2019 m. birželio 8 d., šeštadienis

Ryto Mimoza


(Борис Гребенщиков, Зимняя Роза)

Ryto Mimoza,
Mes šalome stotelėj „Pirtis“.
Tu slėpeisi apykaklės pūkuos.
Sumurmėjai: „Dabar man - mirtis.“
Susivertėm stumbrinės.
Tau iš kulno dygo vinis.
Gaila, vietoj tavęs teatro veidrody -
Nepažįstamas man atspindys;
O šventikas ledo arenoj
Net nenumanė, kaip tu mojuoji kardu.
Upeliai gėlo vandens perdien
Plukdė jūron dvi begalybes nuodų -

Pasaulis, senesnis tūkstančiu metų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt,
O man - nusispjaut, pamilau tave,
Lygiai tokią, kokia esi.

Mes vėl susitikom po Miuncheno,
Dardėjom Deimantiniais keliaĩs.
Tu tada dar laikei skvotą Luvre,
Ten apačioj - DMT sandėliai.
Tavo tėvas per Baikonurą
Greit parūpino mums leidimus.
Gaila, vaikinai iš „Baader ’n Meinhoff“
Prašvilpė visus raktus.
O tu buvai labai įnikus paklejot sapnuos
Ir vis meldei apvynioti skara.
Bet aš gi - savas, už jokius aukso kalnus
Neišplepėsiu, kas slypi po ja -

Pasaulis, gudresnis tūkstantį kartų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt,
O man - nusispjaut, pamilau tave
Lygiai tokią, kokia esi.

Ar dar atmeni savo japoną
Iš arbatinės Džošỹ Enrõ?
Judu ieškojot kapinynuos Jukatano,
Kas likę iš Marilyn Monroe.
Tu įspėjai mane: „Laikyk paslėpęs galus
Ir neišsiduok draugams.“
Ir kaip Savonarola ištirpai Antarktidoj
Per giesmę amžiniems ledams.
O aš sergėjau tavo rakandus,
Net keistąją galvą iš St.Tropez.
Tikėjau, kad žvaigždžių šviesa kada nors užgydys randus
Ir mes susitiksime vilkų take.

Pasaulis, geresnis tūkstantį kartų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt,
O man - nusispjaut, pamilau tave
Lygiai tokią, kokia esi.

O tie, kas tave pažinojo anksčiau,
Galėtų tilpti viename diske.
Jie tebesiurbia tavo mėlyną kraują
Ir net drįsta vadint jį auka.
Nebeslėpsiu aš kišenėj akmens
Ir dainoj neminėsiu vardų,
Juk daugelis dar jaunystėj susens,
Nepatyrę brandos pramogų.
O aš nežinau, iš kur aš,
Nenutuokiu, į kur aš krentu.
Kai girdžiu ką nors sakant:
„Viskas bus nuostabu.“
Aš tų žodžių nesuprantu.

Pasaulis, senesnis tūkstančiu metų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt.
O man - nusispjaut, pamilau tave
Lygiai tokią, kokia esi.

Kūdikėlis išsprūdo šaltinio srovėn,
Perlai atgimė eglių sakais.
Kietuoliai ereliai bus viską nuspėję,
Kai skambindavo iš aukštai?
Bet ir jie nervingai kinkuoja,
Vos pamoji dailiu piršteliu.
Ar tai - meilė, ar tik nuoviras laumių,
Aš niekaip atskirt negaliu.
Tačiau retsykiais dundant traukiniui,
Trauksi kamštį iš Château Lafite
Ir ūmiai suprasi - tai, nuo ko bėgai vakar,
Pasitiks vėl tave kitąryt.

Pasaulis, senesnis tūkstančiu metų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt.
Tu - Ryto Mimoza, aš myliu tave
Lygiai tokią, kokia esi.


(Versta iš rusų kalbos.)

2019 m. birželio 3 d., pirmadienis

Mario von Kelterborn: “Kolekcionuodamas meną, renku ne tik kūrinius, bet ir pasakojimus bei idėjas“


Kokią jūsų tapatybės dalį užima meno kolekcininkas?

(Galvoja) Šiandien, ko gero, tai didesnioji dalis. Daugiausia laiko praleidžiu meno pasaulyje. Ne vien dėl kolekcionavimo, bet ir dėl visai šviežio savo verslo projekto „Archie‘s Nose“ - kolekcininkams ir menininkams skirto tinklo internete.

Dairydamasis aplink visada pagalvoju, kaip tas ar kitas kūrinys atrodytų mano rinkinyje. Nebūtinai tiesmukai, juk vaikščiodamas po muziejų žinau, kad negalėsiu įsigyti ten eksponuojamų darbų. Man rūpi meno pasakojimai, įsivaizduoju, kaip galėčiau juos pratęsti ar papildyti. Kolekcionuodamas meną, renku ne tik kūrinius, bet ir pasakojimus bei idėjas.

Įdomu.

Manau, tai glūdi kiekvieno kolekcininko prigimtyje. Vaikystėje rinkau pašto ženklus...

Aha, esu apie tai skaitęs jūsų interneto svetainėje.

Kolekcionavau juos ne šiaip sau, o iš esmės. Buvau visiškai pasišventęs, atsidavęs tam dalykui kiaurą parą. Mokykloje užmigdavau per pamokas, nes naktimis prasėdėdavau prie pašto ženklų.

Koks to rinkinio likimas?

Vertingiausią jo dalį tebeturiu. Nemažai pardaviau studijų metais, kai stigo pinigų, tačiau įdomiausius pasilikau - pašto ženklų lakštus, atvirlaiškius... Taip pat išsaugojau nuostabiausius pavienius egzempliorius - Šaltojo karo laikų ženkliukus, išleistus Vakarų Vokietijoje ir skirtus kovai su Rytais. Žmonės klijuodavo tokius ant iš Vakarų į Rytus siunčiamų laiškų, o pareigūnai Rytų Vokietijoje jų nenorėdavo įsileisti: arba sutrindavo pašto ženklą, arba užtepdavo juodu tušu, ar net išmesdavo visą voką.

Kaip tie pašto ženklai atrodė?

Ant jų būdavo užrašyta: „Norime laisvės, tik ne iš komunistų valdžios“ ar panašiai. O Rytuose irgi spausdino propagandinius ženklus, pavyzdžiui: „RIAS (Vakarų Berlyno Amerikos sektoriaus radijas) meluoja, tiesa artėja“.

Rinkdamas tokius pašto ženklus, ne šiaip ieškojau retų artefaktų, bet ir klausiausi istorijos pasakojimo. Jis giliai įsirėžė į mano pasaulėžiūrą. Tai buvo įdomiau nei skaityti laikraščius.

Kaip keitėsi jūsų meno suvokimas, pradėjus jį kolekcionuoti? 

Nežinau. Svarbiausias dalykas, kurio išmokau augdamas Rytų Berlyne - pakantumas bet kam. Kartą interviuotojas manęs paklausė, ar pašto ženklų kolekcionavimas nebuvo mėginimas atitrūkti nuo tamsios realybės. Ir aš atsakiau: „Ne, jokiu būdu.“ Vaikystėje, juk svarbiausia, kokia nuotaika tvyro namie, ar sutari su savo bičiuliais ir panašūs dalykai...

Nemanau, kad labai pasikeičiau nuo to laiko, tačiau suaugęs pradėjau jausti didesnę atsakomybę. Ėmiau susimąstyti, kaip pagerinus pasaulį. O menas tam padeda.

Žinote, Frankfurte yra toks Ryšių muziejus. Skirtas ne menui, o viskam apie susisiekimą ir bendravimą, keitimąsi informacija. Visokios senienos, pasakojančios, kaip žmonės perduodavo žinias: nuo pašto karietų iki interneto. Jie paprašė suteikti parodai keletą vaizdo kūrinių iš mano kolekcijos. Iškart pagalvojau: „Kokia nesąmonė - šiuolaikinio vaizdo meno paroda Ryšių muziejuje?!”  Tik paskui suvokiau, kad tai - puikus sumanymas: juk tas muziejus sutraukia daugiau lankytojų nei meno galerija. Ten ateina vaikai, paaugliai, plūsta moksleivių ekskursijos. Puiki proga parodyti jiems meną iš filmų, kitokių negu jie šiaip iki soties prisižiūri. Pats atrinkau kūrinius. Tai labiau lavinimui, o ne meno mėgėjams skirta paroda.

Tai paroda pavyko?

Ji prasidės birželį* ir truks pusę metų. Oficialiai ta paroda skirta videomeno raidos istorijai, o aš matau, kad ji dar ypač bus naudinga jaunuoliams. Padės brandinti asmenybes, geriau suvokti supantį pasaulį.  

Taigi, atsakant į jūsų klausimą, kaip menas formavo mano asmenybę, čia yra svarbus pastebėjimas: šiandien esu daug atsakingesnis, nei buvau prieš penkiasdešimt metų. Aišku, taip pasisekė ne vien dėl meno poveikio, tiesiog subrendau...

Taip jau yra, kad amžius padeda subręsti.

(Abu juokiasi)

Tačiau ir menas nemaža prisidėjo. Ir dar vaikai - jų atsiradimas buvo itin svarbus mano brandai. 

Suprantama. Tačiau grįžkime prie meno ir jo suvokimo. Ar kolekcionavimas netrukdo jums tiesiog žavėtis menu? Užsiminėte, kad žvelgdamas į dažną kūrinį iškart įsivaizduojate jį savo rinkinyje. Nebesate naivus meno vartotojas, išmanote jo užkulisius.

Pradėjęs pats kurti filmus, pastebėjau, kad kitaip jaučiuosi kine. Žiūrėdamas į ekraną mąstau: kaip kilo ši režisieriaus mintis, ko jis siekė, ar nesuchaltūrino? Spėlioju, kiek kainavo ta įspūdinga scena, ir panašiai. Tikrai geri filmai vis tiek įsiurbia, neleidžia mintyse narstyti jų statymo peripetijų, tačiau daugumą dabar žiūriu kitaip nei anksčiau. Ir dažnai pajuntu, kad mane tai užknisa.

O kaip - jums?

Taip, tas dalykas pasikeitė. (Galvoja) Išties, lygiai taip pat.

Kai nusipirkome pirmąjį paveikslą, negalvojome apie kolekcionavimą. Tiesiog norėjome papuošti namus, kad sienos neliktų baltos. Nuvažiavom į Frankfurto Menų mokyklą, susitikome ten jauną dailininkę (su ja iki šiol bendrauju, ji ir dabar čia, Venecijos bienalėje), mums patiko jos paveikslai. Neklausinėjome jos: „Ką norėjote išreikšti?“ ar panašiai. Tiesiog pasakėme: „Mums patinka. Kiek jie kainuoja?“ Ir greitai sulygome, nes tada ji dar buvo studentė, tai dabar jos darbai tapo brangūs.

Taigi, anuomet negalvojau apie jokią meno rinką, tik norėjau pasikabinti ant sienos ką nors gražaus. 

O paskui, palengva, kaip ir jūs nusakėte apie filmus, pajutau, kaip visur braunasi kolekcininkas: „O gal šių nebepakanka? Gal verta nusipirkti daugiau ir sukabinti juos taip, kad pasikalbėtų tarpusavy?“ Juk paveikslai papasakoja vis naujų istorijų, kai perkabini kitaip. sukasi meno pasaulis. Daugelis laiko jį didingu, tačiau dažnai jis veikia tiesiog kaip verslo šaka. (Pašnibždomis) Tai labai labai negailestingas verslas!

Čia, Venecijoje, eksponuojami kūriniai gali kainuoti aukso kalnus, ir žmonės sumoka milžiniškus pinigus investuodami, nes tikisi, kad menininkas ateity taps dar sėkmingesnis. Ir kokybė čia - ne vienintelis matas. Svarbu, kas tave remia, ar esi tinkamoje galerijoje. Kartais pakanka, kad vienas kolekcininkas pastebėtų ir pasakytų: „Man patinka, perku!“ Ir tada prasideda...

Žinoma, tai baisiai subjektyvu. Man taip nutiko su vienu prancūzų dailininku, kai pirmas pastebėjau ir pinigais įvertinau jo darbą, kuris pasirodė tiesiog neįtikėtinai nuostabus. Ir kas nors pasakys, kad tūkstančių kitų, nė kiek ne menkiau vertų, niekas nepastebi. Taip, tiesa. Ir ką?

Neįmanoma ištraukti kiekvieno.

Taigi, mes suvokiame ir verslo pusę, tačiau man regis, galų gale ji nėra esminė. Galiausia, jei kūrinys išties didis, jeigu jis kalba ypatingai, tuomet meno industrija atsitraukia. Čia - kaip su knyga: jos turinys nepakis, jeigu išleisite ją ant prasto popieriaus ir pardavinėsite už centus. Arba, jei prabangiai įrišite tekstą aukso viršeliais. Jokio skirtumo. Esmė - turinys.     

Man taip atrodo. Esmė - turinys, visa kita tik įdomu suprasti. Nes aišku, tupėdamas Namibijoje, tu kursi kitokį meną, nei kolega, sėdintis prašmatnioje Manheteno studijoje ir flirtuojantis su garsiausiais galerininkais.

Ar meno kolekcija - taip pat meno kūrinys?

Hmm... (Pašnibždomis) Labai geras klausimas. Puikus.

Kai kas sako, kad - taip. Man toks požiūris nelimpa. Jaučiuosi esąs kūrybingas, tačiau mano gebėjimas yra panašesnis į pasakotojo. Esu lyg pats sau pasakotojas.

Prieš rengdamas pirmąją parodą iš savo rinkinio, labai baiminausi. Žinojau, kad išstatęs sukauptus kūrinius viešai, iškart tapsiu perprastas. Jausiuosi, lyg lankytojai skaitytų mano mintis.

Suprantu.

Ilgai svarsčiau, ar tikrai to noriu. Pagaliau nusprendžiau: gal nieko tokio, jei keli tipai permatys mano protą? Gal svarbiau - parodyti tuos kūrinius? Juk menininkas trokšta, kad jo darbus išvystų kuo daugiau žmonių.

Surengėme parodą, ir jaudulys nuslūgo. Buvo įdomu pasikalbėti su lankytojais, išgirsti, ką jie mato kitaip nei aš pats.      

Persilaužėte visam laikui.

Visiškai. Sukėliau savo rinkinį į internetą. Tai labai naudinga menininkams. Kiti kolekcininkai ar meno pirkliai - nes kai kas iš jų nevadina savęs kolekcininkais, tik meno pirkėjais, nes neva neketina pirkti daug darbų -  domisi, ar menininko kryptis vertinama. Taigi, mano tinklapis pagelbsti menininkams, juos pastebi kuratoriai, jauni kūrėjai ten glaudžiasi prie įžymių.

Noriu pasitikslinti: ar teisinga laikyti, kad turite vieną meno kolekciją?

Taip.

Ir neturite į ją nepakliūvančių kūrinių?

Ne, ne, ne. Ji vientisa. Tik ne visus kūrinius sukėliau į internetą. Tinklapyje demonstruojame rinkinio branduolį, o dar kelis, daugiausia kolekcionavimo pradžioje įsigytus, darbus, kurie man brangūs kaip asmeninės istorijos dalis, saugau. Tik nerodau, nes gal jų keliami klausimai nebeaktualūs arba atsakymai į juos neįtikina, o gal ir meistriškumo stinga. Gal šimtai kitų menininkų tą temą jau išsėmė kur kas įtaigiau.

Neturint patirties, sunkiau nuspėti, kaip kūrinys atrodys ateityje. Todėl dabar stengiuosi atrasti jaunus menininkus, kalbančius ypač šiuolaikinėmis temomis, kurios dar nėra net užkabintos kitų. 

Sakote, kad kolekcionavimas - lyg pasakojimas. Ir jūsų pasakojimas vis dar tęsiasi?

O taip, taip.

Panašiai, kaip rašant knygą.

Žinote, nelaikau savęs menininku...

Gerai, gerai.

Nes man rašytojas - tai irgi menininkas.

(Juokiasi) Pasitaiko visokių knygų. Vienos už kitas meniškesnės.

Taip, šis palyginimas labiau tiktų romanistams, rašantiems apie meilę, mirtį, draugystę... Arba politiniams šaukliams, skelbiantiems naujas tiesas. Tai pavyksta daugiau ar mažiau meniškai. 

Su daile - tas pats. Kai kurie darbai atstumia, nes jiems suvokti būtinas kontekstas. O šiuolaikinio meno muziejai kartais iškabina tokius paveikslus prie pat įėjimo ir šokiruoja, baido lankytojus. Parodos turėtų džiuginti, lavinti, o ne gąsdinti.

Nebūtina suprasti kiekvieną kūrinį, pakanka juo gėrėtis. Nesupratai - nieko tokio, gali eiti prie kito. Pernelyg griežtas požiūris kenkia. Gana, jei menas nors šiek tiek užkabina, sujaudina, paveikia žmogaus mąstymą.

Prie mąstymo mes dar grįšime, o dabar norėčiau pratęsti kolekcionavimo ir pasakojimo palyginimą. Berods Ernestas Hemingvėjus yra sakęs, kad taikė du būdus parašyti įdomų romaną: arba gerai apgalvojęs visą siužetą sėsdavo jo išguldyti, arba kurdavo rašydamas ir nežinodamas, kuo pasakojimas baigsis. Šis metodas neva pranašesnis, nes kai pats rašytojas nenutuokia, kaip pasisuks veiksmas, tai skaitytojas - juolab.

Ar jūs nutuokiate, kur sukate su savo kolekcija?

Manau, kad tai sudėtingiau nei romano veiksmas. Turbūt mes jaučiame tam tikrą kryptį, einame tam tikra juosta.

Vieni meno kūriniai patrauklūs dėl grožio, kiti byloja apie įtampas visuomenėje, įvairius konfliktus. Man patinka menai, ne tik atkreipiantys dėmesį į problemas, bet ir siūlantys sprendimus. Vien tik besdamas pirštu į blogį, galiu apsieiti be meno. Toks laikraštininkų darbas. Menas atveria į skaudulius tam tikrą naują požiūrį, ir man tai žvėriškai patinka.

Esat matęs filmą „Mirusių poetų draugija“?

Taip, puikus filmas.

Aš jį taip mėgstu! Ypač tą vietą, kur mokytojas liepia mokiniams lipti ant stalo, kad pamatytų vaizdą kitu kampu. Jei nori patirti saulės esmę, verta žvelgti ne į ją, o į jos apšviestą pasaulį.

Gražu.

Panašiai yra su mano kolekcija. Man rūpi pasaulio reikalai, kur eina visuomenė, kaip ji tvarkosi su sunkumais, kaip sprendžia prieštaras.  

Randasi naujų temų ir naujų meno kūrinių. Vienas mano globojamas menininkas dabar kuria filmą, bendraudamas su Rumunijos interneto įsilaužėliais. Įsivaizduojat? Viskas ultra slapta. Jis sako, kad mes nenutuokiame, ką tie vaikinai sugeba. Niekas jų nesustabdys. Ir jis, aišku, kuria ne reportažą televizijai, o vaizdo meną.  Jis juos sukiša tarsi į dirbtinę atmosferą, kurioje narsto įsilaužėlių į kitų gyvenimus pasaulį.

Žinau, kad mano kolekcija vis keisis, nes rasis naujų temų, tačiau ji suksis apie konfliktus ir įtampas. Man tai labai patinka.

Nuostabu. Klausydamasis jūsų, tiesiog jaučiu pasakojimo giją. Tai jūs renkate ateities meną? (Juokiasi)

(Pašnibždomis) Tai viena mėgstamiausių mano frazių.

Šia tema gražiai pasakė Robert Irwin dar 1976-aisiais. Tiksliai nepacituosiu, bet jis kalbėjo, kad geriausias menas prasiskverbia ten, kur negali pasiekti protas, ir iš dabarties atveria ateitį. Man tai yra esmė. Būtent taip pavyksta ir geriems rašytojams.

Juk esama prieš šimtmečius sukurtų kūrinių, paveikiai kalbančių apie šiandieną.   

O, taip! Nueini į Prado muziejų Madride, pamatai Jeronimą Boschą ir suvoki, kad jis gal nėra nepranokstamas, bet veidai jo drobėse... Kokie veidai! Vieni - lyg ateivių, kiti - robotų, dar kiti - lyg iš mūsų gatvių. Kaip jis gebėjo anais laikais juos nutapyti?! Neįtikėtinai šiuolaikiškas.

Tikrai gera dailė gyvena dešimtmečius ir šimtmečius. Žinoma, tokios nėra daug. Kaip ir literatūros. Galvodamas apie vaizdo meną, tikiuosi, kad kai kurie mano kolekcijos filmai bus paveikūs ir po penkiasdešimties metų. Dėl šimtmečio nesu tikras, bet po pusšimčio metų jie dar bus gyvi. Žmonės juos žiūrės. O jeigu jie taps nebesuprantami, reiškia pasaulis bus pasikeitęs į gera. Mat daugelis tų filmų kalba apie žmogiškumą, apie tai, kaip tapti geresniems.

Gal tai nuskambės naiviai, bet man vaizdo menas atrodo esąs globalios kultūros galia, dar stipresnė už literatūrą, nes jai nereikia vertimo. Pakanka pamatyti. Gal kartais nepakenktų koks paaiškinimas, tačiau dažniausia gana vien pasižiūrėti ir pajusti.

Ar rinkdamas vaizdo menus susiduriate su jų kopijų begalinio dauginimo pavojais?

Man tai patiktų. Vaizdo meno pranašumas yra toks, kad jį galima be galo dauginti. Tegu tuos menininkus išvysta milijonai. Tegu filmus kopijuoja ir dalijasi internete. Būtų nuostabu. Tokia vaizdo meno jėga. Jis pats demokratiškiausias.

Tarkime, jūs susiradote tą patį filmuką ir žiūrite jį per jutubą HD formatu savo telefone ar kompiuterio ekrane, ar su projektoriumi. Vienintelis skirtumas nuo mano kolekcijoje esančio įrašo bus toks, kad aš turiu jo pažymėjimą. Jūs galite pasižiūrėti lygiai tą patį kūrinį, tačiau neturite teisės jo rodyti kitiems. O aš turiu. Už pinigus, kuriuos sumokėjau įsigydamas vaizdo įrašą, aš įgijau teisę rengti oficialias peržiūras muziejuose, galerijose ar kur kitur.

Jeigu tas įrašas jau yra jutube, kas gi dar norės jį žiūrėti muziejuje?

O, daugelis norės. Tai ir konteksto ir kokybės klausimas. Žmonės, parodoje pamatę įdomų vaizdo darbą, puola filmuoti ekraną savo mobiliuoju. Internete mirga trumpų gabaliukų įrašai, bet sunku rasti visą geros kokybės kūrinį. Dažnai patys menininkai įkelia savo filmus, tik ne pačios stipriausios raiškos. Jutube pasižiūrėti tinka, o geram projektoriui - ne.   

Taigi, prašom - žiūrėkit, dalinkitės.

Paprasta ir sumanu.

Šiais laikais galima nusikopijuoti viską. Net paveikslus. Bet kurį paveikslą. Už dvidešimt dolerių jums pagamins puikią reprodukciją. Ir ką?

Jeigu tai ne klastotė, o replika...

Taip, klastojimas - kas kita. Nors dabar ir replikas piešia senais dažais...

Bet kažkur lieka paveikslo originalas. O kur yra skaitmeninio filmuko originalas?

Taip, skaitmeninėje terpėje visi egzemplioriai yra tokios pat kokybės. Tai nuostabu. Kai prireikė nusiųsti filmuką parodai į Seulą, neturėjau jokio vargo su jo transportavimu ar draudimu. Perpumpavau jiems 50 gigabaitų duomenų bei išsamius nurodymus, kaip juos rodyti. Ir baigta. Panašiai ir su instaliacijomis - muziejai turi sutikti su menininko sąlygomis arba šis truputį pritaiko savo kūrinį konkrečiai erdvei.

Gražu. Viename interviu jūs pasakėte, kad menas padeda jums mąstyti, ir ši frazė tapo pokalbio antrašte. Tik ten plačiau nepaaiškinote, kaip gi jis padeda mąstyti. Gal atsakytumėte?

Gerai. Gyvendamas normaliame pasaulyje jūs keliatės rytą, einate į darbą, pietaujate ir taip toliau. Įprasti dalykai jūsų nebejaudina. O aš, pasinėręs į meno kūrinį, tą pačią akimirką... Žinoma, tai šiek tiek priklauso nuo to kūrinio kokybės... Bet vis vien, tą pat akimirką aš lengvai pereinu į kitokią būseną ir imu galvoti, ką tas menas man reiškia, kokią mintį perteikia. 

Žvelgiu į gerą kūrinį, patirdamas didžiulį malonumą. Žinau, kad egzistuoja pasaulis su savo sunkumais, prisimenu seniau ar ką tik matytus kitus kūrinius, ir galvoje susideda kažin kokia dėlionė. Pasijuntu atpažinęs trūkstamą grandį. Mintys skrieja susijungdamos į vientisą giją. Tai mąstymas, tik ne sunkus darbas, o malonus procesas. Mėgstu taip mąstyti.

Daugelis nemėgsta. (Juokiasi)

Taip. Tik šitoks mąstymas nėra panašus į matematikos uždavinio sprendimą. Aš neieškau atsakymo per jėgą. Man malonu galvoti, kad viskas yra sudėtinga, tačiau vis tęsiasi.

Kiti sako teikią pirmenybę ne mąstymui, o jausmams.

Esu kažkam sakęs, kad kartais vos išvydęs meno kūrinį, pajuntu, kad jo noriu. Tai pilvo jausmas, Vokietijoje mes taip jį vadiname. Kitiems sunku patikėti: „Na, jau?! Meno supirkėjo pilvo jausmas...“  (Juokiasi) Matyt, jis kyla iš patirties. Reiškia, kad to meno tikrai labai noriu. Ir tik vėliau imu galvoti, ar man tikrai jo reikia, ar tai protinga... Tai lyg dvi dalys. Pirmoji žavisi menininko kūrybingumu, o antroji sprendžia. Gal tie sprendimai intuityvūs, bet vis vien...

Kūryba negimsta iš racijos. Tai irgi intelektinė veikla, bet kitokia negu dukartdukartdukartdu. Ji randasi iš patirties, pakylėdama į kitą vietą, iš kurios matyti kitokiu kampu.

Ar aišku? (Juokiasi)

Aišku. Bent man.

Tikrai?

Taip. Ir įdomu. Tai jūs, žvelgdamas į meno kūrinį, atrandate, išgirstate ar pajuntate jame menininko mintį. O gal kartais tai - ne autoriaus, o jūsų paties mintis?

Taip nutinka, ir aš to nekenčiu. Esu patekęs į bjaurią padėtį. Neminėsiu menininko pavardės, bet pernai rugsėjį pamačiau jo meno kūrinį, kuris mane iškart užvedė. Vos jį išvydęs, pagalvojau apie keletą suvokimo krypčių. Jis man tiek daug kalbėjo! Viena mintis vijo kitą, trečią, dar vieną, ir dar, ir dar... Galvojau: „Koks nuostabus darbas!” Ir čia prieina pats autorius, klausdamas, kaip vertinu jo kūrinį. Atsakiau, kad jis nuostabus dėl šitokios galybės vaizdinių ir erdvės interpretuoti. O menininkas man išdėstė: „Aš tai turėjau galvoje va šitai.“ Pasirodo, jis temąstė viena siaurute politine kryptimi. Aš dar mėginau paklausti apie kitus kūrinio pjūvius ir metmenis, bet jis visiškai nesuprato, ko noriu.

Čia įvyko tai, apie ką jūs klausėte. Likau sukrėstas. Visiškai sugniuždytas. Jis sukūrė kažką genialaus... Na, „genialu“ gal per stiprus žodis, bet tai buvo taip ypatinga, taip įdomu. O pasirodo - atsitiktinis įvykis. Jis tematė vieną metmenį, nors ten jų būta daugybės. Paskui ilgai sukau galvą, kaip gi tai atsitiko. Gal jis irgi jautė kitus metmenis, tik nesugebėjo išreikšti žodžiais? Juk jis neprivalo aiškinti savo meno, nors ir jaučia pareigą užsukti į galeriją pasisveikinti su kolekcininkais. Jo amatas - ne kalbėtis, o kurti menus. Taigi aš stengiausi jį visaip teisinti, bet pats jaučiausi bjauriai.

Ko gero, tas atvejis daugiau pasako apie mane. Meno kolekcininko veikla lyg veidrodyje atspindi jo gyvenimą. Neišvengiamai. Tas pasakojimas labai autobiografiškas. Štai žvelgdamas į savo rinkinio puošmeną Hito Steyerl „Liquidity Inc.“, visada prisimenu savo karjerą patikos fonde „Lehman Brothers“. Nors tas pavadinimas „Liquidity“ toks daugiaprasmis - vandens takumas, medžiagos gebėjimas prisitaikyti prie formų, psichologinis paslankumas, duomenų perdavimas, orų kaita ir taip toliau. O man - tai pirmiausia finansų likvidumas, nes į kolekciją kiekvienas sudeda savo gyvenimą.

Meno rinkinys - tai lyg autobiografinis romanas, jei tęstume aną palyginimą. Šiek tiek praplėstas ir pagražintas jo savininko gyvenimo aprašymas, bet ne išgalvotas pasakojimas.   

Neįsivaizduoju, kaip galima kolekcionuoti, neįpinant savo gyvenimo.

Ko gero, galima. Teko skaityti pokalbį su kolekcininku, renkančiu meną tam tikrais šuorais. Jis stengiasi sukaupti visą rinkinį, atitinkantį griežtai nusistatytus rodiklius. Kai tik tai pavyksta - viskas, nebeįdomu. Jis parduoda sukauptą kolekciją ir griebiasi kito panašaus projekto.

Gali būti. Jeigu kas nors renka lietuviškus pašto ženklus, tai turi pradėti nuo pirmo ir pabaigti paskutiniu. Užpildai visus albumo lapus, ir baigta. Pažįstu ir teminių meno kolekcininkų: vienas renka nuogus kūnus, kitas - drugelius. Nesakau, kad tai kažkuo ydinga. Turbūt panašiai mąsto ir elgiasi aštuoni kolekcininkai iš dešimties. Tiesiog aš esu kitoks. 

Puiku, labai ačiū. Džiaugiuosi susipažinęs su jumis ir patyręs jūsų požiūrį.

Kalbėjomės 2019 m. gegužės 9 d. Venecijoje.