Darius Jurgaitis bėgikus šildo taurėmis

Prieš porą metų interneto vartams maratonas.lt prisistatei esąs smulkus verslininkas, mėgstantis bėgioti. Kas nuo laiko pasikeitė?

Kaip žiūrėsi: ir daug pasikeitė, ir nieko. Verslo reikalai tik pasunkėjo. Bėgimo rezultatai pagerėjo, pomėgis liko toks pat. Net pavyksta jį paįvairinti, visaip pasilinksminant: atradau baidarės irklavimą kiaurus metus, triatloną sporto klube.

Labiausiai bėgimo mėgėjų žinomas ir gerbiamas esi dėl savo iniciatyvos pernai surengti Lietuvos bėgimo taurę „VIADRUS, 2009“. Kaip gimė ši mintis?

Kilo tikslas suvienyti jau esamus bėgimus, kilstelėti jų kokybę. Atrinkome varžybas, rengiamas įvairiuose šalies kampeliuose, kad dalyviams nereikėtų nuolat važiuoti į Vilnių ar Kauną. Norėjome, kad taurės etapai truktų visus metus, taškai būtų skaičiuojami taip, kad galutinę vietą lemtų visą sezoną išsaugota forma, universalumas skirtingo ilgio distancijose.

Almiras Kavaliauskas atliko visą techninį darbą. Finalinį bėgimą surengėme naujai, atidėdami startą vyresnio amžiaus grupių bėgikams, kad jie galėtų finišuoti drauge su jaunesniais. Bendros organizatorių pastangos turėjo padaryti įdomesniais kai kuriuos mažiau žinomus bėgimus, apie juos buvo plačiau skelbiama.

O kaip bus šiemet?

Norėjosi išlaikyti tuos pačius principus. Šiemet dėl sunkmečio neatsirado pajėgaus rėmėjo, galinčio perimti taurės pavadinimą, todėl ji vadinasi tiesiog Lietuvos bėgimo taurė. Pernai galėjome nugalėtojus pagerbti solidesniais prizais, įteikti dovanų tarpinių finišų lyderiams. Šiemet tenka verstis kukliau, bet tokiais laikais turi užtekti.

Turbūt ir pačiam teko girdėti, pernykštes varžybas vadinant „viagros taure“. Gal metas paaiškinti, kas yra VIADRUS?

Su Viagra, matyt, visi susipažinę: ne tik girdėję, bet ir išbandę... Tie, kam teko susidurti su VIADRUS gaminiais: šildymo katilais, įranga, radiatoriais, puikiai atsimena ir šį pavadinimą. Tai čekų gamintoja, stambi metalurgijos įmonė, turinti tikslą šildyti 30 procentų Lietuvos gyventojų. Pernai toje gamykloje išlietos ketaus, liaudiškai – špižiaus, taurės buvo įteiktos jas laimėjusiems Lietuvos bėgikams.

Tau, dirbančiam su šildymo technika, nėra baisu irkluoti baidarę tarp ledo lyčių. Bet kam to reikia?

Manau, kad tai geras kūno ir dvasios treniravimas sunkmečiu. Plauki žiemą, prieš srovę, tarp lyčių, pakankamai sunkiai dirbdamas... Tokia rizika veža, ugdosi atkalumas.

Žiemą ir taip nesunku peršalti. Ar neteko po tokių pasiirklavimų lediniame vandenyje praleisti kalendorinių bėgimų?

Kad irklavimas trukdytų bėgimui, tikrai nepajutau, o kad padeda – jaučiu. Nuolatinės bėgimo treniruotės tampa rutina, norisi jas paįvairinti. Paminu dviratį, nueinu į sporto klubą. Irklavimas - vienas tokių užsiėmimų. Tai irgi ištvermės sportas, tik daugiau pajuda kiti raumenys, viršutinė kūno dalis.

Gal planuoji kaip nors panaudoti savo ištvermę baidarių žygyje?

Vienas artimiausių pavasarinių planų, vos tik Neris pratirps – kelionė nuo Vilniaus į Kauną. Noriu tuos 215 kilometrų nuirkluoti greičiau nei per 24 valandas. Po to galėtų būti žygis nuo Vilniaus iki Kuršių marių, bet tai jau tolimi planai.

Šiemet dar buvai išrinktas „Šviesos karių“ Tarybos pirmininku. Ką tau reiškia šios pareigos?

„Šviesos kariai“ man nėra nauja, laikau save vienu iš klubo, pernai atšventusio penkerių metų gimtadienį, kūrėjų. Tik iki šiol mažiau tekdavo susidurti su vykdomąja rutina, pirmininko darbą stebėdavau iš šalies.

Dabar turiu pareigas, kurias reikia stropiai atlikti. Kaip seksis, tegu sprendžia kiti. Turiu tikslą pasiekti, kad klube būtų ne tik keletas aktyvistų, bet į veiklą įsitrauktų visi nariai. Kiekvienas gali prisidėti rengdamas susitikimą, kelionę, parašyti naujieną interneto svetainėje. Svetainė jau veikia, jei pavyks dar sutvarkyti metraštį, bus visai neblogai.

Sueina dešimti metai nuo pirmojo tavo maratono. Ką maloniausia prisiminti iš šio bėgiko karjeros etapo?

Maloniausia sėkmingai užbaigti bėgimą, ypač sunkiomis sąlygomis. Pats įspūdingiausias mano maratonas per šį dešimtmetį buvo užpernai Šiaurės ašigalyje. Vieta, aplinka, emocinė būsena – viskas susidėjo.

Malonūs tie bėgimai, kuriuos organizuojant pats prisidėjau. Tai Vilniaus maratonas, bėgimas pajūriu, Lietuvos bėgimo taurė.

Kokių tikslų sieksi artimiausiu metu?

Mano siekis – kasmet pagerinti rezultatus. Tai nėra taip jau sudėtinga, nes jie nebuvo aukšti. Įsitikinu, kad nesenstu. To man, kaip mėgėjui, ir užtenka.

Kas tavo mėgstamiausias bėgikas ir bėgikė?

Iš vyrų gal – Filipidas. Jis bėgo siųstas su reikalu, turėjo aiškų tikslą. Galvoju, kad ir mes kiekvienas bėgiojame dėl kokio nors tikslo: stiprinti sveikatą, pramogai, praleisti laiką su draugais. Netikiu, kad galima nuolat bėgioti be tikslo.

Mėgstamiausios bėgikės – klubietės Eglė, Rasa ir Diana.

Kokį asmenišką patarimą duotumei žmogui, abejojančiam, ar verta bėgti maratoną?

Kad jį reikia nubėgti, tai – faktas. Jei žmogus nori išmėginti, ar gali atkakliu darbu pasiekti kokį tikslą, tai bėgimas tam labai tinka. Treniruojiesi ir matai rezultatą. Įsitikini, kad esi dvikojis gyvūnas, bene ištvermingiausias Žemėje.

Ačiū už pokalbį ir gerus darbus bėgikų bendruomenei.
Nuotrauka iš D.Jurgaičio asmeninio albumo