Arūnas Matelis: „Tas keistas geras jausmas, kad tu pradedi nebeskaičiuoti“

Kuo jums įdomios dviratininkų lenktynės?

Nuo vaikystės šiek tiek žinau, kas tai yra. Norėjau būti dviratininku. Meilė dviračiui, laisvas lėkimas, šimto žmonių bendras startavimas, komandos suvokimas - visa tai man buvo nuo šešiolikos-septyniolikos metų. Daug šakų jau buvau sportavęs, po dvi-tris vienu metu, mama vis liepdavo: „Jei turi laisvo laiko - eik sportuot!” Bet dviračių sportas man buvo kitoks, galėjau apie jį kalbėt valandų valandas, žiūrėt varžybas…

Aišku, vaikui, na šešiolikmečiui, vis tiek svajonėse norėjosi būti pirmam, greičiausiam, geriausiam. O dviračiuose jau tuomet viskas ėjo kitaip. Tu nori būti geriausias, bet yra komanda: „Šiandien Gintaras važiuoja geriau, jūs turit jį saugot, jam padėti laimėt.“

Ir jūs iškart su tuo susidūrėte?

Taip, jau pirmomis dienomis dviračių sporto. Toks jis yra. Tai remiasi fizika: sėdėt ant rato visada daug lengviau, negu važiuot prieky. Aplinkybės diktuoja, kad vienas žmogus nieko negali. Dar būdamas moksleivis pabandai vienas pabėgt, bet greit suvokimas ateina. Išmoksti tą abėcėlę. Turi padėti išnaudoti progą tam, kuris turi didžiausią šansą laimėt.

Teko pačiam tai patirti?

Teko. Aš sportavau kokius trejus metus, dalyvavau varžybose. Parodysiu vieną įdomų dalyką...

(Išeidamas iš kambario) Algyte, mano dienoraštis čia, turbūt, ar ne?

(Grįždamas) Čia labai keistas dalykas: aš kai dirbau prie šito filmo apie dviračius, norėjau pirmiausia daryt filmą apie Editą Pučinskaitę. Ji papasakojo man savo istoriją ir parodė savo dienoraštį, kuris visiškai nesiskiria nuo... nuo mano. Aš dabar kartais pažiūriu: ten per metus 10 000 kilometrų nuvažiuota...

Oho. Tikras senas sąsiuvinis...

Dviračių pasaulis yra kitoks. Na, maratone, sakykim, bėgime, tas sėdėjimas ant rato dėl nedidelių greičių nelabai jaučiasi. O dviračiuose greičiai - apie 40 km/h, vėjas tampa esminiu veiksniu.

Puikiai suprantu, bet man vis tiek knieti jūsų asmeniški paauglystės prisiminimai. Jūs grupinėse lenktynėse važiuodavote?

Grupinėse, individualiose... Buvau vienas geresnių matematikų Lietuvoj, bet dviračiai viliojo labiau nei bet kas kitas. Aš nebuvau talentingas dviratininkas, gal į šešetuką vienąkart patekau.

Lietuvoje?

Taip. O matematikas buvau vienas geresnių mieste, sustiprintoj matematikos mokykloj, paskui olimpiadose - vienas geresnių Lietuvoj. Tai man dviračiai konkuravo su viskuo. Kol aš nenugriuvau, nesusižeidžiau, nebegalėjau sportuot. Tada atėjo laikas pasirinkt mokslus, ir perėjau taip...

To keisto jausmo niekad nepatyriau jokiam kitam buvime: nei krepšinyje, nei kitam sportavime...

Koks tas jūsų patirtas jausmas?

Tai, kad iš tikrųjų truputį panaikini savo egoizmą. Supranti, kad yra svarbesnių dalykų. Pagelbėti, pasidalinti. Jeigu draugas pradūrė padangą, bet jis geresnis - atiduodi jam savo ratą arba sustoji, palauki, kol technikai pakeis, tada padedi jam pasivyti grupę. Tas keistas geras jausmas, kad tu pradedi nebeskaičiuoti. Ir gyvenime pradedi nebeskaičiuoti: ar tu truputį daugiau padarei, ar - truputį mažiau...

Keistas geras jausmas - būti reikalingam kitam. Būti pirmam - irgi geras jausmas, bet nežinai, ar tau bus suteikta teisė pabėgti nuo grupės.

Koks čia esminis skirtumas nuo krepšinio ar kitų komandinių sporto šakų?

Yra kažkas kito. Čia ne tas pats, kad yra puolėjai, gynėjai, kad gynėjas neįmuš įvarčio. Čia - ne apie įmušimą įvarčio, čia yra apie sėdėjimą ant atsarginių suolelio labiau.

Aš pats galvoju, dar neatseku to ribos.

Pamaniau, gal kurdamas „Nuostabiuosius lūzerius“ atsekėte.

Dviračiuose nėra atsarginių suolelio. Ten irgi kokie penki išeina į areną prieš tūkstančius žiūrovų, o visas atsarginių suolelis, kokie šimtas devyniasdešimt žmonių, niekada į areną neišeis, bet jie labai sunkai dirba visą laiką, ne mažiau sunkiai negu lyderiai. Jie yra ten, šalia, bet jie nematomi. Tokie nematomi žmonės, nepasirodo.

Mano filme vienas herojus sako... Matėt tą filmą, ar ne?

Taip. Taip, pažiūrėjau iškart.

Ten, kur Svein Tuft sėdi vandeny, triskart pasaulio vicečempionas, ir pasakoja, kad draugai vis klausinėja... Jo draugai išmano dviračių sportą, bet stebisi: „Kodėl tu vis gale ir gale?“ Taip ir būna: aukščiausio lygio profesionalas, tačiau lentelėje vis gale ir gale. Tu darai tą patį, vargsti taip pat, bet net neprisilieti prie tos saldžios pergalės, esi visiškam šešėly.   

Krepšiny jei mane išleidžia tik porai minučių, tai aš jaučiu, kad nesu pats stipriausias, geriausias. O dviračiuose visi dirbam tą patį juodą darbą. Taip pat, kaip... Nežinau, nesu bėgęs maratono, bet tie, kas išbėga ir jį nubėga, tai nubėga visą - ne du, ne penkis kilometrus, o keturiasdešimt du su trupučiu.

Dabar pakalbėkim apie „Giro d‘Italia“. Ar jums kurios nors kitos iš trijų didžiųjų daugiadienių artimesnės širdžiai?

„Giro“ vizualiai gražiausios ir sunkiausios.

Ten dalyvauja apie du šimtus dviratininkų. Komandoje - po dešimt?

Devyni.

Gerai, tai dabar palyginkite važiavimą „Giro“ su savo paauglystės patirtimi. Jūs anuomet turbūt turėdavote daugiau laisvės?

Taip, aišku. Taip, taip, taip. Tu galėdavai įrodyti, kad esi vertas pergalės, nebūdavo tokios griežtos schemos.

O čia - kas kita. Žiūrėkit, kiek Lietuvoj dviratininkų sportuoja ir kiek ateina į „Giro“. Vienas-du? Nes ten visi jau nerealiai geri. Patys geriausi. Svajonė yra ne laimėt „Giro“ arba „Tour de France“, o važiuot ten.

Tai kas jums gražu tose profesionalų lenktynėse?

Mane prie „Giro“ patraukė keli dalykai.

Aš niekad nebuvau matęs kalnų, na, važiavęs į kalnus. Kai jau gavom leidimą filmuoti, artėjo visas tas reikalas, aš pasiėmiau dviratį, norėjau pro tas vietas pravažiuot. Į vieną kalną užvažiavau - dešimt kilometrų, šešių procentų įkalnėn, ir galvoju: „Nu dabar, šakės - koks esu kietas. Bandysiu paskui užvažiuot į Zoncolaną.“ Ir italai, kurie ten finansavo, susirinko pažiūrėt, kaip aš dviračiu važiuosiu peržiūrėt lokacijų. Ir po pusantro kilometro sustojau. Dvidešimt keturių procentų ten yra - neįveikiama.

Kitas dalykas - turėjau vaikystės svajonę prisiliesti prie ko nors didelio dviračių sporte. Sąmoningai ar nesąmoningai aš norėjau pajust, ką reiškia tikras plaučių plyšimas, tikras švinas kojose. Norėjosi pajust tas lenktynes, kurių nuotraukas vaikas turėjai prisiklijavęs. Čia lyg koks Edipo kompleksas: svajojai ir atėjai iki to...

O vaikystėje per varžybas to plaučių plyšimo nepatirdavote?

Patirdavau, bet nebuvau matęs, ką reiškia tikras kalnas.

O dabar jau pamatėt gyvai „Giro“, išnarstėte, parodėte visai Lietuvai, visam pasauliui iš įdomaus kampo. Aš pats esu žiūrėjęs ne vienerias „Giro“ per televizorių. Gal prieš dešimtį metų pasijutau išmokęs žiūrėti daugiadienes dviračių lenktynes. Nes užtrunka, kol supranti, ką čia žiūri. Prieš mūsų pokalbį svarsčiau: kas jums ten labiausiai įdomu? Ir atsinešiau hipotezę, kad jus, režisierių, tose lenktynėse gal labiausiai domina vaidyba. Ten juk viskas surežisuota.

Na, ten yra bandoma sustyguoti visą reikalą. Labai stipriai. Bet esant tokioms perkrovoms, tai neįmanoma. Būna netikėtumų, visokių pasikeitimų.

Bet tą komandos darbą, apie kurį ir jūsų filmas yra, juk visiškai surežisuoja, vaidmenis paskirsto: kas yra lyderis, o kas - jo padėjėjai, gregoriai.

Taip, tas be abejo yra.

Ir jeigu lyderis lūžta, tai lyg ir būna jam pamaina, bet iš esmės visos „Giro“ komandai baigiasi.

Na, būna atsarginis, kuris tikrai nelyginamas, arba kartais įvyksta stebuklas: tas susižeidė, o anam užėjo ypatingas... Ir jis, žiūrėk, atsivėrė - geriausios karjeros lenktynės. Galima sakyt, kas antri metai kurioje nors komandoje atsiranda kas nors tokio.

Bet iš principo tai viskas yra aišku, strategija kuriama labai aiškiai: kur tam žmogui tą dieną atsirasti pagal visą dvidešimties dienų planą. Ar lyderiui svarbu ramiai atvažiuot, nešvaistant jėgų - komanda dirba vienaip, ar anam kalne jis turi atakuot, mėgint atsiplėšt - komanda dirba visiškai kitaip. Taip, iš esmės viskas daroma dėl vieno žmogaus.

Tai čia - jeigu komanda turi ambicijų bendroje įskaitoje. Tačiau ne visos tokių turi.

Ne visos. Taip, keturios-penkios komandos kovoja bendrai. Bet kiekvienai kitai komandai laimėt etapą - irgi didelis uždavinys: šitiek žiūrovų, reklamos rėmėjams...

Taip, bet dėl etapų - jau kitokia režisūra. 

Taip, ten jau - kas kita. Nėra, kad etapai visai neįdomu. Iškyla uždavinys: kaip nugalėt ar būt penketuke-šešetuke galutinėj įskaitoj, ir dar medžiot etapus, tik ne didžiosios pergalės sąskaita.

Mūsų Ramūnui Navardauskui taip siūlydavo. Šiaip finiše reikia kokių keturių žmonių, kad laimėtum. Na, du gali likti jau pačioj pabaigoj... O Navardauską paleisdavo vieną. Ir Tomą Vaitkų dažnai paleisdavo vieną. Komanda nedirbdavo jam, nes saugodavo lyderį, bet jam leisdavo bandyti. Ir Navardauskas kaip lapinas, jis - ten užsėda, ten prisėda. Kol atvažiuoja finišuot, jis atidirba kaip kitos komandos keturi žmonės.

Čia įdomu. Man atrodo, kad komandoje šitie dalykai būna tiksliai aptarti, gal net ir teisiškai...

Aš girdėjau, kad žmonės turi kontraktus su punktu, kad jie negali laimėti: kad neturėtų iliuzijos, kad nesistengtų, net negalvotų apie tai.

Tai dauguma dviratininkų ten tiesiog dirba sutartą darbą už sutartą algą. Tik laimėtojai gali tikėtis dar kokių nors premijų.

Tai laimėtojai etapų ar lenktynių pagal nerašytas taisykles premijų nepasiima sau, atiduoda jas visai kariaunai.

O kam to reikia? Juk paprasčiau būtų komandos vadybininkui tvarkyti visų premijas. Gal tokios dalybos taip pat surežisuotos?

Yra rašytos taisyklės, yra nerašytos. Kaip su šlapinimusi: visi kartu turi sustot.  

Šlapinimasis - visų komandų interesas. O premijų dalybos vyksta komandos viduje...

Aišku, tu tam gali nusižengt, tu turbūt gali ją sau pasiimt, aš nežinau. Ne visi turi laikytis šimtu procentų. Tokie tie žmonės, tokia yra tradicija. Tu ateini į dviračių sportą, kuriame jau egzistuoja tokia nerašyta taisyklė.

Bet yra aiškus suvokimas. Tie žmonės lyderiui atiduoda daugiau nei savo darbą. Jie paaukoja svajones. Be jų aš nelaimėčiau. Jie man ištiesė ranką, aš turiu ištiesti jiems.

Visko neaprašysi.

Tie dalykai kuria stiprų pagrindą: man nereikia iš tavęs nieko prašyti, aš neprašysiu, aš nebūtinai tikėsiuos, bet tavo padėka, tavo finansinis atsidėkojimas yra tipinis dalykas.

Tų nerašytų taisyklių laikymasis kuria įvairiausius kodus, kilsteli santykius į kitą lygį.

Yra tokia linksma protokolinė tradicija: paskutiniame etape nekovoti dėl galutinės įskaitos.

Taip.

Bet lyderis paskutiniame etape privažiuoja prie mašinos, paima gertuves ir apvežioja, išdalina visiems savo gregoriams...

Šampaną. 

Šampaną išgeria, bet paskui arba prieš tai apvežioja visus.

Ir šitą dalyką, kad paskutiniame etape nebus kovos, žino visi: ir rėmėjai, ir transliuotojai, ir žiūrovai.

Visi žino. Čia kaip japonų kabuki teatre kokia nors poza reiškia tai. Ir tai tampa žaidimu, visi būna kūrybingi: tie mindami geria šampaną, anie - alų. Arba lyderis parodo, kam labiausiai nori padėkoti. Iš tų kodų kuriasi tam tikri ritualai, linksmi, žaismingi. Bet dėl pinigų tau niekas nepasakys: „Atiduok man.“

Taigi, greta oficialių algalapių egzistuoja kitokios dalybos vokeliuose.

Taip, jos egzistuoja.

O gal pasitaiko ir dalybos tarp skirtingų komandų narių, pavyzdžiui, kai pabėga nuo grupės dviese ir susitaria, kuris laimės etapą, o kuris gaus piniginę kompensaciją?

Taip, gali būti. Bet čia yra du dalykai. Vienas - gera būti garbingu, tu pabėgęs deklaruoji savo interesą, tai yra labai teisinga. Pavyzdžiui, kad aš su tavim nedirbsiu, man neapsimoka, nes tu esi pernelyg arti įskaitoje. Kitas dalykas - mes pabėgom dviese, turim šansą, bet aš bendroje įskaitoje esu dešimtas, galiu pakilt į šeštą vietą. Ir aš sakau: „Gerai - dirbam, aš tave praleisiu finišuot, atiduodu tau pergalę. Nes man pakanka antros vietos etape, man svarbiau pakilt bendroje įskaitoje. Bet dirbam sąžiningai.“

Tie susitarimai yra strateginis dalykas. Ne pats greičiausias ar stipriausias laimės dviračių lenktynes, o tas, kuris geriausiai išnaudoja savo pliusus ir kitų minusus. Daug skaičiavimų įvairiausių: kas pabėgo, su kuo apsimoka dirbt, su kuo - ne. Jie turi racijas, bet kalba labai retai, labai nedaug...

Va! Bet gal klauso?

Klauso.

Tai gal jie klausosi režisieriaus, važiuojančio automobiliu, nurodymų?

Iš esmės gali, bet vis tiek tai yra superprofesionalai. Jie viską nugara jaučia, jiems net žiūrėti nereikia. Girdi kvėpavimą konkurento, mato, kaip jis sėda kitiems ant rato. Taip jie jaučia žymiai geriau visą ansamblį. Ir trenerio pasakymas „Atakuokit“ arba „Neatakuokit“ nelabai veikia. Jiems užtenka išgirsti: „Atsiliekat trisdešimt sekundžių“.

Dėl trenerio - suprantu, profesionalams jo patarimų trasoje nereikia. O kaip - vadybininkas? Gal jis dėl savo šou verslo, iš kurio kitur gaus naudos, gali pristabdyti ataką?

Ne, ne, vadybininkų niekas neima į lenktynes. Kiekvienai komandai leidžiama turėti po du automobilius, dar apie 30-40 teisėjų važiuoja motociklais, šiek tiek teisėjų - mašinomis, ir 5-7 medijų atstovai. Nemanau, kad kas nors vadybininką imtų, nes treneris geriau jaučia kiekvieną žmogų, kai vyksta gladiatorių kova. Ir tai jam sunku sakyti „Atakuok“, nes jis gi nežino, kaip tas jaučiasi tuo momentu.

Gal labiau - „Neatakuok“. Aš čia šiek tiek cinišką hipotezę keliu. Daugiadienės dviračių lenktynės yra didžiulis spektaklis su savo dramaturgija.

Taip.

Jas žiūri milijonai žiūrovų, jose veikia visokie interesai. Nežinau, ar ten daro įtaką lošimų industrija: visokie totalizatoriai, statymai, kuriems naudinga netikėta atomazga.

Ten gi du šimtai žmonių dalyvauja, dvidešimt komandų. Jie greit pajustų ką nors tokio. Tie interesai greitai pradeda jaustis.

Būna tokie dalykai tarp skirtingų komandų. Užpernai nubaudė dviratininką, kuris paėmė ratą iš kitos komandos nario. Nes jie buvo abu draugai, treniruodavosi drauge. Vienas jų buvo penketuke, pretendavo laimėt, bet prasidūrė padangą, ir tada tas iš kitos komandos, jo geriausias draugas, sustojo ir atidavė savo ratą. Ir teisėjai aną nubaudė dviem minutėmis baudos, nes kita komanda neva ėmė dirbti jam. Nors gestas buvo visiškai žmogiškas, nesąmoningas.  

Olimpinės žaidynes ar Pasaulio čempionatai dviratininkams turi mažesnį prestižą už daugiadienes.

Žymiai mažesnį. Na, tos trejos daugiadienės yra pačios sunkiausios. Jos yra didžiausias išbandymas. Pasaulio čempionatas vyksta vieną dieną.

Kitas žanras.

Jos pavienės. Labai svarbios, bet yra ir komercinių vienadienių labai garsių, sunkesnių už Pasaulio čempionatą, nes, pavyzdžiui, Paris - Roubaix tenka važiuoti 30 ar 40 atkarpų akmenuotu grindiniu. Visi atsimena ten vykusias atakas, griūtis. Kiekvienas kelio gabaliukas tapęs legenda. Jos šimtą metų vyksta, tu jau nuo vaikystės žinai, kur kas nors nutiko: kas nors, neduok Dieve, žuvo ar atakavęs padarė stebuklą.

Bet Olimpinėse žaidynėse ar Pasaulio čempionate dar yra šalies, kuriai atstovauja sportininkas, vėliava.

Taip.

Kaip kinta šių vertybių santykis?

Pasaulio čempionatas yra labai svarbu. Jį laimėjęs sportininkas visus metus dėvi aprangą su penkių spalvų juosta arba turi antsiuvą ant rankovės. Pasaulio čempionatas gal net svarbiau už Olimpines. Bet būti „Tour de France“ ar „Giro“ šešetuke yra, aš manau, ne mažiau garbinga, negu laimėt Pasaulio čempionatą.

Taip yra šiandien. O ateityje? Ar toks profesionalus sportas nėra anachronizmas? Gal jis išnyks kaip jūsų minėtos gladiatorių kautynės? Gal svarbesnis taps mėgėjiškas sportavimas, o ne varžymasis?

Vis tiek turės varžytis. Vis tiek turės lipti į aukščiausią kalną. Jeigu ne pats lipi, kas nors kitas turi lipt, su kuo galėtum tapatintis. Tas, kas ištveria tokius dalykus.

Be to, tai jau net daugiau nei tradicija... „Kultūra“ irgi ne visai tas žodis, bet šitie dalykai turi istoriją, šaknis. Pavyzdžiui, galima ilgai diskutuot apie tai, į kurią pusę geresnis Zoncolano etapas. Ten paminklai kas kilometrą stovi.  Kodus atpažįsta daugybė žmonių ne tik Italijoje. Su „Giro“ užaugę ištisos kartos.

Bet mes nebeįsivaizduojame, kad šiuolaikinio pasaulio arenose barbariškai kautųsi gladiatoriai. Tiesa, kol kas kai kur tebevyksta koridos, dar rengiami bėgimai nuo bulių Pamplonoje. Tik kažin, ar ilgam? Gal ir „Giro“ kodai bus dekonstruoti?

Nemanau. Jos negali išnykti, kaip negali išnykti Bethoveno operos. „Giro“ vyko prieš Pirmą pasaulinį karą, po Pirmo pasaulinio, per Antrą pasaulinį, vienokioj Italijoj, kitokioj Italijoj. Dabar kelyje stovi šeši milijonai žmonių. Kaip mes stovėjom Baltijos kely. Ir ko jie ten stovi? Ką jie ten pamato?

Tai mane ir stebina.

Kalnų etapuose stovi tūkstančiai. Zonkolanas yra didžiausias stadionas - trys šimtai tūkstančių žmonių stebi kalne varžybas. Ir ten palikęs mašiną, nes kelias apačioje užtvertas, tu į kalną lipsi realiai dvi su puse valandos. Ir tu pažiūrėsi tris ar keturias minutes. O ką paskui darysi?

Kažkaip neoptimalu. (Juokiasi)

Žiauriai. Kalnų etapuose žiūrovai nakvoja, nes jie atvažiuoja ne dvidešimčiai sekundžių, ne pamatyti, kaip pro šalį pralėks dviratininkai, jie atvažiuoja prisiliesti prie istorijos. Dviračių kultūra yra kitas dalykas nei pedalų mynimas.

Reikia daugiau nei šimto metų, kad Pasaulio čempionatas prilygtų kurioms nors iš didžiųjų daugiadienių.

Aš visada žiūrėsiu, kaip bus šiemet, kokie šiemet „Tour de France“ kalnai. O kaip jis šiemet juos pervažiuos? O atsimeni - pernai? Mano koprodiuseris padarė filmą - visišką nesąmonę: keturi žmonės, laimėję Mont Ventoux kalno etapą, sėdi ir kalbasi, kas kaip važiavo, per kiek kur atvažiavo. Filmas parduotas į dvidešimt pasaulio šalių. Nors tai - ne filmas, tai - laida. Keturi žmonės kalbasi apie tai, per kiek sekundžių kuris kur užvažiavo, lygindami, kokia tais metais buvo strategija, ir panašiai.

Ir kuo jūs paaiškinate tokio filmo sėkmę?

Tuo, kad žiūrovai mato „Giro“ arba „Tour de France“ ne kaip sporto įvykius, o kaip kultūros reiškinius. Taip, kaip nagrinėjama opera: kas kaip atliko aną ariją, aną partiją, kada kas pakeitė smuiką į altą.

Ir pasaulyje pakanka tuo besidominčių žiūrovų, kad vertėtų statyti tokį filmą.

Taip. Man buvo pačiam keista, kad tą jo filmą tiek žiūrėjo. Kaip filmas jis visiškai neįdomus. Kaip bandymas pavartyti savo dienoraštį, prisiliečiant prie vaikystės legendos - gal? Mūsų filmai labai skirtingi... Manasis tuomet turėtų milijonus pasaulyje surinkti, nors kol kas tai visiškai nepanašu.

Gal ir pereikim prie jūsų filmo?

O gal pereikim prie „tu“? „Tu“ sakykim vienas kitam. (Juokiasi)

Gerai, ačiū. Pereikim, Arūnai, prie tavo filmo. Kokia jo sėkmė „Giro“ terminais kalbant?

Man dar sunku pasakyt. Jis dar bando vienas pabėgt nuo grupės. Labai ankstyvas pabėgimas, kuriuo realiai laimėti negalima. Jam dar neatėjo finišas.

Šiandien, kai kalbamės pačioje gegužės pabaigoje.

Jis dar bando parodyt, kad gali vienas pabėgti, likus dviem šimtams penkiasdešimčiai kilometrų, vienas atvažiuoti ir laimėti. Taip, festivaliai - netikėta sėkmė, žiauriai netikėta, visiškai. Tikrai. Mano anas filmas, „Prieš parskrendant į Žemę“, turėjo tokį potencialą, nes niekas iki tol taip nerodė ligoninės, vaikų...  Šiandien tiek yra filmų - tūkstančiai. Ir labai gerų. Mano šito jau laikas baigiasi, bet jis tris mėnesius buvo dėmesio centre, laimėjęs A klasės festivalį.

Dėl distribucijos yra gana keista. Iš vienos pusės - festivalių žmonėms prisilietimas prie ne lyderių, o gregorių istorijų yra gana naujas, o iš kitos pusės - kino teatro žiūrovas klausia: "O su kuo man čia identifikuotis?" Čia kaip krepšinis be Sabonio. Tai tas yra truputį konfūzas platintojams.

Nors dabar Italijoj daro tokį testinį turą, tai Milane buvo parašyta, kad „Lūzeriai“ sumušė „Žvaigždžių karus“. Ir sąlyga kurią iškėlė distributoriai Italijoje: pirmas turas - šimtas parodymų, jeigu bilietai bus išparduoti penkias dienas iki seanso.

Rimta sąlyga.

Ir tai - dokumentiniam filmui! Jeigu prieš savaitę bilietai dar neparduoti - naikinamas seansas. Ir resursų reklamai nėra. Jie net pusės to nesitikėjo.

O Belgijoj - labai sunkiai, nežinau, nors žmonėms patiko. Amerikoj yra visokių niuansų. Ir negaliu įsikišti, negaliu sakyti: „Žiūrėkit, jeigu jūs pasieksit nors pusę, ką mes pasiekėm Lietuvoj pagal gyventojų skaičių, tai aš tapčiau milijonieriumi be jokių problemų“. Mes uždirbtume kokius penkis-septynis milijonus eurų. Bet yra daug dalykų. Mes čia mažoj erdvėj įpratę konkuruot su Holivudu, neturėdami daug salių. Nes kino teatrui reikia iš penkiolikos filmų dešimt atmest, o atmest Holivudą nėr taip paprasta.

Tai šito filmo festivalinis gyvenimas netrukus pasibaigs, nes po metų filmas nebegali dalyvaut. Iš žiūrovų gavom nerealiai daug nuostabių atsiliepimų. Iš tų, kas atėjo. Nes salėj, kai yra garsas, šurmuliai, kai susitapatini su dviratininku tunelyje, tuomet išgyveni tokius dalykus, kurių nesi patyręs. Sako: „Mes verkėm“. Klausiu: „Kurioj vietoj?“ Jie sako: „Neatsimenam, kurioj, bet verkėm“. Tačiau komerciškai - kad kuo daugiau žmonių pamatytų, dar vis tęsiasi bandymai: ar pavyks, ar nepavyks.

Jeigu būtų filmas apie Nibalį ar Contadorą, tuomet - kas kita.

Bet tu gi, Arūnai, nors ir turi prodiuserio gyslelę, šiuo atveju tavo amplua yra...

Režisierius, taip. Lietuvoje tas ir realizavosi. Čia šiek tiek žino mano vardą. Bet žiūrovui nepameluosi - po pirmo savaitgalio gali nebepirkti bilietų. Lietuvoje suveikė, reiškia jis gali ir kitur suveikti. Jis pabėgo, jau pusę distancijos atvažiavo.

(Juokiasi) O kas yra tavo gregoriai?

Aš esu gregoris. Aš gi nesu pabėgęs, tai filmas pabėgo.

Filmas pabėgo, o tu - gregoris. Gražu. (Juokiasi) Filmas bėga per festivalius laikydamasis nerašytų šou verslo taisyklių, o tu dirbi sunkų juodą režisieriaus darbą.

Na, taip. Džiaugiuosi jo pergalėmis, sėkmėmis.

Būtų gerai dar, kad jis savo premija pasidalintų.

Taip, būtų gerai. Mes su Lietuvos distribucija jau atidavėm visas skolas, atsipirkom butą, kurį būtų reikėję parduot. Viskas stojo į vietas. Dar liko pinigų karboniniam dviračiui.

Jau pirkai?

Taip, sakau: „Pirkim tą dviratį, apie kokį svajojau, nes greit vėl nebeliks už ką.“

Kiek sveria?

Aštuonis kilogramus. Norėjau šiandien atvažiuot, parodyt, bet nebespėjau.

Kitą kartą. Ačiū, Arūnai, linkiu sėkmės tavo filmui, o tau kaip gregoriui - kitų greitų pabėgėlių.