Kokią jūsų
tapatybės dalį užima meno kolekcininkas?
(Galvoja) Šiandien, ko gero, tai didesnioji dalis. Daugiausia
laiko praleidžiu meno pasaulyje. Ne vien dėl kolekcionavimo, bet ir dėl visai šviežio savo
verslo projekto „Archie‘s Nose“ - kolekcininkams ir menininkams skirto tinklo
internete.
Dairydamasis
aplink visada pagalvoju, kaip tas ar kitas kūrinys atrodytų mano rinkinyje.
Nebūtinai tiesmukai, juk vaikščiodamas po muziejų žinau, kad negalėsiu įsigyti
ten eksponuojamų darbų. Man rūpi meno pasakojimai, įsivaizduoju, kaip galėčiau
juos pratęsti ar papildyti. Kolekcionuodamas meną, renku ne tik kūrinius, bet
ir pasakojimus bei idėjas.
Įdomu.
Manau, tai
glūdi kiekvieno kolekcininko prigimtyje. Vaikystėje rinkau pašto ženklus...
Aha, esu apie
tai skaitęs jūsų interneto svetainėje.
Kolekcionavau juos ne šiaip
sau, o iš esmės. Buvau visiškai pasišventęs, atsidavęs tam dalykui kiaurą parą.
Mokykloje užmigdavau per pamokas, nes naktimis prasėdėdavau prie pašto ženklų.
Koks to
rinkinio likimas?
Vertingiausią
jo dalį tebeturiu. Nemažai pardaviau studijų metais, kai stigo pinigų, tačiau
įdomiausius pasilikau - pašto ženklų lakštus, atvirlaiškius... Taip pat
išsaugojau nuostabiausius pavienius egzempliorius - Šaltojo karo laikų
ženkliukus, išleistus Vakarų Vokietijoje ir skirtus kovai su Rytais. Žmonės
klijuodavo tokius ant iš Vakarų į Rytus siunčiamų laiškų, o pareigūnai Rytų
Vokietijoje jų nenorėdavo įsileisti: arba sutrindavo pašto ženklą, arba užtepdavo
juodu tušu, ar net išmesdavo visą voką.
Kaip tie pašto
ženklai atrodė?
Ant jų būdavo
užrašyta: „Norime laisvės, tik ne iš komunistų valdžios“ ar panašiai. O Rytuose
irgi spausdino propagandinius ženklus, pavyzdžiui: „RIAS (Vakarų Berlyno
Amerikos sektoriaus radijas) meluoja, tiesa artėja“.
Rinkdamas
tokius pašto ženklus, ne šiaip ieškojau retų artefaktų, bet ir klausiausi
istorijos pasakojimo. Jis giliai įsirėžė į mano pasaulėžiūrą. Tai buvo įdomiau
nei skaityti laikraščius.
Kaip keitėsi
jūsų meno suvokimas, pradėjus jį kolekcionuoti?
Nežinau.
Svarbiausias dalykas, kurio išmokau augdamas Rytų Berlyne - pakantumas bet kam.
Kartą interviuotojas manęs paklausė, ar pašto ženklų kolekcionavimas nebuvo mėginimas
atitrūkti nuo tamsios realybės. Ir aš atsakiau: „Ne, jokiu būdu.“ Vaikystėje,
juk svarbiausia, kokia nuotaika tvyro namie, ar sutari su savo bičiuliais ir
panašūs dalykai...
Nemanau, kad
labai pasikeičiau nuo to laiko, tačiau suaugęs pradėjau jausti didesnę
atsakomybę. Ėmiau susimąstyti, kaip pagerinus pasaulį. O menas tam padeda.
Žinote, Frankfurte
yra toks Ryšių muziejus. Skirtas ne menui, o viskam apie susisiekimą ir
bendravimą, keitimąsi informacija. Visokios senienos, pasakojančios, kaip
žmonės perduodavo žinias: nuo pašto karietų iki interneto. Jie paprašė suteikti
parodai keletą vaizdo kūrinių iš mano kolekcijos. Iškart pagalvojau: „Kokia
nesąmonė - šiuolaikinio vaizdo meno paroda Ryšių muziejuje?!” Tik paskui suvokiau, kad tai - puikus
sumanymas: juk tas muziejus sutraukia daugiau lankytojų nei meno galerija. Ten ateina
vaikai, paaugliai, plūsta moksleivių ekskursijos. Puiki proga parodyti jiems
meną iš filmų, kitokių negu jie šiaip iki soties prisižiūri. Pats atrinkau
kūrinius. Tai labiau lavinimui, o ne meno mėgėjams skirta paroda.
Tai paroda
pavyko?
Ji prasidės birželį* ir truks pusę
metų. Oficialiai ta paroda skirta videomeno raidos istorijai, o aš matau, kad ji
dar ypač bus naudinga jaunuoliams. Padės brandinti asmenybes, geriau suvokti supantį
pasaulį.
Taigi, atsakant
į jūsų klausimą, kaip menas formavo mano asmenybę, čia yra svarbus pastebėjimas:
šiandien esu daug atsakingesnis, nei buvau prieš penkiasdešimt metų. Aišku,
taip pasisekė ne vien dėl meno poveikio, tiesiog subrendau...
Taip jau yra,
kad amžius padeda subręsti.
(Abu juokiasi)
Tačiau ir menas
nemaža prisidėjo. Ir dar vaikai - jų atsiradimas buvo itin svarbus mano
brandai.
Suprantama.
Tačiau grįžkime prie meno ir jo suvokimo. Ar kolekcionavimas netrukdo jums
tiesiog žavėtis menu? Užsiminėte, kad žvelgdamas į dažną kūrinį iškart
įsivaizduojate jį savo rinkinyje. Nebesate naivus meno vartotojas, išmanote jo
užkulisius.
Pradėjęs pats
kurti filmus, pastebėjau, kad kitaip jaučiuosi kine. Žiūrėdamas į ekraną
mąstau: kaip kilo ši režisieriaus mintis, ko jis siekė, ar nesuchaltūrino?
Spėlioju, kiek kainavo ta įspūdinga scena, ir panašiai. Tikrai geri filmai vis
tiek įsiurbia, neleidžia mintyse narstyti jų statymo peripetijų, tačiau daugumą
dabar žiūriu kitaip nei anksčiau. Ir dažnai pajuntu, kad mane tai užknisa.
O kaip - jums?
Taip, tas
dalykas pasikeitė. (Galvoja) Išties, lygiai taip pat.
Kai nusipirkome
pirmąjį paveikslą, negalvojome apie kolekcionavimą. Tiesiog norėjome papuošti
namus, kad sienos neliktų baltos. Nuvažiavom į Frankfurto Menų mokyklą,
susitikome ten jauną dailininkę (su ja iki šiol bendrauju, ji ir dabar čia,
Venecijos bienalėje), mums patiko jos paveikslai. Neklausinėjome jos: „Ką
norėjote išreikšti?“ ar panašiai. Tiesiog pasakėme: „Mums patinka. Kiek jie
kainuoja?“ Ir greitai sulygome, nes tada ji dar buvo studentė, tai dabar jos
darbai tapo brangūs.
Taigi, anuomet negalvojau apie jokią meno rinką, tik norėjau pasikabinti ant sienos ką nors gražaus.
O paskui, palengva, kaip ir jūs nusakėte apie filmus, pajutau, kaip
visur braunasi kolekcininkas: „O gal šių nebepakanka? Gal verta nusipirkti
daugiau ir sukabinti juos taip, kad pasikalbėtų tarpusavy?“ Juk paveikslai
papasakoja vis naujų istorijų, kai perkabini kitaip. sukasi meno pasaulis. Daugelis laiko jį didingu, tačiau dažnai jis veikia
tiesiog kaip verslo šaka. (Pašnibždomis) Tai labai labai negailestingas
verslas!
Čia,
Venecijoje, eksponuojami kūriniai gali kainuoti aukso kalnus, ir žmonės sumoka
milžiniškus pinigus investuodami, nes tikisi, kad menininkas ateity taps dar
sėkmingesnis. Ir kokybė čia - ne vienintelis matas. Svarbu, kas tave remia, ar esi
tinkamoje galerijoje. Kartais pakanka, kad vienas kolekcininkas pastebėtų ir
pasakytų: „Man patinka, perku!“ Ir tada prasideda...
Žinoma, tai
baisiai subjektyvu. Man taip nutiko su vienu prancūzų dailininku, kai pirmas
pastebėjau ir pinigais įvertinau jo darbą, kuris pasirodė tiesiog neįtikėtinai
nuostabus. Ir kas nors pasakys, kad tūkstančių kitų, nė kiek ne menkiau vertų,
niekas nepastebi. Taip, tiesa. Ir ką?
Neįmanoma
ištraukti kiekvieno.
Taigi, mes suvokiame
ir verslo pusę, tačiau man regis, galų gale ji nėra esminė. Galiausia, jei
kūrinys išties didis, jeigu jis kalba ypatingai, tuomet meno industrija
atsitraukia. Čia - kaip su knyga: jos turinys nepakis, jeigu išleisite ją ant
prasto popieriaus ir pardavinėsite už centus. Arba, jei prabangiai įrišite
tekstą aukso viršeliais. Jokio skirtumo. Esmė - turinys.
Man taip atrodo.
Esmė - turinys, visa kita tik įdomu suprasti. Nes aišku, tupėdamas Namibijoje,
tu kursi kitokį meną, nei kolega, sėdintis prašmatnioje Manheteno studijoje ir
flirtuojantis su garsiausiais galerininkais.
Ar meno
kolekcija - taip pat meno kūrinys?
Hmm... (Pašnibždomis)
Labai geras klausimas. Puikus.
Kai kas sako,
kad - taip. Man toks požiūris nelimpa. Jaučiuosi esąs kūrybingas, tačiau mano
gebėjimas yra panašesnis į pasakotojo. Esu lyg pats sau pasakotojas.
Prieš rengdamas
pirmąją parodą iš savo rinkinio, labai baiminausi. Žinojau, kad išstatęs
sukauptus kūrinius viešai, iškart tapsiu perprastas. Jausiuosi, lyg lankytojai
skaitytų mano mintis.
Suprantu.
Ilgai
svarsčiau, ar tikrai to noriu. Pagaliau nusprendžiau: gal nieko tokio, jei keli
tipai permatys mano protą? Gal svarbiau - parodyti tuos kūrinius? Juk
menininkas trokšta, kad jo darbus išvystų kuo daugiau žmonių.
Surengėme
parodą, ir jaudulys nuslūgo. Buvo įdomu pasikalbėti su lankytojais, išgirsti,
ką jie mato kitaip nei aš pats.
Persilaužėte
visam laikui.
Visiškai.
Sukėliau savo rinkinį į internetą. Tai labai naudinga menininkams. Kiti
kolekcininkai ar meno pirkliai - nes kai kas iš jų nevadina savęs
kolekcininkais, tik meno pirkėjais, nes neva neketina pirkti daug darbų - domisi, ar menininko kryptis vertinama. Taigi,
mano tinklapis pagelbsti menininkams, juos pastebi kuratoriai, jauni kūrėjai
ten glaudžiasi prie įžymių.
Noriu
pasitikslinti: ar teisinga laikyti, kad turite vieną meno kolekciją?
Taip.
Ir neturite į
ją nepakliūvančių kūrinių?
Ne, ne, ne. Ji
vientisa. Tik ne visus kūrinius sukėliau į internetą. Tinklapyje demonstruojame
rinkinio branduolį, o dar kelis, daugiausia kolekcionavimo pradžioje įsigytus,
darbus, kurie man brangūs kaip asmeninės istorijos dalis, saugau. Tik nerodau,
nes gal jų keliami klausimai nebeaktualūs arba atsakymai į juos neįtikina, o
gal ir meistriškumo stinga. Gal šimtai kitų menininkų tą temą jau išsėmė kur
kas įtaigiau.
Neturint
patirties, sunkiau nuspėti, kaip kūrinys atrodys ateityje. Todėl dabar
stengiuosi atrasti jaunus menininkus, kalbančius ypač šiuolaikinėmis temomis,
kurios dar nėra net užkabintos kitų.
Sakote, kad
kolekcionavimas - lyg pasakojimas. Ir jūsų pasakojimas vis dar tęsiasi?
O taip, taip.
Panašiai, kaip rašant knygą.
Žinote, nelaikau savęs menininku...
Gerai, gerai.
Nes man rašytojas - tai irgi menininkas.
(Juokiasi) Pasitaiko visokių knygų. Vienos už kitas
meniškesnės.
Taip, šis palyginimas labiau tiktų romanistams,
rašantiems apie meilę, mirtį, draugystę... Arba politiniams šaukliams,
skelbiantiems naujas tiesas. Tai pavyksta daugiau ar mažiau meniškai.
Su daile - tas pats. Kai kurie darbai atstumia, nes jiems suvokti būtinas kontekstas. O šiuolaikinio meno muziejai kartais iškabina tokius paveikslus prie pat įėjimo ir šokiruoja, baido lankytojus. Parodos turėtų džiuginti, lavinti, o ne gąsdinti.
Nebūtina suprasti kiekvieną kūrinį, pakanka juo gėrėtis.
Nesupratai - nieko tokio, gali eiti prie kito. Pernelyg griežtas požiūris
kenkia. Gana, jei menas nors šiek tiek užkabina, sujaudina, paveikia žmogaus
mąstymą.
Prie mąstymo mes dar grįšime, o dabar norėčiau pratęsti
kolekcionavimo ir pasakojimo palyginimą. Berods Ernestas Hemingvėjus yra sakęs,
kad taikė du būdus parašyti įdomų romaną: arba gerai apgalvojęs visą siužetą sėsdavo
jo išguldyti, arba kurdavo rašydamas ir nežinodamas, kuo pasakojimas baigsis. Šis
metodas neva pranašesnis, nes kai pats rašytojas nenutuokia, kaip pasisuks
veiksmas, tai skaitytojas - juolab.
Ar jūs nutuokiate, kur sukate su savo kolekcija?
Manau, kad tai sudėtingiau nei romano veiksmas. Turbūt
mes jaučiame tam tikrą kryptį, einame tam tikra juosta.
Vieni meno kūriniai patrauklūs dėl grožio, kiti byloja
apie įtampas visuomenėje, įvairius konfliktus. Man patinka menai, ne tik
atkreipiantys dėmesį į problemas, bet ir siūlantys sprendimus. Vien tik besdamas
pirštu į blogį, galiu apsieiti be meno. Toks laikraštininkų darbas. Menas
atveria į skaudulius tam tikrą naują požiūrį, ir man tai žvėriškai patinka.
Esat matęs filmą „Mirusių poetų draugija“?
Taip, puikus filmas.
Aš jį taip mėgstu! Ypač tą vietą, kur mokytojas liepia
mokiniams lipti ant stalo, kad pamatytų vaizdą kitu kampu. Jei nori patirti
saulės esmę, verta žvelgti ne į ją, o į jos apšviestą pasaulį.
Gražu.
Panašiai yra su mano kolekcija. Man rūpi pasaulio
reikalai, kur eina visuomenė, kaip ji tvarkosi su sunkumais, kaip sprendžia
prieštaras.
Randasi naujų temų ir naujų meno kūrinių. Vienas mano globojamas
menininkas dabar kuria filmą, bendraudamas su Rumunijos interneto įsilaužėliais.
Įsivaizduojat? Viskas ultra slapta. Jis sako, kad mes nenutuokiame, ką tie
vaikinai sugeba. Niekas jų nesustabdys. Ir jis, aišku, kuria ne reportažą
televizijai, o vaizdo meną. Jis juos
sukiša tarsi į dirbtinę atmosferą, kurioje narsto įsilaužėlių į kitų gyvenimus
pasaulį.
Žinau, kad mano kolekcija vis keisis, nes rasis naujų
temų, tačiau ji suksis apie konfliktus ir įtampas. Man tai labai patinka.
Nuostabu. Klausydamasis jūsų, tiesiog jaučiu pasakojimo
giją. Tai jūs renkate ateities meną? (Juokiasi)
(Pašnibždomis) Tai viena mėgstamiausių mano frazių.
Šia tema gražiai pasakė Robert Irwin dar 1976-aisiais. Tiksliai
nepacituosiu, bet jis kalbėjo, kad geriausias menas prasiskverbia ten, kur
negali pasiekti protas, ir iš dabarties atveria ateitį. Man tai yra esmė.
Būtent taip pavyksta ir geriems rašytojams.
Juk esama prieš šimtmečius sukurtų kūrinių, paveikiai
kalbančių apie šiandieną.
O, taip! Nueini į Prado muziejų Madride, pamatai Jeronimą
Boschą ir suvoki, kad jis gal nėra nepranokstamas, bet veidai jo drobėse...
Kokie veidai! Vieni - lyg ateivių, kiti - robotų, dar kiti - lyg iš mūsų
gatvių. Kaip jis gebėjo anais laikais juos nutapyti?! Neįtikėtinai
šiuolaikiškas.
Tikrai gera dailė gyvena dešimtmečius ir šimtmečius.
Žinoma, tokios nėra daug. Kaip ir literatūros. Galvodamas apie vaizdo meną,
tikiuosi, kad kai kurie mano kolekcijos filmai bus paveikūs ir po
penkiasdešimties metų. Dėl šimtmečio nesu tikras, bet po pusšimčio metų jie dar
bus gyvi. Žmonės juos žiūrės. O jeigu jie taps nebesuprantami, reiškia pasaulis
bus pasikeitęs į gera. Mat daugelis tų filmų kalba apie žmogiškumą, apie tai,
kaip tapti geresniems.
Gal tai nuskambės naiviai, bet man vaizdo menas atrodo esąs
globalios kultūros galia, dar stipresnė už literatūrą, nes jai nereikia
vertimo. Pakanka pamatyti. Gal kartais nepakenktų koks paaiškinimas, tačiau
dažniausia gana vien pasižiūrėti ir pajusti.
Ar rinkdamas vaizdo menus susiduriate su jų kopijų
begalinio dauginimo pavojais?
Man tai patiktų. Vaizdo meno pranašumas yra toks, kad jį
galima be galo dauginti. Tegu tuos menininkus išvysta milijonai. Tegu filmus
kopijuoja ir dalijasi internete. Būtų nuostabu. Tokia vaizdo meno jėga. Jis
pats demokratiškiausias.
Tarkime, jūs susiradote tą patį filmuką ir žiūrite jį per
jutubą HD formatu savo telefone ar kompiuterio ekrane, ar su projektoriumi. Vienintelis
skirtumas nuo mano kolekcijoje esančio įrašo bus toks, kad aš turiu jo
pažymėjimą. Jūs galite pasižiūrėti lygiai tą patį kūrinį, tačiau neturite
teisės jo rodyti kitiems. O aš turiu. Už pinigus, kuriuos sumokėjau įsigydamas
vaizdo įrašą, aš įgijau teisę rengti oficialias peržiūras muziejuose,
galerijose ar kur kitur.
Jeigu tas įrašas jau yra jutube, kas gi dar norės jį
žiūrėti muziejuje?
O, daugelis norės. Tai ir konteksto ir kokybės klausimas.
Žmonės, parodoje pamatę įdomų vaizdo darbą, puola filmuoti ekraną savo
mobiliuoju. Internete mirga trumpų gabaliukų įrašai, bet sunku rasti visą geros
kokybės kūrinį. Dažnai patys menininkai įkelia savo filmus, tik ne pačios
stipriausios raiškos. Jutube pasižiūrėti tinka, o geram projektoriui - ne.
Taigi, prašom - žiūrėkit, dalinkitės.
Paprasta ir sumanu.
Šiais laikais galima nusikopijuoti viską. Net paveikslus.
Bet kurį paveikslą. Už dvidešimt dolerių jums pagamins puikią reprodukciją. Ir
ką?
Jeigu tai ne klastotė, o replika...
Taip, klastojimas - kas kita. Nors dabar ir replikas
piešia senais dažais...
Bet kažkur lieka paveikslo originalas. O kur yra
skaitmeninio filmuko originalas?
Taip, skaitmeninėje terpėje visi egzemplioriai yra tokios
pat kokybės. Tai nuostabu. Kai prireikė nusiųsti filmuką parodai į Seulą, neturėjau
jokio vargo su jo transportavimu ar draudimu. Perpumpavau jiems 50 gigabaitų
duomenų bei išsamius nurodymus, kaip juos rodyti. Ir baigta. Panašiai ir su
instaliacijomis - muziejai turi sutikti su menininko sąlygomis arba šis truputį
pritaiko savo kūrinį konkrečiai erdvei.
Gražu. Viename interviu jūs pasakėte, kad menas padeda
jums mąstyti, ir ši frazė tapo pokalbio antrašte. Tik ten plačiau
nepaaiškinote, kaip gi jis padeda mąstyti. Gal atsakytumėte?
Gerai. Gyvendamas normaliame pasaulyje jūs keliatės rytą,
einate į darbą, pietaujate ir taip toliau. Įprasti dalykai jūsų nebejaudina. O
aš, pasinėręs į meno kūrinį, tą pačią akimirką... Žinoma, tai šiek tiek
priklauso nuo to kūrinio kokybės... Bet vis vien, tą pat akimirką aš lengvai
pereinu į kitokią būseną ir imu galvoti, ką tas menas man reiškia, kokią mintį
perteikia.
Žvelgiu į gerą kūrinį, patirdamas didžiulį malonumą. Žinau, kad egzistuoja pasaulis su savo sunkumais, prisimenu seniau ar ką tik matytus kitus kūrinius, ir galvoje susideda kažin kokia dėlionė. Pasijuntu atpažinęs trūkstamą grandį. Mintys skrieja susijungdamos į vientisą giją. Tai mąstymas, tik ne sunkus darbas, o malonus procesas. Mėgstu taip mąstyti.
Žvelgiu į gerą kūrinį, patirdamas didžiulį malonumą. Žinau, kad egzistuoja pasaulis su savo sunkumais, prisimenu seniau ar ką tik matytus kitus kūrinius, ir galvoje susideda kažin kokia dėlionė. Pasijuntu atpažinęs trūkstamą grandį. Mintys skrieja susijungdamos į vientisą giją. Tai mąstymas, tik ne sunkus darbas, o malonus procesas. Mėgstu taip mąstyti.
Daugelis nemėgsta. (Juokiasi)
Taip. Tik šitoks mąstymas nėra panašus į matematikos
uždavinio sprendimą. Aš neieškau atsakymo per jėgą. Man malonu galvoti, kad
viskas yra sudėtinga, tačiau vis tęsiasi.
Kiti sako teikią pirmenybę ne mąstymui, o jausmams.
Esu kažkam sakęs, kad kartais vos išvydęs meno kūrinį,
pajuntu, kad jo noriu. Tai pilvo jausmas, Vokietijoje mes taip jį vadiname. Kitiems
sunku patikėti: „Na, jau?! Meno supirkėjo pilvo jausmas...“ (Juokiasi) Matyt, jis kyla iš
patirties. Reiškia, kad to meno tikrai labai noriu. Ir tik vėliau imu galvoti,
ar man tikrai jo reikia, ar tai protinga... Tai lyg dvi dalys. Pirmoji žavisi
menininko kūrybingumu, o antroji sprendžia. Gal tie sprendimai intuityvūs, bet
vis vien...
Kūryba negimsta iš racijos. Tai irgi intelektinė veikla,
bet kitokia negu dukartdukartdukartdu. Ji randasi iš patirties, pakylėdama į
kitą vietą, iš kurios matyti kitokiu kampu.
Ar aišku? (Juokiasi)
Aišku. Bent man.
Tikrai?
Taip. Ir įdomu. Tai jūs, žvelgdamas į meno kūrinį,
atrandate, išgirstate ar pajuntate jame menininko mintį. O gal kartais tai - ne
autoriaus, o jūsų paties mintis?
Taip nutinka, ir aš to nekenčiu. Esu patekęs į bjaurią
padėtį. Neminėsiu menininko pavardės, bet pernai rugsėjį pamačiau jo meno
kūrinį, kuris mane iškart užvedė. Vos jį išvydęs, pagalvojau apie keletą
suvokimo krypčių. Jis man tiek daug kalbėjo! Viena mintis vijo kitą, trečią,
dar vieną, ir dar, ir dar... Galvojau: „Koks nuostabus darbas!” Ir čia prieina
pats autorius, klausdamas, kaip vertinu jo kūrinį. Atsakiau, kad jis nuostabus
dėl šitokios galybės vaizdinių ir erdvės interpretuoti. O menininkas man
išdėstė: „Aš tai turėjau galvoje va šitai.“ Pasirodo, jis temąstė viena
siaurute politine kryptimi. Aš dar mėginau paklausti apie kitus kūrinio pjūvius
ir metmenis, bet jis visiškai nesuprato, ko noriu.
Čia įvyko tai, apie ką jūs klausėte. Likau sukrėstas.
Visiškai sugniuždytas. Jis sukūrė kažką genialaus... Na, „genialu“ gal per
stiprus žodis, bet tai buvo taip ypatinga, taip įdomu. O pasirodo -
atsitiktinis įvykis. Jis tematė vieną metmenį, nors ten jų būta daugybės. Paskui
ilgai sukau galvą, kaip gi tai atsitiko. Gal jis irgi jautė kitus metmenis, tik
nesugebėjo išreikšti žodžiais? Juk jis neprivalo aiškinti savo meno, nors ir
jaučia pareigą užsukti į galeriją pasisveikinti su kolekcininkais. Jo amatas -
ne kalbėtis, o kurti menus. Taigi aš stengiausi jį visaip teisinti, bet pats
jaučiausi bjauriai.
Ko gero, tas atvejis daugiau pasako apie mane. Meno
kolekcininko veikla lyg veidrodyje atspindi jo gyvenimą. Neišvengiamai. Tas
pasakojimas labai autobiografiškas. Štai žvelgdamas į savo rinkinio puošmeną Hito
Steyerl „Liquidity Inc.“, visada prisimenu savo karjerą patikos fonde „Lehman
Brothers“. Nors tas pavadinimas „Liquidity“ toks daugiaprasmis - vandens
takumas, medžiagos gebėjimas prisitaikyti prie formų, psichologinis
paslankumas, duomenų perdavimas, orų kaita ir taip toliau. O man - tai
pirmiausia finansų likvidumas, nes į kolekciją kiekvienas sudeda savo gyvenimą.
Meno rinkinys - tai lyg autobiografinis romanas, jei tęstume aną palyginimą. Šiek tiek praplėstas ir pagražintas jo savininko gyvenimo aprašymas, bet ne išgalvotas pasakojimas.
Neįsivaizduoju, kaip galima kolekcionuoti, neįpinant savo
gyvenimo.
Ko gero, galima. Teko skaityti pokalbį su kolekcininku,
renkančiu meną tam tikrais šuorais. Jis stengiasi sukaupti visą rinkinį,
atitinkantį griežtai nusistatytus rodiklius. Kai tik tai pavyksta - viskas,
nebeįdomu. Jis parduoda sukauptą kolekciją ir griebiasi kito panašaus projekto.
Gali būti. Jeigu kas nors renka lietuviškus pašto
ženklus, tai turi pradėti nuo pirmo ir pabaigti paskutiniu. Užpildai visus
albumo lapus, ir baigta. Pažįstu ir teminių meno kolekcininkų: vienas renka
nuogus kūnus, kitas - drugelius. Nesakau, kad tai kažkuo ydinga. Turbūt panašiai
mąsto ir elgiasi aštuoni kolekcininkai iš dešimties. Tiesiog aš esu kitoks.
Puiku, labai ačiū. Džiaugiuosi susipažinęs su jumis ir patyręs
jūsų požiūrį.
1 komentaras:
kiekvienas dirbinys yra daromas su tam tikra idėja, sudėtom mintim. kaip ir kiekvienas menininkas, taip ir jo kūrinys turi savo istoriją. labai smagu, kad yra kas vertina ir žiūri giliau, net tik kaip į grožį. tam žmonės ir lanko parodas, ieško kuri meno galerija dar neaplankyta, nenustoja eiti
Rašyti komentarą