Ištvermės mėgėjai smaginasi nugalėdami nuovargį. Savo nuovargį.
Aišku, pirmiausia tenka įveikti tingulį, kompleksus „kaip aš atrodysiu bėgdamas šaligatviu“, prietarus „tai kenkia sąnariams“ ir kitokias kliūtis. Tačiau pasiekus tam tikrą laimingą tarpsnį, lieka vienintelis priešininkas – nuovargis.
Pajutęs pergalės skonį ištvermės karys pasiduoda pirmykščiams instinktams. Nugalėtą priešą norisi sutriuškinti, sutrypti, pažeminti. Apimtas visagalybės pojūčio galiu bėgti maratoną kas pusmetį, kas mėnesį, kas savaitę. Ką ten maratonas?! Galiu bėgti parą. Galiu apibėgti pasaulį. Nuovargis man nebeegzistuoja. Pažįstamas jausmas?
Tuomet priešas smogia iš pasalų. Smegenys atsisako džiaugtis. Persisotinimas užklumpa ne raumenų skausmais, o depresyvia nuotaika, susiaurėjusia sąmone. Pasaulis tampa pilkesnis už asfaltą.
Paprastas receptas nuo tokio sutrikimo – paįvairinti treniruotes ir varžybas kitų sporto šakų elementais. Bėgikui atradus dviratį, plaukimą ar slidinėjimą, į gyvenimą sugrįžta spalvos.
Dviračio mynimas kerta per blauzdas, tačiau net suvažinėjus iš Šventosios į Nidą ir atgal, kitą dieną negresia pingvino eisena. Plaukimo nuovargis iš esmės kitoks. Vakar po intensyvios treniruotės vos išsiropščiau iš baseino. Šiandien jaučiu malonų žastų maudulį ir bendrą tingumą, tačiau kojos niekuo nesiskundžia. Ko gero, iriantis krūvis pasiskirsto visam kūnui ir didžiausiu ribotuvu tampa pulsas. Juk kamuoja pažįstamas iš tempinukų dusulys, pabaigus plaukimo atkarpą tenka atsikvėpuoti.
O jeigu dar galėtum skristi?
Aišku, pirmiausia tenka įveikti tingulį, kompleksus „kaip aš atrodysiu bėgdamas šaligatviu“, prietarus „tai kenkia sąnariams“ ir kitokias kliūtis. Tačiau pasiekus tam tikrą laimingą tarpsnį, lieka vienintelis priešininkas – nuovargis.
Pajutęs pergalės skonį ištvermės karys pasiduoda pirmykščiams instinktams. Nugalėtą priešą norisi sutriuškinti, sutrypti, pažeminti. Apimtas visagalybės pojūčio galiu bėgti maratoną kas pusmetį, kas mėnesį, kas savaitę. Ką ten maratonas?! Galiu bėgti parą. Galiu apibėgti pasaulį. Nuovargis man nebeegzistuoja. Pažįstamas jausmas?
Tuomet priešas smogia iš pasalų. Smegenys atsisako džiaugtis. Persisotinimas užklumpa ne raumenų skausmais, o depresyvia nuotaika, susiaurėjusia sąmone. Pasaulis tampa pilkesnis už asfaltą.
Paprastas receptas nuo tokio sutrikimo – paįvairinti treniruotes ir varžybas kitų sporto šakų elementais. Bėgikui atradus dviratį, plaukimą ar slidinėjimą, į gyvenimą sugrįžta spalvos.
Dviračio mynimas kerta per blauzdas, tačiau net suvažinėjus iš Šventosios į Nidą ir atgal, kitą dieną negresia pingvino eisena. Plaukimo nuovargis iš esmės kitoks. Vakar po intensyvios treniruotės vos išsiropščiau iš baseino. Šiandien jaučiu malonų žastų maudulį ir bendrą tingumą, tačiau kojos niekuo nesiskundžia. Ko gero, iriantis krūvis pasiskirsto visam kūnui ir didžiausiu ribotuvu tampa pulsas. Juk kamuoja pažįstamas iš tempinukų dusulys, pabaigus plaukimo atkarpą tenka atsikvėpuoti.
O jeigu dar galėtum skristi?
Pranešimai
3 komentarai:
Pažįstamas jausmas. dar vienas būdas-apskritai poilsis nuo bet kokio judėjimo, nes kartais net ir kitai sporto šakainekyla rankos...
Klasiškas įrašas!
Plaukimas - puikus pakaitalas bėgimui. Esminis dalykas, kurį rekomenduoju pradedantiesiems plaukikams, tai treneris. Jei išmokote plaukti kaime ar pas draugą sode, galite būti beveik tikri, kad darote tai klaidingai ir naudojate krūva bereikalingos energijos, ten kur užtektų tiesiog taisyklingai "atsigulti". Geras treneris, užmetęs akį iš karto patars ką reikėtų tobulinti, sugalvos įdomių užduočių ir išmokins taisyklingų judesių. Kitas gan liūdnesnis aspektas, kad bent jau Vilniuje situacija su baseinais yra prasta. Sportinių baseinų praktiškai nėra, o sporto klubuose tiesiog apgailėtinos jų kopijos...
Rašyti komentarą