2014 m. liepos 7 d., pirmadienis

Rygos laikas


Pastarąjį pusmetį Rygos laiku gyvenau daugiau, nei būčiau svajojęs. Dėl tragedijos Zolitudėje. Pats miestas yra įdomus ir atviras, pažįstamas iš anksčiau, kai prieš gerą dešimtmetį „Maxima“ žengė pas kaimynus pirmuosius žingsnius, kai Rygos maratonas dar nesivadino „Nordea“, nes lietuviškas prekybos tinklas buvo pagrindinis to bėgimo rėmėjas.

Šįkart ne tik atnaujinau pažintį su Latvijos sostine, bet ir užmezgiau asmeninių ryšių (rašyti „susidraugavau“ gal būtų per greita, „susipažinau“ – per silpna) su keletu žmonių, kuriančių jos dvasią.

Štai nepriklausomas žurnalistas Lato Lapsa nešvaisto laiko. Plaukiodamas baseine, jis povandeniniu ausinuku klausosi ispanų kalbos pamokų. Nenuostabu, kad šitiek suspėja! Ką tik grįžo iš Pitkeirno (Pitcairn). Sala Ramiajame vandenyne – viena atokiausių Žemės vietų, neturinti nusileidimo tako lėktuvams, o atplaukti į ją laivu iš artimiausio uosto trunka dvi paras. Lato nuvyko ten iš smalsumo, nes rašo ne tik bestselerius, taršančius Latvijos negeroves, bet ir itin populiarias kelionių knygas. Įspūdžiai apie Indiją ir Pakistaną netrukus turėtų pasirodyti rusiškai. Taigi paspaudžiau jam dešinę, kurią neseniai purtė Pitkeirno pedofilų klano lyderis, bjauriais nusikaltimais engęs savo piliečius ir, žinoma, išgarsinęs autonominę teritoriją visame pasaulyje. „Turėjau apsistoti Pitkeirno mero namuose, paduoti tam žmogui ranką nebuvo malonu“, - pasakoja Lato. Tikiuosi, man tiesdamas ranką latvis jaučiasi geriau.

„Ryga – puiki vieta mąstyti!” – sako Arnis Ritups, filosofas, leidžiantis žurnalą „Rigas laiks“. Latviškai jis išeina kas mėnesį, rusiškai nuo 2011-ųjų – triskart per metus. Užkliuvęs už vieno numerio, susiradau ir perskaičiau visus ankstesniuosius, taip patiko leidinio turinys ir stilius. Jokių karštų temų, vien amžinos aktualijos, diskutuojamos su menininkais, filosofais, ekonomistais ir šiaip mąstančiais žmonėmis. Pašnekovai – amerikiečiai, britai, žydai, rusai, latviai (lietuviams atstovavo Jonas Mekas), jų vardai nebūtinai žinomi plačiajai publikai, bet ypač vertinami žinovų. Kalbina kuris nors leidėjas – Arnis arba Uldis Tirons, abu griežtai atsisakantys vadintis žurnalistais. Pokalbiai laisvi, ilgi, gyvi. Kalbintojai leidžia dialogams nukrypti į lankas, tekstuose lieka nenorminiai posakiai, pažodiniai perklausimai, nesusikalbėjimai. Skaitant susidaro ypatingas įspūdis, kyla įkvėpimas pačiam svarstyti ir gilintis, lieka peno vidiniams monologams. Arnis sako, kad renkasi brandžius pašnekovus, geriausia, sulaukusius šešiasdešimties ir tvirtai laikosi taisyklės apskritai neimti interviu, jei žmogus negali jam skirti bent devyniasdešimties minučių.

Teko girdėti vadinant „Rigas laiks“ pernelyg protingu žurnalu. Turbūt ne visi prenumeratoriai jį perskaito nuo pradžios iki galo, nes kiekvienas inteligentiškas ar siekiantis tokiu pasirodyti rygietis tiek biure, tiek svetainėje būtinai laiko ant stalo naujausią numerį. Skaitydami šį kultūros skleidėją, galimybę neakivaizdžiai suartėti įgyja vietiniai valstybininkai ir radikalai, dailininkai ir meno kolekcininkai, intelektualai ir politikai, režisieriai ir prodiuseriai, mokslininkai ir mecenatai. Leidinys negauna absoliučiai jokios viešųjų finansų paspirties, bet puikiai išsilaiko iš brangios reklamos ir rėmėjų aukų. Žurnalo vadyba kelia pagarbą, ypač suvokiant, kad dažni pokalbiai vyksta užjūriuose, o kai kurie straipsniai perspausdinami iš „The New Yorker“ ar panašių šaltinių, taigi vien teisė juos išsiversti kainuoja po porą tūkstančių dolerių.

Tie vyrukai nežada sustoti. Rusiško „Rigas laiks“ leidinio apyvarta auga, jis jau pardavinėjamas ir Lietuvoje. Arnis rimtai užsimojo trinktelėti anglišką popierinio „Rigas laiks“ versiją (tuo pačiu pavadinimu!) ir pristatyti ją „minties festivalių“ turu po Londoną, Paryžių, Amsterdamą, Maskvą, Rygą ir... Vilnių. Jeigu pavyks, čia bus norinčiųjų prisijungti. Štai dr. Nerijus Šepetys „Kultūros savaitėje“ per visuomeninį radiją praėjusį šeštadienį perskaitė įdomų komentarą, užbaigtą mintimi, kad visi laimėtume, jei Lietuvoje gausėtų ne tiek vieningai traukiančiųjų „Tautišką giesmę“, kiek blaiviai, tegu ir skirtingai, mąstančiųjų.

Gal jau laikas?

5 komentarai:

Dovydas Sankauskas rašė...

Apie Rigas Laiks buvau girdėjęs, Literatūroje ir mene skaičiau kaip jie ėmė interviu iš Umberto Eco (gana juokingai). Angliška versija būtų įdomu.

Anonimiškas rašė...

O kur LT rusišką variantą galima įsigyti?

Ignas S. rašė...

Vilniuje rusiška versija prekiauja knygynėlis S.Daukanto a., priešais Prezidentūrą. Arnis džiaugėsi, kad vasaros numerį į lentynas jau priėmė didžiausi Lietuvos "Narvesenai", bet savo akimis dar nesu matęs.

Anonimiškas rašė...

Žurnalą „Rigas laiks“ rusų kalba galite įsigyti šiuose Kauno kioskuose:

K243, Vytauto pr. 14 (šitas yra paprastas "Lietuvos spaudos" kioskas, iš jo ir nusipirkau šian)

K544 Narvesen, Savanorių pr. 346

K567 Narvesen, Karmėlavos oro uostas

Ignas S. rašė...

Leidėjas atsiuntė visą sąrašą kioskų, kurie užsisakė "Rigas laiks" vasaros numerį rusų kalba:
Didžioji g. 30 Vilnius
Sodų g.14 Vilnius
Rodūnės kelias 2 Vilnius
Konstitucijos pr. 7a Vilnius
Taikos 80a Visaginas
Vytauto pr. 14 Kaunas
Turgaus g. 12 Jonava
Vingio g. 29 Klaipėda
Vingio g. 6 Klaipėda
Liepojos g. 41 Klaipėda
Taikos pr. 101, Klaipėda Klaipėda
Vytauto g. 98 Palanga
Jūros g. 2 Šventoji
Eglės g.1, Druskininkai Druskininkai
Gedimino pr.19 prie Vienuolio Vilnius
Savanorių a. 5 Panevėžys
Panevėžio 12 Rokiškis
Sodų g.22 - autobusų stotis, Vilnius
Radvilų g. 2 Radviliškis
Sodų g.25 Vilnius
Savanorių pr. 346 Kaunas
Savitiškio g. 61 Panevėžys
Taikos g. 61 Klaipėda
Ateities g. 91 Vilnius
Tilžės g. 109 Šiauliai
Gedimino pr. 12 Vilnius
Karmėlavos oro uostas Kaunas
Aido g. 8 Šiauliai