2018 m. liepos 5 d., ketvirtadienis

Zigmas Živatkauskas: „Viskas iš smegenų auga“


Esi stebėjęs iš arti daug stipriausių atletų, ne tik Virgilijų Alekną. Kaip žmogui tapti geriausiu pasaulyje sportininku?

Reikia gimt talentu.

Talentas - svarbiausia?

Taip.

O kas tai yra?

Virgis - va, gimė talentu. Brolis jo - ne toks. O jis - du metrai, rankos ilgos, žmogus staigus. Jis diskui buvo gimęs.

Ūgis, rankos...

Ūgis, rankos, staigumas, stiprumas... Tokie dideli žmonės nestaigūs būna, o jis - labai staigus. Atrado save.

Tą, jeigu nori žinot, galiu tiksliai tau pasakyt. Daug ateina žmonių. Ateina koks vaikas, labai stiprus, tik jį reikia teisingai nuvesti, tada jis daug pasieks. Bet daugumą tokių vaikų sulaužo. Tarybų Sąjungoj buvo tokių bėgikų: plaučių apimtis didelė, jaunas, bėga stipriai, po vandeniu išbūna dvi su puse minutės panėręs. Vaikas. Kol mažiukas buvo, viską darė. Pradėjo jam tokias apkrovas duot, kad jis net suaugusiųjų rezultatus rodė. Ir viskas, ir sulūžo.

Kaip sulūžo?

Neatlaikė visas mechanizmas jo.

Trauma?

Sąnariai, viskas. Neatlaikė. O žmogų surast - sėkmės reikalas. Tik sėkmės reikalas. Jeigu man sekasi, aš tą sutinku, tą sutinku. Labai gerai, kai sutinki jį pradžioj, su juo užaugi, žinai geras ir blogas jo savybes.  

Jei dabar pradėtum, kaip ieškotum tokio talento?

Čia atsitiktinumas. Atsitikimas. Aš neieškojau.

Na, tai anuomet neieškojai.

Nei Virgio neieškojau... Jam nugara pradėjo skaudėt. Jam buvo dvidešimt keturi metai. Aš buvau laisvas. Mes susitikom. Dvylika metų prabuvom kartu. Viską sprendėm. Nei pykčių nebuvo, nieko.

Dabar turiu tokį mažą vaiką Robertą Wrzesinskį. Tėvas labai norėjo, kad jis būtų profesionalas.

Kokios srities?

Teniso. Aš tiesiai mačiau, kad jis profesionalas nebus. Jis silpnas buvo, nei tėvas, nei motina neturi stiprių genų. Jis - geras vaikas, ramus. Nugaros neturėjo, nestipri buvo. Mes dešimt metų su juo dirbom, po truputį augom. Labai reikalavau, kad jis gerai mokytųsi. Brolis nesimokė, o tas mokėsi.

Dabar jisai... Tenisą kiek ten žaidė, gavo kelis reitingo taškus. Jo amžiaus žmonės žaidžia Grand Slam finale, o jis mokosi Harvardo universitete. Žaidžia už komandą. Gauna visą išlaikymą. Jis dvigubai daugiau gauna, negu įdėjo į tenisą. Nemokamas gyvenimas, nemokamas maitinimas, gauna per metus keturis tūkstančius dolerius kelionėms, namo parvažiuot. Tik už universitetą žaidžia tenisą. Ir dideli reikalavimai, kad gerai mokytųsi. Blogai mokysiesi - nežaisi teniso.

Jie ten tarp universitetų varžosi.

Tarp universitetų. Jis labai gerai žaidžia, dvejetuose. Su komandos kapitonu. Jau jie draugai yra. Tas kapitonas jau baigia universitetą, juristas bus. Dabar Robertas su juo žais turnyre Maroke, paskui to kapitono tėvai, irgi juristai, turtingi, nupirko jiems savaitę poilsio kažkokioj Ispanijos saloj.   

Mokytis sunku ten. Atidėjo ekonomiką rudeniui, nenorėjo laikyt, kad nebūtų silpnas pažymys. Ten svarbu labai gerai mokytis, kad gautum gerą darbą. Tai aš tėvams ir sakau: „Džiaukitės dėl savo vaiko, kad jis savaip stiprus, jis savo vietoj yra“. Nors pasaulio reitinge jis tik yra tūkstantasis.

Ko jam trūko iki dešimtuko?

Fizinių galimybių. Tu neįdėsi į žmogų to, ko negali įdėt. Viskas iš smegenų auga. Techninė sporto šaka, čia tik smegenys tau įsako.

Ar smegenys - tai fizinės galimybės?

Jos įsako raumeniui. Jos nustato judesį, tikslumą. Jeigu nesi karštas... Per dalį sekundės turi nuspręst, kur kamuoliuką mušt. Ne taip, kaip pakliuvo.

Taip. Ir ne visi geri tenisininkai gi - dvimetriniai.

Taip, jis gal mažiukas... Bet užsieny yra labai gera atranka, geros mokyklos. Lietuvoj mes nieko neturim.

Sportininkas... Šiurkščiai pasakysiu: jei tu matai, kad yra talentas, tu gali dirbti su idiotu.

Būna talentingų idiotų?

Taip, būna. Jeigu jis suaugęs yra, galima dirbt. Tu jau jam nebūni auklė, tu jau reikalauji rezultato.

Tai jis toks - kaip robotas? Tik kūnas, psichologija nebesvarbi.

Tai taip. Pavyzdį duosiu. Buvo toks Kiseliovas, rutulio stūmikas, Maskvos olimpinis čempionas. Nuvažiavom į Splitą, jis laimėjo varžybas ir prisigėrė. Ryte į autobusą jį beveik neša jau. O visi nugalėtojai turėjo važiuot paskui į Japoniją. Ir kažkas jam sako: „Tu žemini tarybinio sportininko vardą, į Japoniją nevažiuosi. Ruoškis namo.“ Tai tas puolė muštis, kibo į krūtinę. Tada treneris Ter Ovanesianas, buvęs šuolininkas į tolį, sako: „Nusiramink, važiuosi. Mes turim dirbt su visais idiotais“. Taip ir pasakė. Bet blogai jis ten startavo, neturėjo kur dingt, išėjo pats paskui iš rinktinės.

Tai posakis „мастерство не пропьёшь“ nėra visai teisingas?

Taip rusai sakydavo. Vienas barjerininkas taip sakė. Jį svarstė: vežt į varžybas, ar nevežt. Klausė: „Ar gailiesi?“ O jis: „Mастерство не пропьёшь“. Nuvažiavo į Vokietiją tarnaut, ten geros sąlygos buvo, pinigų daug. Neatlaikė ir pasikorė. Jaunas būdamas.

Sportininkas turi laikytis režimo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad tas svarbu. Mes su Virgiu kai pradėjom dirbt, atsisakėm visų banketų. Lengva vakarienė, ir einam miegot. Ilgą laiką taip.

Rasdavote, kaip nusiramint.

Niekada mes nesipykom, labai geras jo charakteris. Jis prieštaraudavo, bet tik penkias minutes. Pasakydavau, ką darysim, o jis: „Aaa, nedarysim to“. Praėjo kelios minutės: „Einam - padarysiu“.

Pratimą kokį nors?

Pratimą, ruošiantis varžyboms, po varžybų, per apšilimą, per treniruotę. Aš dešimt kartų galvodavau: ar daryt tą, ar nedaryt. Kad turėčiau stiprius argumentus, kad įrodyčiau. Nes jis vis tiek prieštaraus. O reikia pakeist ką nors, nes matau, kad trūksta to ar kito. Ir viską sutardavom. Nė karto nebuvo, kad nepadarėm.

Kai kalbi apie Virgilijų, girdisi, kad jo talentas - ne tik ūgis, rankos, staigumas, bet ir gerumas, įsiklausymas, ramybė. Ar šitai - ne taip svarbu?

Ramybę turi suteikt aplinka. Kitas treneris jam neteikė ramybės. Jis pykdavo, šaukdavo. Paskui tik Virgis man pasakė, kad nepakęsdavo to.

Aš anksčiau dirbau su Airine Palšyte. Pažinojau ją nuo dvylikos metų. Virgis vis sakydavo: „Eik, nuramink tas merginas“. Žinojau jos charakterį, geras ir blogas savybes: kad ji - žmogus labai geras, bet pritingi, nori pasidemonstruoti truputį, nelabai nori sunkiai dirbti. Bet aš su ja dirbau. Kamuolį mėtydavau. Ji bando prieštarauti, aš sakau: „Davaj, tu blogai padarei - dar dešimt kartų“. Jei prieštarauja, sakau: „Darom ne dešimt, o penkiolika kartų“. Matau, kad ji nesutinka, tai kitąkart ateinu, aptariam treniruotę: ką šiandien darysim. Mes kartu tariamės. Teisingai? 

Turbūt.

Tiek - šuoliukų, tiek - kitų pratimų... Mes sutardavom.

Ir dabar jau antri metai, kai mane atleido. Bus dveji metai, kai nebedirbu. Atleido iš Olimpinio centro. Na, man jau septyniasdešimt šešeri metai, ten daro reformavimą. Niekas nekreipė dėmesio, atleido, nes nebuvo darbo.

Neturėjo ką pasiūlyti.

Nėra ką dirbt. O galėjo duot tris šimtus eurų, priimt stadiono darbuotoju, būčiau atlikęs tuos pačius darbus su Palšyte, su Asadauskaite. Abi dabar žlunga. Kai dirbom, Palšytė peršoko du metrus vieną centimetrą. Labai gražiai atsisveikinom. Dabar per pusantrų metų tik kartą pasikalbėjom. Jau susirinko jinai kitą komandą, kiti dirba. Jau kitiems jinai prieštarauja, su kitais ginčijasi. Jis nepažįsta jos vidinės būsenos, jam sunku priprast. Man buvo labai lengva su ja dirbt, nes aš ją pažinojau. Tas žmogus, kad ir labai geras specialistas, bet jam reikia kokius metus-antrus priprast. Čia negali taip ateit ir imt daryt. Ne.

Ir dabar nežinau, ar Airinė šoks, ar nešoks. Talentinga mergaitė. Girdėjau, kad jai rado problemą su nugara. Neprasilenkia nugara, nėra tokio lankstumo. Bet jeigu žmogus šoka du metrus vieną centimetrą, ir kompiuteris parodė, kad tuo metu būtų peršokęs kartelę dviejų metrų keturių centimetrų aukštyje, tai jis talentingas yra.  Kiekvienas prisitaiko. Jos ilgos kojos, trumpas liemuo, tai liemenį gali pralenkt. Niekada nugara nenumeti tos lazdelės - tik užpakaliu arba kulnais. Jei tu neturi greičio, jo nevystai - vystai atsispyrimą pėda.

Pačiam sportininkui labai sunku tokius dalykus sugalvoti.

Jeigu jis galva galvoja - galima. Yra sportininkų, kurie labai domisi.

Bet jie taip gerai nemato savęs iš šalies.

Sunku matyt. Aš tiek darydavau klaidų, kai bėgiojau. Nežinodamas. Man skauda - aš bėgu. Dabar klubo sąnarį man pakeitė. Dirbtinas. Labai gerai jaučiuosi, geriau negu su savu.

Seniai?

Šešeri metai.

Vieną?

Vieną. Kitas sustiprėjo savaime. Daug dariau pratimų, sustiprinau.

Asadauskaitę aš išmokiau gyvent su skausmu, su jos problema. Dabar ji savo galva gyvena. Sunku.

Aš žinau, kad klydau. Ir su Virgiu dirbdamas dariau klaidų. Žinau dabar. Bet mes negalim neklysti.

Žmogiška.

Klyst žmogiška yra. Iš klaidų reikia mokytis. Kuo greičiau pripažinsi klaidą, tuo geriau bus. Dabar matau, kad dirbčiau žymiai geriau nei prieš penkerius metus. Turiu daugiau informacijos, turiu internetą. Nusipirkau kortelę, lendu į kitus puslapius. Domiuosi viskuo. Tenisu domiuosi. Žinau, kaip kuri akademija dirba. Jau ne užmerktom akim darau.

O kai pats bėgiojai, ar turėjai žmogų, su kuriuo būtum galėjęs pasitart?

Neturėjau. Treneriai... Čia Viktoras Barkalaja gerai treniravo, o nuvažiuoji į Sąjungos rinktinę, ten treneriai - visai ką kita, jie net nežiūri į tavo planą. Sustoję visi varo: kas atlaikė - tas atlaikė, kas neatlaikė - tas neatlaikė.

Aš vėlai pradėjau bėgiot, tik dvidešimt keturių metų. Savo pasiekiau - Sąjungos rinktinėj buvau, maratonas - 2 val.17min. 42 sek. Per trejus metus. Čia buvo aukštas rezultatas.

Dvi septyniolika keturiasdešimt dvi!

Taip, po dvi devyniolika, dvi dvidešimt vieną daug kartų bėgau.

Turbūt buvai per žingsnį nuo Miuncheno, nuo Olimpinių žaidynių?

Ne, aš Miunchene jau dirbau.

Aaaa...

Aš septintą vietą užėmiau atrankoj į Mechiką, kai aukštikalnėse olimpiada vyko. Seniai, aš senas žmogus esu. Miunchene, Monrealy jau dirbau.

Miunchene kiek tau buvo - trisdešimt metų?

Trisdešimt vieneri, aš keturiasdešimt pirmų gimimo esu. Dirbau jau ten. Man pasakė: „Mums nereikia gydytojų - eik dirbt“. Nes aš Maskvoj gyvenau nuo 1966-ų metų iki 1991-ų rugpjūčio 5-os dienos.

Ilgai.

Dirbau Maskvos olimpiniam sporto medicinos tyrimų centre... Sergejus Mironovas buvo dispanserio vyriausias gydytojas, paskui, kai Sąjunga subiro, jis tapo Kremliaus vyriausiuoju gydytoju. Jo motina buvo profesorė. Bendraudavau su juo, nakvodavau jo namuose. Jaunesnis už mane. Kai Jelciną operavo, jis davė interviu.

O posakis “Sveikame kūne - sveika siela” teisingas?

Tas labai svarbu. Žmogus turi žiūrėt. Jei kūnas kažko nesveikas, tu neturi sau ramybės.

Kaip veikia kūno ir sielos dermė? Vieni sportininkai gal daugiau pasiekia kūnišku talentu, kiti - intelektu ar dvasia?

Aš pats - ne psichologas. Į Sąjungos rinktinę susirinkdavo žmonės, jau perėję mėsmalę. Jau jeigu jis yra pasiekęs gerą rezultatą, tai didelių nukrypimų neturi. Su moterimis daugiau būdavo tokių, kad psichavoja...

Aš noriu apie kitką paklaust. Maratone, štai, labai svarbūs įgimti dalykai: deguonies įsisavinimas, plaučių tūris, fermentai. Genetika. Bet juk yra dar ir skirtingas gebėjimas kentėti. Nuo ko jis priklauso?

Taip. Kančią reikia treniruoti. Pavyzdžiui, jeigu tau už dvidešimties dienų maratonas, tai per treniruotę bėgdamas tu jau nekenti, o kenti darydamas pratimus pilvo presui. Pakeli kojas ir laikai. Kankini presą. Arba nutari, kad kojas pasikišęs po radiatoriumi, padarysi tris šimtus atsilenkimų. Tu jau nebegali, bet kenti kaip žvėris. Kenti. Treniruoja savo kančią, nes bėgdamas jau nekenti, o esi pasiilgęs tos kančios.

Arba bėgimo treniruotes kai darydavom dėl kančios: du kartus bėgi šešis šimtus metrų, du kartus - aštuonis šimtus metrų, panašiu greičiu, ir du kartus - pusantro kilometro. Bet tu gali bėgti ir šešis šimtus, kilometrą ir tris kilometrus. Ir taip treniruojiesi kažkokį laiko tarpą. O kai artėja varžybos, jau tu bėgi antraip: tris kilometrus, paskui leidi žemyn. Ir jau nubėgus tris kilometrus, tavo psichologija gera, paskutinę šešių šimtų atkarpą bėgdamas tu jau džiaugiesi. Jau lengva bėgti. Prieš varžybas nereikia jau kentėt.

O per paruošiamąjį laikotarpį darydavom, kad nubėgi krosą, pasiimi akmenį, mėtai jį iš po savęs, į šoną, bėgi virš galvos iškėlęs akmenį. Papildoma treniruotė po bėgimo. Visi bėga šimtą metrų, ir tu bėgi.

Akmenį iškėlęs?

Akmenį iškėlęs. Arba kimštą kamuolį, ar penkiolikos kilogramų blyną nuo štangos. Iškėlęs rankas su akmeniu virš galvos kai pabėgioji, labai lengva po to pasidaro bėgt. Kojos nesivelka, keliasi tek, kiek reikia. Nes nubėgęs maratone dvidešimt ar trisdešimt kilometrų, jau nebepakeli gerai kojų, pradedi vilkt jas.

O kas yra valia?

Valia - kiek tu gali iškentėt.

Tai įgimtas dalykas ar ugdomas?

Ugdomas. Čia tavo nusiteikimas. Bėgdamas kentėt gali, jeigu tau sunku, visiškai sunku. Bet jeigu tau spaudžia kepenis, tai jau šitokia kančia nepatartina yra. Mediciniškai. Ji nieko neduos. Kiti bando iškvėpti, kad atleistų tas kepenis, bėgdami, bet to neperkentėsi, ten kraujas susikaupia, spaudžia.

Taip, apvalkalą tempia.

Taip. Kai tau šiaip sunku, tu gali kentėt, gali nukristi, sąmonės netekti, bet vidiniai organai turi būti sveiki.

Aišku. Ar treniruoji dabar ką nors?

Nee. Sunku jauno imtis. Ilgai dirbt reikia.

Dirbu su šitais...

Mėgėjais.

Jo. Vienam kelį gydau, kitam - petį. Pratimais. Domiuosi sveikatinimo universitetu internete: kaip gyvent su liga. Su podagra, su širdies yda kaip gyvent: ką daryt, ko nedaryt. Tokia visuomeninė veikla, labdaringa. Tokio amžiaus jau niekur negali dirbt. Nuo šešiasdešimt penkerių jau nebegali - pensininkas esi. Nuo septyniasdešimt penkių tu gali tik patarti.

Ką svarbiausio esi išsiaiškinęs šioje srityje?

Negaliu atsakyt, negalvojau apie tai. Kol tu dirbi su sportininkais, atrodo, kad tai - labai svarbus darbas. O paskui, laikas praeina, atrodo, kad ten tik žaidimas buvo. Trumpas laiko tarpas.

Kiek buvo tų pinigų, premijų visokių, tai dabar aš sudedu vienam banke į vieną sąskaitą, kitam banke - į kitą sąskaitą. Jeigu aš paliksiu, kad nebūtų niekam nepatogumų, kad nereiktų ieškot. Negalvoju, bet darau šitaip.

Tai čia buitiniai rūpestingi sutvarkymai. Bet kitas dalykas yra tavo šitokia patirtis - į kokias sąskaitas išmintį sudėsi?

Išminties čia gal ir nebūtų. Jos nebėra. Išmintis keičiasi.

Dirbt dar visai galėčiau. Taip atrodo, kad jei būtų su kuo dirbt, tai galėčiau geriau, negu esu dirbęs.

Štai!

Aš turiu daugiau žinių, daugiau patirties.

Tai jeigu atsirastų sportininkas, kreiptųsi, kad padėtum treniruotis - ar sutiktum?

Aš dabar nebesiimu. Treniruot - labai ilgas procesas.

Ilgas, bet galėtum imtis.

Niekada nebesiimsiu. Man jau septyniasdešimt aštuoni metai.

Olimpinis ciklas - ketveri metai.

Ketveri metai - mažai. Nieko nepakeisi. Reikia įsipareigoti, siekti tikslo. Jeigu neįsipareigosi, nieko nebus.

Dabar jaučiuosi gerai, bet kas bus toliau - aš nežinau.

Nė vienas nežinom.

Mąstysena pasikeitė.

Tikrai?

Nuo šešiasdešimt penkerių pasikeitė. Aš tąsyk nieko negalvojau. Galvojau, kad begalybė man yra. Tas tarpas, kurį pragyvenau, atrodo toks trumpas, trumpas. Sutrumpėjo. Atrodo, nieko nepadariau. Mokiausi, tobulėjau, stengiausi, ir atrodo - labai mažai ką padariau. Atrodo, ką tik baigiau, ką tik mokiausi, lyg vakar su Virgiu pradėjau dirbt. Net bloga darosi, kad taip greitai viskas praėjo. Visai sutrumpėjo.

Keičiasi žmogaus mąstysena, labai keičiasi. Kai atleido iš darbo, labai nemalonu buvo. Labai pergyvenau. Dabar labiau abejingas pasidariau.

Ramesnis.

Aš nebuvau prates nedirbt. Padėt žmogui yra malonu. Kai su Virgiu dirbau, aš nei savo buto žiūrėjau, nieko. Tik su juo. Tris kartus per dieną susitikdavom. Stovyklos, treniruotės, tenisą žaisdavom su juo, krosus bėgiojom, dviračiu važinėjom. Viską atidaviau. Jeigu taip nebūčiau atsidavęs, nieko nebūtų buvę.

Taip, Zigmai, viską mes visi matėm. Tai buvo unikalu. Šitiek džiaugsmo suteikėte. Linkiu tau pasidžiaugt, esi nusipelnęs.

Labai maloniai su tavim pabendravom. Nebuvai prokuroras.

1 komentaras:

Ričardas Baranauskas rašė...

Idomus zmogus. Aciu uz interviu