Pastarąjį pusmetį Rygos laiku gyvenau daugiau, nei
būčiau svajojęs. Dėl tragedijos Zolitudėje. Pats miestas yra įdomus ir atviras,
pažįstamas iš anksčiau, kai prieš gerą dešimtmetį „Maxima“ žengė pas kaimynus
pirmuosius žingsnius, kai Rygos maratonas dar nesivadino „Nordea“, nes
lietuviškas prekybos tinklas buvo pagrindinis to bėgimo rėmėjas.
Šįkart ne tik atnaujinau pažintį su Latvijos sostine,
bet ir užmezgiau asmeninių ryšių (rašyti „susidraugavau“ gal būtų per greita, „susipažinau“
– per silpna) su keletu žmonių, kuriančių jos dvasią.
Štai nepriklausomas žurnalistas Lato Lapsa nešvaisto
laiko. Plaukiodamas baseine, jis povandeniniu ausinuku klausosi ispanų kalbos
pamokų. Nenuostabu, kad šitiek suspėja! Ką tik grįžo iš Pitkeirno
(Pitcairn). Sala Ramiajame vandenyne – viena atokiausių Žemės vietų, neturinti
nusileidimo tako lėktuvams, o atplaukti į ją laivu iš artimiausio uosto trunka
dvi paras. Lato nuvyko ten iš smalsumo, nes rašo ne tik bestselerius, taršančius
Latvijos negeroves, bet ir itin populiarias kelionių knygas. Įspūdžiai apie
Indiją ir Pakistaną netrukus turėtų pasirodyti rusiškai. Taigi paspaudžiau jam
dešinę, kurią neseniai purtė Pitkeirno pedofilų klano lyderis, bjauriais
nusikaltimais engęs savo piliečius ir, žinoma, išgarsinęs autonominę teritoriją
visame pasaulyje. „Turėjau apsistoti Pitkeirno mero namuose, paduoti tam žmogui
ranką nebuvo malonu“, - pasakoja Lato. Tikiuosi, man tiesdamas ranką latvis jaučiasi
geriau.
„Ryga – puiki vieta mąstyti!” – sako Arnis Ritups,
filosofas, leidžiantis žurnalą „Rigas laiks“. Latviškai
jis išeina kas mėnesį, rusiškai nuo 2011-ųjų – triskart per metus. Užkliuvęs už vieno
numerio, susiradau ir perskaičiau visus ankstesniuosius, taip patiko leidinio
turinys ir stilius. Jokių karštų temų, vien amžinos aktualijos, diskutuojamos
su menininkais, filosofais, ekonomistais ir šiaip mąstančiais žmonėmis.
Pašnekovai – amerikiečiai, britai, žydai, rusai, latviai (lietuviams atstovavo
Jonas Mekas), jų vardai nebūtinai žinomi plačiajai publikai, bet ypač vertinami
žinovų. Kalbina kuris nors leidėjas – Arnis arba Uldis Tirons, abu griežtai
atsisakantys vadintis žurnalistais. Pokalbiai laisvi, ilgi, gyvi. Kalbintojai
leidžia dialogams nukrypti į lankas, tekstuose lieka nenorminiai posakiai, pažodiniai
perklausimai, nesusikalbėjimai. Skaitant susidaro ypatingas įspūdis, kyla
įkvėpimas pačiam svarstyti ir gilintis, lieka peno vidiniams monologams. Arnis
sako, kad renkasi brandžius pašnekovus, geriausia, sulaukusius šešiasdešimties
ir tvirtai laikosi taisyklės apskritai neimti interviu, jei žmogus negali jam skirti
bent devyniasdešimties minučių.
Teko girdėti vadinant „Rigas laiks“ pernelyg protingu
žurnalu. Turbūt ne visi prenumeratoriai jį perskaito nuo pradžios iki galo, nes
kiekvienas inteligentiškas ar siekiantis tokiu pasirodyti rygietis tiek biure,
tiek svetainėje būtinai laiko ant stalo naujausią numerį. Skaitydami šį kultūros
skleidėją, galimybę neakivaizdžiai suartėti įgyja vietiniai valstybininkai ir
radikalai, dailininkai ir meno kolekcininkai, intelektualai ir politikai, režisieriai
ir prodiuseriai, mokslininkai ir mecenatai. Leidinys negauna absoliučiai jokios
viešųjų finansų paspirties, bet puikiai išsilaiko iš brangios reklamos ir
rėmėjų aukų. Žurnalo vadyba kelia pagarbą, ypač suvokiant, kad dažni pokalbiai
vyksta užjūriuose, o kai kurie straipsniai perspausdinami iš „The New Yorker“
ar panašių šaltinių, taigi vien teisė juos išsiversti kainuoja po porą
tūkstančių dolerių.
Tie vyrukai nežada sustoti. Rusiško „Rigas laiks“
leidinio apyvarta auga, jis jau pardavinėjamas ir Lietuvoje. Arnis rimtai
užsimojo trinktelėti anglišką popierinio „Rigas laiks“ versiją (tuo pačiu
pavadinimu!)
ir pristatyti ją „minties festivalių“ turu po Londoną, Paryžių, Amsterdamą,
Maskvą, Rygą ir... Vilnių. Jeigu pavyks, čia bus norinčiųjų prisijungti. Štai dr.
Nerijus Šepetys „Kultūros savaitėje“ per visuomeninį radiją praėjusį šeštadienį
perskaitė įdomų komentarą, užbaigtą mintimi, kad visi laimėtume, jei Lietuvoje gausėtų
ne tiek vieningai traukiančiųjų „Tautišką giesmę“, kiek blaiviai, tegu ir
skirtingai, mąstančiųjų.
Gal jau laikas?
5 komentarai:
Apie Rigas Laiks buvau girdėjęs, Literatūroje ir mene skaičiau kaip jie ėmė interviu iš Umberto Eco (gana juokingai). Angliška versija būtų įdomu.
O kur LT rusišką variantą galima įsigyti?
Vilniuje rusiška versija prekiauja knygynėlis S.Daukanto a., priešais Prezidentūrą. Arnis džiaugėsi, kad vasaros numerį į lentynas jau priėmė didžiausi Lietuvos "Narvesenai", bet savo akimis dar nesu matęs.
Žurnalą „Rigas laiks“ rusų kalba galite įsigyti šiuose Kauno kioskuose:
K243, Vytauto pr. 14 (šitas yra paprastas "Lietuvos spaudos" kioskas, iš jo ir nusipirkau šian)
K544 Narvesen, Savanorių pr. 346
K567 Narvesen, Karmėlavos oro uostas
Leidėjas atsiuntė visą sąrašą kioskų, kurie užsisakė "Rigas laiks" vasaros numerį rusų kalba:
Didžioji g. 30 Vilnius
Sodų g.14 Vilnius
Rodūnės kelias 2 Vilnius
Konstitucijos pr. 7a Vilnius
Taikos 80a Visaginas
Vytauto pr. 14 Kaunas
Turgaus g. 12 Jonava
Vingio g. 29 Klaipėda
Vingio g. 6 Klaipėda
Liepojos g. 41 Klaipėda
Taikos pr. 101, Klaipėda Klaipėda
Vytauto g. 98 Palanga
Jūros g. 2 Šventoji
Eglės g.1, Druskininkai Druskininkai
Gedimino pr.19 prie Vienuolio Vilnius
Savanorių a. 5 Panevėžys
Panevėžio 12 Rokiškis
Sodų g.22 - autobusų stotis, Vilnius
Radvilų g. 2 Radviliškis
Sodų g.25 Vilnius
Savanorių pr. 346 Kaunas
Savitiškio g. 61 Panevėžys
Taikos g. 61 Klaipėda
Ateities g. 91 Vilnius
Tilžės g. 109 Šiauliai
Gedimino pr. 12 Vilnius
Karmėlavos oro uostas Kaunas
Aido g. 8 Šiauliai
Rašyti komentarą