(Борис Гребенщиков, „Зимняя
Роза”)
Ryto Mimoza,
Mes šalome
stotelėj „Pirtis“.
Tu slėpeisi
apykaklės pūkuos.
Sumurmėjai:
„Dabar man - mirtis.“
Susivertėm
stumbrinės.
Tau iš kulno
dygo vinis.
Gaila, vietoj
tavęs teatro veidrody -
Nepažįstamas
man atspindys;
O šventikas
ledo arenoj
Net nenumanė,
kaip tu mojuoji kardu.
Upeliai gėlo
vandens perdien
Plukdė jūron
dvi begalybes nuodų -
Pasaulis, senesnis
tūkstančiu metų,
Nepajėgtų
tavęs išklausyt,
O man - nusispjaut,
pamilau tave,
Lygiai tokią,
kokia esi.
Mes vėl
susitikom po Miuncheno,
Dardėjom Deimantiniais
keliaĩs.
Tu tada dar
laikei skvotą Luvre,
Ten apačioj -
DMT sandėliai.
Tavo tėvas
per Baikonurą
Greit
parūpino mums leidimus.
Gaila,
vaikinai iš „Baader ’n Meinhoff“
Prašvilpė visus raktus.
O tu buvai labai įnikus
paklejot sapnuos
Ir vis meldei apvynioti skara.
Bet aš gi - savas, už jokius
aukso kalnus
Neišplepėsiu, kas slypi po ja
-
Pasaulis, gudresnis tūkstantį
kartų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt,
O man - nusispjaut, pamilau tave
Lygiai tokią, kokia esi.
Ar dar atmeni savo japoną
Iš arbatinės Džošỹ Enrõ?
Judu ieškojot kapinynuos Jukatano,
Kas likę iš Marilyn Monroe.
Tu įspėjai mane: „Laikyk paslėpęs galus
Ir neišsiduok draugams.“
Ir kaip Savonarola ištirpai Antarktidoj
Per giesmę amžiniems ledams.
O aš sergėjau tavo rakandus,
Net keistąją galvą iš St.Tropez.
Tikėjau, kad žvaigždžių šviesa kada nors
užgydys randus
Ir susitiksime vilkų take.
Pasaulis, geresnis tūkstantį kartų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt,
O man - nusispjaut, pamilau tave
Lygiai tokią, kokia esi.
O tie, kas tave pažinojo anksčiau,
Galėtų tilpti viename diske.
Jie tebesiurbia tavo mėlyną kraują
Ir net drįsta vadint jį auka.
Nebeslėpsiu aš kišenėj akmens
Ir dainoj neminėsiu vardų,
Juk daugelis dar jaunystėj susens,
Nepatyrę brandos pramogų.
O aš nežinau, iš kur aš,
Nenutuokiu, į kur aš krentu.
Kai girdžiu ką nors sakant:
„Viskas bus nuostabu.“
Aš tų žodžių nesuprantu.
Pasaulis, senesnis tūkstančiu metų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt.
O man - nusispjaut, pamilau tave
Lygiai tokią, kokia esi.
Kūdikėlis išsprūdo šaltinio srovėn,
Perlai atgimė eglių sakais.
Kietuoliai ereliai bus viską nuspėję,
Kai skambindavo iš aukštai?
Bet ir jie nervingai kinkuoja,
Vos pamoji dailiu piršteliu.
Ar tai - meilė, ar tik nuoviras laumių,
Aš niekaip atskirt negaliu.
Tačiau retsykiais dundant traukiniui,
Trauksi kamštį iš Château
Lafite
Ir ūmiai suprasi - tai, nuo ko bėgai vakar,
Pasitiks vėl tave kitąryt.
Pasaulis, senesnis tūkstančiu metų,
Nepajėgtų tavęs išklausyt.
Tu - Ryto Mimoza, aš myliu tave
Lygiai tokią, kokia esi.
(Versta iš rusų kalbos.)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą