Miltiadas: “Už Agniją su Irina!“

 

Sprukim laukan. Greičiau.

Programėlė skelbė spektaklį truksiant dvi valandas.

Laimėjom pusvalandį gyvenimo.

Salėje tvankoka.

Ne tvankoka, o trošku lyg nevėdinamame priepirty. O dar balkone... Klausyk, gal nusipelnėme po stiklą už savo kančias?

Paėjėkim prie Danės, ten prisėsim.

Pirmąsyk gyvenime išdūsavau premjerą su kauke.

Jau galite nusiplėšti.

Aha, nelėk taip. Atgal niekas nebenutemps.

Nesakykite, kad gailitės.

Gailiuosi? Ne. Esu iššvaistęs marias laiko durnesniems menams.

Argi menui tinka epitetas „durnas“?

Net labai. Matai, durniumi nuoširdžiai išvadinsi tik artimą žmogų...

Tai – žmogų...

Nepertraukinėk. Martinaitis apšaukė durna savo numylėtą Žemaitiją. Sąmoningai. Be pykčio. Keikdami iš įsiūčio, išvadiname viens kitą debilais ar dar riebiau. "Durniuje" visada lieka nors lašelis atjautos. 

Sakote, kad „Tinklas“ – durnas spektaklis?

„Tinklas“ – durna pjesė. Spektaklis – kas kita.

Patiko hologramos?

Patiko. Vaizdai spektakliui svarbu.

Kas dar patiko?

Agnieška. Labiausiai mane sužavėjo Agnieška.

Nesumirksėjote?

Būtent. Ji lakoniška. „Suklydau. Pamilau kitą.“ Jokių „čiau čiau, miau miau“. Vienintelis nespėtas subjauroti personažas.

O angelas?

Aktorius žavus, bet jau veikėjas... Aš tą anekdotą apie dangišką prasmę paduoti druskinę gyvenimo traukinyje girdėjau dar prie Stalino. Darželinukų filosofijos kursas.

Gal pasikartoti įvadą mums visiems neprošal?

Ten nebuvo jokio įvado, tik nevykusiai įsprausta citata. 

Ta proga prisiminiau kitą barzdotą anekdotą. Teatras, spektaklio vidurys, pauzė. Salės gilumoje nuaidi šūksnis: "Gydytoją! Ar čia yra gydytojas?" "Taip, aš – gydytojas",- atsiliepia iš kito krašto. "Kolega, ar sutinkate, kad čia mums rodo beviltišką šūdą?"

Žiauroka.

O pats, kolega, nesutinki? Apie ką spektaklis?

Apie slydimą paviršiumi. Apie stilingą gyvenimą, iš paskutiniųjų skubant paskui technologijas, užtaškant beprasmybę padrikais santykiais, sąlyčiais... Mėgdžiojant vedlius... Žinote, man vienu metu dingtelėjo, kad dramaturgas autoironiškas. Gal pjesės autorius sąmoningai kuria pasišlykštėjimo nuotaiką: užuot kabinęs giliau, volioja banalius vaizdinius?   

Cha-cha, tai būtų beveik genialu, tik, deja, tu prisigalvoji, mielasis. Todėl darsyk sakau: cha-cha. Na, būk sveikas!

„Kardiochirurgas“ sakė, toks tostas – blogas ženklas...

Dar vienas vargšas personažas iš „Domino“. Beje, daugiau komizmo būtų pravertę. Dar truputį perspaudus, tokią pjesę ovacijomis sutiktų Gariūnų scenoje.

Ne, brangusis. Amicus Gintaras, sed magis amica...

Agnija.

Agnija et Irina, Artis magistrae. Už jas.

Mielai. Už ką dar verta pakelti taures? Už aktorius? Už pjesės aktualumą ir spektaklio modernybę?

Negręžk nuospaudos. Aktorių gaila.

Aktualijos? Faktas, kad pjesės kulminacijoje sensacingai išaiškėja, jog vyras kelis mėnesius virtualiai dulkino žmoną, laikydamas ją kita moterimi, panaikina tosto galimybę. Įsivaizduok, kad taip baigiasi gerbiamo Michelio „Serotoninas“.

Sunku įsivaizduoti.

O tu pasistenk...

Nenoriu. O modernybė?

O ką – modernybė? Neskaičiusiems Huxley‘io, nesilankiusiems Stokholmo hologramų muziejuje prieš trisdešimtį metų, nemačiusiems filmo "Ji"... Poetas privalo taikyti aukščiau. 

Prašyk čekio, mokėk grynaisiais, ir dingstam. Pasiklausysim, kokias dramas Palangoje skaito.

Būtinai.