„Trakų vasara“ po ėjikų vakarėlio

Penktadienio vakaras – geriausias metas vakarėliui su draugais. Sportinio ėjimo meistrai jau senokai ne žodžiais o darbais myli bėgimą (Kristina Saltanovič nugalėjo pirmajame Vilniaus maratone 2004-aisiais, Darius Škarnulis – pernai, tarp prizininkių yra įsiterpusi Sonata Milušauskaitė), todėl svetingai pasikvietė stajerius į savo šventę Alytaus centre.

Lietuvos ėjimo vadovų entuziazmas sunkmečiu surengti europinio lygio turnyrą su būriu eks ir vice čempionų vertas pagarbos ir susižavėjimo aplodismentų. Kol bėgimo klubų atstovai dalijosi numerius ir apšilo trisdešimties laipsnių tvankoje, ėjikė iš Slovakijos įvykdė Europos čempionato normatyvą, o apdovanojimo ceremonijai atvyko Lietuvos sporto ir Alytaus miesto politikos elitas.

Ėjikų varžyboms baigiantis, bėgikai buvo palikti pabendrauti tarpusavyje, daugiau kaip pusvalandį nukėlus jų 10 km startą. Kai kas paburbėjo, kad per anksti išgėrė energinio gėrimo ar kad teks iš naujo apšilti, bet svečiuose visi elgiasi mandagiai. Tuo tarpu buvo galima įsitikinti, kad „Impossible is nothing!“ (angl. „Neįmanoma nėra niekas!“) – sveikos sielos avalynės propaguotojas Robertas Zaicevas pozavo fotografams prie konkurentų stendo.

Ėmus temti ir karščiui nukritus net pora laipsnių, pagaliau išmušė bėgikų valanda. Kiek pasimokę iš nesėkmių Druskininkuose, rengėjai šįkart turėjo ir vandens, ir kempinių, tik nebeliko kam patraukti į sertifikuotas vietas oranžinių kėglių. Bėgant kiekvieną iš penkių ratų, tekdavo apsukti nereikalingą maždaug 120 metrų ilgio apendiksą, todėl distancijos ilgis susidarė nebe 10, o 10,6 km.

Galima numoti, kad tai - smulkmena, galima kaltinti priekyje bėgusius Tomus (Venckūną ir Matijošių), kad neišsianalizavo trasos schemos ir nuviliojo paskui save visus mėgėjus. Galima guostis, kad tokiu oru rekordų vis tiek nebūtų gimę. Galima džiaugtis, kad šeimininkai padovanojo kelias papildomas minutes pekloje. Tik neišeina nutylėti, kad trasos žymėjimas, nuo kurio prasideda teisėjavimas, lieka kol kas neįveikiama problema taurių dalintojams.

Merų taurių daugės, savivaldybių rinkimams artėjant. Rygos maratone vietos partijos aktyviai bėgo estafetes, siekdamos pasireklamuoti parlamento rinkėjams. Ko gero, rudenį Vilniuje Arvydas Vidžiūnas vėl agituos sukti į dešinę mini maratono dalyvius.

Rolandas Kazlas bėgioja ne dėl reklamos, nuolat, todėl gali džiaugtis puikia forma, varžovų pagarba ir žiūrovų meile. Nors prieš porą dienų Kaune „Palatoje“ aš dvi valandas sėdėjau salėje, o Rolandas scenoje prakaitavo, įkūnydamas Dmitričių, Alytuje stipresnis buvo teatro kryžiaus riteris. Na, užtat po finišo pavyko išpešti jo pažadą, kad šiemet pagerbs Vilniaus maratoną, sukdamas pagrindinio nuotolio ratus.

Nors dauguma karštojo vakarėlio Alytuje svečių atsigulė po vidurnakčio, nemažai jų kitą rytą susirinko Trakuose, pasidžiaugti vasaros švente ir apibėgti Totoriškių ežero. Bėgimo organizatoriai šįkart atstūmė šiaip jau reguliariai prisiplakančius šiaurietiško vaikščiojimo lazdų pardavėjų suburtus kulniuotojus, todėl keli policijos ekipažai užtikrintai pasirūpino varžybų saugumu.

Oras atvėso, gaivus vėjas atnešė visuotinį atsipalaidavimą. Starte jautėsi amatininkų šventės nuotaika, skambėjo seniūno sveikinimai. Šešių su trupučiu kilometrų atstumas nieko negąsdino ir niekam nerūpėjo, kiek ten to trupučio. Vyresnieji galėjo prisiminti, o mažiau patyrusieji - tik įsivaizduoti, kaip miestelis atrodydavo legendinio bėgimo „Trakai – Vilnius“ laikais.

Taigi nelabai kas pasigedo tądien tyliai neįvykusio bėgimo Gedulo ir Vilties keliu. Viltį perėmė ir dalija vienuoliai Klaipėdoje, gedulą pakeitė vasaros šurmulys Trakuose.

Kaip atremti saulės smūgius

Vasarą bėgikų tyko karščio keliamos bėdos: dehidratacija, saulės ir šilumos smūgiai. Kaip jų išvengti?

Pirmiausia reiktų pažinti priešą, šiuo atveju - gresiantį pavojų, o tai nėra taip jau elementaru. Dėl to, kaip žmones ištinka perkaitimas, ginčijasi net medikai. Daktaras Ross Tucker įrodinėja, kad šilumos smūgis gali iškirsti sportininkus, net esant žemesnei nei 10 Celsijaus laipsnių temperatūrai, be to, vieni individai yra labiau pažeidžiami už kitus. Lemia genetika ir asmeniniai medžiagų apykaitos ypatumai. Žmogus galįs perkaisti, net to nejausdamas.

Tokie atradimai atneša nedaug praktinės naudos, todėl bus prasmingiau pasiremti prof. Tim Noakes teorija, kad centrinio organizmo kompiuterio – galvos – vėsinimas padeda maratonininkams greičiau finišuoti. Anot jo, bėgant su pilna kepuraite ledo, tam tikri smegenų centrai neįkaista, todėl nesiunčia apsauginių nurodymų lėtinti tempą.

Dar svarbiau prisiminti saulės ir perdžiūvimo keliamas grėsmes.

Saulė šildo ne tik orą. Tiesioginis jos spindulių poveikis bėgikui yra daug baisesnis. Nepridengta oda ne tik įkaista, bet ir įdega: joje prasideda uždegiminiai procesai. Kraujagyslių kapiliarai išsiplečia, taip sudarydami papildomą rezervuarą ir atitraukdami kraują iš centrinės apytakos. Mažėja efektyvus jo tūris, turintis užtikrinti raumenų maitinimą ir aprūpinimą deguonimi. Poveikis toks, lyg trasoje kas nors nusiurbtų gerą porciją jūsų raudonųjų syvų.

Greitai kompensuoti tokią netektį ne taip paprasta, todėl būtina pasirūpinti prevencija. Ilgesnė plona apranga saulėtą dieną gali būti geresnis pasirinkimas už trumpikes, net esant karštam orui. Kremai atremia saulės poveikį ne taip patikimai, kaip audinys. Aišku, jie yra tinkama apsauga veidui ir kitiems nepridengtiems paviršiaus plotams.

Rimtas patarimas: rinkdamiesi kremą nuo saulės, dėmesį kreipkite ne į reklaminius skaičiukus bei piešinukus ant pakuotės, o į produkto sudėtį. Ten turi būti cinko arba titano dioksidų, o dar geriau – abiejų. Jeigu tokių medžiagų kremas neturi, jis – praktiškai bevertis, nes praleidžia visus pavojingiausios spektro dalies spindulius, nors gal ir apsaugo nuo matomo nudegimo.

Dehidratacija irgi yra siaubingas blogis. Vos 2-3 procentų kūno masės kritimas dėl skysčių netekties gali sukelti silpnumą ir sumažinti bėgiko pajėgumą kokiais 7 procentais. Perdžiūvimas laikomas viena pagrindinių „plaukimo“ – maratonininkams pažįstamos lengvos dezorientacijos – priežasčių. Apie kolapso ir kitus mirtinus pavojus net nesiplėsiu.

Mano tiesmuku skaičiavimu, paremtu daugiamete patirtimi, bėgikas turi išgerti litrą vandens vienai bėgimo valandai, skaičiuojant nuo paskutinio šlapinimosi. Sakykime, ruošiatės startui maratone. Jei prieš pusvalandį užsuksite į WC, ten gausiai išsiliesite, o išėję išgersite puslitrį H2O, per pirmą bėgimo valandą turite suvartoti dar tiek pat. Per antrą ir visas likusias – po litrą. Toks apytikris planas turi būti derinamas su konkrečiomis sąlygomis, bet daugiau skysčio jums prireikti neturėtų. Jei manote, kad užteks žymiai mažiau, rizikuojate.

Atrodytų viskas aišku – gerk pakankamai, ir bėdų nebus. Deja, ši paprasta tiesa nuolat apipinama visiškai kitais dalykais, susijusiais su maitinimusi varžybų metu. Valgis yra viena, o gėrimas – kita. Kad apsisaugotum nuo perdžiūvimo, pakanka gerti vandens. Kad gautum energijos, reikia angliavandenių, kurie taipogi gali būti skysti. Dar siūloma pasipildyti druskų. Iš to uždirba sporto patiekalų pramonė, brukdama kompleksinius mišinius, sprendžiančius visas problemas.

Nesu nusistatęs prieš sportinius gėrimus, bet pastebiu, kad kažkodėl susigalvojama, jog jie hidratuoja geriau už vandenį, todėl pakanka gerti mažiau. Nesąmonė. Troškuliui numalšinti reikia vandens, o ne dažiklių ir saldiklių, kurie, be kita ko, dar ir kainuoja. Turėtų būti suprantama ir tai, kad pernelyg koncentruotas gliukozės, fruktozės ar kokio dekstrino tirpalas troškulio nenumalšins, o tik padidins. Tokius išradimus, kaip ir visokias žele, derėtų užgerti papildomu vandens kiekiu.

Apie druskas jau esu rašęs, tai tik priminsiu, kad jų svarba, ko gero, smarkiai perdedama. Kol nelendate į ultra nuotolius, per daug nesukite galvos dėl natrio, kalio ir magnio. O nusprendę rimčiau pasipildyti mineralų, derinkite tai su hidratacija, tik ne jos sąskaita.

Comrades, 2010

Kiekvienas fiziškai aktyvus Pietų Afrikos gyventojas svajoja nubėgti Comrades. Starto sąrašuose 22,5 tūkstančio PAR piliečių puikuojasi prieš mažiau nei tūkstantį atvykėlių. Registracija internetu baigėsi pernai lapkritį per 27 valandas. Laimingieji sumokėjo po 180 USD, nespėjusieji galėjo kurti kitus planus.

Jubiliejinio, 85-ojo ultramaratono kryptis – žemyn. Važiuojant atsiimti numerio, taksistas užjaučiančiai šypsosi: „- Pirmam kartui galėjote pasirinkti kitus metus, kai bėgama aukštyn. Šiemet bus sunkiau.“ Nepamėginęs niekada nežinai – smegenys nesuvokia, kodėl kilti nuo vandenyno pakrantės į 724 metrų kalvoje stūksantį Maritzburgą galėtų būti lengviau. Šiek tiek paaiškina erdvus mugės kampas, skirtas Comrades istorijai: pirmasis bėgimas 1921 metais vyko žemyn ir nugalėtojas atbėgo per 8:59:59, po metų – aukštyn, jau per 8:40:00. Tiesa, „tovariščiui“ Leonidui Švecovui priklausantys rekordai atitinka fizikos dėsnius: aukštyn – 5:24:47, žemyn – 5:20:41.

Mugėje apstu ultrinio inventoriaus, bet didžiausia minia būriuojasi prie cholesterolio kiekio kraujyje matavimų. Nemokama paslauga vilioja perdžiūvusius bėgikus, kurių organizmuose, rodosi, apskritai nelikę riebalų. Džiaugiuosi, kad kartu nėra Miltiado, nes jis tikrai sukeltų skandalą, klykdamas kilometrinei eilei apie nemokamą sūrį pelėkautuose ir niekšingą farmacininkų propagandą, dėl kurios milijonai humanoidų nuodijasi kepenis brangiais vaistais tik dėl to, kad jiems kažkas pakišo analogiško pseudotyrimo (o juk į pirštą durti reikėtų anksti ryte, nevalgius!) išvadą apie cholesterolį, peržengusį ribą, kurią prieš tai dar tyčia sumažino tie patys vaistų gamintojai.

Sekmadienį, ketvirtą ryto Nidas manevruoja „Ssanyong‘ą“ atnaujintu FIFA‘i greitkeliu Durbanas – Pietermaritzburgas. Trys juostos susiaurėja į dvi, automobiliai su salonuose baltuojančiais dantimis ir firminėmis kepuraitėmis vos juda vienas paskui kitą. Spūstis!

Penkiolika po penkių užtveriami patekimai į starto zonas prie Pietermaritzburgo rotušės. Pavėlavusieji dar turi ketvirtį valandos nuslinkti į dvidešimties tūkstančių kolonos galą. Nuaidėjus šūviui, jiems teks keliolika minučių trepsėti iki starto linijos. Lygiai po dvylikos valandų Durbano stadione bėgimo direktorius iššaus kitą sykį, vietos regbio komandos žaidėjai gyva siena sušoks ant finišo kilimėlio ir keli tūkstančiai per ilgai trasoje užtrukusių bėgikų liks atkirsti nuo finišo ir nuo išsvajotų medalių. Kai kuriems iš jų pritrūks vos keleto sekundžių, bet tokia čia tvarka. Neišdalinti apdovanojimai keliaus į antrines žaliavas. Tai – Comrades.

Ar sunki trasa? Tikrai ne, jei lyginčiau su pernykščiu bėgimu Prancūzijos Alpėse. Čia reljefas daug draugiškesnis, aukštis svyruoja: 724 – 637 – 825 – 680 – 774 – 336 - 379 – 15 metrų virš jūros lygio. Nėra nė vieno visai lygaus kilometro, užtat - net 46 maitinimo punktai. Juose savanoriai dosniai tiesia celofaninius 150 ml vandens pakelius. Labai patogu – griebi, prakandi, atsigeri, išmeti.

Bėgikų numeriai kažkuo primena automobilių žymėjimą. Raidė priekyje nusako starto zoną: A – elitas, B – antrarūšiai, C – trečios kategorijos ir t.t. Smulkesniu šriftu atspausdintas vardas ir pavardė. Fono spalva taip pat svarbi, pvz. atvykėliams numeriai nuspalvinti mėlynai, todėl žiūrovams patogu paraginti: „- Bėk, užsienieti, bėk!“ Per aštuonias su puse valandos prisiklausiau ne tik tokių padrąsinimų: keliskart buvau pagirtas už spalvingą „Šviesos karių“ aprangą, o vienas moteriškas balsas net įvertino (naiviai nusprendžiau, kad rimtai – juk buvo dar tik koks 56-as kilometras) mano plikės seksualumą.

Išsimaudęs griūnu ant viešbučio lovos ir žiūriu tiesioginę transliaciją. Kol minios bėgikų, laimingai spėsiančių finišuoti per dešimt – vienuolika – dvylika valandų, dar srūva pro stadiono vartus, komentatorius studijoje kalbina Josh’ą Cox’ą, JAV olimpietį, 50 km rekordininką. Paprašytas palyginti Comrades su kuriuo nors kitu bėgimu, jankis purto galvą: „- Ne, nieko panašaus pasaulyje nėra. Na taip, mes turime kultinius Bostono, Niujorko maratonus... Bet čia – 20 000 dalyvių bėga 89 kilometrus, juos ragina nenutrūkstanti žiūrovų grandinė, o visa tai dar trylika valandų tiesiogiai transliuoja nacionalinė TV... Tai – unikalu.“

Kelionė krypsta į pabaigą. Paviešėję Svazilendo Karalystėje, grįžtame į Pietų Afrikos Respubliką. Pasieniečiai, užduoda girdėtą klausimą: „- Futbolo atvykote?“ „- Ne, į Comrades“, - irgi įprastai atšauna grupės vadovas Nidas. „- Jūs bėgote Comrades?“, - netiki pareigūnė. „- Ne aš, va - jis!“,- rodo į mane draugas. „- Medalį turite?“,- neatstoja imigracijos žinovė. Na ir prasideda... Mano pasidabruota bronza ne tik keliauja iš rankų į rankas – afrikiečiai vienas po kito kabinasi medalį ant kaklo ir reikalauja kolegų tuoj pat fotografuoti mobiliaisiais. Sau prieš savaitę įsiteiktą keturiasdešimtmečio dovaną atgaunu tik po to, kai ja pasidžiaugia visa pamaina.

Ką reiškia Comrades? Atsakymas – nuotraukoje virš rašinio. Be draugų Nido ir Dainiaus palydos viskas būtų buvę blanku. Tikiu, kad kada nors grįšime didesniu būriu ir pasisemsime dar daugiau komradinės dvasios.