimai, kurių tikrumu abejojate, – apie ką jie?

Na, suprantate, žmogus netgi būdamas be sąmonės gali sapnuoti. Tai tas jo pasakojimas arba galvojimas, kad kažką matė, galėjo būti jo sapnas.

O kada mes gyvename – sapne ar dabar?

Dabar.

O sapne – ne?

Ne, tai gal – dabar sapne. (Juokiasi) Bet kad dabar gyvenam, tai aš neabejoju.

(Juokiasi)

Gražu. Gerai, Gabija, jūs esate susipažinusi su budizmo filosofija ir sakote, kad gali būti, jog protas egzistuoja erdvėje be kūno. Tai jums dar paprasčiau tikėti, kad tas protas iš ten regi kitas erdves. Kai kurie budistai tiki subtiliuoju protu, keliaujančiu iš kūno į kūną arba net iš vieno pasaulio į kitą. Dar yra šamanų, kurie mirštančio žmogaus protą sugrąžina į kūną... Yra gražių filmų, kuriuose šamanas muša būgną ir sugrąžina sielą.

Šamanai tai iš karto man asocijuojasi su psichoaktyviomis medžiagomis.

Iš ko kyla tokia asociacija?

Na, šiaip – istoriniai dalykai, šamanai psichoaktyvias medžiagas pasitelkdavo savo ritualams atlikti.

Na, taip, bet jeigu tą sielos grįžimą mato tik psichoaktyvių medžiagų prisivartojęs šamanas, tai – viena, o jeigu ir pats pacientas – tada jau kita.

Bet jūs tą patį ir pasakėte. Realiai, kad pamatytum protą, tai arba medituoti reikia, arba psichoaktyvias medžiagas vartoti. Aš nesakau, kad tai yra vienodi, sulyginami, dalykai, bet psichoaktyvių medžiagų pavalgiusiam žmogui atrodo, kad jisai yra atskiras nuo kūno, nors taip nėra. Čia tiktai haliucinacija.

Man pasitaikė kalbėtis su žmogumi, papasakojusiu, kaip jis be psichoaktyvių medžiagų, vien kvėpavimo pratimais, pasiekia būseną, kurioje keliauja laiku, prisimena buvusius gyvenimus. Ir jis labai aiškiai žino, kas nutiks mirštant, nupasakojo man vaizdžiai, koks tai bus regėjimas, kiti pojūčiai. Tai dabar labai smalsu su reanimatologe aptarti ne konkretų atvejį, bet apskritai – kaip būna. Ir ar tai išvis pamatuojama, arba įvertinama? Kaip dar galima pastebėti proto atsiskyrimą nuo kūno?

Mano supratimas čia yra persipynęs su tuo budistiniu požiūriu, jog protas tris dienas dar nesupranta, kad jisai nebeturi kūno. Ir tiktai dar po 49-ių dienų jisai atgimsta. Man, žinote, taip žemiškai gal sudėtinga atsakyti. Tačiau jeigu mano pacientas numiršta, tai aš palinkiu jo protui mirties akimirką, arba kol jisai laukia, kad jį pervežtų, visko, kas geriausia.

Bet atsakant į jūsų klausimą, kaip pamatyti, – tai nežinau.

Gal encefalograma parodo ką nors?

Na taip, tie dalykai... Žinote, encefalograma gi nerodo, kad protas iškeliavo...

Žiūrint, kur yra protas. Jeigu protas – smegenyse, tai encefalograma gal ir parodo, nebūtinai tiesiogiai, bet kažkas sujuda – iškeliauja arba nurimsta. Bet jeigu protas – ne smegenyse, o kitur: kažkokiame kanale arba pasiskirstęs tolygiai visose kūno ląstelėse, kaip kai kas tiki... Na, tuomet encefalograma tik labai menkai teparodo.

Geras klausimas, reikės pagalvoti apie tai. Pavyzdžiui, tokie pacientai, kurie ilgai guli. Nes būna tokių pacientų, kuriems kaip dramblys – įėjo į kambarį, suvertė viską. Nuodo nebėra, bet liko suverstas kambarys. Nuodo nėra, bet liko padariniai, ir mes jau nebenustatome toksino, o pacientas lieka tokios vegetacinės būklės su pakenktomis smegenimis. Tai o kur tada protas? Nors man kažkaip atrodo, kad protas iki paskutinės akimirkos laikosi įsikabinęs į kūną.

Dar grįžkime prie klausimo apie tai, kaip jūs suprantate, kad pacientas miręs ir jau metas jam palinkėti gero persikūnijimo. Kaip atskiriate tą momentą?

Kurį?

Na, kad jau laikas.

Labai priklauso nuo situacijos. Jeigu tai yra kokia nors lėtinė liga, tai, na, tiesiog suprantu, kad pastangos efekto neduoda. Pabandau vieną kartą, antrą kartą, bet tiesiog suprantu, kad tas organas, gyvybę palaikantis, tiesiog išseko, neatlieka savo funkcijos ir viskas. Aš negaliu nieko, nebegaliu to organo pakeisti tuo metu. Ir tuomet turiu daugiau laiko įsisąmoninti, kad tas žmogus miršta.

Jeigu tai yra ūminis dalykas, labai staiga, tai būna iš tikrųjų labai liūdna... Kai jauni žmonės miršta, tai tikrai labai liūdna, ir ypač – kai jie užsiprogramuoja mirti. Tada iki paties paskutinio širdies tvinksnio nesinori susitaikyti, kad tas žmogus mirs. Ir su visa komanda dirbame, ir tikrai gaiviname: valandą, dvi, kol jau tikrai įsitikiname, kad širdis nebeplaks. Tai tada ateina tas momentas truputėlį vėliau, jau įsitikinus, kad numirė.

O kartais jums tenka nuspręsti, kad jau gana?

Labai dažnai. Na, žinote, žiūrint medicininę pusę, yra indikacijos, yra parašyta: kada širdis neplaka, užtrunka gaivinimas, vaistai jau visiškai nebeveikia... Yra medicininės indikacijos. Aišku, kiekvieną kartą pasakyti mirties laiką ir jį užrašyti tikrai nėra paprasta, tikrai nėra lengva. Bet dauguma medikų, ir aš taip pat, žinote, sustabarėjame po kurio laiko, apsaugodami save, kad per daug emocingai negalvotume apie tai. Nes tas galvojimas kartais varo iš proto. Ypač kai jauni žmonės numiršta. Ačiū Dievui, aš bent su vaikais nesusiduriu.

Taip, suprantu, kad šitas pokalbis jums, nors ir esate patyrusi specialistė, nėra lengvas. O gal yra vis dėlto kokia nors prasmė prisiminti ar pagalvoti, kad žmogus mirtingas? Kaip jūs manote?

Pasakysiu gal taip: kartais būna, žmonės per daug galvoja, per daug stumdosi pirmyn – atgal, pirmyn – atgal, sakyti – nesakyti ko nors, daryti – nedaryti kažko. Tai labai lengva pasitikrinti: „O kas, jeigu aš to žmogaus nepamatysiu rytoj? Jeigu jo nebebus? Kas bus, jeigu aš po 10 minučių jo tiesiog nebeturėsiu?“ Ir tada taip greit ateina atsakymas: „Daryk, sakyk! Pasakyk, kad tu jį myli, pasakyk, kad tau gera kartu. Pasakyk, paskambink.“ Tai šitaip.

O mirtis, ji visą laiką šalia, tiktai mes apie tai negalvojame. Bet mes labai daug dalykų nepagalvojame. Užsisukame savo darbuose, rūpesčiuose, laikydami, kad jie labai svarbūs yra, ir nieko nebegalvojame.

Na, čia mes drauge pagalvojome jūsų dėka. O kaip jūsų darbas, visos patirtys formuoja jūsų pačios požiūrį į mirtį? Į savo mirtį.

Tai viskas yra laikina. Mirtis ir gyvybė – kaip dvi monetos pusės. Jeigu yra vienas dalykas, tai turi būti ir kitas. Vienas džiaugsmingesnis, kitas liūdnesnis. Ir čia, Žemėje, mes visi esame laikini, absoliučiai visi. Nežinau, kiek žmonės apie tai galvoja, bet jeigu pagalvoja, turėtų suvokti, kad taip yra.

Ir aš asmeniškai nebijau mirti. Jeigu, aišku, tiktai galima būtų rinktis, norėtųsi greitai tai padaryti, nenorėčiau ilgai sirgti. Ir man atrodo kartais, kad tie žmonės, kurie daugiau blogų dalykų padaro gyvenime, miršta ilgai ir skausmingai. Geresni žmonės, na, tie, kas, sakykime, prasmingiau gyveno, gerų dalykų daugiau padarė, kitais rūpinosi – miršta greitai ir neskausmingai.

Iš jūsų tai girdėti įspūdinga, nes jūs gi skaitote pacientų gyvenimų aprašymus, galite susieti jų istorijas su mirties procesais.

Matote, aš galvoju, kad kūnas keičiasi, bet protas ir siela gyvena milijonus gyvenimų. Ir tai, ką mes padarome dabar, atsilieps kitam gyvenime. Ir jeigu mes žudėme arba save žudėme, tai vis tiek kažkaip atsilieps kitam gyvenime. Tai, aišku, tiems pacientams tokią negerą skolą reikės kažkaip išpirkti.

Na, kitus gyvenimus sunku patikrinti. Bet, gydytoja, jūs ką tik pasakėte įdomų dalyką: kad žmonės, kurie šiame gyvenime ko nors blogo prisidirbo, sunkiau ir ilgiau miršta, labiau kenčia mirdami.

Čia toks, žinote, iš pacientų patyrimas. Gal ir iš artimųjų kai kurių. Bet pasikalbėjus su jų giminėmis, ypač tų pacientų, kurie ilgai guli, kankinasi ir skausmingai eina mirties link – susidaro įspūdis, kad jie buvo daug negero padarę.

Ir ne praeituose gyvenimuose?

Giminės dažniausiai negali pasakyti, ko tas žmogus praeituose gyvenimuose pridaręs. Net ir šiame gyvenime... Tai tikrai nėra šimtaprocentis toks dalykas... Bet pastebėjau tendenciją. Aš neilgai dirbu tokį darbą, tik dvylika metų...

Aišku, čia mes ne kokį statistiškai patikimą tyrimą atliekame, tiesiog kalbamės apie tai, ką esate pastebėjusi. O ar jums svarbu, kas atsitiks su jūsų kūnu po mirties?

Nelabai. Labai norėčiau, jeigu būtų galima, panaudoti kūną, jeigu išeitų taip padaryti. Jeigu neišeitų, tai tikrai nėra svarbu. Jeigu čia klausiate, ar deginti, ar laidoti kūną, tai – mažiau vietos užimti ir prišiukšlinti mažiau. O šiaip – panaudoti.

Kaip panaudoti?

Kitų žmonių gyvenimams išgelbėti.

Donorystei?

Taip.

Gerai. Ačiū, kad atvirai ir šiltai pasikalbėjote.

Žinote, medikai, reanimatologai, vaikų reanimatologai yra apskritai daugiausiai alkoholio vartojantys žmonės. Kodėl taip yra? Dėl to, kad labai sunku su tais įspūdžiais po dienos grįžti namo ir gyventi savo normalų gyvenimą. Norisi pamiršti, greičiau pamiršti.

O tokie pokalbiai... Šiaip jie labai išlaisvina. Dėl to mes kalbamės... Bet žinot, kaip mes kalbamės tarpusavyje? Praktiškai visą laiką juokaujame, rimtai retai kada kalbamės. Juokas, anekdotai sukuria atsipalaidavimą. Ir aš kartais pagalvoju: na, pamatytų mus pacientų giminės, išgirstų, kaip juokauja medikai, tai galvotų turbūt – cinizmo viršūnė! O čia tėra mūsų savisauga.

Todėl kartais gera apie viską pasikalbėti.

Pokalbis yra daugiau negu tai, ką mes pasakome. Aš tai jau seniai supratau.

 

Kalbėjomės vėlyvą 2018-ųjų rudenį Vilniuje, filmuojant baigiamąją „Trejeto“ dalį „Absoliuti tiesa“. 

Internete neplatintų mano pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis", "Laiko juosta jų žvilgsniais" ir "Begalybė jų mintimis". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis lengvai užsisakysite www.sofoklis.lt