Ryto Mimoza

(Борис Гребенщиков, „Зимняя Роза”)

Ryto Mimoza,

Mes šalome stotelėj „Pirtis“.

Tu slėpeisi apykaklės pūkuos.

Sumurmėjai: „Dabar man - mirtis.“

Susivertėm stumbrinės.

Tau iš kulno dygo vinis.

Gaila, vietoj tavęs teatro veidrody -

Nepažįstamas man atspindys;

O šventikas ledo arenoj

Net nenumanė, kaip tu mojuoji kardu.

Upeliai gėlo vandens perdien

Plukdė jūron dvi begalybes nuodų -

Pasaulis, senesnis tūkstančiu metų,

Nepajėgtų tavęs išklausyt,

O man - nusispjaut, pamilau tave,

Lygiai tokią, kokia esi.

Mes vėl susitikom po Miuncheno,

Dardėjom Deimantiniais keliaĩs.

Tu tada dar laikei skvotą Luvre,

Ten apačioj - DMT sandėliai.

Tavo tėvas per Baikonurą

Greit parūpino mums leidimus.

Gaila, vaikinai iš „Baader ’n Meinhoff“

Prašvilpė visus raktus.

O tu buvai labai įnikus paklejot sapnuos

Ir vis meldei apvynioti skara.

Bet aš gi - savas, už jokius aukso kalnus

Neišplepėsiu, kas slypi po ja -

Pasaulis, gudresnis tūkstantį kartų,

Nepajėgtų tavęs išklausyt,

O man - nusispjaut, pamilau tave

Lygiai tokią, kokia esi.

Ar dar atmeni savo japoną

Iš arbatinės Džošỹ Enrõ?

Judu ieškojot kapinynuos Jukatano,

Kas likę iš Marilyn Monroe.

Tu įspėjai mane: „Laikyk paslėpęs galus

Ir neišsiduok draugams.“

Ir kaip Savonarola ištirpai Antarktidoj

Per giesmę amžiniems ledams.

O aš sergėjau tavo rakandus,

Net keistąją galvą iš St.Tropez.

Tikėjau, kad žvaigždžių šviesa kada nors užgydys randus

Ir susitiksime vilkų take.

Pasaulis, geresnis tūkstantį kartų,

Nepajėgtų tavęs išklausyt,

O man - nusispjaut, pamilau tave

Lygiai tokią, kokia esi.

O tie, kas tave pažinojo anksčiau,

Galėtų tilpti viename diske.

Jie tebesiurbia tavo mėlyną kraują

Ir net drįsta vadint jį auka.

Nebeslėpsiu aš kišenėj akmens

Ir dainoj neminėsiu vardų,

Juk daugelis dar jaunystėj susens,

Nepatyrę brandos pramogų.

O aš nežinau, iš kur aš,

Nenutuokiu, į kur aš krentu.

Kai girdžiu ką nors sakant:

„Viskas bus nuostabu.“

Aš tų žodžių nesuprantu.

Pasaulis, senesnis tūkstančiu metų,

Nepajėgtų tavęs išklausyt.

O man - nusispjaut, pamilau tave

Lygiai tokią, kokia esi.

Kūdikėlis išsprūdo šaltinio srovėn,

Perlai atgimė eglių sakais.

Kietuoliai ereliai bus viską nuspėję,

Kai skambindavo iš aukštai?

Bet ir jie nervingai kinkuoja,

Vos pamoji dailiu piršteliu.

Ar tai - meilė, ar tik nuoviras laumių,

Aš niekaip atskirt negaliu.

Tačiau retsykiais dundant traukiniui,

Trauksi kamštį iš Château Lafite

Ir ūmiai suprasi - tai, nuo ko bėgai vakar,

Pasitiks vėl tave kitąryt.

Pasaulis, senesnis tūkstančiu metų,

Nepajėgtų tavęs išklausyt.

Tu - Ryto Mimoza, aš myliu tave

Lygiai tokią, kokia esi.

(Versta iš rusų kalbos.)