Atsiprašau dėl sutrikusio mąstymo

             

 Aš sviesiu viską ateičiai į veidą

      Lengva ranka sunkiausiu metimu.

         Man Fiodoras Michailovičius leido 

Ir aš dabar laimėti ketinu.

                                                                                    „Lošėjas“,   Rolandas Rastauskas

 

Jei konsultuočiau buvusį būsimo Nacionalinio stadiono valdytoją, patarčiau jam viešai atsiprašyti. Žinau, toks poelgis kontraintuityvus: ko čia atsiprašinėti apvogtajam? Pamenu, kartą Rygoje, nugriuvus parduotuvei, įmonės valdytojas irgi gūžtelėjo pečiais: ko kabinėjatės – ne aš nuverčiau! Bemat pats nuvirto.

Niekas neteigia, kad milijonus iš BaltCap‘o vadovaujantysis partneris captelėjo. Kaip tik todėl galėtų drąsiai atsiprašyti – nusikaltimu prokurorai neapkaltins. Nesužiūrėjo captelėjimo, užtraukė gėdą ne tik visam BaltCap‘ui, bet ir kitiems lordams, o ir paprastesniems fondininkams. Gal ir pas juos koks nors puvėsis capsi? Ir Lietuvai negarbė, ir Baltijai.

Publikai nerūpi, ar buvo įmanoma sužiūrėti. Publika tyliai tikisi atgailos. Atsiprašyti verta.

Apžiūrėjęs šapus kitų akyse, stversiu rąstą savojoje. Savanaudiškai pasielgiau, vieno senelio pavardę keisdamasis į kito. Neįprasti veiksmai erzina, atsiprašau. Klausimų aibė nuraibuliavo. Kodėl? Kaip drįso? Kas toliau? Kada lytį pasikeis?  

Vyrui pavardę keistis nėra įprasta, nors ir labai paprasta. Registrai, įgudę patarnauti tekančioms moterims, mikliai įdiegia naująją tapatybę instancijose, o šios aprūpina šviežutėliais dokumentais. Tik netingėk ir pinigą mokėk. Kisme glūdi galimybė.

Praeities kūryba niekur neprapuolė. Senąja pavarde su bendraautore Alisa pasirašyta „Organizacijų ligos ir jų gydymas“ atkeliavo į lentynas. Daug negalavimų toje knygoje apžvelgėme, tik mąstysenos sutrikimų – ne, nes toks reiškinys – ne liga, o natūrali individo (ir organizacijos) būsena. „Mūs žmonija, be išimties, seniai psichuoja iš peties“, - dainavo Vladimiras Vysockis.

Ilgai ir stebėtinai efektyviai dirbęs vadovas vieną dieną pasijunta užmezgęs ryšį su aukštesnėmis galiomis ir pastato milijoną ant raudonos. Jeigu išlošia, nešasi. Nesvarbu, kokios kilmės lėšas statė, kazinėtojai laimėjimą išmoka. Jų rizika apskaičiuota olimpinės matematikos dėsniais: šiandien klientas išsinešė, rytoj dvigubai parneš. Kitaip nutinka, jei lošėjas lengva ranka viską sviedžia ateičiai į veidą, o dar paaiškėja, kad lėšos captelėtos. Dabar publika tikisi iš kazinėtojų ne tik atgailos, bet ir kompensacijos, o gal ir licencijos.     

Medice, cura te ipsum.  

Teksto autoriaus pokalbių su įvairiais mąstytojais rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt