Jūs taip dabar pastebit?
Taip. Va, aš dabar truputėlį gi
skaitau apie islamą, bendrauju su tais žmonėmis ir į tą kraštą pasižiūriu. Tai
iš esmės juk Egiptas yra ir krikščionybės tėvonija. Ten likę seniausi
vienuolynai. Na ir paskui suvoki tokį paprastą dalyką: 313 m. Konstantinas
paskelbė, kad krikščionys irgi žmonės, o kokiais 392 m. Teodosijus padarė
krikščionybę valstybine religija. Ir tada jau pasakė: kas netampa krikščioniu,
tą pradėsim uiti. Tai išvada kokia? Žmogus kaip asmuo, individas, nepasirenka
nei tėvo, nei mamos, nei kalbos, nei praeities, nei religijos. Juk dievai
visada duodami per prievartą.
Na, bet šitai dabar gal jau pasikeitę?
Žiūrėkit, va Europoj gali būti bedievis – ir nieko.
Tas pats visam pasaulyje yra. Bet aš
kalbu apie tai, kaip atsiranda dievai.
Taip, taip.
Juk paprastas dalykas: žmogus gyvena,
o mirtis artėja ... Jis galvoja: „Nu, tai kaip dabar čia?“ Nes jis
per save mato pasaulį. „Negi dabar viskas, pabaiga?“ Ir sukuriama graži
legenda. Bet čia ne krikščionybės, netgi ne judaizmo, dar ankstesni laikai...
Visose tautose, tautelėse. Amazonės džiunglėse kokią nors dabar randa tautelę –
ir ten jie visi tiki pomirtiniu gyvenimu, nes jie nėra patenkinti tuo, ką turi.
Ir vis žmogus galvoja, kad vat vėliau bus geriau.
Nu va. Tai ką veikti pedagogams
šituo klausimu?
Tuo klausimu... Dabar, jeigu apie
religiją pradėjom šnekėti, tai svarbus klausimas – kaip
pedagogas žiūri į asmens, šeimos pasirinkimo laisvę, kuo tikėti.
Va, tarkim, aš prieš kokius 25-erius
metus dvi savaites praleidau Danijoje, Fiuno saloj, ir teko daug bendrauti su
mokyklos direktoriumi ir kunigu. Direktorius ... Šiaip jis jaunas toks vyras,
kokių 35-erių gal metų, stambokas toks, išvaizdus, su barzda. Ir išaiškėjo...
Ai, jis pakvietė į pamoką. Jis pirmadieniais turi pamoką visai mokyklai, tai
kokie 300–400 mokinių. O ta pamoka, kurią jisai dėsto – religija. Bet jis, vienas
iš nedaugelio Danijos gyventojų, nėra bažnyčios narys, nes jis yra ateistas. Aš
jo klausiu, sakau: „Žalty, kaip tu, ateistas, dėstai religiją?“ O jis nustebo
dėl tokio klausimo: „Juk aš nemokau vaikų tikėti. Aš tik aiškinu, kiek sugebu,
kaip atsirado religinė pasaulėžiūra, kokios yra religijos ir panašiai.“
Paskui, po metų, buvo atvažiavę į
Vilnių tikybos mokytojai iš Danijos, ir vyko turistų stoty Filaretų gatvėje
tokia vakaronė, ir mane pakvietė. Ten buvo kokie penki iš Danijos tikybos
mokytojai. Aš jų klausiu: „Įsivaizduokit, kad jūs visi rugsėjo mėnesį gausit
pirmokus. Kokius jūs tikslus sau kelsite? Kad tie, kurie netiki, pradėtų
tikėti? Tie, kurie nelanko bažnyčios, pradėtų lankyti?“ Ir aš pamačiau jų
keistas akis: žiūrėjo į mane, nieko nesuprasdami. Paskui bandė man paaiškinti
(nes tai buvo kokie devyniasdešimt antri gal metai, gal devyniasdešimt treti),
kad vaikas yra šeimos nuosavybė ir jie negali kištis į vaiko ir šeimos dvasinį
gyvenimą: mokykloje tik suteikia informacijos, tik papasakoja.
Ir dar. Vienas draugas
Pašilaičiuose, mano kursiokas, pasakojo: kai įvedė tikybą Lietuvoj, pareina
namo – vaiko nėra. O jis buvo pirmokas, tas jo vaikas. Bet jis parėjęs namo,
žino, kad vaikas yra kažkur tam bute. Ir paskui randa – kamputyje tupi, klūpo,
meldžiasi, nors šeimai tai buvo nebūdinga. Jis tada su manim bandė pasitarti.
Nors dar aš nebuvau patyręs tokiuose dalykuose, bet pasakiau: „Aišku, kad tai
yra negerai.“
Nesinori net prisiminti faktų, kai
tikybos mokytojais dirbdavo, švelniai tariant, keistoki žmonės.
Ir būdavo, kad, pavyzdžiui, eini iš
ryto mokyklos koridoriumi, pamokos vyksta ir
žiūri – vaikas sėdi bibliotekoje arba valgykloje. Arba tik dabar ateina
mokyklon. Aš klausiu: „Kodėl, vaikeli,
ne pamokoj?“ Sako: „Dabar – tikyba.“ O jis lanko etiką. O etika būna kitu
laiku. Galvoju, koks čia sumanymas – Viešpatie, tas 6–7 metų vaikas yra
atskiriamas nuo klasės, patiria mūsų netoleranciją... Tai yra visiškai netikęs
dalykas.
Todėl, manau, mokyklose turėtų būti dėstomi
religinės pasaulėžiūros pagrindai, kaip yra protestantų šalyse, o ne tikyba.
Jau pusantrų metų dirbate ir gyvenate
ne Lietuvoje, o Egipte ir Graikijoje, Kretos saloje. Kas vadovauja baltupiukų
mokyklai?
Norėčiau nusikeikt, bet tai nepadės – nėra naujo direktoriaus, ir nežinia kada atsiras. Direktoriaus pareigas formaliai atlieka kaimynystėje esančios mokyklos vadovas. Atvažiuoja, pasirašo dokumentus, pabūna... ir vėl išvažiuoja. Ir tokių švietimo įstaigų be vadovų yra kelios dešimtys vien tik Vilniuje, o Lietuvoje... .
Norėčiau nusikeikt, bet tai nepadės – nėra naujo direktoriaus, ir nežinia kada atsiras. Direktoriaus pareigas formaliai atlieka kaimynystėje esančios mokyklos vadovas. Atvažiuoja, pasirašo dokumentus, pabūna... ir vėl išvažiuoja. Ir tokių švietimo įstaigų be vadovų yra kelios dešimtys vien tik Vilniuje, o Lietuvoje... .
Bet etatai yra?
Be abejonės. Bet nebėra žmonių.
Nebėra žmonių, norinčių būti direktoriais. Gal reiktų kitaip pasakyti? Nebėra
arba beveik nėra norinčių ir galinčių prisiimti atsakomybę... Pasikeitus
prezidentams, matyt, bus truputėlį kitaip, bet jeigu vėl leis dirbti iki gyvos
galvos, tai...
Mhm.
Kai prie Pakso buvau pakviestas pas
prezidentą į pasitarimą, kuriame dalyvavo gal 15 žmonių, tada Monkevičius irgi
buvo ministras, ir jis pasiūlė įvesti kadencijas. Bet tai buvo švelnus
variantas. Jeigu, tada būtų priėmę tą įstatymą... Bet Simulikas, žalty, šiaulietis,
seimo bebras, buvęs direktorius, nu, prietranka, jis visą laiką toks: kur vėjai
pučia, ten jis šaukia... Jam garsiai rėkiant, kitiems seimo nariams pritarus,
įstatymo projektas buvo atmestas. Bet jeigu tada būtų įvykę, įsivaizduojat,
mūsų, direktorių, galvos galbūt būtų veikusios kitaip, būtume sutvėrę, beveik
kaip versle, projektinį mąstymą: aš dirbu 5 metus, tada turiu atsiskaityti ir
įrodyti, kad aš galiu... O dabar įvedė kadencijas, kai nebeliko žmonių.
Na, bet principas gal vis tiek
geras?
Principas geras, neginčiju.
Ypač svarbu apie ribotą kadencijų
skaičių iš jūsų girdėt. Jūs pats gi kiek metų dirbot be pertraukos?
Aš neatsakinėju į tokius klausimus. (Abu juokiasi)
Aš šimtu procentų esu „už“. Aš visur
palaikiau ir tada, Pakso laikais.
Tai mes dėl to nesiginčijam. Bet jūs
iš tiesų labai ilgai direktoriavot... Tiek patirties sukaupėt...
Nuo aštuoniasdešimt ketvirtų iki
praeitų metų, nu tai 34–35 metai. Kai manęs klausdavo: „Ar seniai čia dirbat?“,
aš sakydavau: „Kitas klausimas.“ (Juokiasi)
Aš visada nejaukiai jaučiausi.
Dar gerai, kad nemažai metų aš
žaidžiu pingpongą. Ir dar prieš trejus metus buvau vos
ne mokyklos čempionas, o paskui vaikai pradėjo mane lenkti. Ir aš sakau:
„Klausykit, kas atsitiko? Pradžioj aš visiems jums duodavau į kaulus, o dabar jau
gaunu. Tik prieš mažesniuosius laimiu.“ Ir pats atsakau: „Jau aš netobulėju. Ką
mokėjau kažkada, tą ir kartoju. O jūs tobulėjate.“
Suprantat, tokie pokalbiai sukuria
situacijas, kurių metu nejučiomis perduodama tam tikra vertybė. O ne pasakoma:
„Durniau, nebūk durnas“. Jeigu blogai elgiasi. Sako, jei nepadeda, pakartoji
devynis kartus: „Durniau, nebūk durnas“...
Jau seniai buvau paleidęs tokią legendą – devyniasdešimtais metais, pirmą kartą, Švedijoje. Nuvažiuojam į Švediją, sutinka mus direktoriai – visi senukai, su lazdelėm bam, bam, bam. Aš jų klausiu: „Kas yra, ko jūs tokie seni?“ O jie sako: „Kai SD (Švedijos demokratų partija) laimėjo po Antrojo pasaulinio, tai mus ir paskyrė.“
Jau seniai buvau paleidęs tokią legendą – devyniasdešimtais metais, pirmą kartą, Švedijoje. Nuvažiuojam į Švediją, sutinka mus direktoriai – visi senukai, su lazdelėm bam, bam, bam. Aš jų klausiu: „Kas yra, ko jūs tokie seni?“ O jie sako: „Kai SD (Švedijos demokratų partija) laimėjo po Antrojo pasaulinio, tai mus ir paskyrė.“
Kai buvau Lietuvos
progimnazijų asociacijos pirmininkas, vykdavom į tokias pažintines -edukacines keliones:
į Vokietiją, į Čekiją. Ir klausinėdavom. Klausiu aš: „Vat, kolega, ar tu turi
šansą būti palaidotas su antspaudu kišenėje?“ Kol dar išverčia, kol susišnekam,
bet paskui supranta, pradeda visi juoktis. Sako: „Turiu šansą.“ Sakau: „Ar yra
kadencijos?“ – „Yra“, – juokiasi. „Ar yra atestacijos?“ – „Yra.“
Bet, supranti, jeigu tu rodai
rezultatą... Ne tai, kad tave visi garbina – jeigu visi garbina, reiškia, ko
gero, tu nulis esi, niekam netrukdai toje bendruomenėje. Kas tave labiausiai
garbina, tie ir valdo paprastai.
Aš, pavyzdžiui, jau dvidešimt treji
metai esu pakeitęs savo gyvenimo būdą. Aš šiuos dvidešimt trejus metus nebuvau
apsvaigęs. Juk Brežnevo laikais, jomajo,
aš turėjau šimtą pavaldžių įstaigų, būdamas dvidešimt aštuonerių metų. 30
mokyklų, 70 darželių – tai buvo beprotnamis! Ir dar tas suvokimas – tu esi
bosas! Nuo pat ryto, kur tu nueini – šampanai, konjakai ir taip toliau.
Praktiškai buvo, kai pagalvoji – jėzusmarija!
Tos šventės, Rugsėjo 1-osios Profsąjungų rūmuose. Per pertrauką „pirmieji“
asmenys eidavo į vieną kambarį – tuoj pat konjako „padarydavo“, antrojo ešelono
nariai, eidavo į kitą patalpą, kaip aš iš prezidiumo, irgi „padarydavo“,
pasibaigia – vėl „padaro“. Po pertraukos salė kalbasi tarpusavyje, niekas nieko
nesiklauso ir negirdi.
Vieną kartą nutiko taip... Parašiau
vienam aukštam valdininkui kalbą, rusiškai, nes tokia buvo tvarka. Pranešimo
tema buvo moksleivių gamybinis mokymas, tuo metu populiarus sovietų sąjungoje.
Aš sėdėjau prezidiume netoli tribūnos ir gal vienas visoje salėje klausiausi
pranešėjo. Man buvo labai svarbu, kaip jam pasiseks, nes kitą rytą JIS turėjo nuspręsti
dėl buto man skyrimo. Nuo JO priklausė, ar tai bus dviejų ar trijų kambarių
butas. Pranešime daug kartų kartojosi žodis „учащиxся“, o JIS tą žodį iš inercijos
perskaitydavo „трудящихся“. Aš sėdėjau nustėręs. Iš karto po šio pranešimo skelbiama
pertrauka. Po pertraukos JIS priėjo ir pakvietė: „Užeik rytoj iš ryto...“ Atseit
miesto PIRMASIS pagyrė pranešimą... Matyt, nesiklausė.
Direktorystė buvo pažeminimas
pareigose? Ar ne?
Suprantat, paprastai visi iš ten eidavo
į direktorius.
Iš to Švietimo skyriaus, ar kaip ten
jis vadinosi?
Tu gaudavai butą nemokamą, taloną
mašinai – tai tau kompensuodavo. Bet atlyginimai buvo mažesni nei mokyklų
vadovų.
Nu, pavyzdžiui, ir dabar jaunas
direktorius gaus žymiai mažiau negu mokytojas. Pas mus – antpečių sistema. Kas
turi daugiau žvaigždučių antpečiuose, tas daugiau gauna. Viena žvaigždutė –
mokytojas, dvi žvaigždutės – vyresnysis mokytojas, trys – mokytojas
metodininkas, keturios –ekspertas. O yra daugybė mokyklų Lietuvoje, kur
žvaigždutės dalijamos tiesiog pagal stažą: kuo ilgiau dirbi, tuo didesnis
atlyginimas. Ir neturi reikšmės, kaip mokytojui sekasi vaikus išmokyti gyventi
tarp neidealių žmonių ribotų išteklių pasaulyje, sumažėjusiame iki stalo
dydžio. Ir dažnai skamba spaudoj, visokiose ataskaitose: tokios ir tokios
mokyklos mokytojų yra aukšta kvalifikacija. Aš sakau: „Kas nustatė? Gal jūs
turit omeny, kad jiems yra suteikta aukšta kvalifikacinė kategorija?“ O visi
tyrimai parodo, kad mokinių pasiekimai su mokytojų žvaigždučių skaičiumi antpečiuose
nekoreliuoja. Jeigu tu esi „generolas“, tai dar blogiau, tavo vaikų rezultatams
bus amen.
Pasitaiko ir kitaip, bet ne taip
dažnai.
Generolas už seržantą atsispaudimų
mažiau padaro.
Aišku. (Juokiasi)
O prieš tampant direktoriumi, kokios
buvo jūsų pareigos – Švietimo skyriaus..?
Aš buvau Švietimo skyriaus vedėjas..
O apskritai į pedagogiką patraukėte
iš pašaukimo?
Pasakysiu taip: stojau į žurnalistiką
universitete. Tuomet reikėdavo rekomendacijų. Turėjau dvi rekomendacijas: arba
į žurnalistiką, arba į istoriją. Vaikštau universitete antram aukšte
centriniuose rūmuose. Ten ant palangių, nes nebuvo kur, žmonės rašė prašymus.
Tai buvo šešiasdešimt aštunti metai. (Aš šiaip, su vaikais kai kalbu, niekad
nesakau datų, nes jie kartais pažiūri labai keistai, galvoja: „Dar jis gyvas,
žalty?“ (Juokiasi)) Ir matau toksai
ilgšis kūdas pasilenkęs rašo. O aš vis
svarstau: ar istorija, ar žurnalistika. Bet į žurnalistiką įstoti be stažo, tai
praktiškai... Jeigu tu neturi publikacijų... Bet vis tiek va tas vaikiškas
maksimalizmas: „Nu, o gal pabandyti?“ Tas ilgšis rašo, aš jam per petį pažiūriu
– rašo į žurnalistiką. Aš jam sakau: „O tu žinai (matau, kad pagal amžių toks
pats kaip aš), kad be stažo ten nepraeisi?“ Jis pakėlė galvą ir sako: „Aš su
aukso medaliu.“ Vilius Kavaliauskas, paskui paaiškėjo. Aš apsisukau ir iškart
nuėjau į istoriją. (Juokiasi)
Įstojau į istoriją, penkerius metus
studijavau. Mano kursinių, diplominio darbų tema buvo susijusi su pasaulio
pertvarka. Diplominio darbo temą iš anarchizmo teorijos pasirinkau pats. Tai
buvo vienintelė antitarybinė teorija, kurią leido nagrinėti. Aš gavau leidimą į
Mokslų akademijos leidinių spec. fondą, Machno memuarus skaičiau. Kodėl jie
buvo užslaptinti, taip tada ir nesupratau. Vienas iš žymiausių anarchizmo
teoretikų buvo Kropotkinas, Riurikaičių palikuonis, didysis kunigaikštis, kuris
perėjo į tą socialinį judėjimą. Jisai grįžo septynioliktais metais po vasario
revoliucijos į Rusiją ir kokiais dvidešimt pirmais pasimirė. Machno jį buvo
aplankęs. Machno savo knygoje tris puslapius skyrė susitikimui su Leninu ir tik
keletą sakinių – susitikimui su savo idėjiniu vadu Kropotkinu. Kodėl? Matyt
todėl, kad Machno iš bolševikų vyriausybės gavo daug pinigų, ginklų, o
Kropotkinas atsiribojo nuo politikos ir nesutiko vykti į Ukrainą, į Machno
štabą. Machno norėjo parsivežti Kropotkiną į Ukrainą. O Trockiui buvo duotas
nurodymas finansuoti, duoti daug pinigų ginklams.
Tai vat ir aš važiavau už savo
pinigus į tą Dmitrovą, kur pasimirė Kropotkinas... Turėjau rekomendacinį laišką
iš rektorato, kad man suteiktų bendrabutį. Tais laikais, kai pagalvoju... Nueinu,
sakau: „Man reikia ten nuvažiuoti, aš tyrinėju anarchizmą“, ir gaunu
rekomendaciją. Aš atėjau Maskvoj pas prorektorių, mane priėmė, viskas faina. Kai iš Lietuvos – būdavo visur
durys atidarytos. Bet jis sako: „Žalty, pusę bendrabučio uždarėm – tarptautinė
universiada, niekuo negaliu padėti.“ Vakaras, o aš – gatvėj.
Einu į Белорусский вокзал, nebuvau nei pasiruošęs, nežinojau, kur tas
Dmitrovas, galvoju, važiuosiu tenai, gal bus koks viešbutis ar kas nors. Ir
buvo viešbutis, kurio kambary – keturiasdešimt žmonių. Stoty sakau: „Į
Dmitrovą.“ Sako: „Vienas – Ukrainoje, o kitas – Pamaskvėj.“ „Ne, ne, – sakau, –
Pamaskvėn, aš pinigų neturiu iki Ukrainos.“ Tai va.
Baigiau ir penkto kurso pradžioje
gruodžio mėnesį sužinojau, kad mane paskirs Gynybos ministerijos žinion. Išvažiavau
į Maskvą. Strojbate buvau kuopos vado
pavaduotojas bendriesiems reikalams, ne politrukas,
nes tie tik partiniai būdavo.
Ir aš dvejus metus pabuvau Maskvoj
kartu su žmona Danute ir mažyte dukrele Laimute. Maskvą pažinau. Džokondą,
Rerichą mačiau... Ir Leniną. Tiesa, negyvą.
Nuėjau į Švietimo ir mokslo
ministeriją, ir, kadangi buvau kariškis, tai man pasiūlė tokias pareigas –
Civilinės gynybos štabo viršininkas. Na, ten šalia karinio pradinio rengimo,
tiesiog, tarnyba. Ir aš ten dvejus metus prabuvau. Po to nuėjau į Viršuliškes
pavaduotoju, kadangi vieta buvo, padirbau pusantrų metų, ir paskyrė Švietimo
skyriaus vedėju. Šešerius metus – ten, o po to – Baltupių mokykla.
O Viršuliškėse pavaduotoju dirbdamas
dėstėte istoriją?
Taip. Yra žmonių, kurie, žalty,
prieina... Aš visas susigūžiu. Tada aš dėsčiau pagal Brežnevo trilogiją. Vėliau
susitinki su tais mokiniais – kažkaip susigūžti... O jie sako: „Mes
suprasdavom, ką jūs turėjot omeny.“
Šiaip aš mokytoju niekada nebuvau.
Aš negaliu būti mokytoju. Aš galiu šimtą žmonių, tris šimtus žmonių valandą ar
dvi sudomint, bet aš nevaldau vaiko tobulėjimo stebėsenos, vertinimo. Nors ir dauguma
to nedaro. Baigiasi pamoka, ir mokytojas, kai tu stebi, na ir ką – pradeda
„barstyt“: nei už žinias, nei už ką. Vienoj pamokoj mokytojas sako: „Septyni“. Mokinys
pašoka: „Už ką?“ – „Nu, gerai – devyni.“ (Juokiasi)
Šiaip aš net neįsivaizdavau, kad galėčiau dirbti mokykloje. Buvau
kategoriškai prieš. Pirmam kurse buvo anketa, daug klausimų, aš atsimenu
paskutinį: „Ar planuoji dirbti mokykloje? Jeigu ne, kodėl?“ Ir aš parašiau: „Niekada.“ O visą gyvenimą po
to buvau susijęs! Ir buvo klausimas „Kodėl?“ Na, tada aš toks radikalas, tik
baigęs mokyklą, parašiau: „Todėl, kad mačiau per daug pilkų mokytojų.“
Bet, supranti, dabar, kai aš,
pavyzdžiui, galvoju apie visą tą savo lavinimąsi – jis iš esmės yra susijęs su
žmonėmis, su mokyklos, kurią baigiau, direktoriumi, mokytojais. Aš turėjau
galimybę daug bendrauti su direktoriumi. Aišku, jam buvo nelengva su manim , aš
buvau visada toks laužytojas, mano klausimai kitiems mokytojams būdavo labai
sudėtingi, kartais ir pavojingi. Aš, pavyzdžiui, sugebėjau dešimtoj klasėj
parašyti rašinį „Šviesos ratas“ apie Vasario 16-ąją, jos neįvardindamas. Ten,
lyg ir nieko nėra, bet buvo suprantama, kad kabinamos tautos egzistencinės
problemos. Labiausiai kliuvo dvi eilutės pradžioje: „Čia nėra žydų, lenkų,
rusų./ Čia Lietuva – graži, gryna.“ Aš jokiu būdu taip nemaniau, tik iš kitų
girdėjau... Dėl šventos ramybės lituanistė neleisdavo man rašyti laisva tema
rašinių. Mano brandos rašinio tema buvo laisva, bet apie ... Žemaitę, tiksliau
apie jos kūrinių herojus, kuriuos “susitikau“ Džiuginėnų dvare.
O direktorius ką dėstė, kokį dalyką?
Jis dėstė istoriją.
Aha, irgi istoriją. Kur jūsų mokykla
buvo?
Telšių 3-oji vidurinė mokykla. Dabar
jinai yra „Džiugo“ mokykla. Ir Paulius Beresnevičius, amžiną atilsį, jisai iš
mūsų mokyklos, kurią baigiau, išvažiavo į Kaišiadoris, dirbo Brazausko būsimoj
mokykloj porą metų, paskui pateko į Partijos istorijos institutą, jau tokį tą
elitinį, ten dirbo, ir paskui tapo Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto
direktoriumi. Ir kai Tupikienė, Lukšienė kūrė Tautinę mokyklą, jis atstovavo valdžiai.
Apie jį pakankamai neigiamai atsiliepė, nors jis parašė ir išleido pirmąjį lietuvišką
vadovėlį penktokams aštuoniasdešimt devintais metais – „Lietuvos istorijos
skaitiniai V klasei“.
Beresnevičius parašydavo gabalą,
atnešdavo į Baltupių mokyklą, ir Steponas Petkevičius, mano pavaduotojas,
anksčiau buvęs Viršuliškių direktorius, pagal tą tekstą vesdavo pamokas. Ir mes
taisydavom drauge, išsakydavome savo nuomones. Aš savo buvusiam direktoriui
sakau: „Klausykite, nu rašykit truputėlį drąsiau. Ryt-poryt Lietuva bus
laisva.“ Jis nužiūri mane ir sako: „Tu prie Stalino negyvenai.“ Suprantat, jis
mąstė kitokios patirties kategorijomis, o manęs ta praeitis neslėgė.
Dar pasakysiu tokį dalyką: vieną
kartą pareina mano tėvas iš tėvų susirinkimo ir sako: „Direktorius sakė, kad
yra mokinių, kurie gali negauti atestato. Čia turbūt apie tave?“ Sakau: „Nu kas
ten žino?“ Bet nežinau, kodėl jis manim pasitikėjo. Aš kažkada galvoju parašyti
apie jį. Jis buvo liberalus.
Jisai mane pasikviečia, tokį nepatikimą elementą,
kažkokia proga, ir liepia salėje paskaityti pranešimą tarptautinio komunistinio
laimėjimo tema. Rado kam duot! Visi tie lektoriai tarybiniais metais, gaudavo
„Žinijos“ leidinukus, kuriuose būdavo citatos iš užsienio radijo stočių,
tiesiog citatos – be komentarų. Ir jis man duoda tą medžiagą, nors aš nuo trylikos
metų pats konspektuodavau tas užsienio radijo stotis, man tai nebuvo naujiena,
bet man duoda visa, kas ten parašyta, labai lengva cituoti. Ir aš parašiau.
Mano pranešimas nuskambėjo. Nes buvo eurokomunizmas ir buvo kiti komunizmai –
Kinijos, Albanijos, Prancūzijos. Visi vienas ant kito juk „varė“. Salėj
susirinko apie 300 žmonių, ir aš ten perskaičiau tą pranešimą, dar turiu
nuotrauką. Po paskaitos direktorius man pasakė: „Žinai, brolyti, mus abu greit iš
čia išvarys.“
Tai turėjot adrenalino trauką?
Nu, trauką, suprantat. Aš suprantu,
kad kai jis Vilniuje dirbo, jį valdžia laužė: čia Sąjūdis kyla, visa kita... Aš
suprantu. Na, o paskui jis jau spjovė ir direktoriavo ar mokytojavo
Baltarusijos vienoj iš lietuviškų mokyklų. O paskui pasimirė.
Tai tokie tie žmonės... Pavyzdžiui,
lituanistai – parašydavau rašinį, mokytojų kambaryje mokytojai, kurie
šviesesni, skaitydavo mano darbus ir paskui nevertindavo, bijodavo nemalonumų...
Bet iš esmės paskatindavo. Niekad negaudavau penketų, man sužiūrėti klaidas,
gramatiką būdavo pernelyg... Svarbiausia man buvo mintis, kad ji būtų paveiki.
Atsimenu, parašiau vienam rašinyje sakinį „Atėjo taika. (Apie 1945-uosius metus)
Baisi taika: visi sužaloti, sugriauti miestai...“ Jie nepripažįsta, sako: „Negali
būt taika baisi.“ O aš sakau:
„Klausykite, juk aš nesakau apskritai taika, aš sakau – ta taika, kuri yra po
vakar dienos karo.“ Niekaip, ir viskas: „Čia stiliaus klaida, kažkoks
nesusipratimas“ Bet man taip patikdavo, mane skatindavo kaip lygiavertį, ir aš
savo nuomonės neskubėdavau keisti.
O universitete?
Universitete įsiminė Jurginio frazė.
Aš dabar, vesdamas kur nors ekskursiją, susijusią su istorija, visada ją
pasakau. Pirmas kursas, pirma savaitė, penkiasdešimt studentų, įeina Juozas
Jurginis. Jo pirmieji žodžiai: „Jūsų penkiasdešimt. Praeis penkeri metai, dauguma iš jūsų gaus diplomus, – o po to
jis padaro pauzę ir pasako: – Praeis kokie dvidešimt penkeri metai ar daugiau,
ir galbūt kai kurių iš jūsų galvose
pradės dygti istorinio mąstymo daigai.“ Va koks klausimas: kas tas yra
istorinis mąstymas, kokie tie istorinio mąstymo daigai?
Juk perskaitei, pavyzdžiui, apie
Napoleoną, jo karus ir galvoji: „Va, durnius!
Juk turėjo pasukt į kairę, o jis...“ Kaip pavyzdį aš čia...
Taip, taip.
Kadangi tu praeitį jau žinai. Kokia
tada yra esmė? Ar mums svarbu, kaip kas nors sukrovė piramidę? Tai yra tema,
bet ne esmė. Esmė – kodėl jie tai darė. Jeigu mes kalbam apie XVIII amžių, tu
turi suvokti, ką jie mąstė. Motyvą. Ir aš įrodau vienu pavyzdžiu. Sakykim, su klausytojais,
turistais susėdam kalnuose kokioj kavinukėj, geriame diktamo arbatą, ir vat aš
tada pasakau apie Jurginį. Mes matom daiktus, bet ne daiktuose esmė. Mes žmones
turime pamatyt, kurie tuos daiktus kūrė. Tik tada gali pradėt kalbėti su tuo
daiktu, nes tu žinai, kokia jo paskirtis, koks buvo motyvas ir panašiai.
Taigi, va toks vaizdelis: viduriniai
amžiai, dabar neatsimenu, kuriam amžiuj labiausiai raganas gaudė, ir nežinau,
ar Kretoje apskritai jas gaudė. Gal ir ne, bet tas reiškinys kaip iliustracija,
tai sakau: „Susėda kaimo vyrai, moterų čia nėra (Leidžiu pasilikt turistėms:
„Šiaip neturėtumėt būti, – sakau, – bet jūs klausykitės“), vat vyrai susėda ir
vienas sako: „Klausykit, kas čia darosi? Treti metai iš eilės musės prakanda
alyvuoges, padeda į uogą kiaušinėlių ir ... derliaus nebesulauksi.“ Kitas sako:
„Jo, kažkas, žalty, negerai darosi su ožkomis ir avimis.“ Na, ir trečias sako:
„Viskas aišku – kaime yra ragana.“ To laiko krikščionys žinojo, kaip atrodė
ragana: ryžaplaukė, bet jei dar jeigu žaliaakė arba žalsvų akių, tai – tai
praktiškai jau beveik nėra čia daug ko ir galvoti. Ir tuoj vienas sako: „Tai –
Marytė arba Zosė.“ Nu ir aš toliau sakau: „Viena buvo stamboka, o kita kūdoka“. Kitą dieną surengiamas teismas,
atvedamos tos moterys. Žmonėms nereikalingas kraujas arba mirtis, jiems tereikia
problemą išspręsti. O išsprendžiama tik sunaikinus vieną raganą, nes paprastai kaime
viena tebūna. Tai dabar klausimas visiems (taip pat ir tau, Ignai): kuri turi
daugiau šansų išlikti gyva – ta stambesnioji, ar ta kūdoji?“
(Galvoja) Kažkodėl manau, kad stambesnioji.
Stambesnioji? O kodėl?
(Galvoja)
Gerai, tvarkoj, intuityviai tai...
Nu, gal kad stambesnė būtų artimesnė
žmogiškam suvokimui, kokia...
Stop, ne, ne! Va čia kalba
šiuolaikinis žmogus. Tada žmonės protingesni buvo, kadangi jie žinojo, ką sako kunigai.
O jie sakė, kad moteris, sverianti daugiau negu penkiasdešimt kilogramų, negali
išsilaikyti ant šluotos ore.
Ai, šitaip?!
Va čia toks pavyzdys, sakysime. Čia
taip sau sugalvota.
Suprantu. Bet mes gal tas raganas...
Ai, galima abi sudeginti, ir neliks bėdos.
Nu jo, bet reikia išsiaiškinti
tiesą, kitaip...
Na, bet gi dėl alyvuogių, ne dėl
tiesos...
Dėl švento dalyko galima.
Bet vis tiek man čia šviežiai
nuskambėjo, kad istorikui svarbiausia yra suvokti, kaip žmonės mąstė tais
laikais. Per daiktus pamatai žmogų, ir ne šiaip žmogų kažkokį – ar jis stambesnis, ar smulkesnis – bet jo mąstymą.
Mąstymą, teisingai. Nes kitu atveju,
jeigu į daiktus žiūrėtume... Tegu būna ir penkių šimtų metų ar tūkstančio metų
senumo, bet jeigu daiktas bus paimtas... Aš esu dalyvavęs archeologinėse
ekspedicijose, nu tu paimk kokį daiktą, ištrauk, neaprašyk, kuriam gulėjo
sluoksny, su kuo jis susijęs – tai liks tik daiktas kažkoks...
Arba kitas dalykas – su tavim daiktai
turi pradėt kalbėtis. Aš Paryžiuj esu buvęs kokius dvidešimt kartų, muziejuose.
Ten yra dalis daiktų, artefaktų, kurie su manim kalbasi.
Tarp kitko, noriu pasakyti, kad man
didelį poveikį padarė Dalia Dilytė. Studijų laikais ji buvo mano lotynų kalbos
dėstytoja. Po studijų prabėgus daug metų, jinai vienąkart važiavo su mumis į
Italiją. Mes buvom visi kartu tenai su mokytojais, o paskui – laisvas laikas,
ir va tada Dalia Dilytė, aš su žmona Vatikano muziejuje vaikščiojom nemažai. Ir
praktiškai po tokio susitikimo su profesionale, kurios įžvalgos kitokios,
gilesnės – viskas, jau dalis daiktų su tavim kalbasi. Ir aš, pavyzdžiui,
susidomėjau spalvomis antikiniam mene. Per ją.
Aš visąlaik turėjau tokią idėją, kad
galėtų būti, pavyzdžiui, mūsų Vilniaus Akropolyje – aš kaip pavyzdį sakau –
geriausia, aišku, būtų Panoramoje, kur yra tas toks pakilimas: viršuj turėtų
stovėti dvi statulos. Viena atidengta – tai yra Milo Venera, visi ją pažįsta. O
kita uždengta. Ir tarp jų stovi Rožytė. Žinot, kur tokia vaikšto, prašo
žmonių...?
Kur nežinosiu! Aišku. (Juokiasi)
Tai va, kai būna išsidažius, pastatai
ją. Ir – intriga. Pasakai: „O kodėl jinai čia stovi? Ir kas tenai uždengta
yra?“ Ir tada atidengi tą statulą, ištapytą, kaip buvo tikrovėje – su akim
blizgančiom, su žandais, visa išdabinta. Tada ir suprasi, kad čia – tų laikų
Rožytė.
Suprantat, man buvo keista, kai
kartais dailininkams turiu aiškinti apie spalvas Luvre... Taigi net Noterdamo
katedra visa buvo ryškiai spalvota. 1985-ais metais ten kasė, kanalizaciją
tvarkė šalia Paryžiaus Noterdamo ir rado dvidešimt aštuonias galvas. Tai buvo
Judėjos karaliai nuo fasado. Kadangi revoliucijas daro neraštingi, tai karalius,
monarchus neapkenčiamus griauna. Bet svarbiausia, kad ten buvo aiškiai išlikę
dažai. Ir kiek čia praėjo tų šimtmečių?
Keletas. Taigi, mhm.
Yra lietuvių kalba ir daugelyje
Europos šalių išleista „Europos istorija“, kurią parašė keturiolika įvairių
šakų istorikų . Va ten skaitai, va tada supranti... Kaip mes kuriam istorinę vaikų
sąmonę? Visos tautos tą patį daro. Kurie Lietuvos laikotarpiai yra didingos
istorijos laikotarpiai? Tada, kai mes buvom užėmę kitų žemes. Kai tie
atsigauna, mus užima – tai jie jau svolačiai.
Paimkim Balkanus. Tie Balkanų karai.
Juk ten VII amžiuje buvo Bulgarijos imperija – Didžioji Bulgarija valdė
Balkanus. Paskui ten XII-XIII amžiuj – Didžioji Serbija, po to – vengrai. Ir
kiekviena tauta savo vaikams sako: „Ateis laikas ir bus vėl didinga mūsų
šalis.“ O žemė visa ta pati.
Mhm.
Tai dabar galim pereit prie
pedagogikos.
Pereikim, pereikim.
Paskui jau pasižiūrėsit, kas čia
išeina.
Aišku. Išeis gerai. Va, dabar – prie
pedagogikos. Man čia kalbantis darosi aišku, kad mokyklos direktorius turi būti,
ko gero, net geresnis pedagogas negu mokytojas-specialistas?
Pabandykim prisiminti, pavyzdžiui,
žymiausius futbolo komandų trenerius. Arba krepšinio. Ir jeigu surašytumėm tuos
žymiausius, paaiškės, kad jie patys būdavo labai vidutiniai žaidėjai.
Sutinku.
Tokia knyga buvo šveicarų apie
vadybą. Ten klausia genialaus smuikininko: „Kaip tu čia čirpini kad taip tau išeina?
Tu paaiškink, kad ir kiti išmoktų.“ O jis sako: „Aš neturiu supratimo. Aš
tiesiog čirpinu, ir viskas.“ Jis niekada netaps mokytoju, profesoriumi. Bet
kitas, pavyzdžiui, nemoka labai gerai čirpint, bet gali būti puikiausias
profesorius. Garastas, gal aš klystu, nėra nė karto įmetęs kamuolio dviem
rankom iš viršaus, bet jis puikiai gali išmokyti kitą. Direktorius turi būti
mokytojo mokytojas arba, kitaip sakant, vertintojas.
Pavyzdžiui, šiaip aš esu žiaurokas
žmogus kai kurių požiūriu. Man reikėjo per dvejus metus su trečdaliu mokytojų
atsisveikinti, nes vidurinę mokyklą pakeitė progimnazija, mokykla, skirta tik
tam tikro amžiaus vaikams. Gyvenime aš į pamokas nevaikščiodavau, tik
retsykiais, iš reikalo. Bet man reikėjo pasakyti: kas pasilieka, kas nepasilieka.
Jei mane būtų padavę į teismą, visa mano konstrukcija būtų akimirksniu
subyrėjusi... Nes mano sprendimai nebuvo pagrįsti teisiškai, bet aš turėjau juos
priimti, vis dėlto aš – vadovas. Kai tėvai pastebėjo, kad atleidžiami būtent
tie, kurie „neveža“, nė vieno skundo nebuvo. Todėl yra tam tikros savybės, iš
kurių tu suvoki, kad mokytojas tinkamai dirba.
Bet koks kriterijus? Kas tas –
„tinkamai“? Nes Garastui lengviau. Jis gali vertinti objektyviai: tas greičiau
bėga, tas aukščiau šoka, tas daugiau įmeta baudų arba panašiai. Kaip
direktoriui vertinti, kuris tinkamas mokytojas, kuris – ne?
Per sunkus klausimas.
Na, gerai, bet kelis kriterijus pasakykit .
Na, gerai, tada aš truputėlį kitaip
pasakysiu. Čia yra ne mano, aišku, čia yra vieno XIX amžiaus danų mąstytojo, kūrusio
masinį švietimą Danijoje... Pacituosiu citatą ir pakomentuosiu. „Niekas nieko
kito išmokyti negali.“ Čia yra neginčijama, nesakysiu kodėl, tiesiog
neginčijama. Bet negalima dėti taško.
Niekas nieko kito išmokyti negali,
bet gali, o mokytojas privalo, sukurti aibę situacijų, kurių metu išmokstama.
Va čia ir prasideda pedagogikos
esmė. Ir tai privalai pastebėti pamokoje.
1989-ais metais aš buvau Lukšienės
darbo grupėje su Bumblausku, su Kulakausku. Jos knygose esu minimas, ji į visus
renginius atsiųsdavo personalinį pakvietimą. Tai 1989-ais metais Lukšienė
parašė Švietimo įstatymo projektą. Jau čia virsmas vyksta, jau ir Sąjūdis...
Jos įstatymo projekte nebeliko trijų pagrindinių pedagogikos, švietimo sąvokų:
„mokykla“, „mokytojas“, „mokinys“. Atsirado:
ugdykla, ugdytojas, ugdytinis. Ji norėjo pabėgti nuo tos XIX amžiaus
pedagogikos: mokytojas transliuoja, mokiniai – „atrajoja“, dažniausiai netgi
nesuvirškinę.
Tai buvo labai naujoviška?
Tai buvo naujoviška, bent Lietuvai.
Aš buvau pirmo Mokytojų sąjūdžio antrosios dalies pirmininkas. Lukšienei sakant
kalbą, ją beveik nušvilpė. Žmonės atėjo
valdžios verst, suvažiavo į Vilnių, o jinai – akademiškai, moksliškai...
Kaip vertinti pamoką ? Koks netikęs
žodis „pamoka“, kurioje moko, bet nebūtinai mokomasi. Man geriau skambėtų
„pasimokymo valanda“.
Kiek situacijų, tinkamų konkrečiam
vaikui, pamokoje sukurta, kiek į jas vaikai įsitraukė ir kiek patys vaikai
išmoko arba susikūrė savo matymą?
Ir dar. Jeigu mokytojo kalbėjime
nėra pauzių, tai – ne pamoka. Tai instruktažas. Vieną kartą buvau antrokų pamokoje,
aš atsisėdau gale pagal tą seną sovietinę tvarką. Ką tu gali matyti,
stebėtojau, sėdėdamas už nugaros vaikams? Ir būdavo ta durna tvarka: stebėti, ką mokytojas veikia. Nu velniams man tas
mokytojas? Dabar, pavyzdžiui, jau stebėtojas kartais sėdi, kai išdrįsta, prie
lentos, prie durų, veidu į mokinius. Ir stebi vaikus, jų veidus, mimiką... . Ir
gali labai lengvai pamatyti, ar kažkas vyksta erdvėse, kurios yra tarp ausų.
Truputį nuklydau.
Gerai, gerai, čia – į temą. Tai dar – apie pedagogiką ar ugdymą, ar ugdyklą.
Kokie ten dar esminiai principai? Kaip direktoriui siekt savo tikslo? Kokių jis
turi įrankių?
Anksčiau mes nelabai suprasdavom,
kad mokinių ugdymosi pasiekimai priklauso ir nuo direktoriaus. „Viešpatie,
direktorius dirba administracinį darbą, o mokytojas dirba su vaikais.“ Bet
laikui bėgant aš supratau: reikalinga tam tikra bendramokyklinė aura. Ir aš
pradėjau Agoros aikštėj tuos susirinkimus vesti. Agoros aikštė – tai yra
vestibiulis. Per pertrauką sueinam, 20 minučių. Nes aš pradėjau ieškoti būdų
kalbėtis tiesiogiai su vaikais, ne tik per mokytojus, per tėvus.
O dar Sąjūdžio laikais... Šiaip tai
mūsų mokykla buvo mišri, lietuvių – rusų. Kalbos problemos. Bet mūsų mokykla
buvo vienas iš mokytojų Sąjūdžio centrų. Mišri mokykla, ir aš buvau vienas iš
Lietuvos mokytojų Sąjūdžio vadovų.
O tada įkūriau tokį „Aštrių klausimų
– nuoširdžių atsakymų klubą“. Gali klaust, ko nori. Ir buvo pirmas susitikimas,
klubo atidarymas, liko viena diena – ateina istorijos mokytojai. Iš rusų pusės.
Ir klausia: „Direktoriau, kas atsakys už mokinių klausimus?“ Sakau: „Aš. Dar
turit klausimų?“ Apsisuko ir išėjo.
Bet aš paskambinau Kumžai. Algirdas
Kumža, jis buvo komjaunimo CK mokyklų skyriuje, šaunus vyrukas. Sakau: „Man tai
viskas aišku, aš matau prasmę ir nebijau. Bet publika bijo.“ Tada jis iškart,
gal jau turėjo patirties, sako: „Žinai, ką daryk, Viktorai? Pasidarykit iš
popieriaus lapų užrašus: BBC, Deutche Welle, „Amerikos balsas“ ir
t. t. Kadangi tai yra mokymosi procesas, lai vaikai užsidengs jais. Ir tegul
jie atstovauja BBC, o BBC, aišku, gali bet ko paklausti...“
Buvo toks fizikas Gricius, jau
amžinatilsį, tai jis mūsų mokykloje atsakinėjo į klausimus pilnoje aktų salėje.
Ir kažkas paklausė: „Kodėl Lietuva nėra laisva?“ Bet, aišku, jis toks žmogus,
nepradėjo šaukti, kad čia provokacija. Buvo aštuoniasdešimt šešti, gal septinti
metai, jau perestroika Rusijoje ėjo.
Ir aš įsivaizduoju, kad dalis mokinių yra gavę kažką ypatingo iš to mūsų klubo...
Brazauskas, prezidentavimą baigęs, pensininkas,
dar ta chebra nespėjo įtraukti jo
ministru pirmininku. Jis atvyko pas mus į mokyklą pakviestas į tą klubą.
Brazauskas žinojo, ir vaikai žinojo pagrindinį klausimą. Aišku, tai buvo mano
sugalvota, bet buvo taip padaryta, kad lyg mokiniai tai sugalvojo: išvardinti
penkis asmenis, kurie valdo Lietuvą.
Nu, įdomus klausimas Brazauskui. Tai
jis buvo ką tik baigęs prezidentauti?
Jo, buvo pensininkas. Ir dar buvo jo
lyg vardadienis. Nu ir žiūriu – ilgai nepareina iš susitikimo. Pakilau į antrą
aukštą, ten – 207 kabinetas, ir laukiu, kada jis išeis. Jis išėjo, aš priėjau
prie jo ir sakau: „Nu, ir kaip? Klausimą gavot?“ – „Gavau.“ – „Ar žinot
atsakymą?“ – „Žinau.“ – „Ar pasakėte?“ – „Ne.“
Suprantat, bet tai buvo iš esmės...
Tai yra labai svarbu. Vaikai ne durniai yra. Kokie jie vaikai –
paaugliai, ten jau 17–18 metų, ilgoji vidurinė mokykla.
Atsimenu, aš pats bijojau, kai
atsirado pas mus plakatai ant sienų. Vaikai savo nuomones rašydavo. Ateini ryte
į mokyklą – visa mūsų Agoros aikštė iškabinėta. O ten kaip varo! Aš netgi
bijodavau skaityti, gal kur man „užvaryta“. Bet, suprantat, turi pergyventi tą
laikotarpį ir leisti išsisakyti.
Mokykloje reguliariai buvo
atnaujinamas „darbingų-nedarbingų pamokų žemėlapis“. Mokiniai, rečiau tėvai,
mokytojai pildydavo nustatytą formą pagal kriterijus. Ir kompiuteryje pas mane
atsirasdavo pamokos, nutapytos žalia, geltona, bordo spalva. Bordo, nedarbingų
pamokų, būdavo labai nedaug Mes to nerodydavom niekam, bet su mokiniais, su
mokytojais pasikalbėdavome. Aš kitiems direktoriams nuvažiavęs į seminarus,
sakydavau: „Tik nebandykit jūs daryti, ką aš darau. Išlėksit iš darbo per
savaitę.“
Na, bet jums tiko? Tokia asmeninė
metodika.
Tiko, nors ir burnodavo, ir
keikdavo.
Na, gerai, paminėjot Brazauską... Kaip
istorikas, ką jūs manot, kas labiausiai nulemia, kad vienas žmogus tampa
istorine asmenybe, kitas – ne?
Norinčiųjų tapti istorinėmis asmenybėmis
vienu metu turbūt yra milijonai žmonių. Čia tas pats, kaip tos žymios
loterijos, kur galima laimėti po milijardą. Sąmoningu veiksmu tos loterijos
nelaimėsi.
Ne, nu kokiu sąmoningu?! Loterija
yra mokestis už tai, kad blogai mokeisi matematikos. Ji yra toks mokestis. Tie,
kas blogai mokėsi matematikos, po to žaidžia loterijose ir turi sumokėt už tai,
kad tinginiaudavo mokykloj. Ar gyvenimas – irgi loterija?
Aš esu linkęs manyti, kad lemia daug
aplinkybių, bet pradžiai reikia turėti idėją, kurią 80–95 procentai vertintojų atmeta kaip absurdą..
Dar vienas dalykas, esu skaitęs tokią amerikiečių knygą, nežinau, kokio ji
rimtumo, vertimas buvo į lietuvių kalbą. Ir pavadinimo neatsimenu. Joje yra gera mintis: kai sutampa asmeniniai
ir viešieji interesai, tada visi labai laimi. Ir ten yra pavyzdys pateiktas,
kaip paskelbus Amerikos nepriklausomybę
per vieną naktį Amerikos Tėvai tapo pasakiškai turtingi. Kaip ten sako: ir
avis, ir vilkas...
Bet reikia turėt idėją, kuri
aštuoniasdešimčiai procentų atrodytų blūdas...
Pradžioj.
Ir plius jinai turi būti iš esmės
visuomenei naudinga.
Taip, jinai gali būti nesuvokta, bet
kai pradeda suvokt, žmonės sako: „Ajėzau, iš tikrųjų!“ Arba gali būti ir taip:
tinkamu metu kažkas pirmasis pasako. Nors viskas jau yra „prinokę“, bet reikia
drąsos, išlįsti nors savaite anksčiau už kitus...
Tik verta prisiminti vieną dalyką:
nežinau, ar kuri istorinė asmenybė mirė būdama laiminga.
Ir vat, kaip sakiau, paėmus bet kurias epochas, viskas yra tas pats. Žmonija nesikeičia, iš esmės nesikeičia.
Na, žmonija – tai vis tiek
abstrakcija...
Aš turiu omenyje tą civilizuotą
žmoniją, kuri darė pagadą...
Šiaip, galvoju, išeisiu į pensiją,
tikrąją pensiją, nebedirbsiu... Įsivaizdavau, kad aš išvažiavęs turėsiu laisvo
laiko pamąstyti, nes yra prisikaupę, kad parašyčiau ką nors... Jaučiu, kad daug
kartų esu buvęs tokiuose virsmuose...
Na, o ką, nerandat laiko?
Ne, ten nėra laiko. Bet ten
kaifuoji! Atsisėdi mašinoj, sakykim, važiuoji per dykumas ar kalnus vienas,
sustoji, turi laiko. Tokia meditacija. Nesivelka iš paskos didžiuliai akmenys
nebaigtų darbų, neišspendžiamų problemų, ... .
Dabar aš, pavyzdžiui, vežu lagaminą
25 kilogramų Hurgados lietuvių mokyklėlei. Paėmiau iš Ministerijos dovanų,
sudėjau knygeles ir vežu.
Aišku.
Tai aš jiems vežu knygų.
Dar buvo labai faina, Hurgados oro uoste žiūriu – tokia moteris jauna, lyg ir
matyta. Staiga man už parankės paima ir sako: „Direktoriau, Afrikoj susitikom!“
Mokinė mano. Ji finansavo šiek tiek lietuvių bendruomenės veiklą, tą lietuvišką
mokyklėlę, buvo viena iš įkūrėjų. Pakvietė mane į savo vaikų britų mokyklą toje
à la Venecijoje, El Gounoje. Po to aš
sužinojau, kad veikia ir lietuvių mokyklėlė, du šeštadienius buvau užsukęs.
Prisiminiau pamokėles Los Andželo ir Vašingtono
lietuviukų mokyklėlėse devyniasdešimtaisiais.
Hurgados mokyklėlėn veda vaikus
mišrios šeimos ?
Mamos lietuvaitės, ištekėjusios už
egiptiečių. Tai dabar jiems vežu dovanų.
Aha. Tai gerai, ačiū, galim šita
gaida pabaigt. Eikim pažiūrėt, ko jums dar įdėti į lagaminą.
1 komentaras:
Šmaikščiai ir išmintingai. Smagu buvo belstis su Baltupių mokyklos mokytojais per Europą, klausytis įdomių direktoriaus įžvalgų, net pasisekė pakliūti į tą kelionę Italijon su nuostabiąja Antikos žinove D. Dilyte. Geranoris, visada nuotaikingas, tačiau savo pavaldiniams gana reiklus - štai toks buvo mano vaikų ir vaikaičių mokyklos direktorius Viktoras Blynovas. Ačiū.
Pagarbiai, Zinaida Jackūnienė.
Rašyti komentarą