Saulius Prūsaitis: „Kas geriausiai analizuoja, tas geriausiai varo“

Sauliau, mes kalbamės filmui „Absoliuti tiesa“. Jis taip vadinsis. Užduosiu jums kelis klausimus.

OK. Gerai, jeigu sugebėsiu – atsakysiu. Jei ne – perplauksiu paviršium.

Atsakyt sugeba visi. Čia aš galiu nesugebėt paklaust. Jeigu kuris klausimas netiks, tai sakykit, kad nemoku klausinėt.

Aš visą laiką turiu taisyklę: jeigu matau, kad neturiu ką atsakyt arba negaliu apie tai kalbėt, aš laisvai pasakau, kad apie tai nenoriu kalbėt, ir viskas.

Tvarka. Gerai, tai pradėkim nuo klausimo: ar yra dalykų, dėl kurių jūs neabejojate?

Yra tokių dalykų. Tarkim, dvejonė visada yra, visada: tiek dėl žmonių, tiek dėl dalykų. Ji visada yra. “O kas, jeigu...?“ Tiktai tą dvejonę sugebi nuvyt arba nesugebi. Tai realiai išeina, kad arba šiek tiek sau meluoji, arba nenori ko nors matyt.

O jeigu sugebi nuvyt dvejonę, tada ramu?

OK, dvasiškai. Bet techniškai arba kad ant popieriaus užrašytum, sudėliotum, tu negali būt tikras. Nes gali rastis kitokie atsakymai.

Bet galima pasitikrint.

Galima pasitikrint, bet tai jau tikimybė, kad bus arba „taip“, arba „ne“. Turiu omeny, kad jeigu tu pasitiki kažkuo, užmerki akis, tai yra 100 % „taip“.

Mes vis ieškom tiesos arba būdo, kaip surast tiesą. Tai, sakykim, jums kyla koks nors klausimas, o dėl atsakymo – visokių dvejonių. Tada, jeigu dvejones nuvejate, lieka lyg toks... žinojimas. Ir kai tą žinojimą pasitikrinate, ar tuomet tai jau yra tiesa?

Aš svarsčiau prieš čia atvažiuodamas, kas tai yra absoliuti tiesa. Iš manęs prastas svarstytojas, aš trumpai galiu pagalvot kažką, bet... Tam tikrų juokingų dalykų sugalvojau, kad absoliuti tiesa yra... Gerai, mes kažkaip galvodami apie absoliučią tiesą visi norim teigiamų grandiozinių dalykų, kurie yra virš šito pasaulio, kurie yra sektini ir dideli kaip visata. Iš esmės šiek tiek siejasi tie terminai. „Absoliuti tiesa“, „absoliutus blogis“ – tai yra dideli terminai.

Na, „absoliutus“ – taip, terminas didelis, ir tai gali būt juokinga...

Taip, o juokinga man pasirodė kas? Kad aš netyčia aptikau vieną tokį kampą, iš kurio aš pažiūrėjau į tai, kad absoliuti tiesa – ir ji gali egzistuoti – yra ir tai, kad ne visiems patinka kefyras. Tai yra absoliuti tiesa, bet ji yra banali, paprasta, o ne didelė ir...

Sunku ginčytis. Tikrai taip.

O tada, iš kitos pusės, aš mąsčiau, lygindamas su visata tą suvokimą... Na, aš gimiau, tarkim, ar aš miriau, tai aš galiu sau traktuot, kad tai yra absoliuti tiesa. Žmonės, kurie mane pažįsta, jie taip pat žino, kad taip: Saulius gimė, Saulius mirs – tai absoliuti tiesa. Bet kai tik aš kertu Latvijos sieną, ir ten manęs nieks nepažįsta, arba dar kažkur, Mozambike, jie nežino mano absoliučios tiesos, aš jiems neegzistuoju. Tai va tokia reliatyvi ta absoliuti tiesa mano. (Juokiasi)

Ne ne, tai jūs atsiduręs Mozambike, lygiai taip pat esate gimęs kaip ir čia.

Jeigu atsiduriu. Bet jeigu ne, tuomet...

Jeigu ne – tai ne. 

Jūs kuriat muziką?

Absoliuti tiesa. Tiktai... Nors dvejočiau, kitiems tai – ne tiesa, kitiems tai – ne muzika.

Kaip gi taip?

Nu todėl, kad kiti tai įvardina kitokiais žodžiais.

Mhm, nu taip, bet kuris žodis sukuria keblumų. Bet vis tiek jūs ir mes čia visi laikom, kad tai – muzika, ir dėl to nesiginčijam. Mes, aišku, galim ginčytis, ar tai graži muzika. Ar jinai patinka man kaip ir kefyras? O jums turbūt irgi kyla klausimų: ar gražu, ar ne, ką čia jūs sukūrėt?

Nuo pat pradžių iki pat pabaigos. Aš tai svarstau net ir pabaigęs dainą. Na, aš dirbu, kuriu dainas, tai net kurį laiką po to vis dar klausinėju, ką aš galėjau padaryt geriau. Ar tai yra tai, ar tai nėra tai? Žodžiu, tokių klausimų kyla. Praeina kuris laikas, aš jau pavargstu, išbaigiu savo energiją tam dalykui, ir viskas. Aš jį tiesiog paleidžiu ir pabaigiu. Tai va, aš kvestionuoju savo dainas.

Tai labai gražu, kad jūs taip svarstote, bet man įdomus visas procesas, kol daina nebaigta. Turit kokią nors versiją, jaučiat, kad ji gal dar netobula, nu, ne geriausia... Kaip tai vyksta?

Visų pirma, tai aš esu viens pats su savim, kol tai vyksta. Stengiuosi kuo rečiau įsileist į tą procesą kitus, nes tuomet tai būčiau ne aš. Aš vengiu įtakos, nes tada prasideda problemos. Gal tas žmogus neišmigo tą naktį, tada jam tas motyvas pagrotas, paleistas, padainuotas, nu, žodžiu, žmogus turėjo daug savų problemų ir numojo ranka, pasakė, kad... O man dėl to dvi dienas skaudėjo galvą, nes aš ieškojau paaiškinimo jo galbūt lengvabūdiškai lepteltai frazei, kuri man atseit nepatiko, ieškojau problemos savyje. Todėl aš esu viens pats dažniausiai. Kai aš jau pabaigiu, tada aš parodau.

Yra dar ir kita stadija. Aš dirbu su grupe žmonių, keletas jų išgirsta dainą, mano grupės muzikantai arba vadyba. Ir po to ji jau iš mano studijos keliauja į kitus kūrybos namus, tarkim, ten visiems suvedimams, masteringams, efektų dėliojimams, na, jūs žinot tokius dalykus. Tik artimiausia aplinka išgirsta dainą prieš tuos procesus, šiek tiek dar „žaloką“, bet iš esmės joje jau niekas nesikeičia. Gali žodis pasikeist, jeigu mes matom, kad Prūsaitis kažkokią nesąmonę pasakė. Aš tikrai dirbu su profesionalais ir žinau, kad jie man patars, kad gal tu to žodžio nedėk arba gal šitoj vietoj nestauk, o elkis šiek tiek kitaip. Tai vat. Bet aš žinau, kad tuo metu jau nieko radikaliai keist ar mainyt atgal nebegalima, ir tiek.

Įdomus tas darbas su pačiu savim. Susidvejinate: vienas kuria – kitas vertina?

Kaip tai paaiškint? Aš tuoj... Apsimesiu, kad geriu kavą, ir pamąstysiu tuo metu. (Juokiasi)

(Gurkštelėjęs kavos) Aš šiek tiek kitaip žvelgiu į tai. Mes kiekvienas turim skonį. Ar kiekvienas turim skonį muzikai – tai jau čia... Bet galbūt kiekvienas turi skonį kam nors. Šiuo atveju aš 100 % pasitikiu, aš pats savim pasitikiu, nes jeigu aš nepasitikėčiau, tai jau būtų 99 ir tai nebūtų galbūt tiesa man pačiam. Tai va, aš savim pasitikiu, kad aš turiu skonį, ir to vedamas aš priimu sprendimus. Jokio susidvejinimo nėra. Yra tiesiog aibės sprendimų, ir aš... Čia ne taip, kad dabar čia sėdžiu ir staiga sugalvojęs aš ten matau atsistojusį save, kuris (grasina pirštu) sako: „Nu nu nu nu nu.“ Ne, aš tiesiog klausau ir aš analizuoju. Tiesiog, aš analizuoju, ką padarau, nepatiko – keičiu, analizuoju, palieku – tiesiog viskas dėliojasi iš tokių paprastų dalykų, kol aš pajuntu, kad mano skonis yra patenkintas.

Na gerai, ne visą laiką taip būna, bet aš suprantu, kad – viskas, tada skonis eina pailsėt, ir aš jaučiu, kad aš jau nuo šito dalyko pavargau, aš šiek tiek nuleidžiu rankas. Tai būna ne tokios populiarios dainos, pavadinkim. Turiu omeny, tai nereiškia, kad aš neatidaviau tiek jėgų, kiek kitoms dainoms, kurios tapo populiarios, tiesiog scenarijus nuo pradžios buvo šiek tiek kitoks.

Skonis – labai svarbus dalykas. Tas skonis yra jumyse?

Taip, tiktai manyje.

Nėra kokio nors amžino skonio?

Yra klasikiniai dalykai, į kuriuos galima šiek tiek gal būtų atsiremti. Tai aš juos stebiu, aš suprantu, kokios spalvos su kokiomis galėtų žaisti. Aš net nepabijosiu pasakyt, kad pačiu juodžiausiu momentu galiu sau leist paklausyti ir kitų atlikėjų, kad suprasčiau, kokiu skoniu jie vadovavosi, ir tada padaryt išvadas.

Mhm. O jūsų skonis kaip nors keičiasi laikui bėgant?

Jisai varijuoja. Jeigu aš leisiu sau, kad aš būčiau kaip vynas, man tai nepatiks. Aš leidžiu savo skoniui elgtis laisvai, savo mąstysenai elgtis laisvai, tai reiškia, kad aš visiškai savęs neįpareigoju dabar vat parašyt superalbumą superrimta tema. Aš labai džiaugiuosi, kai viena daina yra častuškės stiliaus ten, – la la la! – o kita yra pakankamai rimta, kurią leidžia Lietuvos radijas ir televizija, ai, tiksliau Lietuvos radijas. Man patinka nevaržyt savęs, nes aš nenoriu virst tokiu nepatenkintu menininku, kuris išorėje yra labai rimtas, su supergeru skoniu, bet iš esmės yra labai nepatenkintas žmogus ir varo ant visko, kas kruta. (Juokiasi)

Bet gal ne rimtumas čia kriterijus? Gali būt častuška skoninga, arba ne.

Aš kalbu apie visiškai paprastas... Aš kalbu kiek suprantu, kaip galvoja kartais masės. Žmonės supranta labai paprastai viską – arba častuškė, arba... Jie nesupranta, kiek tu laiko praleidai, kad tekstas yra labai sunkiai parašytas, kaip nelengva surasti tą personažą, kuris dainuoja častuškę, dainušką, šansoną, kažkokį atseit lengvą... Na, tarkim, patys lengvabūdiškiausiai skambantys mano kūriniai buvo dainuojami po 2-3 savaites, kol aš radau tą reikiamą balselį, kuris gali atlikt dainą, nėra nei superkietas, nei superrimtas, žodžiu...

Va! Tai jūs ieškot kažkokios tiesos, sprendimo, kuris atitinka jūsų įsivaizdavimą, jūsų skonį – būtent to balselio?

Aš turiu situaciją, aš turiu tekstą, ir aš visą laiką ieškau... Scenarijų aš turiu, ir aš visą laiką ieškau, nu, kaip per kastingą – aktorių, iš esmės taip. Aš ieškau savyje to... Balsas yra vienas, manau, bet tembrų yra aibės, spalvų. Juk žinote, kad, tarkim, šiandien aš kalbu taip, rytoj aš pakalbėsiu jau kitaip, ir kitas sakys: „Aš neatpažįstu šito balso.“ Nes taip būna dažnai: nuotaika ne ta arba kažkas kitko. Tai iš esmės taip, reikia surast... Man pačiam reikia surasti tą veikėją, kuris gali sudainuot tos dainos nuotaiką.

Ir jūs tai darot galvoje?

Aš tai stengiuosi daryt galvoje... Aš stengiuosi daryt tai kitų galvose. (Juokiasi)

O kaip tai suprast?

Tiesiogiai. Nes jeigu aš būsiu vienas, tai kam tada aš – sau? Suprantat?

Bet tik sudėtingiau dėl to.

Bet iš to ir visas žaidimas.

Tai jūs skleidžiate savo viziją?

Be abejo. Aš nenoriu... Aš turiu tik tiek laiko šitoj planetoj, ir man patinka daryt, ką aš darau. Aš nesakau, kad aš čia noriu vadovaut masėms, noriu karų, noriu taikų, noriu kažko įspūdingo, bet aš noriu kiek įmanydamas gerai daryti tai, ką aš darau. O man taip atrodo, kartais su savo kūryba pavyksta žmones  nukelti į kur nors kitur, nei jie yra dabar.

Puiku. Ir kai apsisuka ratas ­– padirba vadyba, kastingas, nutiunina masteringas ten viską, masės nusikelia kitur – daina grįžta vėl į jums galvą. Ar tuomet jūs vėl įvertinate ją savo požiūriu?

Galbūt yra vienas toks niuansas, apie kurį šiek tiek pamiršau pasakyt. Jeigu aš nesuvokčiau, kiek daug yra darbo, tai aš nusidirbčiau myriop. Na, ta prasme, jeigu aš nesuvokčiau, kad šokolado vagonas yra per daug, ir man smegenys neatsiųstų signalo „Jau baik!“, aš jį suvalgęs numirčiau nuo saldumynų.

Tai vat būtent ta fizinė išraiška ir pasako, kiek aš energijos, fizinių, dvasinių, visokiausių jėgų atidaviau kūriniui. Ir tai galbūt yra kažkoksai mano vidinis standartas, man nurodantis: „Ne, šita dar nepakelta iki tiek, nes dar trūksta styginių, dar galbūt reikia to, dar jinai neskamba, kaip turėtų.“

Net jeigu dainoje tėra trys raidės, nesvarbu, gali būt, kad jos struktūra, tekstūra, harmonija, aranžuotė yra labai sudėtinga ir, ta prasme, ji atsveria kitą dainą, kurios tekstas yra labai gilus, labai gražiai sudainuotas. Žodžiu, man apie dainos svorį daugiausia pasako fizinė išraiška: kiek jėgų aš atidaviau.

Nu, sunku patikėt.

Nu tai čia taip yra. Aš negaliu... Man taip neišeina: pūstelėjai – ir daina.

Ne ne, aš sutinku, kad taip neišeina, bet ar galutinį rezultatą vertintumėte susižymėjęs: prie šito dainos posmo dirbau 47 valandas, reiškia, jis geras...

Ne ne ne, aš ne apie tai... Aš nedėlioju ant lapo, aš viduje jaučiu. Viduje jaučiu susikaupusį svorį, dėl to objekto – tik tiek.

Tai, žodžiu – ne laiko svorį...

Aš suprantu, kad – viskas. Čia – kaip imtynės: kiek aš tave galiu ten imt, kiek aš tave galiu spaust, ir kiek tu mane gali spaust. Labai paprastai. Supranti, kad viskas – pasiektas tas kritinis taškas, ir kažkas dabar lūš – arba tu, arba aš.

Bet įdomu, kai po poros metų vėl perklausot savo dainą, ar jaučiat: „Nu, čia tai – jėga! Nieko nebeturiu pridurti...“

Kas keisčiausia, kad arba bebaigiant dainą, arba vos pabaigus dainą, nepasitenkinimas ta daina būna pats didžiausias. Nes tada tu dar visas kunkuliuoji tame procese, dar kovoji, dar daužaisi, galvodamas: „Ką aš čia galiu pridėt, ką aš čia galiu nuimt, kaip čia dar..?“

Praktika rodo, kad... Aš dabar klausau ne tik savo dainų, išleistų prieš kelis metus, bet ir su ankstesne grupe „Happyendless“ sukurtų dainų, kurioms jau greit 10 metų bus. Man tada atrodė, kad jos yra nepilnavertiškumo viršūnė, kažkokia apskritai klaida. Aš dabar pasileidžiu jas per jutubą, ir aš nepasakysiu, kad aš senstu, aš iš tikrųjų suprantu, kad ten yra labai gerai.

Kažkaip keista. Tiktai, sakau, kol aš esu procese, tol stengiuosi nelabai euforint ir nelabai būt laimingas. Arba taip tiesiog išeina.

Žodžiu, jums kūrybos kokybės matas nėra reitingai, ne kas ką pasakė, ne kritika – tai yra jūsų pojūtis?

Taip. Suprantat, pasitaiko, kad tu tik pradėjęs dainą suvoki, kad viskas – tu guli į stalčių, aš neturiu tau laiko, aš neturiu tau minčių, aš per jaunas arba jau per senas. Ir taip jos gula į stalčius. Kartais labai greitai įvyksta, kartais – ne. Kartais būna, kad tos dainos, kurios atrodo lengviausios, na, tarkim – „39“, daina, tapusi labai populiari, ir atrodo, kad ji taip (spragteli pirštais) išpyškinta. O aš posmą gal nešiojausi penkerius metus, po to per du mėnesius viską pabaigiau, įrašiau. Pora dienų –ir viskas. Tiesiog gerai sugula visi failai į vieną folderį, vadinkim taip.

Gerai. Jūs pats rašot ir muziką, ir žodžius?

Taip.

Ar esat sukūręs kūrinį, kuris jus pergyvens?

Taip. Aš žinau, kad taip.

Bet jūs – jaunas žmogus, dar ilgai gyvensit.

Vis tiek – „Taip.“ (Juokiasi) Vis tiek – „Taip.“ Ir aš niekada neturėjau omenyje taip padaryt. Aš niekad nesekiau jokių trendų, jokių madingų tendencijų: kas šiuo metu populiaru, ką reiktų padaryt. Aš visą laiką stengiausi kalbėt iš pradžių su pačiu savimi, ir tiek. Ir labai džiugu, kad...

Aš tikrai žinau, kad kūrinys, tarkim, „39“, jis... Manęs nebus – jisai bus. Aš žinau, galbūt net ir kelios kitos dainos bus taip pat.

Gerai. Nenoriu jūsų optimizmo nužudyti, bet...

Ne, viskas tvarkoj.

Bet, matot – jeigu abu žinotume, kad rytoj teks mudviem išeit, tai aš tikrai nesiginčyčiau, kad tas kūrinys, ir ne vienas, jus pergyvens. Dabar, kadangi jūs nežinot, kada jums teks išeiti, ir niekas nežino, tai kaip jūs galit būti tikras, koks tuomet bus publikos skonis? Ar liks išvis dar žmonių, kurie tuo matu vertins?

Kūryba yra labai įdomus dalykas. Kūryba yra analizė. Kas geriausiai analizuoja, tas geriausiai varo. Tuo aš tikiu, taip vyksta šimtmečiais, galbūt ir tūkstantmečiais. Be geros aplinkos analizės tu negali nieko padaryt, iš tikrųjų. Tikrai nieko neįmanoma padaryt, nes...

Įdomu.

Žmonės užsiiminėjo prostitucija nuo neatmenamų laikų, kariavo taip pat, melavo vieni kitiems taip pat, mylėjo – galbūt. Ir tam tikros absoliučios tiesos jau yra genuose.

Jūs šitą analizę atliekat pats?

Nu, aš kol kas neturiu tokios agentūros Lietuvoj, iš kurios galėčiau nusipirkt duomenis. (Juokiasi)

Na, gal kas nors padeda? Pavyzdžiui, Borisas Grebenščikovas pasakojo, kad jis paleidžia kūrinį ir žiūri, kaip žmona klausosi. Ir mato: jeigu jinai ne taip trepsi koja, reiškia – melodija nepakankama. Bet toks būdas gal tinka ankstesnei stadijai, dar dirbant studijoje.

Čia jūs ką tik pasakėt pačią pirmą stadiją – pačią vertingiausią. Tarkim, aš matau: jeigu mano dukra iškart dainuoja – viskas. Jeigu aš išleidau kūrinį ir man iš karto žmonės pradeda internetu siųsti, kaip jų vaikai dūksta, aš žinau, kad tai yra viskas. Ar rašydamas aš specialiai apie tai galvoju? Ne.

Aš galvoju visai apie kitus dalykus, aš galvoju apie savo praeitį, iš tikrųjų, ir apie tikrai tikrai, bet tikrai, labai tikrai išgyventas akimirkas. Jas išanalizuoju: kodėl Palanga, kodėl Birutės kalnelis, kodėl prie pankų priėjo tie ir tie, paprašė: „Gal turit penkis rublius?“ – „Ne, neturim.“ – „Gal į kuprą norit?“ Viskas tikra. Va tokie scenarijai, tu suvoki, pradedi sarkazmuot, arba ne. Aš stengiuosi paimti tai, ką bendra užčiuopiu, ką mes visi vienaip ar kitaip esame veikę. Pagaunu – pagaunu, nepagaunu – nepagaunu. Tai vat.

Ar čia pakanka pasitikėt savimi? Nes juk egzistuoja kritikai, istorikai, kurie...

Matot, kritikai greičiau keičiasi. (Juokiasi) Kritika dar greičiau keičiasi. Ir aš vėlgi kartoju: aš negaminu muzikos nei sau, nei kritikams.

Pirmas daiktas – taip, aš ją kuriu, jinai pereina per mano „kritikus“, per patį mane. Ir tai jau yra pakankamos staklės-žudikės, kad tas kūrinys atsirastų. Bet vėlgi, dar kartą pasikartosiu: aš bandau atspindėti tas situacijas, kuriose mes esame buvę, mes, žmonės. Tiek.

Tai aš žinau, kad nu nepasidarys gi pirštas va toks didelis nuo browsinimo, nepasidarys. (Juokiasi) Dar nepasidarys. Nu gerai, manęs nebus po kem metų, pem, per tiek laiko tikrai pirštas tokio ilgio (delnais rodo maždaug pusmetrio ilgį) nebus dar pasigaminęs, kad būtų galima kažkaip... Nematuosim muzikos kitaip per tiek laiko, aš manau.

O toliau, aš manau, kad kol mes nenuniokosim gamtos galutinai, tol mėgausimės jos dosnumu: maudysimės, šokinėsime iš medžių į vandenį, bėgsime per smėlį, grybausim, uogausim, sėdėsim ir žiūrėsim į saulėlydį – čia gi yra labai paprasti, bet patys stipriausi dalykai.

Gerai, įsivaizduokim 40 metų nuo dabar, planeta tapusi dar ne virtuali, bet, tarkim, gana panaši į tokią. Aš manau, kad vis tiek žmonės norės sekso, norės meilės, norės vaikų kartu. Pagimdę vaikus jie vienaip ar kitaip, nu, nekiš jiems iš karto planšetės dar... Tiesiog, OK, gal net savo ego vedami dar bent metus jie tą kūdikį glostys. Po to gal grįš prie tų planšečių. Aš manau, kad... kad tiesa ta yra absoliuti.

Tai vat, aš taip žiūriu į kūrybą. O galų gale man visai nesvarbu, ar manęs po trijų metų klausys, ar po trisdešimties metų klausysis. Aš galiu taip išpūtęs krūtinę pasakyt, kad manęs klausysis, bet galiu pridurt, kad nelabai ir svarbu iš tikrųjų. (Juokiasi)

Galbūt kaip tik dėl to ir klausysis. Nes jeigu jums būtų itin svarbu, kad klausytųsi, tai tuomet man širdy kiltų dar stipresnė abejonė, ar tikrai taip ir bus.

OK.

Bet čia mano vieno nuomonė, ir aš nepažadu gyvent ilgiau už jus, kad klausyčiausi. Nors ir norėčiau. 

(Abu juokiasi) 

Ar pasitaiko, kad žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų susisiekiate mintimis su kokiais nors absoliutais arba semiatės tiesų iš...?

Aš pasakysiu kitaip: ne, aš pagalbos neprašau, bet kai kas nors pavyksta, aš padėkoju. Aš tada pakeliu į viršų akis ir sakau: „Je!“ Nes, nu, kažkaip... Gal patiklus esu aš? Tai va.

Puiku, labai ačiū..

Ačiū jums.