Šimtmečio vasara

Pastarąjį mėnesį jaučiuosi lyg pakilęs iš nemirtinos, bet bjauriai įsisenėjusios ligos patalo. Švilpauju, atgavęs kvapą ir prisiminęs skonį. Drąsiai lankau draugus ir pažįstamus, nevengiu svečių ir mielai susitinku pasikalbėti ne apie darbą su rimtais žmonėmis. Tolygiai ir saikingai lašinamas entuziazmas saugo giedrą nuotaiką, bet neužmeta ant euforijos debesų ir negąsdina artimųjų artėjančiu manijos priepuoliu. Kol kas dar niekas nepasiteiravo, ar tik nebūsiu pakeitęs dilerio ir nemėgino pakišti patikimo psichiatro numerio. 

Pagaliau pasirodė knyga, kurią galiu ramiai dovanoti bet kam.

Kažkada buvau gerokai narsesnis. Persekiodavau nekaltus žmones su krūvele V.Pelevino raštų, mėgindavau apgaule įbrukti ką nors iš J.M.Coetzee‘ės, užsimiršęs padovanodavau po dvi G. Greeno „Galybes ir garbes“ ar bent jau tempdavau M.Haigą su M.Haddonu, manydamas, kad šie gėriai universalesni už Senekos išmintį, budizmo filosofiją, sveikos gyvensenos patarimus ar verslo ryklių sėkmės istorijas.

Išblaivėjau ne staiga, bet užtikrintai. Ėmiau pastebėti, kad dažna auka muistosi, mykdama: „Oi, ačiū - būtinai perskaitysiu, kai tik užauginsiu anūkus...“ Vieną kitą kartą sulaukiau pastabos: „Fantastika! Žinai, reiks pasukti galvą, kur tas knygas susikrauti...“ Vaikai nė nesistengdavo slėpti nusivylimo: „Mama, čia dėdė ne saldainiukų, knygutę atnešė...“

Grįžęs prie rožių, vyno ir šokolado, nesijaučiau savimi. Lyg vasaros ryto migla išsisklaidė iliuzija, kad esu perkandęs bent artimiausių bendraminčių skaitymo įpročius, nes gi jie turėtų būti iš esmės tapatūs maniškiams. Individualios literatūrinės preferencijos sklando pernelyg intymioje ir dinamiškoje sferoje, kad numuštum bent vieną iš joje švytuojančių taikinių.

Giliai širdyje kirbėjo viltis, kad dar anksti galutinai nusivilti žmonija, tereikia rasti visiems tinkamą knygą. Tik kokia ji turėtų būti?

Lengviau apibūdinti, kokios knygos dovanoms visiškai netinka. Pirmiausia tos, kurių pavadinimai pernelyg niūrūs: „Mirusių tėvų klubas“, „Mirtininkės dienoraštis“, „Ivano Iljičiaus mirtis“ ar „Paliktos merginos veiksmų planas“. Tik neišsiugdęs saloninių manierų laukinis drįstų dovanoti klasiką, nes juk visi mintinai išmokome “Puikų naują pasaulį“, „Aną Kareniną“ ir „Budenbrokus“ dar mokykloje. Poezija, suprantama, įdomi tik trenktiems subjektams, nemandagu įtarti kitus savo iškrypimais. Su moderniąja beletristika nė kiek ne lengviau: ištraukęs Gonkūrų premiją už debiutą nuskynusį L. Binnet, rizikuoji pasirodyti per siauras, kokį nors R.Masoną – per lėkštas, o J.Barnesą, P.Rothą, U.Eco ar M.Houellebecqą - pasikėlęs. Gali pavykti prasmukti su K.Vonnegutu, G.Marquezu ar net J.Borgesu, bet ir tokia tikimybė minimali.

Šią pamatinę krizę tegalėjo išspręsti vokiečiai. Nors nei Floriano Illieso (g.1971) vardas, nei pavardė germaniškumu netrenkia, vyrukas priderino metodišką požiūrį prie plunksnagraužio kūrybos ambicijų ir iškepė „1913. Šimtmečio vasarą“.

Ją perskaitęs, susimąsčiau, ar ne tokia knyga yra tobulas šiuolaikinės literatūros pavyzdys. Šis kūrinys nėra išgalvota istorija, bet ir ne mokslinis veikalas ar ideologizuota propaganda. Jį realu įveikti vienu prisėdimu, bet visai normalu skaitinėti po puslapį nuo vidurio arba rankiotis citatas kiekvienai dienai. Jei paėmusįjį į rankas kietą viršelį labiau traukia dailė, jis ieškos trumpų žinučių apie „Monos Lizos“ vagystės iš Luvro peripetijas, Duchampo dvejones ar Picasso jodinėjimą su Matisse‘u. Psichologijos mėgėjai džiaugsis ypatinga Froido grybavimo technika, mėtant skrybėlę, ir jo dvikova su Jungu psichoanalitikų draugijos kongrese. Muzikos gerbėjai sužinos pikantiškų smulkmenų apie Stravinskį, Diagilevą, Mahlerio našlę Almą ir net Louisą Armstrongą, iškeitusį pistoleto gaiduką į trimito klavišus. Politikos žinovai stebės Vienos ir Berlyno imperatoriškąsias peripetijas karo išvakarėse, klausys Lenino patarimų Gorkiui ir išvys, kaip vienintelį kartą istorijoje Stalinas nukelia skrybėlę Hitleriui, arba atvirkščiai.  Tais metais Kafka rašė „Metamorfozę“, Musilis pradėjo „Žmogų be savybių“, o Tomas Manas – „Užburtą kalną“.

Žurnalą „Žmonės“ asmenybių spalvingumu pranokstanti galerija anaiptol nenuslysta tikrosios anų laikų aukštuomenės aistrų paviršiumi. Taikliais pjūviais autorius išpreparavo 1913-ųjų epizodus ir suklijavo juos taip, kad išeitų nenuobodus kalendorius. Jį sklaidant atgyja Europa, kurioje išsiuntęs ranka rašytą laišką iš Prahos į Berlyną, kitą dieną įprastai sulaukdavai paštininko su atsakymu. Nekyla abejonių, kad K.Sprindžiūnaitės išverstas tekstas yra ne tiek istorijos, kiek literatūros pergalė.

Knygoje minima Nida, kurioje nuogas žvejų žmonas anuomet tapė Maxas Pechsteinas ir Karlas Schmidtas-Rottluffas. Tomas Manas, dar neatradęs Kuršių nerijos, tais metais laukė tikrosios „Mirties Venecijoje“ sėkmės, nenutuokdamas, kad po šešiasdešimties metų jos vertimas džiugins Lietuvos skaitytojus negirdėtais žodžiais „vientulis“, „uruliai“, „pasišatrinęs“, „laikšties“ ir „badaras“. Šiaip ar taip, pirmąsyk lietuviška „1913. Šimtmečio vasara“ viešai pasirodė būtent garbiojo vokiečio namelyje, prezidentui V.Adamkui pasveikinus šių metų Tomo Mano festivalio dalyvius ir svečius.  

Štai tokią knygą smagu dovanoti ir malonu gauti. Nesupainiokit su A.Solženicyno „1914-ųjų rugpjūčiu“ ir G.Orwello „1984“.