2016 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Nerijus Mačiulis: "Gyvename unikaliu laikotarpiu, kai pinigai plėšo kišenes"


Noriu su jumis pasikalbėti apie bankininkystę. Įsivaizduoju, kad ši sritis yra tai, ką jūs geriausia išmanote. Ar yra dalykų, kuriuos išmanote dar geriau?

Bankininkystė turbūt yra viena iš tų sričių, kurias išmanau blogiausiai. Ir mane kai pavadina bankininku, aš nevengiu visą laiką pateikti tą patį atsakymą: pavyzdžiui, ar NASA dirbančią valytoją galima vadinti kosmonaute?

NASA‘oje kosmonautų apskritai yra mažuma. O banke bankininkų taip pat - mažuma?

Taip. Na, gal ne mažuma, bet tikrai didelė dalis banko darbuotojų tiesiogiai nebūtinai dirba su bankininkyste, taip, kaip aš ją suprantu. Nes yra daugybė funkcijų: nuo apskaitos iki žmogiškųjų išteklių valdymo ir makroekonominių rodiklių prognozavimo ar ten informacinių sistemų kūrimo ir palaikymo, kur su bankininkyste tiesiogiai ryšio nėra. Nes grynoji bankininkystė - jos pagrindinės veiklos: nuo kreditavimo iki rizikos vertinimo, mokėjimo sistemų ir atitikimo daugybinėms reguliacijos institucijoms, kurių yra ir Lietuvoje – priežiūros institucijų, ir Švedijoje, ir Frankfurte, ir Bazelyje, kurios nustato daugybę standartų ir reikalavimų, tarkime, likvidumo rodikliams. Tokių dalyku ekspertu negaliu savęs pavadinti.  

Taigi, bankininkų čia mažuma. O ką veikia dauguma žmonių, sėdinčių šiame dangoraižyje?

Tai vėl – pasakyti vieną dalyką, kad visi veikia tą patį, negalima. Bet jų visų vienas bendras tikslas yra užtikrinti, kad bankas teiktų bankininkystės paslaugas, tai yra: mokėjimų, kreditavimo, taupymo, investavimo – tas pagrindines paslaugas. Bet kiekvienas iš darbuotojų turbūt atlieka kokią nors labai specifinę funkciją.

Kai yra tokio dydžio organizacija (bet koks bankas jau yra didelė organizacija – mažas bankas negali būti), labai sunku apibendrinti, ką veikia žmogus, esantis šiame pastate.

Esu girdėjęs, kaip jaunuoliai, svarstydami, kokią profesiją rinktis, kalbasi, kad darbas banke yra geras. Tuomet kyla klausimas: o kas tai per darbas?

Mhm.

Ir kai pažiūri į dangoraižį, pilną žmonių, pagalvoji: ką jie visi veikia, kokie tai skyriai?

Aš manau, kad bankas žavus yra tuo, kad jame dirba įvairiausias kompetencijas ir įvairiausią išsilavinimą turinčių žmonių. Mūsų banke dirba apie 40 skirtingų specialybių žmonių. Tai labai platus spektras. Praktiškai bet kuris jaunuolis, kad ir kokią studijų kryptį jis būtų pasirinkęs, gali rasti, kaip save realizuoti tokio dydžio organizacijoje.

O kokių yra daugiausia? Kas sudaro liūto dalį: apskaita, informacinės technologijos, klientų aptarnavimas, žmogiškųjų išteklių valdymas ar dar kas nors?

Taip, jeigu nuoširdžiai – šitą klausimą geriau užduoti personalo vadovui.

Supratau.

Aš galiu daugiausia papasakoti apie savo veiklą banke.

Gerai. Apie veiklą banke...

Pavyzdžiui, aš atsimenu, studijuodamas vienu metu turėjau bankininkystės kursą. Tai reikia pripažinti, kad ši sritis labai dinamiška, labai greitai keičiasi. Per dešimt metų pagrindinės banko funkcijos turbūt nepasikeitė, bet priežiūros institucijų reikalavimai bankams ir aplinka keičiasi labai smarkiai.

Gerai, prie priežiūros mes dar prieisim, bet kol kas norėčiau dar paklausinėti jūsų apie bankininkystę. Net jei nesate tikras bankininkas, vis tiek apie tai išmanote daugiau už mane. Kas sudaro bankininkystės turinį šiandien, ir kaip visa tai atrodė prieš dešimt ar prieš šimtą metų?

Turbūt klasikinė, pati seniausia funkcija yra pinigų surinkimas iš asmenų, kuriems jų tuo metu nereikia, ir jų įdarbinimas, paskolinant pinigus tiems asmenims ar įmonėms, kuriems jų tuo metu reikia labiau. Bankas tuo metu prisiima tarpininkavimo riziką, tampa atsakingas už tai, kad paskolą gavęs asmuo, ar įmonė, tampa nemokus. Gyventojai dažnai taip ir įsivaizduoja: kad bankų darbas yra surinkti pinigus ir juos paskolinti, kredituojant verslą, gyventojus, valstybę.

Bet modernioje bankininkystėje toji klasikinė veikla yra viena iš daugelio. Ne ką mažiau svarbi funkcija dabar yra mokėjimų tarpininkavimas. Didžioji dalis atsiskaitymų valstybėje tampa nebe grynaisiais pinigais, o elektroniniai mokėjimai: mokėjimo kortelėmis, banko pavedimais ar kokiomis mobiliomis aplikacijomis. Tai čia tampa labai svarbi banko funkcija ir svarbi veikla.

Ir trečia sritis, kuri mažiau naudojama galbūt Lietuvoje, bet išsivysčiusiose valstybėse irgi yra svarbi banko veikla – tai investavimo paslaugos, geriausių taupymo priemonių pardavimas klientams.

Puiku. Man patinka, kad galime žvelgti į bankininkystę lyg ir iš šalies. Peržvelkime kiekvieną iš paminėtų funkcijų. Pirmiausia - pinigų surinkimas iš gyventojų ir jų skolinimas verslams. Čia bankai naudoja tokį instrumentą – palūkanas...

Taip.

Tačiau ne visi. Yra toks reiškinys – islamiškoji bankininkystė.

Taip.

Kaip jūs palygintumėte ją su klasikine vakarietiška, skandinaviška ar lietuviška bankininkyste?

Nestudijavau islamiškos bankininkystės, ir neteko tiesiogiai susidurti. Dėl to ir negaliu kokybiškai išsamiai palyginti. Žinau tik paprastą faktą, kad ten tokio dalyko, palūkanų, negali būti. Reiškia užmokestį už tarpininkavimą, už rizikos prisiėmimą bankas turi pasiimti kitokiomis formomis. Bet iš esmės ji veikia tuo pačiu principu, ar ne?

Aš gal klystu, bet suprantu, kad islamiškosios bankininkystės principas skiriasi fundamentaliai: ji grįsta bendru dalyvavimu kredituojamame versle. Klasikinis bankas skolina, o islamiškasis įneša kapitalo, tampa partneriu, susitardamas, kokiomis sąlygomis dalinsis būsimą pelną arba patirtus nuostolius. Klasikiniame banke verslo nuostoliai virsta bloga paskola, o ten – kapitalo praradimu.

Taip.

Čia turbūt svarbi pati skolos sąvoka. Man ne tiek įdomi visa islamiškosios bankininkystės metodika, nes tas fenomenas vis vien mums svetimas, o principas: jie laiko, kad skola yra amorali...

Taip.

Kad skolinti yra nemoralu...

Ir skolintis taip pat.

Ir skolintis! Man yra tekę sutikti žmonių, kurie niekada niekam neskolina pinigų.

Ir niekada nesiskolina.

Ir tai jiems pavyksta...

Na, jeigu mes pažiūrėtume oficialią statistiką, Baltijos šalių gyventojai, ir ypač lietuviai, yra šiuo aspektu unikalūs, nes skolinasi labai mažai. Lietuvos gyventojų skolos ir pajamų santykis yra vienas iš mažiausių Europos Sąjungoje. Mažesnis turbūt yra tik Bulgarijoje ar Rumunijoje. Estijoje šis santykis dvigubai didesnis.

Lietuvoje tikrai nesunku surasti žmogų, manantį, kad skolintis - reiškia gyventi ne pagal galimybes. Ir skolinti – lygiai taip pat, reiškia kažką įgalinti gyventi ne pagal galimybes. Užkraudamas jam palūkanas, taip apsunkini jo ateitį.  

Tačiau vakarietiškuose vadovėliuose, vakarietiška ideologija yra tokia, kad skola – tai instrumentas, leidžiantis žmogui ar įmonei savo ateities potencialą perkelti į dabartį.

Skola yra būdas nusipirkti laiko?

Taip. Jeigu žmogus ar įmonė žino, kad turi potencijų, gebėjimų ir idėjų gauti pajamų ateityje, bet neturi tam tinkamo kapitalo dabar, tai gali paskolos instrumentu paankstinti tuos vaisius, paankstinti derlių.

Geriausias pavyzdys – būsto paskola. Tikiu, kad per savo gyvenimą uždirbsiu tiek pinigų, kad galėčiau nusipirkti namą ar butą, ir skolos instrumentu nusiperku jį dabar. O ateityje dalį savo pajamų skirsiu grąžinti skolai. Čia toks vakarietiškas suvokimas, jis neatitinka jūsų minėto islamiškojo.
Šioje vietoje aš truputėlį nukrypsiu, atsakydamas, kaip pasikeitė bankininkystė. Nuo tada, kai studijavau, pasikeitė vienas iš esminių elementų – pačios palūkanos. Ir čia nereikia žiūrėti į islamą. Matome, kad palūkanų gali nebūti ir Vakarų valstybėje.

Man studijuojant, nė viename vadovėlyje nebuvo aprašytos neigiamos palūkanos, neigiama pajamingumo kreivė. Arba tokie dalykai, kad įmonės gali pasiskolinti už neigiamas palūkanas. Tokie dalykai vyksta. Šveicarijoje stipriausios, patikimiausios įmonės jau gali išleisti obligacijų ir pasiskolinti už neigiamas palūkanas laikotarpiui iki dvejų metų. Studijų metu man nė viename universitete neteko girdėti, kad valstybės gali pasiskolinti už neigiamas palūkanas ar kad tarpbankinės palūkanos būtų neigiamos.

Šiuo aspektu mes gyvename visiškai unikaliu laikotarpiu. Daugelis gyventojų nesupranta, kad bankams uždirbti iš palūkanų yra labai sudėtinga. Tarpbankinės palūkanos yra neigiamos. Centriniai bankai daugelyje pasaulio valstybių yra nustatę neigiamas bazines palūkanas. Prieš metus buvo galima sakyti, kad šis reiškinys vadovėliuose nėra aprašytas. Atsimenu, kaip Robertas Shilleris, Nobelio premijos laureatas, lietuvių kilmės, prieš kokius metus taip sakė Bloomberg televizijai. Susiduriame su visiškai nauju reiškiniu, kuris reikalauja visiškai naujų veiklos principų pačiuose bankuose, visiškai naujo klientų ir priežiūros institucijų suvokimo, kokią funkciją atlieka bankas.

Labai įdomu. Reiškia, skolindamasis pinigų, palūkanas moki už tai, kad nusiperki laiko iš ateities, o atiduodamas pinigus su neigiamomis palūkanomis primoki už kažkokias praeities nuodėmes.

Jo, ekstrapoliuoti ir perkelti šitai yra labai įdomu ir sudėtinga. Man, pavyzdžiui, atrodo unikalu tai, kad neigiamos palūkanos reiškia tai, kad koks nors investuotojas, skolinantis Vokietijos vyriausybei, sutinka sumokėti už tai, kad jo pinigus palaikys Vokietijos vyriausybė dvejus ar trejus metus. 

Skolindamas investuotojas iškart žino, kad jis atgaus šiek tiek mažiau pinigų negu paskolino. Esu įsitikinęs, kad 99-iems procentams lietuvių tokį investavimą sunku suvokti, jis yra visiškai nepriimtinas.

Turbūt anas investuotojas nėra koks kvailys. Jis tiesiog neturi kitos išeities. Jam pigiau primokėti Vokietijos vyriausybei, negu išsigryninti savo pinigus, sumokėti išgryninimo mokestį...

Taip...

... ir tada užkasti sode dideliame stiklainyje.    

Ir mokėti už saugojimą.

(Juokiasi) Galima pačiam saugoti, bet tai tas pats.

Tokios patarlės, kurios egzistavo dešimtmečius ir šimtmečius, priežodžiai, kad pinigai kišenių nedrasko, jie nebegalioja. Nes jeigu turi labai daug pinigų, juos laikyti saugiai ir nemokamai šiais laikais gali būti labai sudėtinga. Jie plėšo kišenes.

Judėkim prie antrosios banko funkcijos – mokėjimų tarpininkavimo. Kalbant apie skolas, galima alternatyva man atrodė islamiškoji bankininkystė, o kalbant apie mokėjimus, pirmiausia į galvą šauna bitkoinai. Ta sistema puikiai veikia be tarpininkų. Ką manote apie tai?  

Visose trijose pagrindinėse bankininkystės funkcijose per pastarąjį penkmetį atsirado labai stiprūs konkurentai, kurie atiminėja iš bankų rinkos dalis. Štai, jei dar grįžtume prie kreditavimo, atsirado tarpusavio skolinimas peer to peer lending. Tos platformos pasaulyje labai populiarios, bent keturios jau veikia ir Lietuvoje. Fizinis asmuo gali praktiškai be tarpininkų skolinti kitam fiziniam asmeniui.

Bet tarpininkas egzistuoja.

Tarpininkas egzistuoja, bet priešingai nei tradicinėje bankininkystėje, neprisiima kredito rizikos. Žmogus, padėjęs indėlį, turi garantijas: iš banko, iš valstybės, kad atgaus savo pinigus. Bet atsiranda įvairios kreditavimo formos, įvairios šešėlinės bankininkystės, kurios bando perimti dalį tos bankinės veiklos.

Mokėjimų srityje konkurencija dar didesnė. Bitkoinai, aš manau, yra ribinis instrumentas, kuris bent jau iki šiol buvo populiarus atsiskaitant už nelegalias prekes ir paslaugas. Ir viena iš pirmųjų jų funkcijų, bent jau aš manau, buvo Silk Road transakcijų finansavimas. Statistiniai duomenys tai patvirtina, 2013-aisiais didžioji dalis…

Su statistika sunku ginčytis, bet bitkoinų kūrėjai turbūt neplanavo, kad atsiras „Šilko kelias“ ir ims naudotis...

Visų pirma, mes nežinome, kas kūrė bitkoiną ir kodėl kūrė. Tuo jis yra įdomus. Visų antra, didžioji dalis sandorių ten yra anoniminiai, ir tai savaime sukuria problemas valstybėms. Negali susekti sandorio dalyvių. Negali patikrinti, ar jie atsiskaito už legalias prekes ir paslaugas. Negali užtikrinti, kad jie sumokėtų mokesčius pagal įstatymus. Tai čia yra bitkoinų trūkumas. Didelis privalumas, akivaizdu, yra tai, kad jie yra automatinės emisijos valiuta, kurios nuvertėjimas mažai tikėtinas, nes labai aišku, kiek jos gali būti pasaulyje. Tai gali būti labai efektyvi elektroninio atsiskaitymo priemonė.

Nesu tikras, ar bitkoinas turi ateitį, bet pats block chain mechanizmas, kurio pagrindu jis veikia, tikrai turi. Turėsime daugybę įvairiausių valiutų ir daugybę atsiskaitymo priemonių. Bankai jau nebėra vienintelė institucija, užtikrinanti sklandžius mokėjimus. Gal pagrindinė, bet nebe vienintelė.

Liko trečioji bankinė sritis – investavimas.

Pasakyčiau plačiau, tai ne tik investavimas, bet patarimai įvairiausiose srityse, ne tik, kaip įdarbinti pinigus, bet ir kaip efektyviau juos valdyti. Patarimai verslams ir gyventojams, kaip ir kiek jie gali skolinti, kokiais instrumentais naudotis.

Kodėl ši sritis atsirado? Juk paprasčiausia būtų surinkti pinigus iš gyventojų ir juos investuoti banko vardu, nieko nepatarinėjant.

Tai yra. Yra ir tokia funkcija. Investiciniai fondai. Klientas perka investicinio fondo vienetą, o fondo valdytojai nukreipia jo pinigus į įvairiausius...

Bet tai jau specialus investicinis produktas.

Taip.

Kodėl nepakanka klasikinių indėlių, kai klientas atneša ir padeda pinigus į banką už teigiamas ar neigiamas palūkanas? Juk investicinių produktų žmonės nesupranta. Nusiperka koks nors socialinių mokslų daktaras banko obligacijų su kintamomis palūkanomis, o paskui bylinėjasi, įrodinėja, kad nesuprato, ką pirkęs.

Be abejonės tai sudėtinga veikla. Patarimas kur nors investuoti visada susijęs su rizika. Jeigu klientas nenori prisiimti rizikos, jo investavimo pasirinkimas yra labai siauras, ar ne? Jis gali pasirinkti indėlį, saugiausius vertybinius popierius, ir tai turbūt viskas, ar ne?

Patarti galima tik tokiems klientams, kurie turi pakankamai finansinio kapitalo ir supranta, kas yra rizika. Tik su jais galima analizuoti visą investicinių produktų sąrašą.

Beje, čia bankai taip pat neturi imuniteto prieš ketvirtosios industrinės revoliucijos atnešamas naujoves. Jau veikia automatiniai investicinių fondų valdytojai, automatiniai patarėjai, kurie priklausomai nuo gyventojo pajamų, amžiaus, socialinės padėties, išsilavinimo jam gali patarti, kaip formuoti investicijų portfelį. Dirbtinis intelektas gali suformuoti jums portfelį be banko įsikišimo.

Tačiau už to dirbtinio intelekto vis tiek glūdi žmogiškasis.

Žmogiškasis intelektas dalyvauja kuriant algoritmus, bet viena pagrindinių dirbtinio intelekto savybių yra tai, kad jis pats mokosi. Kaupia duomenis, analizuoja ir adaptuoja savo algoritmą, siekdamas maksimizuoti naudą. Mums reikia vis mažiau žmogiško kapitalo, tik aukštesnės kokybės, ir vis daugiau informacinių technologijų, algoritmų, programinės įrangos.

Man tokie dalykai skamba, kaip gryna rinkodara. Esu girdėjęs, kad yra konsultantų, kurie klientui siūlo investavimo strategiją, įvertindami jau sukauptą kapitalą, gyvenimo būdą, sveikatos būklę ir dar galai žino ką, kad užtikrintų vieną dalyką: klientas mirs išleidęs visus pinigus ir neturėdamas skolų.

Bet kuriuo atveju investicijų portfelis formuojamas, atsižvelgiant į daugelį žmogaus savybių. Noriu pasakyti, kad šiuo metu su investiciniais bankais konkuruoja visiškai naujos aplikacijos. Ten daug mažesni fondų valdymo mokesčiai, nes fondui valdyti reikia daug mažiau žmogiško kapitalo. Dar per trumpa jų istorija, kad pasakytume, ar jų rezultatai tokie pat geri, ar ne, lyginant su tradiciniais investiciniais fondais.

 Ar žiūrėjote filmą „Didžioji skola“?

Skaičiau knygą. Čia ta „Big Short“, ar ne?

„The Big Short“, taip. Ar turite kritikos knygos turiniui?

Ne, fantastiška knyga. Labai gerai atspindi ydas tiek bankų sektoriuje, tiek...

Girdėjau nuomonę, kad daktaras Burry nebūtinai teisingai numatė būsto paskolų krizę, kad jo strategija buvusi trumparegiška ir kad jam galiausiai pasisekė.

Jis ilgai laukė to kritimo.

Ilgokai. Bet sulaukė. Ar galėjo nesulaukt?

Galėjo nesulaukt, aišku. Didelė dalis to kritimo buvo susijusi su priežiūros institucijų nenoru gelbėti tam tikrus fondus, didžiuosius investicinius bankus. JAV centrinis bankas turėjo instrumentų, kuriais galėjo įsikišti daug anksčiau – ne 2008-ųjų pabaigoje, o 2007-aisiais metais stabilizuoti situaciją. Tai galėjo neišspręsti blogų paskolų portfelio problemos, neišspęsti sekiuretizavimo problemos, bet ilgam atitolinti tą kritimą ir krizę. Investuotojas šiuo atveju matė, kad yra problema, disbalansas, labai rizikingos paskolos, ir statė ant to, kad jos susprogs. Ir jos susprogo. Bet galėjo ir nesusprogti.

Tuomet jis būtų pralošęs.

Tuomet būtų pralošęs.

Kalbant apie centrinius bankus, kam toks reikalingas Lietuvai?

Jūs einat į tą sritį, vis gilyn, kuri nėra mano. Apie priežiūrą aš nenoriu šnekėti apskritai. Esu banko darbuotojas...

Suprantu...

Nes na aš...

Viskas tvarkoj. Priežiūra yra priežiūra, nešnekėkim. Nebetęskim tos temos, kad nereikėtų karpyti pokalbio. Reziumuokime. Man regis, mums pavyko apžvelgti pagrindines bankininkystės sritis, ir jūs pripažinote, kad visose randasi konkurentų, grindžiančių veiklą kokiomis nors naujovėmis. Jie vis tolsta nuo tradicinio bankininkystės suvokimo. Ar nemanote, kad banko strategijos stiprybė galėtų kilti kaip tik iš to – laikytis savo šaknų, leidžiant visiems eksperimentuotojams mėginti laimę, kuriant skolinimo, mokėjimų ir investicijų naujoves? Taip leistumėte visuomenei patirti, kad tie eksperimentai nevykę.

Ar jie vykę, ar nevykę, mes sužinosime ateityje. Natūralu, kad ekonominio stabilumo sąlygomis mes negalime matyti, ar naujos kreditavimo formos, mokėjimo ir investavimo instrumentai pasiteisina, ar ne. Būtent kito ekonominio sukrėtimo metu mes galime pamatyti, kad tarpasmeninio skolinimo platformos patirs didelį nemokumą. Vieni gyventojai, tiesiogiai skolinę kitiems, neatgaus savo pinigų. Alternatyvios mokėjimo platformos gal nesugebės sklandžiai ir saugiai vykdyti tų mokėjimų. 

Galbūt tie investavimo algoritmai, kurie pasiteisina dabartiniu laikotarpiu, neatlaikys finansinių krizių ir finansų sistemos lūžių. O gal atlaikys.

Bet jūs kalbate ne su bankininku, o su ekonomistu. Aš nuo to pradėjau pokalbį ir tuo noriu pabaigti: jūs kalbat su ekonomistu, kuris dirba banke ir galbūt šiek tiek daugiau žino apie banko veiklą, bet tikrai ne tiek, kiek galėtų papasakoti, pavyzdžiui, banko vadovas.

O kaip jūs jaučiatės, būdamas ekonomistas ir dirbdamas banke?

Aš jaučiu, kad atlieku kelias svarbias funkcijas. Man asmeniškai svarbu jausti, kad tai, ką aš darau, kažkam sukuria pridėtinę vertę. Bankui reikia ekonomistų, analizuojančių makroekonomines ir mikroekonomines tendencijas, įmonių ir gyventojų elgseną, lūkesčius, galinčių šiek tiek padėti prognozuoti ekonominius lūžius. Reikia, kad įvertintų rizikas ir planuotų veiklą: ką aktyviau kredituoti, ką - mažiau.

Ir aš atlieku kitą svarbią funkciją, bent jau taip įsivaizduoju, švietimo funkciją. Rašydamas, analizuodamas ir komentuodamas įvairiausius ekonominius reiškinius, bandau įžvelgti, paaiškinti, atskleisti, kaip mūsų supratimu galima patobulinti Lietuvos konkurencingumą, gyvenimo kokybę, augimo potencialą. Tokia švietimo funkcija plačiąja prasme: tiek gyventojams paaiškinant, kaip funkcionuoja Lietuvos ekonomika ir kur yra jos smegduobės, tiek padedant priimti sprendimus įmonėms, tiek nurodant tam tikras ekonominės politikos gaires valstybei. Mes, aišku, nesame įgalioti to daryti, bet bandyti galime.

Jūs dar dėstote universitete?

Taip.

Galvodamas, ką dar galėtų dirbti Nerijus Mačiulis, įsivaizduoju jį universitete, gal dar kokiame nors solidžiame ekonomikos leidinyje arba valstybės tarnyboje: finansų ministerijoje ar Lietuvos banke. Ar yra dar kokių nors vietų, kuriose save matytumėte?

Norėčiau išbandyti save daugelyje pozicijų, nesu susisiaurinęs į vieną veiklą. Nemaniau, kad dirbsiu banke ekonomistu. Studijuodamas nemaniau, kad kada nors dirbsiu universitete dėstytoju. Iš prigimties esu intravertas, tai šnekėti visuomenei, šnekėti televizijos kamerai man niekada neatrodė patrauklus dalykas. Bet aplinkybės taip jau susiklostė, kad aš atlieku kaip tik ekstravertinių gebėjimų reikalaujančias funkcijas.

Į valstybės sektorių aš žiūriu labai paprastai, kaip vienas mano kolega, Latvijos Swedbank vyriausias ekonomistas yra pasakęs: „Kažkada turbūt eisiu dirbti į vyriausybę ar kokios nors valstybės institucijos aukštas pareigas, nes į tai žiūriu, kaip į tarnybą kariuomenėje“. Tai yra pareiga valstybei. Jeigu turi kompetencijų, gebėjimų ir nori padėti savo valstybei, tu eini, stengiesi ten patekti. Manau, tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios galėčiau ten atsidurti. Nemanau, kad artimiausią dešimtmetį, bet galbūt kada nors irgi pribręsiu tokio pobūdžio tarnybai savo valstybei.

Puiku. Linkiu išbandyti dar ne vieną sritį, gerai pasiruošti ir tuomet jau sėkmingai atlikti tą misiją.

Ačiū.

-----------

Nuotrauką pokalbio iliustracijai maloniai atsiuntė pašnekovas.

7 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Ne visai ir į temą. O gal ir į temą. Mano tėvai gyvenime nebuvo pasiskolinę. Nei kiek. Mokėjo tik taupyti (tarp kitko banke), bet nemokėjo išleisti. Bet maitinosi gerai. Sveika mityba mus ir 4 vaikus lydėjo tėvų namuose ir sunkiais pokario laikais.
Po 1990 m., manau, geriausiai sukosi buvę kolūkių pirmininkai, įmonių vadovai. Žinojo, kad pastoviai turi gauti iš ko pasiskolinti. T.y. esmė siekiant išvengti žlugimo, - vis gauti ir gauti pasiskolinti. Ir, žinoma, būtent jie sugebėjo pasiskolintus pinigus naudingai investuoti (nes jau turėjo praktikos iš anų laikų, ko kiti visiškai gal neturėjo).
O buvęs koks kolūkio sunkvežimio vairuotojas ar panašiai ir tapęs verslininku, - mačiau, kaip bankrutuoja.
Bet buvo atvejų ir kitokių. Kas ypatingai žavėdavo (gelbėdavo tai, kad nebuvo tie vaikinai, kuriuos pražudydavo tokia savybė kaip „žadnost“ (pagal tą posakį: žadnost parnia pagubila“).
Tad man ir kyla klausimas. Ar turint galimybę skolintis gali nugyventi du ar tris gyvenimus ilgiau nei jei tokios galimybės nebūtų. Ar kokybiškiau.
Nes, manau, kad kiekviena lazda juk turi du galus.
Žinome, kad Vakarų, kapitalo pasaulyje dalis daug pasiekusių žmonių (o tai galima, manau, tik banko pagalba), - žmonės visgi nėra laimingi.
Tie, kurie juda link tų svajonių (Lietuva), -kai kurie, manau, taip pat.
Bet, o kas ta laimė, - dvi trys sekundė ir viskas...
Valkata gal laimingas, - betgi ne apie tai.
Visgi, manau, dabar pasirinkčiau tėvų kelią. Gal dėl to, kad dvi kartos iki tėvų kartos, - visa tai, ką sukaupdavo, - revoliucijos, karai pražudydavo. Dalinai ir tėvams taip nutiko (tik nepalyginamai menkesniu masteliu), prie G. Vagnoriaus.
Gal todėl visiškai nesąmoningai pastaruosius tris dešimtmečius siekiau darbo su laisve jame. Tas mane įsuko, kad darbas už kurį yra mokama man nebuvo patrauklus reikalas. Daug galėjau dirbti tuomet, kai už dirbamą darbą niekas nemokėdavo. Didi nelaimės diena buvo, atlygio diena. Sielvarto diena būdavo. Nelaiminga diena.
Tad sugrįžtant prie interviu su ekonomistu, - jis mane žavi keliais aspektais. Sėkmės jam.
Žavi ir blogo autorius, - žmogus, kuris labai daug pasiekęs ir iš tikro yra keliomis galvomis aukščiau už didžiumą mūsų tautiečių. Kai taip užsiėmęs žmogus tiek daug domisi ir skaito, - tai tikrai kelia man begalinį pavydą.
Lauksiu naujų tekstų.

Anonimiškas rašė...

Manau skolos vengimo tradicija yra finansinio nerastingumo pasekme. Kapitalo idarbinimas yra labai panasus i zmoniu idarbinima - sekme ne garantuota, taciau tai vienintelis kelias i sekme versle. Darbuotoju neturejimas nera kazkas vertas pagyru, sakyciau tas pats su skola. Tai yra istekliai ir arba sukuri daugiau prisetines vertes nei patiri sanaudu - arba ne. Kita dazniausia fin rastingumo spraga - pinigu laiko vertes nesuvokimas. Ypac daznas reiksinys versle kai vietoj investavimo i apyvartines lesas perkamas NT. Daznai netgi apyvartiniu saskaita, isiveliant i ju trukumo dumbla. [sruoga]

Dovydas Sankauskas rašė...

Skolos vengimo tradicija yra finansinio higieniškumo pasekmė. Vienintelis poreikis, kuriam gali reikėti paskolos yra būstas. Nes žmogus vis tiek turi kažkur gyventi. Be viso kito galima apsieiti iki tol, kol sugebėsi įsigyti be paskolos. Žmogus, neturintis paskolų, gyvena tvarkingai finansine prasme, kaip ir tas, kuris prieš valgį plauna rankas, o vakare išsivalo dantis, gyvena tvarkingai sveikatos prasme.

Nežinojau apie dirbtinio intelekto fondus. Reikės pasidomėti. Nes bankų įkainiai man atrodo per dideli.

Geras interviu. Ačiū.

Anonimiškas rašė...

Ačiū. Įdomus pokalbis: dėl Igno nestandartinių klausimų, parodančių tipinį bankininką. Iš @nntaleb "juodgulbės" arabic/islamic skolinimosi taisyklė - skolintis ne daugiau negu 1/3 pajamų.

Bob Willams rašė...
Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.
Austine Dan rašė...
Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.
Lina N. rašė...

"Skola yra būdas nusipirkti laiko" - šita mintis labai taikli ir tik pagrindžia paskolų populiarumą. Labiausiai, aišku, tai tinka kalbant apie būsto paskolas, bet manau, kad tas laiko pirkimas egzistuoja visur - netgi norint pasiskolinti internetu - nes visur yra tasai 'juk galėsiu atiduoti vėliau' arba 'klientas atsiskaitys ir atiduosiu dar anksčiau negu reikia'. Ir kai visi aplink sako oj kaip negerai, kai žmonės prisiskolina ir t. t., manęs tai visiškai nestebina, nes juk laikas šiame amžiuje - bene didžiausias turtas.