Neil Laybourn: „Žmogų sukausto baimė apie tai prasitarti“

Kaip galėtumėte trumpai prisistatyti?

Vadinuosi Neilas Laybournas. Esu anglas. Gyvenu netoli Londono, Saryje. Esu tėvas ir vyras, turiu savo verslą. Šiuo metu dirbu psichinės sveikatos srityje, stengiuosi kelti sąmoningumą, galima sakyti, esu psichinės sveikatos propaguotojas.

Žinau, kad posūkis psichikos sveikatingumo link jūsų gyvenime įvyko labai netikėtai. Papasakokite apie tai.

2007-ųjų lapkritį pradėjau dirbti Londone, tuomet man buvo dvidešimt ketveri. Įsidarbinau asmeniniu treneriu ir fitneso instruktoriumi didžiulėje sveikatos klubus valdančioje įmonėje „Virgin“. Vos mėnesį padirbėjęs gavau kalėdinių atostogų ir į darbą grįžau jau 2008-ųjų sausį. Tai buvo sausio 14-osios pirmadienio rytas.

Atvažiavau traukiniu į vieną judriausių Vaterlo stotį. Pamenu, spaudė šaltukas. Pakeliui į darbą turėjau pereiti itin pėsčiųjų pamėgtą Vaterlo tiltą. Žmonės skubėjo labai šiltai apsirengę: paltai, kepurės ir t. t. Priėjęs tiltą išvydau ant jo krašto sėdintį vaikiną. Jis sėdėjo ant turėklų. Iš arčiau pastebėjau, kad jis vienmarškinis. Vaikinas drebėjo nuo šalčio. Jis žiūrėjo žemyn į Temzę, prošal skubėjo žmonės, lėkė mašinos, taksi, dviračiai. Niekas nekreipė į jį dėmesio, skubėjo prošal. Jei atvirai, aš ir pats vos nepraėjau, bet jis buvo jaunas vaikinas, mažne mano metų, todėl sustojau ir paklausiau: „Kodėl tu sėdi ant tilto?“ Jis į mane nežiūrėjo, toliau stebeilijo į Temzę. Tada pradėjo kalbėti, neslėpė ketinąs šokti į upę. Pasiteiravau, kodėl. Sakė nusprendęs nusižudyti.

Ar galėtumėte patikslinti keletą dalykų? Jūs tąsyk skubėjote į darbą?

Ne, ypatingai neskubėjau. Turėjau dar kai kur nukakti, nes prieš Kalėdas buvau susitaręs susitikti. Nederėjo vėluoti, bet ypatingai neskubėjau.

Ar ėjote lėčiau nei kiti praeiviai?

Ne, judėjau drauge su visa minia.

Kada pastebėjote, kad vyrukas vienmarškinis: iš tolo, ar tik susigretinęs su juo?

Vos užlipus ant tilto, prieš akis atsiveria visas vaizdas. Paėjėjus gal dvidešimt ar trisdešimt jardų, man jis krito į akis kaip šis tas, iškrentantis iš minios srauto, tarsi bendro vaizdo trikdis. Taigi, galima sakyti, iš karto.

Ar galite prisiminti, ką tąsyk pajutote?

Pamenu, vos išvydus tą vaikiną, pirmoji į galvą šovusi mintis – turiu užmegzti su juo ryšį. Nors tvirtai dar nebuvau nusprendęs jam pagelbėti, nesąmoningai jau žinojau, ką darysiu, jei suprantate, ką turiu galvoje. Manau, didžiumai praeivių šmėstelėdavo viena vienintelė mintis – „Keista“, o man akimirksniu radosi noras užmegzti su juo ryšį. Ir kuo labiau prie jo artėjau, tuo tas jausmas stiprėjo, kol likus keliems jardams, nebeliko jokių abejonių.

Bet prieš tai sakėte, kad tik per plauką ir jūs nepraėjote prošal. Vadinasi, būta bent mažytės abejonės?

Taip, nes paprastai netikėtomis aplinkybėmis iškyla abejonių. Tai neatrodė pavojinga, bet pasitaiko, kad apėmus jauduliui, lyg ir norėtum imtis veiksmų, bet kažkodėl nesiimi. Kai širdis pratrūksta kaip pašėlusi daužytis, arba praeini prošal, arba ilgai negalvojęs imiesi veiksmų.

Galbūt tą rytą jautėtės pakylėtas, o gal skendėjote giliuose apmąstymuose? Ar nuotaika turėjo reikšmės jūsų apsisprendimui?

Dabar, dėl savo netikėta linkme pakrypusios karjeros, galiu apie tai daugiau pagalvoti. Suprantu, kad kiekvieną dieną mūsų sprendimai gali labai skirtis. Mintyse kuriame įvairius scenarijus, bet tikrovėje daug apmąstytų dalykų gali ir neįvykti. Galbūt tąsyk ir būčiau praėjęs pro šalį, apimtas prastos nuotaikos ar ką tik po audringo kivirčo. Galbūt tik pagalvočiau: „Tai tavo bėda, drauguži, o man pakanka savųjų“. Žmonės iš tikrųjų gali šitaip pagalvoti, ir nederėtų jų dėl to teisti. Visi mes – žmonės.

Pamenu, tą rytą buvau atsipalaidavęs ir gerai nusiteikęs, o jei būtų apėmusi prasta nuotaika? Tiesa, dabar šitaip nebegalvoju. Dabar esu įsitikinęs, kad blogą nuotaiką galima labai greitai paversti gera. Vis dėlto turiu nuojautą, kad bet kokiu atveju būčiau sustojęs. Net jei būčiau skubėjęs į darbą, net jei būčiau prastai nusiteikęs.

Vadinasi, manote, kad šiuo požiūriu išsiskiriate iš minios?

Tąsyk ant tilto iš tikrųjų buvau toks vienas. Maždaug prieš dvejus metus bendradarbiaudami su Egzeterio universitetu atlikome tyrimus. Buvo kalbinami žmonės, kuriems vienaip ar kitaip teko susidurti su bandymais nusižudyti viešoje vietoje. Kalbinome ir puolusius padėti, ir tuos, kuriems pagelbėjo. Pastebėta, kad tie, kurie įsikišo, pasižymėjo tam tikromis savybėmis ir dažniau dirbo  paslaugų srityje: medicinos seselės, gydytojai ir panašiai.

Judu pradėjote kalbėtis. Kiek laiko tai truko?

Gal 20 ar 25 minutes, kol jis galiausiai nusilipo ant šaligatvio.

Apie ką kalbėjotės?

Paprašiau: „Papasakok, kas čia dedasi?“ - ir kantriai klausiausi. Jis man ėmė aiškinti, užsimezgė pokalbis apie savižudiškas mintis. Kad ir ką jis kalbėjo, nuolat raginau: „Gal gali plačiau apie tai papasakoti?“ Tai truko pirmąsias 10 minučių. Stengiausi palaikyti pokalbį, kad jis dar ką nors papasakotų apie save. Ilgainiui mūsų šneka nuo savižudybės pakrypo prie gyvenimo apskritai. Tiesa, viskas vyko ant tilto. Aš jo neraginau: „Tik nešok“, „Greičiau lipk žemyn“ ar „Nedaryk to“, nes tai jo pasirinkimas. Aš jam palikau laisvę rinktis ir išklausiau.

Jus skyrė tilto turėklai?

Ne. Jis sėdėjo palypėjęs ant turėklų, kiek aukščiau, o aš stovėjau šalimais.

Kas vyko toliau?

Šiek tiek pasikalbėjome, ir pakviečiau Džonį išgerti kavos. Šalia Vaterlo tilto buvo tokia kavinė. Pamaniau: „Štai kur nueisim prisėsti.“ Jis sutiko, nusilipo nuo tilto, ir mudu stovėdami vienas šalia kito ant šaligatvio dar kelias minutes kalbėjomės. Staiga prie mūsų sustojo policijos mašina, ir iš jos išlipo du pareigūnai. Džonis pasileido atgal prie tilto, aš jį pastvėriau už rankos, tada pareigūnai jį sučiupo ir surakino. Jie įsodino jį į galinę policijos mašinos sėdynę. Jis ten sėdėjo vienišas, atrodė labai nusiminęs.

Ar jis būtų galėjęs pabėgti?

Jis galėjo nušokti į upę, o pabėgti – vargu, nes policininkai būtų jį pasiviję. Tai itin judri vieta. Galbūt ir būtų spėjęs užsilipti ant tilto.

Vadinasi, tą rytą jūs dovanojote žmogui naują gyvenimą.

Manau, suteikiau jam progą apsispręsti pačiam.

Taip, ir šiandien jis gyvas. Kaip anas rytmetis pakeitė jūsų paties gyvenimą?

Dabar jau galiu pasakyti, kas tas rytmetis buvo mano naujos karjeros katalizatorius. Įvyko ir kitų svarbių dalykų. Vedybos, vaikai. Galbūt tai būtų nutikę ir be to, bet, man atrodo, kad visa tai kažkaip tarpusavyje susiję. Galima sakyti, ta diena pakeitė mano gyvenimą, tik ne iškart.

Po to įvykio aš Džonio nemačiau šešerius metus. Negalėčiau tvirtinti, kad būtent toji akimirka pakeitė mano gyvenimą. Aš tikrai nepuoliau iškart mąstyti apie savižudybę ar apie psichinę sveikatą. Kritinis momentas ištiko 2014-aisiais, kai mudu vėl susitikome, sakyčiau, tuomet mano gyvenimas pasikeitė. Jei ne Džonio pastangos, mano gyvenimo tas įvykis ant tilto niekaip nebūtų pakeitęs.

Ką gi, nuo jo visa prasidėjo.

Tiesa. Galiu pasakyti, kad, tarkim, darbas nulėmė mano vedybas, vadinasi, įvairūs įvykiai dažnai yra tarpusavyje susiję. Galima tik spėlioti, kas būtų, jei vis dar dirbčiau fitneso treneriu? Turbūt daryčiau tą patį, panašiai leisčiau savaitgalius, gyvenčiau ten pat. Bet kas dabar galėtų pasakyti?

Ką turėjote galvoje sakydamas, kad darbas nulėmė ir jūsų vedybas?

Norėjau pasakyti, kad niekada nežinai, kaip įvykiai ir reiškiniai yra tarpusavyje susiję, ar kaip vienas lemia kitą. Savo galvoje aiškiai matau dvi linijas: profesinę karjerą ir asmeninį gyvenimą.

Kuris darbas nulėmė jūsų santuoką? Naujasis ar ankstesnysis?

Ankstesnysis, nes, galima sakyti, viskas vyko vienu metu. Aš atvykau į Londoną, mano būsimoji žmona dirbo treniruočių salėje. Viskas judėjo viena kryptimi.

Įdomu būtų išgirsti, kaip susipažinote su žmona? Ar tai buvo grynas atsitiktinumas, ar teko pačiam rinktis ir žengti pirmus žingsnius?

Mūsų pažinties istorija taip pat, jei ne keista, tai nulemta atsitiktinumo. Tuo metu dirbau instruktoriumi, ir vienas mano draugas pasiūlė po darbo eiti į barą. Po darbo pajutau, kad nebenoriu niekur eiti, nes jaučiausi pavargęs, bet jis labai prašė. Galima sakyti, nuėjau prieš savo valią. Išėję iš vieno baro, dar nuėjome į kitą, užsisakiau gėrimo ir pasukęs galvą išvydau merginą, kurią iškart užkalbinau.

Kiek suprantu, tai nutiko akimirksniu?

Taip. Įdomiausia tai, kad Londone ji tąsyk lankėsi vos vieną naktį. Jau baigusi studijas, atvyko tik trumpam aplankyti buvusių kursiokų. Ji dar negyveno Londone, todėl tai atrodo išties keista.

Man įdomu tai, kad svarbūs ir greiti jūsų pasirinkimai buvo susiję su kitais asmenimis. Ką pats apie tai manote?

Niekada apie tai nepagalvojau, bet turbūt taip ir yra. Reikėtų daugiau pasvarstyti. Svarbiausi apsisprendimai, susiję su sąžine ir panašiai, paprastai apima ir kitus asmenis.

Juk esame visuomeniški gyvūnai.

Tarkim, nusprendžiu pakeisti darbą. Sėdžiu pusdienį sukdamas galvą, bet gi daug įtakos padaro įvairūs įvykiai ir žmonės, todėl galbūt jūs teisus.

Akivaizdu, kad gebate greitai ir teisingai pasirinkti. Sulaikyti Džonį ant tilto buvo itin moralus poelgis. Apsisprendimas renkantis gyvenimo draugę padarė jus laimingą. Kaip jums tai pavyksta?

Tikiu, kad žmogų įkvepia sektini pavyzdžiai. Vaikystėje didžiausi mano įkvėpėjai buvo tėvai. Galima sakyti, jie nulėmė mano svarbiausius gyvenimo pasirinkimus. Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau šešiolikos – kiekvieno žmogaus gyvenime tai ypatingas amžiaus tarpsnis – ir aš likau gyventi su tėvu, todėl su juo jaučiu ypatingą ryšį. Galima sakyti, jis „užaugino“ didžiausius mano gyvenimo sprendimus. Be to, įkvėpimą dar atradau kino žvaigždėse, kai kurie aktoriai man atrodė tikri vyriškumo įsikūnijimai, tarkim, Arnoldas Švarcnegeris ar Silvestras Stalone. Žinoma, nepavyko taip ištreniruoti savo kūno, bet netiesiogiai jie prisidėjo prie svarbiausių mano gyvenimo pasirinkimų.  

Taigi, neturėjote vieno konkretaus pavyzdinio asmens. Labiau panašu, jog radote kryptį, kurios laikotės?

Tai apskritai nebuvo sąmoningas sekimas. Man regis, tai labiau panašu į pasąmoninę įtaką.

Dabar ir pats esate tapęs sektinu pavyzdžiu jaunuoliams. Ką jiems patartumėte?

Kai pateikiamas vos vienas „tilto“ epizodas, tavęs tai toli gražu nepaverčia sektinu pavyzdžiu. Svarbu, kad gyvenimą nuolat lydėtų tinkami pasirinkimai. Man atrodo, sektinas pavyzdys turėtų pasižymėti pastovumu ir nuoseklumu. Žinoma, įvykus kokiai reikšmingai istorijai, atsiranda paskata apie tai kalbėti. Tada į tave sukrypsta daugiau žvilgsnių. Gyvenime sutinku daugybę jaunų žmonių, aptariame ir istoriją su nepažįstamuoju ant tilto. Paskui pokalbis paprastai pasisuka kitur, sutikęs jauną žmogų, kamuojamą abejonių, pasijuntu gerai, galėdamas padėti. Tikiuosi, kad prireikus jis prisimins mūsų pokalbį. Net nežinau, ar galiu save laikyti sektinu pavyzdžiu?

Dabar jūs darbuojatės psichinės sveikatos srityje. Su kokiomis ligomis tenka dažniausiai susidurti?

Psichinės sveikatos srityje dažniausiai tenka susidurti su savižudybės problema. Aš nemanau, kad tai liga. Veikiau daugelio įvairiausių veiksnių ir ligų samplaika. Galbūt yra ligų, kurios dažniausiai pasireiškia – depresija, bipolinis sutrikimas, šizofrenija ar panikos priepuoliai. Tai apibrėžtos diagnozės, nors aš bandau į tai pažvelgti plačiau, į žmogų pabandau pasižiūrėti ne kaip į ligonį, o kaip asmenybę, su jam vienam būdinga minčių ir emocijų visuma.

Jei siektume griežtai suskirstyti, paminėčiau depresiją ir suicidines mintis, bendrą sutrikimą, baimes ir nerimą. Su tokiomis būsenomis žmogus nebeįstengia susidoroti. Manau, mums visiems tai kartais nutinka. Per metus nemažai prikaupiame neigiamų emocijų. Tokios ir panašios būsenos, kurių medikai neįvertina kaip ligų, gali sukelti depresiją. Apskritai savižudybė man pasirodė itin įdomus reiškinys, nes teko tikrai nemažai kalbėtis su žmonėmis, kurie arba patys bandė žudytis, arba su tuo susidūrė. Manau, kad gėda – didžiausia kliūtis, trukdanti įveikti tokią būseną.

Vis dėlto nesate profesionalus psichinės sveikatos specialistas?

Ne, pažymėjimo neturiu. Teko persikvalifikuoti. Jungtinėje Karalystėje yra tokie pirminės psichinės sveikatos pagalbos kursai. Jie trunka septynias dienas, po to tampi instruktoriumi. Tai šiek tiek primena pirmosios pagalbos mokymus, nors, jei atvirai, ten įgytomis žiniomis beveik netenka naudotis. Ten tik padėjo geriau suprasti dalyką.

Dar rengiami pagalbos kursai žmonėms, turintiems polinkį žudytis. Mano draugas vadovauja įmonei, kuri organizuoja tokią pagalbą visame pasaulyje. Ir man teko ten įgyti šiokių tokių žinių, nors kvalifikacijos pažymėjimo neturiu.

Medicininį išsilavinimą turintis specialistas, kalbėdamas šiomis temomis, vartotų gal kiek kitokius terminus ir savaip apibūdintų būsenas. Čia būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie kritinį mąstymo srauto tašką, kuriame nusveria suicidinės mintys. Gal galite pasidalinti įžvalgomis?

Mano įžvalgos remiasi gausybe situacijų, į kurias buvo patekę žmonės, linkę į savižudybę arba turėję suicidinių minčių, taip pat tie, kuriems teko rūpintis prislėgtais artimaisiais ar draugais, ir tie, kam teko tiesiogiai susidurti su savižudžiais viešosiose erdvėse, bei profesionalai: gydytojai, psichiatrai ar psichologai, labdaringų organizacijų vadovai. Remiuosi visų šių žmonių sukaupta patirtimi.

Bandant atsakyti į klausimą, kaip atrodo kelionė nuo laimingo žmogaus iki apsėsto savižudiškų minčių asmens, nemanau, kad esama vieno aiškaus atsakymo. Kai kuriems tai prasideda sumaišties laikotarpiu, kai žmogus ima kelti tapatybės ir prasmės klausimus. Pats daug mąsčiau apie tai, kas labiausiai gali paskatinti pereiti nuo pirmosios minties apie savižudybę prie konkrečių veiksmų. Paprastai būna tam tikras kelias, kurį pavadinau savižudiška elgsena. Tai nėra bandymas iš tiesų pakelti prieš save ranką, eiti iki galo, tai labiau panašu į kenkimą sau ar polinkį rizikuoti. Visa tai lydi ir skatina sustiprėję suicidiniai jausmai ir mintys. Jie dažnai kyla jaunuolio galvoje ir palaipsniui auga. Manau, kad ši kelionė trunka ilgiau nei kelias dienas ar savaites. Manau, labiausiai gąsdina pirmieji savižudiški jausmai, pirmoji mintis, nes ji būna dar visiškai nepažįstama. Žmogų sukausto baimė apie tai prasitarti. Deja, jausmams stiprėjant, vis sunkiau su jais dorotis.

Kaip tokiais atvejais derėtų elgtis? Užsiminėte, kad pats išmokote suvaldyti savo nuotaikas. Kaip jūsų patirtis čia praverstų?

Geras klausimas. Neseniai teko skaityti naujausius statistinius duomenis, kuriuos pateikė Jungtinės Karalystės teismų tardytojai, tyrę staiga mirusiųjų žūčių aplinkybes. Pasirodo, kad apie 90 proc. savižudybių lydi psichinės diagnozės: bipolinis sutrikimas, depresija, padidėjęs jaudulys. Atrodo, visa tai žengia koja kojon.

Pasirodo, kad sergant bipoliniu sutrikimu ar depresija, prarandamas gebėjimas valdyti emocijas. Manau, yra būtina gebėti valdyti emocijas ir psichinę būseną. Jei tai darosi per sudėtinga, verta ieškoti pagalbos iš šalies: pabandyti sąmoningumo terapiją, meditaciją ar panašiai. Reikia ieškoti papildomų priemonių, kurios padėtų susitvarkyti su emocijomis. Nieko nežinant apie tokius būdus, galima ne juokais įstrigti. Tuomet, man regis, atsiranda polinkis mąstyti savižudiškai.

Tokios įžvalgos gimė klausantis kitų. Man pačiam jau nebereikia išorinės pagalbos sureguliuoti savo jausmams ir nuotaikoms. Tiesą sakant, padėkoju už savo neigiamas emocijas ir blogas dienas. Jas tiesiog pergyvenu. Man regis, stipri psichinė sveikata tiesiogiai priklauso nuo šeimos palaikymo, sektinų pavyzdžių ir gebėjimo valdyti savo emocijas. Dabar apie tai kalbėdamas vėl prisimenu savo tėvą, kaip sektiną pavyzdį, nes jis gebėjo valdyti emocijas ir transliuoti pozityvumą. Remdamasis tuo pavyzdžiu ir pats kūriau savo elgseną. Manęs niekada nebuvo užvaldžiusios savižudiškos mintys, bent jau tokios, kokias dabar prisiminčiau. Ką daryčiau, jei tokios užplūstų? Veikiausiai ne juokais išsigąsčiau.

Nejau nė kartelio nebuvo kilusi mintis nusižudyti?

Na, nebent tiek, kiek mintis „Gal šiandien vilktis mėlyną švarką“? Būsiu atviras, tai išties didelė sėkmė.

Sakote, sėkmė... Kiek psichinė sveikata yra nulemta likimo? Tarkim, susirgus vėžiu, sakoma, kad tai bloga lemtis. Žinoma, galima gyventi sveikiau: mažiau gerti, rūkyti, daugiau judėti, bet tai vis tiek šimtu procentu neapsaugos nuo vėžio. Tai daugiau sėkmė nei laisvas pasirinkimas. O kiek psichinės sveikatos srityje veiksmingos paties žmogaus pastangos?

Remdamasis savo patirtimi pasakysiu, kad tikrai galima imtis aktyvių veiksmų, kurie padėtų sureguliuoti savo psichinę būseną. Tiesa, mano gyvenimas nuo pat pradžių nusisekė. Svarbiausia imtis reikiamos taktikos, jei jums teko augti netinkamomis sąlygomis ar susiklosčius nepalankioms aplinkybėms. Tada būtina ieškoti, kaip sušvelninti padėtį, kreiptis pagalbos. Kiek suprantu, psichinės sveikatos sutrikimai prasideda ne dėl žmogaus kaltės, o dėl įvairiausių išorės aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso. Tai gali būti ir vieta, kurioje teko augti, ir vaikystėje patirti išgyvenimai, ir sekimas netinkamu pavyzdžiu, ir nesulaukta atjauta, žodžiu, pačių įvairiausių aplinkybių visuma.

Štai kodėl toli gražu ne dėl savo kaltės galima pasikloti netinkamą pagrindą. Deja, kai žmogui nustatoma diagnozė, aplinkiniai linksta manyti, kad atsakingas jis pats. Psichinės sveikatos sutrikimus visuomenė yra linkusi stigmatizuoti.

 

Laimei, yra būdų visa tai įveikti. Man pačiam pavyko išlaikyti sveikas ribas ir santykius. Norint išsaugoti stiprią psichinę sveikatą, būtina palaikyti gerus ir sveikus santykius su tave supančiais žmonėmis. Tai be galo svarbu. Daugelis, peržengę savižudybės pasaulio slenkstį, tai puikiai supranta. Žmogui, turinčiam savižudiškų polinkių, nutrūkę saitai gali būti lemtingi. Daugelis išgyvena dėl to, kad yra kaip nors susieti su kitais. Turėti kokią aistrą ar tikslą yra viena, bet jausti saitus su aplinkiniais, visuomene, gentimi yra nepalyginamai stipresnis pojūtis ir veiksnys.   

Džonio atveju viskas galėjo baigtis kitaip. Po to, kai pareigūnai jį išsivežė, praėjo net šešeri metai, kol jūs ir vėl susitikote. Vadinasi, per tą laiką Džonis pats dėjo pastangas atkurti santykius su pasauliu, žmonėmis ir galiausiai – su jumis. Kaip manote, ar toliau šitaip susiklostę įvykiai yra atsitiktinumas, ar valingai sukurtas tęsinys?

Sudėtinga į visa tai pažvelgti nešališkai, kai pats esi viso to dalis. Iki šiol mąstau, kas paskatino Džonį pasikeisti. Mudu daug kalbėjomės, ir aš priverčiau jį prašnekti, bet negalėčiau pasakyti, kad tada būtų įvykęs kažkoks kardinalus pokytis. Nemanau, kad tai buvo koks vienas dalykas, privertęs jį pakeisti savo mąstymą. Jaučiuosi dėkingas, kad viskas šitaip susiklostė, bet vis dar neįstengiu iki galo visko suprasti. Man tai atrodo pernelyg sudėtinga. Jei viso to nebūtų įvykę, vis tiek būtų šaunu, nes tokie yra mano santykiai su pasauliu – stengiuosi išlaikyti pozityvumą, padedantį judėti toliau. Esu labai dėkingas, kad Džonis įveikė savo sunkumus ir panoro mane susirasti. Jaučiuosi pamalonintas, kad buvau pakviestas keliauti drauge, nors būčiau toks pat patenkintas, jei to niekada nebūtų nutikę.

Įstabią jūsų istoriją Džonis (Jonny Benjamin) aprašė knygoje „Nepažįstamasis ant tilto“, o savo dabartinei veiklai reklamuoti vartojate frazę „Atsitiktinis malonės aktas“.

Tiesa, kartais vartojame.

Kodėl „atsitiktinis“?

Gerai pagalvojus, supranti, kad atsitiktinis yra pats įvykis, o malonė ar parodytas gerumas negali būti atsitiktiniai. Aplinkybės yra atsitiktinės: Džonis pasirinko Vaterlo tiltą, aš tą rytą nusprendžiau vykti būtent tuo traukiniu. Štai tokios atsitiktinai drauge supuolusios aplinkybės. O atjautą ir gerumą žmogus visada nešiojasi su savimi.

Tada derėtų sakyti „Tikslingas gerumo aktas atsitiktinių aplinkybių gausoje“?

Skamba pagauliai ir tiksliai.

Ką gi, Neilai, labai ačiū už pokalbį.

(Pokalbį iš įrašo anglų kalba išvertė Kristina Gudelytė-Lasman)